II. Žudikė
Anksti ryte, vos saulei pakilus aš jau buvau išversta iš lovos. Buvo vasaros pradžia, taigi keltis tekdavo tikrai anksti, dažniausiai vos pakilus saulei. Penktą valandą ryto, aš ir dar keletas dvaro moterys ėjome melžti karvių, kol jų dar neišginė į ganyklas, pašėrėme gyvulius ir aš įstrigau dideliame pono sode. Turėjau išravėti visas piktžoles iš gėlynų, po to laukė didelis karas su daržo piktžolėmis. Kai įpusėjau savo darbą, saulė jau buvo pakankamai aukštai, taigi buvo labai karšta. Nemėgau dirbti darže. Čia buvo per mažai veiksmo.
Netikėtai kažką išgirdau. Pakėlusi galvą pamačiau jauną merginą. Mergina buvo labai graži, lyg angelas. Jos tamsios akys ir juodi, netvarkingai krintantys plaukai atrodė užburiančiai. Ji vilkėjo trumpą suknelę, avėjo batus iki kelių. Akivaizdu, kad buvo nevietinė! Ji man priminė keliautoją iš kalnų, nes buvo apsigobusi juodu, šiltu apsiaustu. Karštis jos netrikdė. Gražusis angelas turėjo “kryžiaus” randą ant kairiojo skruosto, bet tai nedarkė jos grožio. Priešingai, dar jo suteikė.
Pamaniau, kad ji atėjo prašytis darbo, kaip ir visos valstietės, bet akis užkliuvo už kardo. Jokiai merginai, joks save gerbiantis kalvis neparduotu kardo. Šiais laikais moterys neturėjo galimybės kuo nors tapti. Mes buvome visiškai priklausomos nuo vyrų. Kardas buvo labai dailus, nusagstytas įvairaus dydžio akmenukais. Esu mačiusi panašų kardą knygoje apie riterius mūsų bažnyčioje.
Mergina manęs nepastebėjusi nuėjo link dvaro užpakalinių durų. Ji užsidėjo ant veido šydą ir žengė pro duris. Žinojau, kad turiu likti ir ravėti toliau, bet mano instinktai primigtinai varė mane paskui ją.
Ji vaikščiojo po dvarą. Nedrįsau jai pasirodyti. Ji kažko ieškojo, bet tikrai ne pinigų. Nes mergina nekreipė dėmesio nei į auksines žvakides, nei į sidabrines vazas. Ji panašėjo į katę, nes nekėlė visiškai jokio garso. Kad ir aš tai sugebėčiau, teko nusiimti batus.
Mergina sustojo prie bibliotekos durų taip staigiai, kad mane net išgąsdino. Pastovėjo kvailai į jas žiūrėdama. Staiga atsisuko į mane. Nespėjau pasislėpti. O ir nebūčiau spėjusi. Jos tamsiai žalios akys įsiskverbė į mane ir aš suakmenėjau. Ji nusišypsojo man. Mačiau tai, nors jos veidą dengė šydas. Maniau, kad nekeliu jokio triukšmo, kaip ji galėjo mane išgirsti? Galiausiai ji pasisuko į duris, ir jas atidariusi, įėjo. Biblioteka buvo labai didelė. Pats didžiausias ir gražiausias kambarys dvare. Joje buvo daugybė knygų iš įvairių pasaulio kampelių. Didelės, mažos, su auksiniais kraštais, išpuoštos įvairiais raštais. Galėjai rasti kokios, tik tau reikia. Ponas Sauberis jų turėjo labai daug, nes norėjo pasipuikuoti koks jis yra turtingas. Knygos, mūsų laikais, buvo labai brangios ir buvo turtingumo ženklas. Tačiau nebuvau tikra, ar ponas Sauberis moka skaityti.
