III. Anastazija
Mes lėkėme labai ilgai. Tol kol visiškai nusileido saulė ir žemę sukaustė tamsa. Sustojome tamsiame miške. Jis nebuvo panašus į Linos mišką. Buvau sušalusi nuo vėjo. Šis žirgas buvo labai greitas ir stiprus. Kai mes nulipome nuo jo, jis ramiausiai nužingsniavo prie žolės lopinėlio ir visiškai neatrodė pavargęs.
Mergina pradėjo kurti laužą. Aš stovėjau ir žiūrėjau į ją. Nors jos veidą žalojo randas, ji vis tiek buvo labai graži, lyg iš pasakos nužengusi pasakų būtybė. Bet ar ji gali būti pasakų būtybė? Juk ji žudikė. Savo akimis mačiau, kaip šaltakraujiškai ji nužudė du žmones. Tačiau nejaučiau jai baimės. Ji man kėlė pasitikėjimą, o ne baimę.
- Kodėl... - užsikirtau. - Kodėl mane išgelbėjai?
Ji atsakė neiškart. Pažvelgė į mane nieko nesakančiu žvilgsniu ir toliau krapštėsi prie ugnies. Aš apsidairiau aplinkui. Visur buvo tamsa. Tačiau buvo įmanoma matyti aplinkui. Nebelaukiau jos atsakymo, nes ji ilgai tylėjo. Užkūrusi laužą ji atsistojo. Nužvelgė, kaip tai daro liūtės vertinančios grėsmę. Pervėrė mane pašaipia šypsena ir tarė:
- Tu man būsi naudinga.
- Kuo? - net užspringau savo klausimu.
Šį kartą mergina nesiteikė atsakyti nusisuko nuo manęs.
- Galėjai palikti mane mirti, - tyliai pasakiau.
Ji vėl atsisuko į mane. Jos šaltą žvilgsnį buvo labai sunku atlaikyti, bet aš akių nenuleidau. Ji atsistojo.
- Nenorėjau likti skolinga, juk aš nužudžiau tą niekšą, o ne tu! - atsakė šaltai, tačiau aš mačiau, kad priežastis ne ta. Bijojau jai prieštarauti.
- Skolinga? - tyliai pasakiau sau. - Kodėl? - man netilpo jos atsakymas galvoje.
- Nes aš žudikė, - kalbėjo taip, lyg būtų pasakojusi apie gėlių rinkimą pievoje. Lengvabūdiškai ir ramiai. Pažvelgusi į mane vėl perliejo mane savo šaltu žvilgsniu. - Ir jei neužsičiaupsi, tai aš vėl kai ką nužudysiu! Aišku?
Daugiau nieko nebesakiau. Išsigandau. Ji buvo žmogus, kuri gali viską. Jaučiau jos jėgą. Ji buvo tokia jauna, tačiau tokia stipri. Iš jos vidaus tryško labai stipri energija ir jėga, ir mane tai gąsdino. Tačiau aš jaučiausi labai keistai. Mergina buvo kalta, kad mane apkaltino žmogžudyste, bet taip pat ji mane ir išgelbėjo nuo kartuvių. Nežinojau, ką jausti. Padėką ar pyktį? Žinojau vieną. Jis nekėlė man baimės, nors ir buvo žudikė.
Ji baigė kurti laužą. Paglosčiusi savo žirgą, kažkur dingo. Supratau, kad turiu galimybę pabėgti. Tačiau vos tik įžengiau į tamsą, supratau, kad neturiu kur bėgti. Kas bus tada, kai bėgsiu? Aš viena, manęs ieško Tvarkos Sergėtojai. Jie mane nužudys vietoje, kai tik išvys. Ir taip pat, jeigu toji žudikė ras mane po pabėgimo, taip pat manęs nepasigailės. Atsisukau ir pažvelgiau už nugaros likusią laužo skleidžiamą šviesą. Aš neturiu pasirinkimo, jokios išeities. Ir jaunoji žudikė tai žinojo.
Grįžau prie laužo ir susirangiusi šalia laukiau Anastazijos. Praėjo kone visa amžinybė. Man pasidarė baugu. Turėjau labai lakią fantaziją, todėl man nė nereikėdavo pastangų, ką nors prisigalvoti. Aš jau pradėjau matyti šmėklas ir įvairius siaubą keliančius šešėlius. Taigi, kai Anastazija grįžo net apsidžiaugiau. Ji pažvelgė į mane ir dar kartą supratau, kad ji žinojo, jog liksiu. Jos pašaipus žvilgsnis nuėjo man iki giliausių kūno vietelių. Su savimi, iš miško, ji atsinešė kiškį. Tik tada supratau, kokia esu alkana.
