Per milijonus metų, milžiniškas dulkių ar dujų debesis susitelkė į plokščią besisukantį diską, turintį tankią, karštą centrinę sritį. Artimesnės centrinei sričiai disko dalyse kietą pavidalą išlaikė tik uolienų dalelės ir metalai, kitos medžiagos išgaravo. Ilgainiui uolienų ir metalo dalelės sulipo į planetesimales, o šios į vidines uolines planetas: Merkurijų, Venerą, Žemę, Marsą. Išorinėse dalyse vyko panašūs procesai, bet čia kietos dalelės buvo sudarytos ne tik iš uolienų, bet ir iš suledėjusių junginių – vandens, amoniako ir metano. Iš šios medžiagos susidarė planetų milžinių - Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno – branduoliai, kurie ilgainiui, gravitacinės jėgos dėka, pritraukė daugiau ir daugiau tos pačios medžiagos.
Merkurijus
Palydovai. Planeta palydovų neturi. Savo dydžiu, Merkurijus labiau panašus į palydovą, nei į planetą.
Orbita. Perihelyje planeta priartėja prie Saulės 46 mln. km. atstumu, o afelyje nutolsta iki 69,8 mln. km. Merkurijaus pusiaujo plokštuma sutampa su jo orbitos plokštuma (jo sukimosi ašis yra beveik vertikali). Dėl to planeta neturi metų laikų, dėl to netoli ašigalių esančius kraterius niekada nepasiekia Saulės šviesa, todėl ten visada šalta.
Atmosfera. Merkurijaus atmosfera labai reta, nes planeta per mažos masės, kad ją išlaikytų. Per ilgą dieną dujos įkaista taip, kad net sunkiausios molekulės įgyja didelius greičius ir išsisklaido kosmose. Dieną temperatūra pakyla iki 430 0C temperatūros, o naktį nukrinta iki -180 0C. Jokia kita planeta nepatiria tokio didelio temperatūros svyravimo. Merkurijuje aptinkama helio (8%) ir vandenilio dujų, galbūt pasigautų pučiant Saulės vėjo, bei deguonies (52%), natrio (39%) ir kalio garų, išlaisvintų iš uolienų veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams.
Sandara. Didelis Merkurijaus tankis rodo, kad jame gausu geležies. Prieš maždaug 4 mlrd. metų, ši geležis susitelkė planetos centre, sudarydama didžiulį 3600 km skersmens branduolį. Mantijai iš lėto vėstant, ugnikalnių išsiveržimai bei lavos srautų plūsmas per paskutinį milijardą metų visiškai išnyko ir planeta tapo tektoniškai neaktyvi. Geležies oksidų nėra. Manoma, kad Merkurijuje, kitaip negu kitose planetose, visa geležis susitelkusi branduolyje. Branduolio kuriamas magnetinis laukas yra 100 kartų stipresnis už Žemės.
Venera
Palydovai. Venera palydovų neturi.
Orbita. Iš visų Saulės planetų Veneros orbita mažiausiai panaši į elipsę. Dėl to perihelio ir afelio skirtumas nedidelis. Kol apsisuka aplink savo ašį, Venera užtrunka ilgiau nei bet kuri planeta. Ir jos para yra ilgesnė už metus. Saulė Veneroje teka vakaruose, o leidžiasi rytuose, nes planeta sukasi apie savo ašį priešinga kryptimi nei Žemė ar daugelis kitų planetų. Sezoninių kitimų Veneroje nėra, nes jos sukimosi ašis nėra pakrypusi į orbitos plokštumą.