Aš atsargiai priėjau prie durų ir pažvelgiau vidun. Sustingau nuo vaizdo, kurį pamačiau. Angeliško veido mergina stovėjo pridėjusi kardą mano ponui prie kaklo, kuris tuo metu sėdėjo krėsle nieko nesuvokdamas. Jaučiau baimę plūstančią mano gyslomis. Tačiau negalėjau judėti. Nežinojau, iš baimės ar iš smalsumo.
- Kas tu? Ko tu nori? - išsirangęs kukčiojo ponas.
Mergina nieko neatsakė, tik žiūrėjo mano ponui tiesiai į akis su susidomėjimo pilnu žvilgsniu.
- Imk, ką tik nori! Imk viską, tik nežudyk manęs!
Mergina prabilo:
- Aš - Anastazija. Ir dabar tu mirsi, - jos balsas buvo šaltas ir negailestingas, bet labai ramus. Atrodė, kad ji linksminasi.
- Palauk! Dėl ko!? Ne! - šaukė iš baimės mano ponas.
- Tu mėgaudavaisi kitų skausmu. Tu nenusipelnei gyventi.
Ji pažvelgė į mane ir užsimojo… Aš nesupratau kaip ir dėl ko pajudėjau iš vietos. Visą laiką buvau suakmenėjusi iš baimės. Tačiau išvydusi tokį vaizdą kojos pačios įnešė mane į kambarį, ir aš pradėjau šaukti:
- Ne! Nereikia! Nereikia!
Tačiau mergina manęs nesiklausė. Ji kirto kardu per mano šeimininko kaklą! Jis dar spėjo kažką surikti, bet tai buvo paskutiniai jo šūkavimai! Žudikės kardas įsmigo mano pono kakle. Aplinkui tarsi iš fontano veržėsi kraujo upeliai. Iš baimės mano širdis nuriedėjo į kulnus! Nebegalėjau ištarti nė žodžio, nes gerklę užspaudė ašaros ir užgulė ausis. Jaunoji žudikė ištraukė kardą ir atsisuko į mane. Nusivaliusi kraują į krėslo šoną pradėjo eiti artyn manęs. Aš žiūrėjau jai tiesiai į akis. Jos mane gąsdino. Jose nebuvo jokios baimės, o tik susidomėjimas. Ji ėjo artyn. Pakėlė savo kardą ir užsidėjo ant peties. Ir įdėmiai mane nužiūrinėjo. Mane apėmė panika. Tik per miglą jaučiau, kad pradėjau šaukti. Ji šypsojosi, bet jos šypsena greitai dingo. Pakėlusi galvą į duris akimirką stebeilijosi į jas. Paskui puolė prie lango persivėrė per jį ir dingo.
Viskas įvyko per kelias sekundes. Aš likau stovėti kambaryje su negyvu savo ponu. Jis sėdėjo krėsle dar atmerktomis akimis ir tiesiog tuščiu žvilgsniu žvelgė į amžinybę. Rankos nukarusios per krėslo kraštus ir kraujas tekėjo jo ranka žemyn. Lašelis po lašelio. Šalia jo, ant žemės, telkšojo raudono kraujo dėmė, kuri vis plėtėsi. Žinojau, kad turiu bėgti iš kambario ir slėptis, kol manęs niekas nepamatė, bet kojos manęs neklausė. Mano kūnas atsisakė vykdyti bet kokius mano įsakymus. Aš stovėjau ir žiūrėjau, kaip krauju srūva mano pono lavonas. Kaip krauju persismelkia jo drabužiai. Atrodė, kad per šias kelias akimirkas prabėgo visas gyvenimas! Man pasidarė bloga. Galvojau, kad tuoj apsivemsiu, bet ir šios funkcijos mano kūnas nevykdė.
