III. Laiškas
Sėdėjau sustingęs ir bandžiau sudėlioti viską į vietas, kol išgirdau skambutį prie durų. Lėtai nuėjau prie durų. Man teko sukauti visas jėgas, kad įstengčiau atidaryti duris. Nenorėjau to daryti, tačiau skambutis suskambo dar kartą. Už durų stovėjo Ana, o už jos – vyras. Jo išvaizda mane šokiravo. Negalėjau patikėti, ką matau. Aš buvau visiška jo kopija, tik jaunesnis. Nosis, akys, burna, ausys, net stovėsena. Jis buvo mano tėvas ir šitai nekėlė jokių abejonių.
- Kaip drįsti jį čia atsivesti?! – išsprūdo man. Nenorėjau ant jos rėkti. Tiesiog norėjau, kad jis dingtų.
- Kol dar mūsų neišvarei, noriu, kad manęs išklausytum, – kaip visada ramiai tarė Ana. Tuoj pat susitvardžiau. Neleisiu, kad toks kaip jis mane išvestų iš pusiausviros. Giliai įkvėpiau.
- Tavęs aš nevarysiu.
- Puiku. Galima mums užeiti? – pažvelgė į mane. Ji pabrėžė žodį mums. Tai lyg aidas skambėjo mano ausyse. Sudėjau visas jėgas, kad pasitraukčiau nuo įėjimo. Ana tuoj pat įėjo. Vyras vis dar spoksojo į mane. Jis taip pat buvo apstulbęs dėl mūsų neginčytino panašumo. Galiausiai taip pat žengė pro mane. Nenorėjau į jį žiūrėti.
Uždariau duris ir žengiau į svetainę. Ana buvo įsistebeilijusi į mano pieštą paveikslą.
- Tu man žadėjai ji padovanoti, - šiltai nusišypsojo ji. Aš pykčio kupinu žvilgsniu spoksojau į ją.
- Gali pasiimti, bet atėjai ne apie paveikslą kalbėti, - stengiausi kuo ramiau kalbėti.
Ji surimtėjo. Vyras stovėjo šone. Jis pažvelgė į paveikslą, po to į mane. Stengiausi nematyti jo.
- Noriu, kad tik išklausytum. Eisiu iškart prie reikalo. Tavo mama norėjo, kad tu neliktum be globos. Ji prašė, kad surasčiau tavo tėvą ir...
- Pala, pala... Stop! Ką??? – pertraukiau ją. Reikėjo geros akimirkos, kad suvokčiau ką ji ką tik pasakė. – Aš neturiu tėvo. Ir man jo niekada nereikėjo. Septyniolika metų savo tėvui aš neegzistavau. Labai norėčiau, kad taip ir liktų. Be to, - pabrėžiau šiuos žodžius. - Mano motina niekada nebūtų taip su manimi pasielgusi.
Ana spoksojo į mane. Jaučiau, kad vyras pasimetė. Jis nesitikėjo, kad aš taip reaguosiu. Aš vis dar stengiausi ignoruoti, kad jis čia apskritai yra. Tikėjausi, kad jis išnyks. Ana iš savo rankinuko ištraukė violetinį voką.
- Bet pasielgė... Tavo motina tau viską paaiškino, - pasakė įteikdama. Stovėjau lyg įbestas. Nenorėjau paimti voko. Jaučiausi, lyg žmogus, kuriuo tu besąlygiškai pasitikėtum, būtų drėbęs šlapią mazgotę tau į veidą. Galvojau, kad mano širdis iššoks iš krūtinės. Ant voko, dailia mamos rašysena, buvo užrašytas mano vardas. Manyje grūmėsi mano blogoji, maištingoji pusė su gerąja ir nuolankia savo motinai puse. Deja, pastaroji laimėjo. Giliai įkvėpiau ir paėmiau voką.
- O mes eisime išgerti kavos, - nusišypsojusi, ir lyg niekur nieko ji nuėjo į virtuvę. Jos perdėtas linksmumas ir bandymas pasislėpti buvo stora kaukė. Mačiau, kaip ji kankinasi. Tačiau pasąmoningai man išsprūdo:
- Gerkite žalią arbatą. Kavos nėra.