Atmosfera. Veneros paviršiuje atmosferos slėgis 90 kartų didesnis negu Žemės. Planetos atmosfera labai tanki, sudaryta iš anglies dioksido (apie 96%), azoto (apie 3,5%), vandens garų (apie 0,2%). Anglies dioksido atmosfera siekia iki 80 km. aukštį. Veneros debesų apatiniame, tankiausiame sluoksnyje, yra stambių sieros rūgšties lašelių ir tvyro kaip migla. O viršutiniame jau išryškėja tam tikros struktūrinės detalės matomos ultravioletinėje srityje. Palei planetos paviršių atmosferos dujos juda labai lėtai, sukasi kartu su planeta. Aukščiau esančiame debesuotoje atmosferos dalyje pučia stiprus rytų vėjas. Debesys per 4 dienas apskrieja planetą.
Veneros vidutinė temperatūra yra 464 0C. Pusiaujas gauna daugiau Saulės šilumos negu ašigaliai. Tačiau skirtumas tarp vidutinės temperatūros ir ašigalių temperatūros yra vos keletas laipsnių, panašiai skiriasi dienos ir nakties temperatūros. Tai yra dėl viršutiniuose debesų sluoksniuose esančio vėjo, kuris perneša šilumą į planetos ašigalius. Dėl to Veneroje nėra oro permainų.
Sandara. Kadangi Venera yra beneik vienodo dydžio ir tankio kaip ir Žemė, manoma, kad jų vidinė struktūra turėtų būti panaši. Spėjama, kad Venera, kaip ir Žemė turi metalinį branduolį, kurio vidurinė dalis yra kieta, o išorinė skysta. Tačiau Venera neturi magnetinio lauko, nes sukasi labai lėta, kad rastųsi skystos branduolio medžiagos judėjimas, reikalingas magnetiniam laukui.
Žemė
Palydovai. Mėnulis – vienintelis natūralus Žemės palydovas ir kol kas vienintelis dangaus kūnas, kurį aplankė žmogus. Mėnulis skrieja aplink žemę gana ekscentriška orbita, o jo vidutinis nuotolis nuo žemės – 384 400 km. Mėnulio trauka Žemėje sukelia potvynius, kurie dėl trinties mažina Žemės sukimosi aplink ašį greitį. Mėnulis apskrieja apie Žemę per 27,3 paras (žvaigždinis mėnuo). Per lygiai tokį pat laiką apsisuka ir apie savo ašį (toks periodų sutapimas vadinamas sinchroniniu sukimusi). Todėl iš Žemės matoma visada ta pati Mėnulio pusė. Palydovo masė 81,3 karto mažesnė už Žemės, vidutinis tankis lygus 3340 kg/m3. Mėnulis neturi atmosferos dėl savo mažos masės. Temperatūra svyruoja nuo -170 0C iki 130 0C.
Orbita. Žemė aplink Saulę skrieja vidutiniškai 108 000 km/h priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi. Žemė skrieja elipsine trajektorija. Dėl to sausio mėnesį Žemės paviršių pasiekia maždaug 7% daugiau Saulės energijos negu liepą. Planetos orbitos aplink Saulę plokštuma vadinama ekliptikos plokštuma. Žemės sukimosi ašis pasvirusi į šią plokštumą 23,50 kampu.
Atmosfera. Žemę supa atmosfera – šimtus kilometrų storio dujų sluoksnis. Dėl gravitacijos poveikio atmosfera tankiausia palei Žemės paviršių. Kylant aukštyn, ji sparčiai retėja. Didėjant aukščiui, keičiasi temperatūra bei vis labiau žemėja atmosferos slėgis. Žemė turi stiprų magnetinį lauką, kurį, kaip manoma, sukelia sūkuriai daug geležies turinčioje skystoje išorinio branduolio medžiagoje. Šie sūkuriai atsiranda dėl Žemės sukimosi ir išoriniame branduolyje susidarančių konvekcinių srutų.