Kai ant laužo iškepė mėsa ji davė jos ir man. Buvo skaniau nei atrodė. Gal būt todėl, kad nieko nevalgiau nuo praeitos dienos vakaro. Pasisotinusi paklausiau:
- Ar mūsų neras Tvarkos Sergėtojai?
Vėl tas tos bauginantis žvilgsnis.
- Ne. Bent jau iki rytojaus ryto!
- Iš kur žinai? - paklausiau.
- Dabar naktis, o naktį jie neturi šansų mus surasti!
- Puikiai tai nusimanai!
- Tenka.
Anastazijai nepatiko mano draugija ir ji tai rodė akivaizdžiai, tačiau aš nesiteikiau nuo jos atstoti. Turėjau sužinoti savo ateities likimą.
- Ką su manim darysi? - paklausiau.
Ir vėl tyla. Laukiau. Ji nenoriai dalinosi savo mintimis.
- Nežinau, - įsistebeilijo į ugnį. - Pirmiausia nujosim iki Karūnos miesto. O jau ten sugalvosiu, ką su tavimi daryti! Ten turiu gerą draugą. Tikriausiai tave jam atiduosiu. Jis kaip tinkamas tavimi pasirūpins. Tau ten patiks, - tarė Anastazija. Vėl pažvelgė į mane. Mano akyse turėjo išvysti baimę. Galiausiai pridūrė. - Nesijaudink, jis geresnis žmogus, nei aš. Tikra priešingybė man, jei tai tave nuramins.
Ir nuramino. Vėl tyloje sėdėjome ir žiūrėjome į ugnį. Jaučiau, kaip žirgas vaikšto aplinkui.
- Anastazija - yra kilmingas vardas, - nežinau kaip man išsprūdo tai, ką pasakiau, bet Anastazijos veidas vėl pasidarė be mimikos. Ji įsistebeilijo į mane. Supratau, kad turiu tęsti. - Jokiam kitam socialiniam sluoksniui tokiu vardu vadintis draudžiama. Vadinasi tu esi kilminga.
Stojo nemaloni tyla. Anastazija nustojo valgyti ir nepaleido manęs iš akių. Pamačiau jos akyse sumaištį, bet ji jį greitai tai paslėpė. Nuleidau akis. Nenorėjau būti kiaurai varstoma. Ji tarė:
- Iš kur tai žinai?
- Aš daug ką žinau, - tariau tyliu balsu.
Vėl tyla. Ta tyla mane žudė.
- Taip. Aš buvau kilminga.
Pažvelgiau į ją.
- Tai kodėl tu žudai? - nesupratau. - Kodėl nesielgi kaip kilminga? Kodėl klajoji ir žudai?
- Todėl, kad nebeesu kilminga.
- Kodėl?
- Ei, maže! - Ana suriko ir aš kruptelėjau iš baimės. Ji stvėrė iš kažkur durklą ir prišokusi prie manęs prikišo jį man prie kaklo. - Nežaisk su ugnimi mergyt! Nes ji skaudžiai degina, - patraukusi peilį, nusisuko. Supratau, kad jai nebuvo įprasta prarasti savitvardą. Ar apskritai su kuo nors bendrauti. - Geriau miegok, nes rytoj anksti išjosime, - jau ramiu balsu pasakė. Atsisukusi pridūrė. - O kuo greičiau išjosime, tai tuo greičiau tavimi atsikratysiu. Be to, tavęs juk ieško!
- Tavęs irgi. Juk padėjai man pasprukti, - tyliai pasakiau.
Anastazija apsimetė to neišgirdusi.
- Mano vardas Nerija, - nežinau, kodėl tai pasakiau, bet kai pažvelgiau į Anastazijos veidą pamačiau kažką, nežinau ką, bet mano vardas jai kažką priminė. Nebandžiau spėlioti, bijojau, kad ji vėl prarąs savitvardą. Buvau pavargus ir išsigandusi, iškankinta dienos įvykių. Jaučiausi lyg naujai gimusi. Juk aš gyva... Susiradau minkštesnę vietelę atsigulti. Atsiguliau ant nugaros ir žiūrėjau į žvaigždes. Laužas jau baiginėjo degti. Vos užmerkusi akis užmigau.