Atsisėdau balkone. Tikėjausi, kad bent čia galėsiu pasislėpti nuo viso pasaulio. Pykau ant savęs, ant advokatės, ant mamos. Norėjau mesti voką žemyn. Tegul krenta penkis aukštus žemyn. Tačiau lyg geras ir paklusnus sūnus, atplėšiau voką. Kas pirmiausiai užkliuvo už akies, kad ant popieriaus puikavosi galybės piešinukų. Kai mama galvodavo, visada ką nors paišydavo ant popieriaus. Tai jai padėdavo susikaupti. Apskritai, ji nemėgo rašyti, nes niekada nesugebėdavo perteikti savo minčių raštu. Ji vis sakydavo, kad jos galvoje tiek minčių ir jausmu, kad net neįmanoma jų visų perteikti ant popieriaus.
Gabrieliau,
Žinau, kad kai skaitysi šį laišką būsi labai supykęs arba jausies išduotas. Arba ir tas, ir tas. Atleisk sūnau, nenoru, kad taip atsitiktų. Nenoriu Tavęs palikti, tačiau jau jaučiu, kaip mirtis alsuoja man į kaklą. Žinau, kad man nebedaug liko, ir kad skaitysi šį laišką, kai manęs jau nebebus. Tai suvokti kur kas sunkiau, nei kada nors manau. Juk tai natūralu. Vaikai turi pragyventi savo tėvus. Bet aš taip norėjau pamatyti Tave laimingai gyvenantį savo gyvenimą. Anūkus, kuriems kada nors galėčiau pamokyti, kaip spardyti užpakalius. Bet man tai nebuvo lemta. Likimas neleido pasimėgauti gyvenimu ilgėliau. Tačiau Tau leista gyventi. Turi įgyvendinti savo svajones. Juk jos varo žmogų į priekį. Ir kiekvieną kartą, kai įgyvendinsi savo svajonę, tuoj pat sugalvok kitą. Juk toks yra gyvenimas. Svajonės ir kelias iki jų.
Tu visada buvai man svarbiausias žmogus pasaulyje. Viskas, ką dariau, dariau dėl Tavęs. Žinau, kad tai kuo puikiausiai žinai, tačiau noriu tai pakartoti. Net ir teisdamas mane už tai, kad liepiau rasti žmogų, kuris Tau niekada neegzistavo. Tačiau jis egzistavo man. Jis buvo vienintelis vyras, kurį mylėjau per savo gyvenimą. Nors ir stengiausi sau įrodyti, kad taip nėra. Šis vyras, kuris priversdavo mane tirpti lyg ledo gabaliuką, vos pažvelgęs. Priversdavo virpėti, kai klausydavausi jo kalbų ar svaigti iš aistros nuo vieno prisilietimo. Jis buvo tobulas. Troškau jo ir man nerūpėjo niekas aplinkui.
Kad ir kiek tai man kainavo, niekada nesigailėjau dėl šios savo klaidos. Niekada. Didžiausios klaidos padarytos gyvenime visada atneša ką nors gero. Jos man atnešė Tave. Kai pirmą kartą pažvelgiau į tokį mažą ir trapų žmogutį, pajaučiau palengvėjimą, kad šiam gyvenimui daviau kažką gero ir nuostabaus. Ir kiekvieną kartą pažvelgusi į tave suvokdavau, kaip man pasisekė ir kad visada turiu dėl ko stengtis. Didžiavausi ir didžiuosiuosi tavimi. Tu užaugai nuostabiu žmogumi.
Turbūt jau supratai, kodėl kartą pasakiau, kad esi tėvo kopija. Ir ne tik išvaizda. Turi jo talentą būti geriausiu. Kad ir ką jis darydavo, viskas buvo tobula. Lygiai taip pat, kaip ir Tu. Taip pat paveldėjai ir jo talentą įsivelti į bėdas, be to, aistrą moterims. Tačiau aš Tau padovanojau užsispyrimą ir troškimą gyventi. Neprarask to. Neprarask troškimo būti žmogumi. Ir neužmiršk, kad privalai gyventi savo gyvenimą. Klupti ir vėl stotis. Neužmiršk, kad tik nuo Tavęs vieno priklauso, kada Tu laimėsi ir pralaimėsi. Jei gali kvėpuoti, gali ir laimėti.
