Bakalauras apgintas. Pažymys aiškus, telieka susirinkti parašus ir sulaukti diplomų teikimų. WOw! Toks didelis galvos skausmas nusirito. Kai taip ilgai (vis dėl to ne keturis, o penkis metus) teko trinti basutes į universiteto grindis. Ar aš gailiuosi, kad nebaigiau praeitais metais? Tikrai ne. Iš pradžių buvo laikas, kai jaučiausi nevykelė. Tačiau tokie jausmai pas mane ilgai neužsibūna.
Galiu teigti, kad šie metai buvo išnaudoti prasmingai. O gal ir ne... Net nežinau. Nuo spalio iki kovo lankiau gidų kursus, kas man labai patiko! Sėdėjau Vrubleckių bibliotekoje nuo 12 iki 18h, 4-5 dienas savaitėje ir skaičiau protokolus su akį rėžiančiomis rašysenomis.
Lankiau doc. dr. Vidos Pukienės paskaitas (tačiau tik gegužę). Hm... Ne tiek daug ir veikiau.
Nors man tai neįprasta, tačiau buvau pakankamai anti-social. Metus laiko praleidau galimasakyti vienumoje. Nors manęs tai netikdo, tačiau kartais pasijausdavau labai vieniša. Vis dėl to, galiausiai sužinojau, kad žmonės, kuriuos laikiau draugais, o ypač žmogus, kuris buvo man laaabai artimas ir aš jį vadinau savo viena artimiausia drauge, už mano nugaros, kitiems draugams skleidžia erozijas apie mane. Tai skausminga. Labai skausminga. Ypač tada, kai mes kartu užaugom. Ne, mes kartu brendom. Ir man sunku suvokti, kaip žmogus gali taip pasielgti, kai asmeniškai pati to niekada negalėčiau padaryti. Tačiau aš ant jos nepykstu. Dabar matau, kas yra mano draugai. Jų ne daug, tačiau bus daugiau. Ilgai čia nebesėdėsiu.
Taigi, vis dėl to baigiau. O kas dabar?
Kelios dienos dar prieš gynimus, kai jau pagaliau atidaviau bakalaurą, atėjo nerimas. Ir automatiškai kiltų klausimas kodėl? Juk viskas. Gyvenimas prieš akis. Ko čia panikuoti?
Tačiau atsirado naujas suvokimas, kad aš jau nebegalėsiu išsisukinėti ir sakyti - "aj, aš gi bakalaurą rašau". Arba "aj, aš dar universitete". Aš atsidūriau laikotarpyje, kai nebegaliu išsisukti ir man teks susidurti su dideliu ir baisiu pasauliu. Nu gerai... Nebaisus jis. Tačiau šią akimirką kiek gąsdina. Man 23 metai. Aš noriu sukurti kažką sau. Kakžką tokio, dėl ko norėčiau gyventi. Tikslą. Ir aš jaučiau laiko tėkmę kiek kitaip, nei mano bendraamžiai. Aš jaučiu, kaip greitai bėga laikas. Ir aš noriu jį išnaudoti kuo produktyviau, nors tuo pačiu metu noriu antrą kartą peržiūrėti Supernatural visus sezonus. Problema. Tačiau dabar, aš esu tas, kuris diktuoja sąlygas. Aš esu ta, kuri turi gyvena. Ta, kuri renkasi tai, ką nori daryti. Ir jeigu klysiu, tai bus mano klaidos. Mano! Negaliu leisti niekam kitam laikyti plunksną rašant mano istoriją! Ilgai leidau. Nebe!
Aš esu savo likimo kalvė. Hm... Bet vis dėl to... Kaip dėl Supernatural vienos serijos...