Prūsų vardu vadiname junginį baltų genčių (priedas Nr. 1), kurios istoriniais laikais gyveno pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje, tarp Nemuno ir Vyslos. Prūsų vardas ('bruzzi') pirmą kartą paminėtas apie 870 m., vadinamajame "Bavarų Geografe".[3] Iki tol, pasak Publijaus Kornelijaus Tacito veikalo „Germania“, Prūsija (iki IX a. vidurio[4]) buvo vadinami aisčiais. Veikale daugiausia kalbama apie aukštą genties žemdirbystės lygį ir žinoma – gintarą, jo rinkimą.[5] Pasak Tacito, aisčiai nelabai suprato gintaro vertės ir stebėjosi, kad pirkliai tiek daug moka už jį.[6]
Prūsų gentis (priedas Nr. 2) sudarė: bartai, galindai, notangai, nadruviai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai.[7]
Priedas Nr. 1 Baltų genčių išsidėstymas
Priedas Nr. 2 Prūsų genčių išsidėstymas
I. Gyvenimo būdas
Kadangi gyvenvietės buvo rengiamos ne tik prie vandens, bet ir prie neįžengiamų girių ar miškų, tad žvėrių ten tikrai netrūkdavo. Prūsai medžiojo stumbrus, briedžius, elnius, stirnas, laukinius arklius, šernus ir kitus smulkesnius gyvūnėlius. Taip pat ir plėšriuosius gyvūnus – vilkus, kiaunes, lūšis, lokius, šeškus.[10] Medžiota daugiausiai su varovais arba šunimis. Įrankiai: ietis, kuoka, lankas ir strėlės.
Prūsų ūkis dažniausiai turėjo arklių, kuriais prūsai didžiavosi. Taip pat turėjo galvijų, kiaulių, avių ir paukščių. Tai rodė privatinę nuosavybę nors ganyklos buvo bendros.[11]
Tacito veikale (apie 98 m.) „Germania“ minima, kad aisčių žemdirbystės lygis buvo aukštas.[12] Tuo metu Prūsijoje jau buvo auginami visi tų rūšių javai, kurie buvo žinomi kaimyniniuose kraštuose (rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, soros). Dar žinoma, kad buvo auginami žirniai ir pupos; taip pat ir linai gaminti drabužiams ir žvejybos tinklams. Pasak O. Šneidereito, vienos prūsų gentys buvo labiau pažengusios žemdirbystėje nei kitos[13], kas greičiausiai yra dėl to, kad kai kurios gentys buvo arčiau prekybos kelių nei kitos, kas ir turėjo lemti skirtingą naujovių atsiradimą gentyse.
Geležies gavyba prūsų gentyse yra mažai tikėtina, nes šiose žemėse nebuvo rūdos telkinių. Reikalingus geležinius reikmenis prūsai gaudavo mainais į galvijus, gintarą, kailius, linus, vašką.
Be viso to, maistui prūsai vartojo kumelių pieną, medų. Mėgstamas gėrimas buvo meškinė – vandeniu praskiestas medus su iš miežių rauginimo gauto alkoholio.[14]
Prūsai buvo taiki valstiečių tauta, kuri labiau už viską vertino laisvę. Gamtos sąlygos, tokios kaip pelkės ar marios, ežerai, upės, saugojo prūsus nuo įsibrovėlių.[15] Ir pasak gotų kronikininko, jie skubantys padėti, jeigu kam nors ištinka bėda jūroje.[16] Tai yra labai neįprastas dalykas to laikotarpio visuomenėje.
II. Prekyba
Sidabras ir auksas jiems didelės vertės neturėjo, nežinojo jie pinigų vertės. Pagal archeologinius radinius matome, kad prūsai monetas išlydydavo ir vietoj jų nusikaldindavo darbo įrankių ir ginklų.[20]
Prūsų gentys buvo netoli prekybos kelių iš kurių vienas buvo Pamario–Vyslos prekybos kelias, jungiantis Vakarų Europą su Mažąja Lenkija, Kijevo Rusia bei kitais Rytų kraštais (Vyslos–Dniestro upėmis).
Daugiausia prekiavę sembų gentys dėl akivaizdžios geografinės padėties. Taip pat, būtent sembos pusiasalyje buvo iškasama daugiausia gintaro, kuris buvo labai paklausus Romoje ir Bizantijoje. Yra žinoma, kad prekiauta dviem atšakomis/keliais – Klodzoko ir Moravos. Kelias prasidėjo Baltijos pajūryje ir vedė į žemutinę Vyslą, toliau Vysla, Varta ir aukštutinio Oderio upėmis ar jų pakraščiais per Bohemiją, Moraviją iki Dunojaus. Nuo čia gintaro kelias šakojosi: vienas kelias ėjo išilgai rytinio Adrijos pajūrio į Graikiją, Peloponesą, Kretą, o antras – per Alpių perėjas į šiaurinę Italiją. Kitas gintaro kelias iš Baltijos pajūrio ėjo sausuma iki Dniepro, toliau pro Dono žiotis į Kaukazą, rytines Juodosios jūros ir pietvakarines Kaspijos sritis.[21] Būtent tai ir buvo Gintaro kelias (priedas Nr. 3).