O dabar baisioji akimirka. Manau, jau supratai, ko Tavęs prašysiu. Žinau, kad to nenori. Žinau, kad mieliau nušoktum nuo balkono, kuriame greičiausiai dabar sėdi. Tačiau aš noriu, kad Tu keliautum su savo tėvu. Jis gali Tavimi pasirūpinti. Neprašau, kad suteiktum jam antrą šansą. Tik tikiuosi, kad neatmesi visų jo teikiamų pasiūlymų. Kaip bebūtų – jis Tavo tėvas ir to niekas nepakeis. O kadangi jis atvyko, dar yra vilties. Jums. Galbūt apsimetęs, kad Tau gerai – taip ir nutiks.
Neleisk, kad vieno žmogaus netektis priverstu atsisakyti Tau savo paties gyvenimo. Mylėk gyvenimą ir jis mylės Tave.
Myliu, mama.
Ilgai spoksojau į laišką. Norėjau verkti, tačiau akys liko sausos. Po to vis skaičiau jį iš naujo ir iš naujo. Nežinojau, ką mąstyti. Norėjau pabusti iš šio užsitęsusio sapno, kuris vis nesibaigė. Ir tu vis bėgi tolyn, bet tave persekioja šmėklos. Jaučiausi išduotas ir nugalėtas. Giliai įkvėpiau ir sukaupęs visas likusias valios jėgas grįžau į kambarį. Girdėjau iš virtuvės sklindančius garsus.
- Be to, Gabrielius ne tik puikus kovotojas, bet ir nuostabus dailininkas. Visi šie paveikslai yra nutapyti jo. Taip pat vaikinas groja smuiku. Niekada nemačiau tokio gabaus jaunuolio. Atrodo, kad viskas, kuo jis užsiima yra tobulai sukurta jam.
- Jis groja? Aš pats grojau gitara. Net grupę buvome sukūrę. Tiesa sakant mums neblogai sekėsi. Bet supratau, kad iš muzikos duonos neuždirbsiu, tad tapau architektu.
- Tikrai? Mano vyras – architektas. O tai ganėtinai įdomi istorija... – ji nebaigė sakinio, nes tarpduryje išvydo mane. Įbedusi žvilgsnį į mane bandė perskaityti, ką aš galvoju. Žiūrėjau į ją nugalėto žmogaus žvilgsniu. Toks ir jaučiausi. Tada vėl prabilo:
- Tavo mama man davė labai aiškius nurodymus dėl buto, daiktų ir viso kito. Aš viskuo pasirūpinsiu, tau nereiks dėl nieko sukti galvos. Butas žinoma liks tau.
Tik linktelėjau.
- Kada turiu išvažiuoti?
Ana nuleido akis. Pažvelgė į mano tėvą ir atsisuko į mane.
- Dabar, - ji akivaizdžiai tikėjosi puolimo ir mano pusės, tačiau nesulaukusi kalbėjo toliau. – Lėktuvas bus už trijų valandų, tad turi dvi valandas. Ar spėsi?
- Tiek neprireiks, - tai ištaręs nėriau į savo kambarį.
Uždaręs kambario duris ir atsirėmiau į jas. Vis dar norėjau pabusti. Bet faktai sakė ką kitą. Aš atsidaviau motinos valiai. Nors ji buvo būtent ta, kuri visada kartojo, jog maištauti - tai atrasti save. Arba, kad taisyklės yra sukurtos tam, kad jas laužytum. Tai kodėl aš atsisakau maištauti?