Žemės atmosfera dalijama į keturis sluoksnius, remiantis jų temperatūrinėms savybėmis. Kylant aukštyn atmosfera palaipsniui retėja ir susilieja su kosmine erdve. Troposfera yra apatinis atmosferos sluoksnis. Jos storis 12-18 km. (priklausomai nuo platumos). Čia sukaupta 80% visos atmosferos masės ir beveik visi vandens garai. Šiai sričiai būdinga nuolatinė temperatūros, oro srautų (vėjo), kritulių (oro) kaita. Svarbiausia šios kaitos priežastis – Žemės pusiaujo sritys gauna daugiau Saulės šilumos nei ašigaliai. Dėl to atsiranda slėgių skirtumai, kurie sukelia vėją. Temperatūra viršutinėje dalyje nukrinta iki -52 0C. Stratosfera – ramus atmosferos sluoksnis, kurio viršutinė riba yra maždaug 50 km. aukštyje. 20-30 km. aukštyje yra didžiausia atmosferos ozono koncentracija. Ozono sluoksnis sugeria ultravioletinius Saulės spindulius, todėl stratosferos oras įšyla. Temperatūra sluoksnio viršuje siekia -3 0C. Mezosfera tęsiasi iki maždaug 80 km. aukščio. Temperatūra nukrinta iki -83 0C. Termosfera driekiasi iki daugiau nei 400 km. aukščio. Apatinėje jos dalyje temperatūra staigiai pakyla dėl Saulės energijos pasisavinimo ir pasiekia net iki maždaug 1300 0C.
Sandara. Žemės rutulį sudaro trys sluoksniai. Kraštinis kietas Žemės apvalkalas vadinamas pluta. Žemės pluta yra nevienodo storio. Po vandenynais jos storis 5-10 km., o žemynuose 35-70 km. Kontinentinę plutą sudaro trys sluoksniai: nuosėdinių uolienų sluoksnis, giliau yra granitinis ir bazaltinis (sustingusios lavos uolienų) sluoksniai. Po pluta yra kitas Žemės apvalkalas – mantija. Jos apatinė riba yra 2900 km. gylyje. Ji dar skirstoma į viršutinę ir apatinę. Viršutinėje mantijoje yra dalinio medžiagos išsilydimo sluoksnis su skystos magmos židiniais. Kitos Žemės mantijos dalys turi kietojo kūno savybes. Mantija gaubia Žemės branduolį. Branduolys dalijamas į dvi dalis: išorinį ir vidinį. Išorinis 2200 km. storio branduolys turi skysčio savybių. Vidinis 1270 km. spindulio branduolys yra kietas. Manoma, kad branduolyje daugiausia yra geležies ir nikelio.
Gyvybė žemėje. Senovinėse iškasenose aptikti įrodymai, kad maždaug prieš 3,8 mlrd. metų Žemėje jau egzistavo paprasti organizmai, panašūs į bakterijas. Tačiau vyrauja nuomonė, kad gyvybė Žemėje atsirado dar gerokai ankščiau, per vandenynuose ir atmosferoje vykusias sudėtingas chemines reakcijas. Ilgainiui tokios reakcijos lėmė galinčios save atkartoti ir atkurti molekules – DNR pirmtako – atsiradimą. Per milijonus metų dėl mutacijos ir natūralios atrankos iš primityvios gyvybės radosi įvairesnės ir sudėtingesnės jos formos, gyvybė išplito iš vandens į sausumas bei visus planetos pakraščius.
Marsas
Palydovai. Marsas turi du mažus netaisyklingos formos (pailgus) palydovus, Fobą ir Deimą. Fobas yra 28 km. ilgiom ir skrieja 9400 km. atstumu nuo Marso. Deima yra 16 km. ilgio ir skrieja 23500 km. atstumu. Abu skrieja beveik planetos pusiaujo plokštumoje ir visą laiką atsukę į ją vieną šoną. Taip pat abu palydovai labai tamsūs – atspindi vos 2% šviesos. Greičiausiai tai asteroidų tipo kūnai. Fobą dengia apie metro storio smulkių dulkių sluoksnis.