Mergina pradėjo kurti laužą. Aš stovėjau ir žiūrėjau į ją. Nors jos veidą žalojo randas, ji vis tiek buvo labai graži, lyg iš pasakos nužengusi pasakų būtybė. Bet ar ji gali būti pasakų būtybė? Juk ji žudikė. Savo akimis mačiau, kaip šaltakraujiškai ji nužudė du žmones. Tačiau nejaučiau jai baimės. Ji man kėlė pasitikėjimą, o ne baimę.
- Kodėl... - užsikirtau. - Kodėl mane išgelbėjai?
Ji atsakė neiškart. Pažvelgė į mane nieko nesakančiu žvilgsniu ir toliau krapštėsi prie ugnies. Aš apsidairiau aplinkui. Visur buvo tamsa. Tačiau buvo įmanoma matyti aplinkui. Nebelaukiau jos atsakymo, nes ji ilgai tylėjo. Užkūrusi laužą ji atsistojo. Nužvelgė, kaip tai daro liūtės vertinančios grėsmę. Pervėrė mane pašaipia šypsena ir tarė:
- Tu man būsi naudinga.
- Kuo? - net užspringau savo klausimu.
Šį kartą mergina nesiteikė atsakyti nusisuko nuo manęs.
- Galėjai palikti mane mirti, - tyliai pasakiau.
Ji vėl atsisuko į mane. Jos šaltą žvilgsnį buvo labai sunku atlaikyti, bet aš akių nenuleidau. Ji atsistojo.
- Nenorėjau likti skolinga, juk aš nužudžiau tą niekšą, o ne tu! - atsakė šaltai, tačiau aš mačiau, kad priežastis ne ta. Bijojau jai prieštarauti.
- Skolinga? - tyliai pasakiau sau. - Kodėl? - man netilpo jos atsakymas galvoje.
- Nes aš žudikė, - kalbėjo taip, lyg būtų pasakojusi apie gėlių rinkimą pievoje. Lengvabūdiškai ir ramiai. Pažvelgusi į mane vėl perliejo mane savo šaltu žvilgsniu. - Ir jei neužsičiaupsi, tai aš vėl kai ką nužudysiu! Aišku?
Daugiau nieko nebesakiau. Išsigandau. Ji buvo žmogus, kuri gali viską. Jaučiau jos jėgą. Ji buvo tokia jauna, tačiau tokia stipri. Iš jos vidaus tryško labai stipri energija ir jėga, ir mane tai gąsdino. Tačiau aš jaučiausi labai keistai. Mergina buvo kalta, kad mane apkaltino žmogžudyste, bet taip pat ji mane ir išgelbėjo nuo kartuvių. Nežinojau, ką jausti. Padėką ar pyktį? Žinojau vieną. Jis nekėlė man baimės, nors ir buvo žudikė.
Ji baigė kurti laužą. Paglosčiusi savo žirgą, kažkur dingo. Supratau, kad turiu galimybę pabėgti. Tačiau vos tik įžengiau į tamsą, supratau, kad neturiu kur bėgti. Kas bus tada, kai bėgsiu? Aš viena, manęs ieško Tvarkos Sergėtojai. Jie mane nužudys vietoje, kai tik išvys. Ir taip pat, jeigu toji žudikė ras mane po pabėgimo, taip pat manęs nepasigailės. Atsisukau ir pažvelgiau už nugaros likusią laužo skleidžiamą šviesą. Aš neturiu pasirinkimo, jokios išeities. Ir jaunoji žudikė tai žinojo.
Grįžau prie laužo ir susirangiusi šalia laukiau Anastazijos. Praėjo kone visa amžinybė. Man pasidarė baugu. Turėjau labai lakią fantaziją, todėl man nė nereikėdavo pastangų, ką nors prisigalvoti. Aš jau pradėjau matyti šmėklas ir įvairius siaubą keliančius šešėlius. Taigi, kai Anastazija grįžo net apsidžiaugiau. Ji pažvelgė į mane ir dar kartą supratau, kad ji žinojo, jog liksiu. Jos pašaipus žvilgsnis nuėjo man iki giliausių kūno vietelių. Su savimi, iš miško, ji atsinešė kiškį. Tik tada supratau, kokia esu alkana.