Pykdamas ant savęs išsitraukiau krepšį iš spintos. Jame laisvai susirietęs tilpčiau ir aš. Šį krepšį man padovanojo vienas iš mano mamos vaikinų. Jis buvo karininkas. Mėgau jį. Manau, kad jis buvo arčiausiai to, ką galėčiau vadinti tėvu. Jis su didžiausiu malonumu man rodydavo triukus, kuriuos išmoko armijoje. Stengiausi išmokti viską. Žinant mano sugebėjimus įsivelti į kokią nors problemą, kuriuose tekdavo panaudoti kumščius, man tie įgūdžiai labai padėdavo.
Kai gavau šį krepšį, jis juokaudamas pasakė, kad jis puikiai tinka bėgimui iš namų. Tačiau aš niekada nenorėjau bėgti iš namų. Iki dabar. Iš vienos pusės aš džiaugiuosi, kad galiu iš čia išvykti. Man buvo per daug skaudu čia būti. Bet tik ne pas jį. Nuo šios minties man pagaugais ėjo visas kūnas.
Pradėjau mesti į vidų savo drabužius, susiradau kelias mėgstamas knygas, susirinkau pinigus taupytus universitetui, nešiojamąjį kompiuterį. Peržvelgiau savo kambarį. Jis visada atrodė pakankamai tuščias. Niekada nemėgau apkrautų kambarių. Jie mane dusino. O dabar jis buvo dar tuštesnis. Akys sustojo ties rėmeliu ant sienos. Ten buvo nuotrauka daryta kažkur prieš metus. Aš stoviu šalia savo motinos. Mes abu buvome ką tik laimėję karatė turnyrą savo amžiaus grupėse, kuris vyko Japonijoje. Dar su kimono ir adrenalino pilnomis akimis. Tą akimirką ji tiesiog virpėjo. Jautėsi pasiekusi savo genialumo viršūnę. Kova man niekada neatnešė tiek daug džiaugsmo kaip jai, tačiau norėjau prisiminti ją būtent tokią. Išėmiau nuotrauką ir įsidėjau į piniginę.
Viskas buvo labai keista. Ką kada nors siekiau ar svajojau per kelias akimirkas neteko prasmės. Niekas nebebuvo svarbu. Net muzika. Mano smuikas stovėjo kampe. Paėmiau jį ir įdėjau į dėklą. Stryką padėjau šalia. Uždariau ir įgrūdau į spintą. Norėjau viską pamiršti. Praradau aistrą viskam, ką kažkada mylėjau. Nes kaip bebūtų keista, viską dariau, nes ji neleido man nusileisti jai...
- Jau, - tepasakiau išėjęs iš kambario. Jiedu sužiuro į mane.
- Taip greitai? – nusistebėjo Ana ir pažvelgė į laikrodį. – Tik pusvalandis.
- Juk sakiau, kad man nereikės dviejų valandų, - nusišypsojau.
- Puiku. Tada dar nuvažiuokime į mano biurą. Tavo tėvui reikia šį tą pasirašyti. Visa kitą aš atsiųsiu paštu.
Niekada negalvojau, kad taip staigiai šie namai nustos vadintis namais. Iš tiesų čia buvo labai gražu. Mama visada galėjo leisti sau aukštą klasę. Galėjo.
- Aš pasirūpinsiu, kad kai tau sueis dvidešimt vieneri, galėtum teisiškai paveldėti šią vietą.
Nieko neatsakiau. Ši vieta nebėra mano namai.
- Kaip drįsti jį čia atsivesti?! – išsprūdo man. Nenorėjau ant jos rėkti. Tiesiog norėjau, kad jis dingtų.
- Kol dar mūsų neišvarei, noriu, kad manęs išklausytum, – kaip visada ramiai tarė Ana. Tuoj pat susitvardžiau. Neleisiu, kad toks kaip jis mane išvestų iš pusiausviros. Giliai įkvėpiau.
- Tavęs aš nevarysiu.
- Puiku. Galima mums užeiti? – pažvelgė į mane. Ji pabrėžė žodį mums. Tai lyg aidas skambėjo mano ausyse. Sudėjau visas jėgas, kad pasitraukčiau nuo įėjimo. Ana tuoj pat įėjo. Vyras vis dar spoksojo į mane. Jis taip pat buvo apstulbęs dėl mūsų neginčytino panašumo. Galiausiai taip pat žengė pro mane. Nenorėjau į jį žiūrėti.