Po kelių akimirkų išgirdau kažką atlekiant. Tik tada atsipeikėjau. Kūnas vėl atgavo koordinaciją. Norėjau bėgti, bet buvo per vėlu. Tarnaitės išgirdusios šeimininko ir mano riksmus pakvietė Tvarkos Sergėtojus. Jie įlėkė į biblioteką ir pamatė mane, bei netoliese gulintį pono lavoną. Jie surakino mane grandinėmis ir nenorėjo manęs klausyti. Bandžiau jiems paaiškinti, kad tai ne aš nužudžiau poną Sauberį, kad tai tos merginos - Anastazijos darbas. Aš juk neturėjau nė ginklo, kaip aš galėjau jį nužudyti? Bet niekas manęs nesiklausė. Jiems nerūpėjo tiesa. Per kelias akimirkas tapau žudike.
Netikėtai kažką išgirdau. Pakėlusi galvą pamačiau jauną merginą. Mergina buvo labai graži, lyg angelas. Jos tamsios akys ir juodi, netvarkingai krintantys plaukai atrodė užburiančiai. Ji vilkėjo trumpą suknelę, avėjo batus iki kelių. Akivaizdu, kad buvo nevietinė! Ji man priminė keliautoją iš kalnų, nes buvo apsigobusi juodu, šiltu apsiaustu. Karštis jos netrikdė. Gražusis angelas turėjo “kryžiaus” randą ant kairiojo skruosto, bet tai nedarkė jos grožio. Priešingai, dar jo suteikė.
Pamaniau, kad ji atėjo prašytis darbo, kaip ir visos valstietės, bet akis užkliuvo už kardo. Jokiai merginai, joks save gerbiantis kalvis neparduotu kardo. Šiais laikais moterys neturėjo galimybės kuo nors tapti. Mes buvome visiškai priklausomos nuo vyrų. Kardas buvo labai dailus, nusagstytas įvairaus dydžio akmenukais. Esu mačiusi panašų kardą knygoje apie riterius mūsų bažnyčioje.
Mergina manęs nepastebėjusi nuėjo link dvaro užpakalinių durų. Ji užsidėjo ant veido šydą ir žengė pro duris. Žinojau, kad turiu likti ir ravėti toliau, bet mano instinktai primigtinai varė mane paskui ją.
Ji vaikščiojo po dvarą. Nedrįsau jai pasirodyti. Ji kažko ieškojo, bet tikrai ne pinigų. Nes mergina nekreipė dėmesio nei į auksines žvakides, nei į sidabrines vazas. Ji panašėjo į katę, nes nekėlė visiškai jokio garso. Kad ir aš tai sugebėčiau, teko nusiimti batus.
Mergina sustojo prie bibliotekos durų taip staigiai, kad mane net išgąsdino. Pastovėjo kvailai į jas žiūrėdama. Staiga atsisuko į mane. Nespėjau pasislėpti. O ir nebūčiau spėjusi. Jos tamsiai žalios akys įsiskverbė į mane ir aš suakmenėjau. Ji nusišypsojo man. Mačiau tai, nors jos veidą dengė šydas. Maniau, kad nekeliu jokio triukšmo, kaip ji galėjo mane išgirsti? Galiausiai ji pasisuko į duris, ir jas atidariusi, įėjo. Biblioteka buvo labai didelė. Pats didžiausias ir gražiausias kambarys dvare. Joje buvo daugybė knygų iš įvairių pasaulio kampelių. Didelės, mažos, su auksiniais kraštais, išpuoštos įvairiais raštais. Galėjai rasti kokios, tik tau reikia. Ponas Sauberis jų turėjo labai daug, nes norėjo pasipuikuoti koks jis yra turtingas. Knygos, mūsų laikais, buvo labai brangios ir buvo turtingumo ženklas. Tačiau nebuvau tikra, ar ponas Sauberis moka skaityti.
Aš atsargiai priėjau prie durų ir pažvelgiau vidun. Sustingau nuo vaizdo, kurį pamačiau. Angeliško veido mergina stovėjo pridėjusi kardą mano ponui prie kaklo, kuris tuo metu sėdėjo krėsle nieko nesuvokdamas. Jaučiau baimę plūstančią mano gyslomis. Tačiau negalėjau judėti. Nežinojau, iš baimės ar iš smalsumo.