Priedas Nr. 3 Gintaro kelias
III. Karyba
Jau tuo metu buvo praktikuojamas strategijos ir taktikos menas karyboje. Dėl to atvirų kautynių prūsai vengdavo. Stengdavosi užpulti priešą netikėtai, staigiais puolimais išsklaidyti ar įvilioti į aplinkui esančias klampias pelkes ir po to iš pasalų sunaikinti. Tokiu būdu prūsai galėdavo įveikti didžiules kariuomenes ir išvengti atviro mūšio pavojaus.
Iki V a. buvo statomos medinės pilys prie vandens telkinių, ant piliakalnių, kurie buvo apjuosti gynybiniais apkasais, pylimais, medžių užtvaromis, kad į piliakalnį vestų tik vienas kelias.[23]
V–X a. yra naujas ūkinio gyvenimo laikotarpis. Pilami nauji arba perstatomi jau gyvenami piliakalniai, gilinami grioviai, aukštinami pylimai (kai kada jie siekia net 6 m), kurie savo ruožtu stiprinami akmenimis ir moliu. Ant pylimų statomos tvirtos sienos.[24]
IV. Papročiai ir tradicijos
Apranga buvo be įmantrybių, paprasta. Lininius apsiaustas siekiantis kelius ir perjuostas odiniu diržu. Kaklas, krūtinė ir galva vasaromis būdavo nepridengtos. Žiemą nešiodavo kailinę kepurę ir nešiojo kailius. Dėvėjo plačias kelnias iki pat riešų. Avalynę dirbdavosi iš luobo arba neišdirbtos odos. Moters drabužiai buvo ilga lininė mėlynai pilkos spalvos suknia, taip pat iki riešų.
Kadangi dažniausiai prūsų šeima viską gamindavosi pati, tai ir drabužiai buvo jų pačių pasigaminti. Pasitaikydavo, kad drabužius ar papuošalus mainėsi į atveštines medžiagas. Moters dažniausiais papuošalas – gintariniai karoliai. Taip pat mėgo dabintis žalvariniais papuošalais, atveštiniais dirbiniais. Plaukai buvo susegami lenktu smeigtuku, o krūtinėje įsisegdavo sidabrinę sagę. Sagių, sagčių, grandinėlių nevengė ir vyrai.[27]
Kadangi beveik viską šeima turėdavo pasidaryti patys, tai namų reikmenys buvo kuklūs – moliniai puodai, mediniai dubenys, tauro ragai atsigerti.[28]
Prūsų gentyse vyravo paprotys, kuris skelbė, kad jaunikis turi išpirkti nuotaką iš jos tėvo. O ir nuotaka negalėjo būti iš tos pačios genties. Toks paprotys atsirado greičiausiai tada, kai buvo pereinama iš matriarchato į patriarchatą (grupinė šeima keičiasi į porinę šeimą). Ankščiau tėvystė reikšmės neturėjo, tačiau kai pradėjo rasti privatinė nuosavybė, tėvystės faktorius tapo svarbus norit perduoti turtą. Perėmę tokį paprotį, prūsai išvengė palikuonių išsigimimo dėl giminingų individų sueities. Ankstyvas tokio papročio įsisavinimas padėjo prūsų genties nariams būti sveikiems ir tvirtiems.
Prūsų moterys buvo labai gerbiamos, tačiau beteisės. Jos turėjo didelių pareigų. Kadangi prūsai viską gamindavosi patys, prireikdavo daug pastangų ir laiko aprūpinti šeimą reikiamais dalykais. O ir vyrai nevengdavo buities darbų dirbti ir padėti moterims.
V. Laidojimo papročiai
IX a. anglosaksų keliautojas Vulfstanas, aplankęs prūsų kraštus, rašė, kad tarp aisčių yra gentis, kuri moka daryti šaltį. Todėl prūsai mirusius išlaiko vieną ar du mėnesius ir netgi pusę metų iki laidojimo apeigų.[30] Mirus vyrui, jo lavonas tarp giminių ir draugų buvo laikomas nesudegintas per du ar daugiau mėnesių.Turtingieji ir kunigaikščiai buvo laikomi kur kas ilgiau, net iki pusės metų. Tuo metu artimieji puotaudavo, linksmindavosi, valgė ir gėrė. Tokiu būdu išeikvoję turto likučius, kuriu nedegindavo kartu su mirusiuoju. Likusio turto dalybos vykdavo per arklių lenktynes. Taigi didelė turto dalis atitekdavo greičiausiam raiteliui. Per tokias lenktynes našlės ir vaikai dažnai negaudavo nieko.[31]
Dar vienas paprotys susijęs su laidotuvėmis yra įdėti į kapą įkapes. Tai buvo paplitusi tradicija visose tautose. Kadangi mirusysis buvo neatsiejamas nuo žemės, įkapės tapdavo lyg auka žemei, kad apsaugotų tiek gyvuosius, tiek mirusiuosius.[32]
Išvados
Prūsai prekiavo su kaimyniniais kraštais, taip pat per prūsų teritoriją vingiavo Gintaro kelias. Sembų pusiasalis garsėjo savo gintaro telkiniais.