Orbita. Marsas skrieja elipsine orbita. Perihelyje jis gauna 45% daugiau Saulės spinduliuotės nei afelyje dėl to paviršiaus temperatūra ašigaliuose kinta nuo -125 0C žiemą iki 25 0C vasarą. Tai susiję su reta atmosfera, dėl kurios nėra šiltnamio efekto. Marso ašies pokrypis į orbitos plokštumą panašus į Žemės ašies pokrypį. Taigi Marse keičiasi metų laikai, tiktai jų trukmė beveik du kartus ilgesnė, nes Marsas Saulę apskrieja per 687 mūsų paras. Per ilga Marso istoriją jo ašies posvyris dėl įvairių priežasčių (pvz., Jupiterio gravitacijos) kito. Tai sukeldavo klimato pokyčius; kai Marsas smarkiai pasvirdavo ir atkreipdavo ašigalius labiau į Saulę, vandens ledas imdavo kauptis vėsesnėse, žemesnėse platumose, o kai poskyris sumažėdavo – ašigalių srityse.
Atmosfera. Marsas turi nepaprastai retą atmosferą, kurios slėgis 170 karto mažesnis už Žemės. Ją sudaro anglis dioksidas (95%), azotas (2,5%), argonas (1,5%), truputis deguonies ir vandens garų. Atmosferoje sklandančios mažytės geležies oksido (rūdžių) dalelės jai suteikia rausvą atspalvį. Dideliame aukštyje yra išretėjusių sušalusio anglies dioksido ir vandens ledo debesų. Marsas yra sausa ir šalta planeta – vidutinė jo paviršiaus temperatūra lygi -63 0C. Čia niekada nelyja, bet žiemą po debesimis ašigalių sritys pasidengia šerkšnu. Atmosfera Marse labai permaininga. Čia būdingi stiprūs vėjai, sukeliantys dideles smėlio ar dulkių audras, apimančias milžiniškus planetos plotus. Marso magnetinis laukas yra 100 kartų silpnesnis už Žemės magnetinį lauką, nors lyginant su Žeme, greitas planetos sukimasis turėtų sukurti gana stiprų magnetinį lauką. Tačiau vientiso magnetinio lauko Marsas neturi, tėra tik silpni lokaliniai laukai.
Sandara. Marsas yra nedidelė, maždaug pusės Žemės dydžio planeta, kuri yra toliau nuo Saulės nei Žemė. Dėl to jis atvėso greičiau nei Žemė ir kadaise buvęs skystas geležies branduolys dabar yra sukietėjęs. Mažą branduolį supa stora silikatinių uolienų mantija. Praeityje ji buvo vulkaninio aktyvumo šaltinis, bet šiuo metu rami. Kadangi Marso paviršiuje nėra skysto vandens, viso Marso paviršiaus plotas lygus Žemės sausumos plotui.
Jupiteris
Palydovai. Jupiteris turi 63 žinomus palydovus. Trys palydovai, Ganimedas, Kalista ir Ija didesni už Mėnulį, o Europa truputį mažesnė už jį. Kiti Jupiterio palydovai daug mažesni (nuo 200 iki 1 km). Yra manoma, kad keturi didieji palydovai susiformavo kartu su Jupiteriu ir yra rutulio formos, o kiti – kadaise pasigauti asteroidai iš asteroidų žiedo.
Ijos (skersmuo 3640 km.) – unikalus palydovas. Jo paviršiuje aptikta keli šimtai veikiantys ugnikalnių (daug daugiau nei Žemėje). Iją turėtų sudaryti gana didelis metalinis branduolys, karšta išsilydžiusi silikatų mantija ir plona vulkaninių nuosėdų užklota pluta.
Europa (skersmuo 3140 km.) labai gerai atspindi šviesą. Paviršius primena smarkiai suaižėjusį ledą - užšalusį okeaną. Panašu į tai, kad po Europos ledu dar ir dabar slūgso vandenynas, kuriame gali egzistuoti primityvi gyvybė. Palydovo paviršių dengia labai reta deguonies atmosfera. Deguonis atsiranda irstant vandens molekulei, kai į ledą smogia greitos elektringos kosminės dalelės ar jį apšviečia trumpabangiai Saulės spinduliai.