- Kas tu? Ko tu nori? - išsirangęs kukčiojo ponas.
Mergina nieko neatsakė, tik žiūrėjo mano ponui tiesiai į akis su susidomėjimo pilnu žvilgsniu.
- Imk, ką tik nori! Imk viską, tik nežudyk manęs!
Mergina prabilo:
- Aš - Anastazija. Ir dabar tu mirsi, - jos balsas buvo šaltas ir negailestingas, bet labai ramus. Atrodė, kad ji linksminasi.
- Palauk! Dėl ko!? Ne! - šaukė iš baimės mano ponas.
- Tu mėgaudavaisi kitų skausmu. Tu nenusipelnei gyventi.
Ji pažvelgė į mane ir užsimojo… Aš nesupratau kaip ir dėl ko pajudėjau iš vietos. Visą laiką buvau suakmenėjusi iš baimės. Tačiau išvydusi tokį vaizdą kojos pačios įnešė mane į kambarį, ir aš pradėjau šaukti:
- Ne! Nereikia! Nereikia!
Tačiau mergina manęs nesiklausė. Ji kirto kardu per mano šeimininko kaklą! Jis dar spėjo kažką surikti, bet tai buvo paskutiniai jo šūkavimai! Žudikės kardas įsmigo mano pono kakle. Aplinkui tarsi iš fontano veržėsi kraujo upeliai. Iš baimės mano širdis nuriedėjo į kulnus! Nebegalėjau ištarti nė žodžio, nes gerklę užspaudė ašaros ir užgulė ausis. Jaunoji žudikė ištraukė kardą ir atsisuko į mane. Nusivaliusi kraują į krėslo šoną pradėjo eiti artyn manęs. Aš žiūrėjau jai tiesiai į akis. Jos mane gąsdino. Jose nebuvo jokios baimės, o tik susidomėjimas. Ji ėjo artyn. Pakėlė savo kardą ir užsidėjo ant peties. Ir įdėmiai mane nužiūrinėjo. Mane apėmė panika. Tik per miglą jaučiau, kad pradėjau šaukti. Ji šypsojosi, bet jos šypsena greitai dingo. Pakėlusi galvą į duris akimirką stebeilijosi į jas. Paskui puolė prie lango persivėrė per jį ir dingo.
Viskas įvyko per kelias sekundes. Aš likau stovėti kambaryje su negyvu savo ponu. Jis sėdėjo krėsle dar atmerktomis akimis ir tiesiog tuščiu žvilgsniu žvelgė į amžinybę. Rankos nukarusios per krėslo kraštus ir kraujas tekėjo jo ranka žemyn. Lašelis po lašelio. Šalia jo, ant žemės, telkšojo raudono kraujo dėmė, kuri vis plėtėsi. Žinojau, kad turiu bėgti iš kambario ir slėptis, kol manęs niekas nepamatė, bet kojos manęs neklausė. Mano kūnas atsisakė vykdyti bet kokius mano įsakymus. Aš stovėjau ir žiūrėjau, kaip krauju srūva mano pono lavonas. Kaip krauju persismelkia jo drabužiai. Atrodė, kad per šias kelias akimirkas prabėgo visas gyvenimas! Man pasidarė bloga. Galvojau, kad tuoj apsivemsiu, bet ir šios funkcijos mano kūnas nevykdė.
Po kelių akimirkų išgirdau kažką atlekiant. Tik tada atsipeikėjau. Kūnas vėl atgavo koordinaciją. Norėjau bėgti, bet buvo per vėlu. Tarnaitės išgirdusios šeimininko ir mano riksmus pakvietė Tvarkos Sergėtojus. Jie įlėkė į biblioteką ir pamatė mane, bei netoliese gulintį pono lavoną. Jie surakino mane grandinėmis ir nenorėjo manęs klausyti. Bandžiau jiems paaiškinti, kad tai ne aš nužudžiau poną Sauberį, kad tai tos merginos - Anastazijos darbas. Aš juk neturėjau nė ginklo, kaip aš galėjau jį nužudyti? Bet niekas manęs nesiklausė. Jiems nerūpėjo tiesa. Per kelias akimirkas tapau žudike.