Kai ant laužo iškepė mėsa ji davė jos ir man. Buvo skaniau nei atrodė. Gal būt todėl, kad nieko nevalgiau nuo praeitos dienos vakaro. Pasisotinusi paklausiau:
- Ar mūsų neras Tvarkos Sergėtojai?
Vėl tas tos bauginantis žvilgsnis.
- Ne. Bent jau iki rytojaus ryto!
- Iš kur žinai? - paklausiau.
- Dabar naktis, o naktį jie neturi šansų mus surasti!
- Puikiai tai nusimanai!
- Tenka.
Anastazijai nepatiko mano draugija ir ji tai rodė akivaizdžiai, tačiau aš nesiteikiau nuo jos atstoti. Turėjau sužinoti savo ateities likimą.
- Ką su manim darysi? - paklausiau.
Ir vėl tyla. Laukiau. Ji nenoriai dalinosi savo mintimis.
- Nežinau, - įsistebeilijo į ugnį. - Pirmiausia nujosim iki Karūnos miesto. O jau ten sugalvosiu, ką su tavimi daryti! Ten turiu gerą draugą. Tikriausiai tave jam atiduosiu. Jis kaip tinkamas tavimi pasirūpins. Tau ten patiks, - tarė Anastazija. Vėl pažvelgė į mane. Mano akyse turėjo išvysti baimę. Galiausiai pridūrė. - Nesijaudink, jis geresnis žmogus, nei aš. Tikra priešingybė man, jei tai tave nuramins.
Ir nuramino. Vėl tyloje sėdėjome ir žiūrėjome į ugnį. Jaučiau, kaip žirgas vaikšto aplinkui.
- Anastazija - yra kilmingas vardas, - nežinau kaip man išsprūdo tai, ką pasakiau, bet Anastazijos veidas vėl pasidarė be mimikos. Ji įsistebeilijo į mane. Supratau, kad turiu tęsti. - Jokiam kitam socialiniam sluoksniui tokiu vardu vadintis draudžiama. Vadinasi tu esi kilminga.
Stojo nemaloni tyla. Anastazija nustojo valgyti ir nepaleido manęs iš akių. Pamačiau jos akyse sumaištį, bet ji jį greitai tai paslėpė. Nuleidau akis. Nenorėjau būti kiaurai varstoma. Ji tarė:
- Iš kur tai žinai?
- Aš daug ką žinau, - tariau tyliu balsu.
Vėl tyla. Ta tyla mane žudė.
- Taip. Aš buvau kilminga.
Pažvelgiau į ją.
- Tai kodėl tu žudai? - nesupratau. - Kodėl nesielgi kaip kilminga? Kodėl klajoji ir žudai?
- Todėl, kad nebeesu kilminga.
- Kodėl?
- Ei, maže! - Ana suriko ir aš kruptelėjau iš baimės. Ji stvėrė iš kažkur durklą ir prišokusi prie manęs prikišo jį man prie kaklo. - Nežaisk su ugnimi mergyt! Nes ji skaudžiai degina, - patraukusi peilį, nusisuko. Supratau, kad jai nebuvo įprasta prarasti savitvardą. Ar apskritai su kuo nors bendrauti. - Geriau miegok, nes rytoj anksti išjosime, - jau ramiu balsu pasakė. Atsisukusi pridūrė. - O kuo greičiau išjosime, tai tuo greičiau tavimi atsikratysiu. Be to, tavęs juk ieško!
- Tavęs irgi. Juk padėjai man pasprukti, - tyliai pasakiau.
Anastazija apsimetė to neišgirdusi.
- Mano vardas Nerija, - nežinau, kodėl tai pasakiau, bet kai pažvelgiau į Anastazijos veidą pamačiau kažką, nežinau ką, bet mano vardas jai kažką priminė. Nebandžiau spėlioti, bijojau, kad ji vėl prarąs savitvardą. Buvau pavargus ir išsigandusi, iškankinta dienos įvykių. Jaučiausi lyg naujai gimusi. Juk aš gyva... Susiradau minkštesnę vietelę atsigulti. Atsiguliau ant nugaros ir žiūrėjau į žvaigždes. Laužas jau baiginėjo degti. Vos užmerkusi akis užmigau.