Ganimedas (skersmuo 5270 km.) – didžiausias palydovas Saulės sistemoje, lenkiantis net Merkurijų. Jį taip pat dengia ledas, bet vandenyno po juo tikriausiai nėra.
Kalistos (skersmuo 4810 km.) išskirtinė savybė – gausybė lėkštų smūginių kraterių. Tai rodo, kad paviršius yra labai senas.
Orbita. Jupiteris skrieja elipsine orbita. Sukimosi ašis pasvirusi tik 3,10 kampu, todėl planetos abu pusrutuliai, skriejant orbita, yra daugmaž vienodai pasukti į Saulę, dėl to nėra metų laikų. Jupiteris daug greičiau nei bet kuri kita planeta sukasi apie savo ašį, dėl to per ašigalius yra plokščias, o per pusiaują – išsipūtusi.
Atmosfera. Jupiterio atmosferoje vyrauja molekulinis vandenilis (apie 74%), helis (apie 24%), metanas, amoniakas ir kt. Jeigu Jupiterį šildytų tik Saulės spinduliai, jo temperatūra tūrėtų būti mažesnė. Didelis šilumos srautas plūsta iš planetos vidaus: Jupiteris išspinduliuoja du kartus daugiau, negu gauna iš Saulės. Tuo Jupiteris panašus į žvaigždę, tačiau centrinės dalies įšilimo mechanizmas yra kitas – Jupiterio vidus įkaista jam traukiantis, kai gravitacinė jėga virsta šilumine. Lygiagrečiai su pusiauju debesyse pakaitomis driekiasi tamsios rausvos ir šviesios juostos. Šviesiose dujos kyla aukštyn ir vėjas pučia iš vakarų į rytu, o tamsiose dujos leidžiasi žemyn ir vėjas pučia iš rytų į vakarus. Leidžiantis gilyn, atmosferos temperatūra kyla. Vėjo greitis kartais pasiekia 130 m/s. Debesų temperatūra žema – apie -138 0C. Atmosferoje nuolat blykčioja žaibai.
Sandara. Nors Jupiteris yra masyviausia planeta, milžiniškas dydis reiškia, kad jo tankis nėra didelis. Savo sandara planeta yra panašesnė į Saulę, nei į kitas planetas. Jupiterio paviršius – apytiksliai 17000 km. storio skysto molekulinio vandenilio sluoksnis. Po juo yra apie 44000 km. spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Planetos magnetinis laukas apie 20 kartų stipresnis už Žemės.
Saturnas
Palydovai. Saturnas turi 60 palydovų. Tikslaus Saturno palydovų skaičiaus greičiausia nesurasime, nes nėra objektyvios skiriamosios linijos tarp Saturno žiedus sudarančių objektų ir jau pavadintų (ar būsimų) palydovų.
Titanas – vienintelis Saulės sistemos palydovas, turįs tirštą ir storą atmosferą. Ji sudaryta daugiausia iš azoto (85%), dar yra argono, metano ir kt. Atmosferoje keliais aukštais tvyro reti debesys, suteikiantys Titanui raudonai oranžinį atspalvį.
Febė nepanaši į kaimyninius palydovus. Jo orbita gerokai pakrypusi į Saturno pusiaujo plokštumą, skrieja priešinga kryptimi, sukasi nesinchroniškai. Panašu, kad tai iš kažkur atklydęs kūnas, kurį įtraukė Saturno gravitacinis laukas.
Daugelis Saturno palydovų turi ir bendrą bruožą – paslaptingą juodą medžiagą, dengiančią jų paviršių. Tikriausiai Saturno palydovų sistemoje veikia kažkoks medžiagos pernešimo mechanizmas. Nustatyta, kad medžiaga susideda iš itin smulkių tamsių dalelių, tačiau kur jos buvo atneštos, kol kas neaišku.