Vienai man pastatė kartuves didžiojoje Glukos miesto aikštėje ir kitai dienai besibaigiant, turėjo mane pakarti už nužudymą. Mane nuteisė be jokio teismo. Surakino grandinėmis, lyg bučiau pavojingiausia nusikaltėlė. Kameroje sėdėjau tik aš. Aplink mane buvo pilkos sienos ir grotos. Jokių kalinių. Nežinojau, ką galvoti! Ką paprastai galvoja žmonės nuteisti mirti už nusikaltimą, kurio nepadarė? Nežinojau, kas toliau bus, ir ką man dabar daryti. Nežinojau, ką kaltinti! Merginą, kuri nužudė poną Sauberį, ar save, kad sekiau paskui ją, kad nelikau darže, kur ir turėjau būti! Nežinojau, ar dar turėsiu galimybę pamatyti savo šeimą.
Galvojau apie juos. Jie turbūt jaudinasi dėl manęs, bet nei aš, nei jie negalėjo nieko padaryti. Leidosi saulė. Greitai ateis sutemos. Prieš einant miegoti, aš visada pasekdavau pasaką savo mažąjai sesutei ir broliukui. Kas dabar jiems paseks pasaką? Mama? Ne. Ji nemoka sekti pasakų. Ji buvo vieno vaistininko padėjėja. Iš žolelių darė vaistus. Jai tai puikiai sekėsi, tačiau atlyginimas nebuvo didelis. Mano tėvas sirgo. Jis negalėjo eiti dirbti. Todėl mes visi dirbdavome už jį. Bet aš niekada nepykau ant jo. Ir jis tai žinojo ir buvo dėkingas. Visą tą ilgą naktį ir sekančią dieną aš praleidau šaltoje kameroje mąstydama apie tai. Atėjo kunigas. Turėjau išsakyti savo nuodėmes prieš mirtį. Supykau, kad atėjo kunigas, kurio aš nepažinojau. Mano kunigas mane visada suprato ir tikėjo, o šis manęs nesiklausė ir vis kartojo, jog aš pateksiu į pragarą už tai, kad meluoju ir nepasakau tiesos. Niekada netikėjau Dievu. Taigi netikėjau nei pragaru, nei rojumi. Dabar susimąsčiau, kur aš pateksiu. Ar apskritai kur nors pateksiu? Mano galvą ūžė nuo klausimų į kuriuos aš neturėjau jokių atsakymų.
Kai pradėjo leistis saulė, pas mane atėjo vienas iš Tvarkos Sergėtojų. Nejaugi viskas baigta? Nejaugi aš mirsiu? Nejaugi turėsiu mirti dėl merginos padaryto nusikaltimo. Aš pradėjau maldauti, kad mane paleistu, bet nebuvo galimybių pasipriešinti. Aš taip bijojau, kad man net širdis sustojo plakusi. Aš vis dar meldžiau stebuklo.
Išėjusi į aikštę pamačiau daugybę žmonių. Jie šaukė, kad aš esu žudikė, tačiau niekam nerupėjo mano nekaltumas! Aš stengiausi išsivaduoti iš Tvarkos Sergėtojo gniaužtų, bet jis buvo stipresnis. Mane užtempė ant pakilos ir užmovė kilpą. Mano gerklę gniaužė ašaros, tačiau aš neįstengiau verkti. Raštininkas pradėjo kažką kalbėti miniai. Nieko nebegirdėjau. Atsipeikėjau tik ties paskutiniais žodžiais:
- Ši mergina nužudė, t. y. perpjovė kaklą savo ponui Sauberiui, pas kurį dirbo. Pasitarę teisėjai nusprendė, kad ji yra kaltą. Už šį žiaurų nusikaltimą ji nubaustą griežčiausia bausme - mirtimi, - monotonišku balsu pasakė nuosprendį raštininkas.