Buvo sakoma, kad prūsai taikūs ir humaniški žmonės, tačiau labiau nei bet ką kitą vertinę laisvę, tad iškilus kokiai nors grėsmei, narsiai stodavo ginti savo krašto. Kovos vadai pasižymėjo savo narsa ir sumanumu. Būtent todėl daugelis prūsų mūšių vykdavo jiems įviliojus priešą į spąstus.
Prūsų apranga buvo paprasta, bet didelių įmantrybių. Dažniausiai buvo dėvimi lininiais drabužiai persijuosiant odiniu diržu. Papuošalai buvo maži, tokie kaip segės, smeigtukai. Viskas buvo pasigaminama namuose/ūkyje.
Prūsai deginti mirusiuosius pradėjo ankščiausiai už kitas baltų gentis. Prieš tai, mirusysis buvo užšaldomas ir laikomas kartu su giminėmis ir draugais. Jie švęsdavo, puotaudavo. Kas likdavo, išsidalindavo per žirgų lenktynes.
Išnašos:
[2] Letukienė N., Gineika J., Istorija. Politologija, Vilnius: „Alma littera“, 2006, p. 56
[3] http://www.oszolomiony.info/y/1b66gqj18t08r0cj.html [žr. 2015.05.14]
[4] leu.lt/download/9802/e.%20jovaisos%20apzvalga.pdf [žr. 2015.05.14]
[5] Publijus Kornelijus Tacitas, Germania http://viduramziu.istorija.net/s100.htm [žr. 2015.05.14]
[6] Šneidereitas O., Prūsai, Vilnius: „Mintis“, 1989, p. 33
[7] http://www.istorikas.lt/savokos/p/prusai/ [žr. 2015.05.14]
[8] Šneidereitas O., Prūsai, Vilnius: „Mintis“, 1989, p. 36
[9] Ten pat, p. 37
[10] Šneidereitas O., Prūsai, Vilnius: „Mintis“, 1989, p. 37
[11] Ten pat p. 38-39
[12] Publijus Kornelijus Tacitas, Germania http://viduramziu.istorija.net/s100.htm [žr. 2015.05.14]
[13] Šneidereitas O., Prūsai, Vilnius: „Mintis“, 1989, p. 38
[14] Ten pat, p. 39
[15] Ten pat, p. 40
[16] http://www.prusistika.flf.vu.lt/zodynas/prusu-kalba/ [žr. 2015.05.14]
[17] http://www.prusistika.flf.vu.lt/zodynas/prusu-kalba/Stundzia_Prusai [žr. 2015.05.14]
[18] Šneidereitas O., Prūsai, Vilnius: „Mintis“, 1989, p. 40
[19] Ten pat, p. 39
[20] Ten pat, p. 52-53
[21] Mudėnas P., Prekyba ir prekybos keliai // Lietuva iki Mindaugo, Vilnius, 2003
[22] Šneidereitas O., Prūsai, Vilnius: „Mintis“, 1989, p. 50-51
[23] Ten pat, p. 51
[24] Jovaiša E., Vaškevičiūtė I., Baltų gentys// Lietuva iki Mindaugo, Vilnius, 2003
[25] Šneidereitas O., Prūsai, Vilnius: „Mintis“, 1989, p. 52
[26] http://www.prusistika.flf.vu.lt/zodynas/prusu-kalba/ [žr. 2015.05.14]
[27] Šneidereitas O., Prūsai, Vilnius: „Mintis“, 1989, p. 52
[28] Ten pat, p. 53
[29] Beresnevičius G., Rūsčiosios prūsų valstybės pergalės ir žlugimashttp://alkas.lt/2012/07/09/g-beresnevicius-rusciosios-prusu-valstybes-pergales-ir-zlugimas/ [žr. 2015.05.14]
[30] Jovaiša E., Klimka L., Pasaulėžiūra ir laidosena//Lietuva iki Mindaugo, Vilnius, 2007
[31] Puzinas J., Aisčiai istorinių šaltinių šviesoje http://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=104%3A194812&id=1056%3Ais&option=com_content&Itemid=136 [žr. 2015.05.14]
[32] Usačiovaitė E., Auka ir aukojimas senovės Prūsijoje www.lmaleidykla.lt/publ/1392-1002/2001/1/meno-55.pdf [žr. 2015.05.14]
(Priedas Nr. 1])
http://alkas.lt/wp-content/uploads/2012/05/baltu-gentys-XIIa-wikipedia-pav.jpg [žr. 2015.05.14]
(Priedas Nr. 2) http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/b/b8/Prussian_clans_13th_century.png [žr. 2015.05.14]
(Priedas Nr. 3)
http://istorikas.blogas.lt/files/2009/10/picture8.jpg [žr. 2015.05.14]