Orbita. Saturno sukimosi ašis pasvirusi į orbitos plokštumą 26,70 kampu – truputis daugiau negu Žemės ašis. Vadinasi, planetai skriejant orbita į Saulę atsiuka tai viena, tai kita jo pusė. Planeta turi metų laikus. Skriedamas orbita, Saturnas greitai sukasi aplink ašį, dėl šios priežasties jo pusiaujo skersmuo apie 10% didesnis nei ašigaliais. Nė viena planeta nėra taip išsipūtusi per pusiaują kaip šis dujinis milžinas.
Atmosfera. Regimas Saturno paviršius ir yra jo atmosfera. Viršutinio debesų sluoksnio temperatūra yra apie –170 0C. Kuo aukščiau, tuo atmosferos temperatūra žemesnė. Įvairios medžiagos kondensuojasi skritingoje temperatūroje, todėl skirtingame aukštyje debesų sudėtis nėra vienoda. Manoma, kad Saturne yra trys debesų sluoksniai. Aukščiausią, matomą sluoksnį sudaro amoniako ledo kristalai. Po juo glūdi amonio rūgščiojo sulfido sluoksniai. Žemiausią sluoksnį sudaro ledo vandens debesys. Atmosferoje, ties pusiauju visą laiką iš vakarų į rytus pučia stiprus vėjas. Jis sukelia tikrą audrą su žaibais. Viršutinis atmosferos sluoksnis sugeria ultravioletinius spindulius. Dėl to jo temperatūra kyla ir čia susiformuoja plona miglos skraistė.
Saturnas išspinduliuoja du kartus daugiau energijos nei jos gauna iš Saulės. Papildomą energiją susikuria metaliniame planetos branduolyje centro link krintantys helio lašai.
Sandara. Nors Saturnas yra 95 kartus didesnės masės nei Žemė, jo rutulyje tilptų net 764 Žemės dydžio planetos. Tai yra dėl to, kad planeta susideda daugiausia iš lengvų elementų – vandenilio, helio. Saturnas neturi kieto paviršiaus: jo išorinį sluoksnį sudaro dujų atmosfera. Skverbiantis gilyn, slėgis ir temperatūra kyla ir vis labiau suspaudžiamos vandenilio bei helio molekulės galiausiai virsta skysčiu. Dar giliau elektronai atsiskiria nuo atomo ir medžiaga įgauna skysto metalo savybių.
Žiedai. Saturno žiedai yra patys didžiausi, masyviausi ir įspūdingiausi visoje Saulės sistemoje. Žiedai sudaryti iš daugybės atskirų nešvaraus ledo luitų, skriejančių aplink Saturną savo orbitomis. Luitų dydis – nuo mažų dulkelių iki kelių metrų skersmens nuolaužų. Jie gerai atspindi šviesą, todėl žiedai yra ryškūs ir gerai matomi.
Uranas
Palydovai. Uranas turi 27 palydovus. Pirmieji du buvo atrasti dar XVIII a. Urano palydovai pavadinti Viljamo Šekspyro ir Alexander Pope kūrinių veikėjų vardais.
Orbita. Urano sukimosi ašis pasvirusi 980 kampu, todėl Uranas skrieja savo orbita gulėdamas ant šono. Taip pat, planeta sukasi į priešingą pusę negu kitos Saulės sistemos planetos. Manoma, kad taip buvo ne visada. Greičiausiai Uranas buvo susidūręs su kitu planetos dydžio kūnu. Kiekvieną ašigalį Uranas būna atgręžęs į Saulę maždaug 21 metus. Kai viename iš ašigalių tęsiasi ilga diena, kita pusė skendi tamsoje.