- Ar nuteistoji nori tarti paskutinį žodį? - tarė budelis.
- Nežudykit manęs! Prašau! Aš nenužudžiau savo pono, tikrai! Aš net ginklo neturėjau! Maldauju, paleiskit! - maldavau. Tačiau niekas manimi nepatikėjo! Visi tik šaukė, kad aš žudikė, „žudyti ją“.
Budelis pastūmė po mano kojomis buvusi kelmą ir aš jaučiau, kaip po mano kojomis atsiveria praraja, bet… aš nukritau ant žemės. Viskas vyko taip greitai. Nesusivokiau, kas vyksta. Klūpojau sustingusi. Buvo sunku pajudėti, ypač tada, kai rankos buvo surištos už nugaros. Pakėliau galvą aukštyn. Į kartuvių stovą styrojo išlindusi strėlė. Mano kilpos virvę perkirto strėlė. Nesupratau, kas įvyko. Kaip tai gali būti? Per miglą mačiau, kaip aplinkui žmonės išsilakstė. Kaip prie manęs atlėkė juodas lyg naktis žirgas, o ant jo… mergina nužudžiusi mano poną. Ji užšoko ant pakilos ir perkirto virvę, kuria buvo surištos mano rankos. Prie jos pripuolė Tvarkos Sergėtojas. Ji išsitraukė iš už nugaros peilį ir dūrė į širdį. Tvarkos Sergėtojas suriko. Iš kitos pusės puolė budelis, bet mergina mikliai išsisukusi nuo smūgio, nustūmė budelį nuo pakilos. Jis stipriai vožėsi į žemę. Ji pribėgo prie Tvarkos Sergėtojo ir pasukusi peilio geležtę jo kūne, ištraukė. Po to griebusi mane užsikėlė ant savo žirgo ir mes nulėkėme žaibo greitumu tolyn. Kai supratau, kas įvyko, mudvi jau buvome toli nuo Glukos miesto. Viskas vyko tokiu greičiu, kad nemanau, kad kas nors už susirinkusiųjų spėjo susigaudyti kas įvyko. Tačiau buvo aišku viena. Aš įrodžiau žmonėms, kad esu kalta, tačiau tuo pat metu aš jaučiau vėją savo plaukuose, vadinasi buvau gyva. Ir tai man šią akimirką labiausiai rūpėjo.
Galvojau apie juos. Jie turbūt jaudinasi dėl manęs, bet nei aš, nei jie negalėjo nieko padaryti. Leidosi saulė. Greitai ateis sutemos. Prieš einant miegoti, aš visada pasekdavau pasaką savo mažąjai sesutei ir broliukui. Kas dabar jiems paseks pasaką? Mama? Ne. Ji nemoka sekti pasakų. Ji buvo vieno vaistininko padėjėja. Iš žolelių darė vaistus. Jai tai puikiai sekėsi, tačiau atlyginimas nebuvo didelis. Mano tėvas sirgo. Jis negalėjo eiti dirbti. Todėl mes visi dirbdavome už jį. Bet aš niekada nepykau ant jo. Ir jis tai žinojo ir buvo dėkingas. Visą tą ilgą naktį ir sekančią dieną aš praleidau šaltoje kameroje mąstydama apie tai. Atėjo kunigas. Turėjau išsakyti savo nuodėmes prieš mirtį. Supykau, kad atėjo kunigas, kurio aš nepažinojau. Mano kunigas mane visada suprato ir tikėjo, o šis manęs nesiklausė ir vis kartojo, jog aš pateksiu į pragarą už tai, kad meluoju ir nepasakau tiesos. Niekada netikėjau Dievu. Taigi netikėjau nei pragaru, nei rojumi. Dabar susimąsčiau, kur aš pateksiu. Ar apskritai kur nors pateksiu? Mano galvą ūžė nuo klausimų į kuriuos aš neturėjau jokių atsakymų.