Atmosfera. Melsvą spalvą Uranui suteikia šaltoje planetos atmosferoje susidarę metano kristalėlių debesys, sugeriantys raudonuosius Saulės šviesos spindulius. Viršutinių debesų sluoksnių temperatūra siekia -214 0C ir visur yra daugmaž vienoda. Ultravioletiniai Saulės spinduliai veikia metaną, dėl to pačiame atmosferos viršuje susidaro migla. Uranas išspinduliuoja tiek pat energijos, kiek jos gauna iš Saulės ir neturi jokio vidinio energijos šaltinio, palaikančio sudėtingą atmosferos sistemą.
Sandara. Uraną sudaro vandens, amoniako bei metano ledai ir tankus išorinis dujų sluoksnis, o centre – Žemės dydžio branduolys, sudarytas iš silikatų ir vandens, amoniako bei metano ledų. Jo temperatūra siekia apie 11000 0C. Planeta turi magnetinį lauką; manoma, kad jį kuria ledo sluoksnyje tekančios elektros srovės.
Žiedai. Urano žiedų sistemą sudaro 11 žiedų, kurie nuo planetos nutolę per 12400-25600 km. Žiedai labai siauri – visi išskyrus vidinį ir išorinį, 1-12 km pločio ir mažesnio nei 15km storio. Juos sudaro juodi lyg anglis gabalai, kurių dydis yra nuo kelių centimetrų iki gal būt kelių metrų. Žiedus skiria dideli tarpai.
Neptūnas
Palydovai. Neptūnas turi 13 žinomų palydovų. Didžiausias jų – Tritonas. Jis buvo atrasta vos po 17 dienų, kai buvo atrastas Neptūnas. Tritonas didesnis už Urano palydovus, be to, turi atmosferą, kurioje, kaip ir Titane (didžiausiame Saturno palydove), yra azoto (99,9 %). Aplink savo ašį apsisuka per 5 paras ir 21 val. Orbita beveik apskrita, o palydovo skriejimo kryptis priešinga Neptūno sukimuisi. Tai vienintelis didelis planetų palydovas, turintis tokią savybę.
Orbita. Neptūno sukimosi ašis pasvirusi į orbitos plokštumą 28,30 kampu, todėl planeta, skriedama orbita, atsisuka į Saulę tai vienu, tai kitu ašigaliu. Saulės spinduliuotė, kol atsklinda, susilpnėja 900 kartų, bet jos pakanka, kad vyktų metų laikų kaita.
Atmosfera. 1989 m. pro Neptūną praskriejusi kosminė stotis „Voyager 2“ perdavė duomenis, kad Neptūną gaubia tanki, audringa molekulinio vandenilio, helio ir metano atmosfera. Neptūne pučia patys stipriausi vėjai iš visos Saulės sistemos planetų ir gali pasiekti iki 2160 km/h greitį.
Sandara. Dydžiu ir sandara Neptūnas labai apnašus į Uraną. Nė viena iš šių planetų neturi regimojo kieto paviršiaus. Svarbiausios sudedamosios dalys yra vandens, amoniako ir metano ledai, sudarantys storiausią planetos sluoksnį. Šiame sluoksnyje sukuriamas magnetinis laukas. Ledų sluoksnį gaubia atmosfera – nestora, daug vandenilio turinti migla, kurioje dar yra helio bei metano dujų. Po ledų sluoksniu slypi mažas uolienų ir gal būt ledo branduolys. Neptūnas greitai sukasi aplink savo ašį, dėl to per ašigalius yra šiek tiek susiplojęs. Planeta turi 5 iš Žemės nematomus žiedus.
- „Visata“, Vilnius: Alma Littera, 2005.
- Algimantas Ažusienis, Aloyzas Pučinskas, Vytautas Straižys, „Astronomija“, Vilnius: Kultūra, 2003.
- Vladas Valentinavičius, „Fizika. 10kl“, Kaunas: Šviesa, 2006.
- Gintautas Tamulaitis, Juozas Vidmantas Vaitkus, „Gamtamokslinė pasaulio sandara“, Vilnius: VU leidykla, 2002.
- http://www.astronomija.info/astropas/astronomija.php