Kai pradėjo leistis saulė, pas mane atėjo vienas iš Tvarkos Sergėtojų. Nejaugi viskas baigta? Nejaugi aš mirsiu? Nejaugi turėsiu mirti dėl merginos padaryto nusikaltimo. Aš pradėjau maldauti, kad mane paleistu, bet nebuvo galimybių pasipriešinti. Aš taip bijojau, kad man net širdis sustojo plakusi. Aš vis dar meldžiau stebuklo.
Išėjusi į aikštę pamačiau daugybę žmonių. Jie šaukė, kad aš esu žudikė, tačiau niekam nerupėjo mano nekaltumas! Aš stengiausi išsivaduoti iš Tvarkos Sergėtojo gniaužtų, bet jis buvo stipresnis. Mane užtempė ant pakilos ir užmovė kilpą. Mano gerklę gniaužė ašaros, tačiau aš neįstengiau verkti. Raštininkas pradėjo kažką kalbėti miniai. Nieko nebegirdėjau. Atsipeikėjau tik ties paskutiniais žodžiais:
- Ši mergina nužudė, t. y. perpjovė kaklą savo ponui Sauberiui, pas kurį dirbo. Pasitarę teisėjai nusprendė, kad ji yra kaltą. Už šį žiaurų nusikaltimą ji nubaustą griežčiausia bausme - mirtimi, - monotonišku balsu pasakė nuosprendį raštininkas.
- Ar nuteistoji nori tarti paskutinį žodį? - tarė budelis.
- Nežudykit manęs! Prašau! Aš nenužudžiau savo pono, tikrai! Aš net ginklo neturėjau! Maldauju, paleiskit! - maldavau. Tačiau niekas manimi nepatikėjo! Visi tik šaukė, kad aš žudikė, „žudyti ją“.
Budelis pastūmė po mano kojomis buvusi kelmą ir aš jaučiau, kaip po mano kojomis atsiveria praraja, bet… aš nukritau ant žemės. Viskas vyko taip greitai. Nesusivokiau, kas vyksta. Klūpojau sustingusi. Buvo sunku pajudėti, ypač tada, kai rankos buvo surištos už nugaros. Pakėliau galvą aukštyn. Į kartuvių stovą styrojo išlindusi strėlė. Mano kilpos virvę perkirto strėlė. Nesupratau, kas įvyko. Kaip tai gali būti? Per miglą mačiau, kaip aplinkui žmonės išsilakstė. Kaip prie manęs atlėkė juodas lyg naktis žirgas, o ant jo… mergina nužudžiusi mano poną. Ji užšoko ant pakilos ir perkirto virvę, kuria buvo surištos mano rankos. Prie jos pripuolė Tvarkos Sergėtojas. Ji išsitraukė iš už nugaros peilį ir dūrė į širdį. Tvarkos Sergėtojas suriko. Iš kitos pusės puolė budelis, bet mergina mikliai išsisukusi nuo smūgio, nustūmė budelį nuo pakilos. Jis stipriai vožėsi į žemę. Ji pribėgo prie Tvarkos Sergėtojo ir pasukusi peilio geležtę jo kūne, ištraukė. Po to griebusi mane užsikėlė ant savo žirgo ir mes nulėkėme žaibo greitumu tolyn. Kai supratau, kas įvyko, mudvi jau buvome toli nuo Glukos miesto. Viskas vyko tokiu greičiu, kad nemanau, kad kas nors už susirinkusiųjų spėjo susigaudyti kas įvyko. Tačiau buvo aišku viena. Aš įrodžiau žmonėms, kad esu kalta, tačiau tuo pat metu aš jaučiau vėją savo plaukuose, vadinasi buvau gyva. Ir tai man šią akimirką labiausiai rūpėjo.