Uždariau duris ir žengiau į svetainę. Ana buvo įsistebeilijusi į mano pieštą paveikslą.
- Tu man žadėjai ji padovanoti, - šiltai nusišypsojo ji. Aš pykčio kupinu žvilgsniu spoksojau į ją.
- Gali pasiimti, bet atėjai ne apie paveikslą kalbėti, - stengiausi kuo ramiau kalbėti.
Ji surimtėjo. Vyras stovėjo šone. Jis pažvelgė į paveikslą, po to į mane. Stengiausi nematyti jo.
- Noriu, kad tik išklausytum. Eisiu iškart prie reikalo. Tavo mama norėjo, kad tu neliktum be globos. Ji prašė, kad surasčiau tavo tėvą ir...
- Pala, pala... Stop! Ką??? – pertraukiau ją. Reikėjo geros akimirkos, kad suvokčiau ką ji ką tik pasakė. – Aš neturiu tėvo. Ir man jo niekada nereikėjo. Septyniolika metų savo tėvui aš neegzistavau. Labai norėčiau, kad taip ir liktų. Be to, - pabrėžiau šiuos žodžius. - Mano motina niekada nebūtų taip su manimi pasielgusi.
Ana spoksojo į mane. Jaučiau, kad vyras pasimetė. Jis nesitikėjo, kad aš taip reaguosiu. Aš vis dar stengiausi ignoruoti, kad jis čia apskritai yra. Tikėjausi, kad jis išnyks. Ana iš savo rankinuko ištraukė violetinį voką.
- Bet pasielgė... Tavo motina tau viską paaiškino, - pasakė įteikdama. Stovėjau lyg įbestas. Nenorėjau paimti voko. Jaučiausi, lyg žmogus, kuriuo tu besąlygiškai pasitikėtum, būtų drėbęs šlapią mazgotę tau į veidą. Galvojau, kad mano širdis iššoks iš krūtinės. Ant voko, dailia mamos rašysena, buvo užrašytas mano vardas. Manyje grūmėsi mano blogoji, maištingoji pusė su gerąja ir nuolankia savo motinai puse. Deja, pastaroji laimėjo. Giliai įkvėpiau ir paėmiau voką.
- O mes eisime išgerti kavos, - nusišypsojusi, ir lyg niekur nieko ji nuėjo į virtuvę. Jos perdėtas linksmumas ir bandymas pasislėpti buvo stora kaukė. Mačiau, kaip ji kankinasi. Tačiau pasąmoningai man išsprūdo:
- Gerkite žalią arbatą. Kavos nėra.
Atsisėdau balkone. Tikėjausi, kad bent čia galėsiu pasislėpti nuo viso pasaulio. Pykau ant savęs, ant advokatės, ant mamos. Norėjau mesti voką žemyn. Tegul krenta penkis aukštus žemyn. Tačiau lyg geras ir paklusnus sūnus, atplėšiau voką. Kas pirmiausiai užkliuvo už akies, kad ant popieriaus puikavosi galybės piešinukų. Kai mama galvodavo, visada ką nors paišydavo ant popieriaus. Tai jai padėdavo susikaupti. Apskritai, ji nemėgo rašyti, nes niekada nesugebėdavo perteikti savo minčių raštu. Ji vis sakydavo, kad jos galvoje tiek minčių ir jausmu, kad net neįmanoma jų visų perteikti ant popieriaus.
Gabrieliau,
Žinau, kad kai skaitysi šį laišką būsi labai supykęs arba jausies išduotas. Arba ir tas, ir tas. Atleisk sūnau, nenoru, kad taip atsitiktų. Nenoriu Tavęs palikti, tačiau jau jaučiu, kaip mirtis alsuoja man į kaklą. Žinau, kad man nebedaug liko, ir kad skaitysi šį laišką, kai manęs jau nebebus. Tai suvokti kur kas sunkiau, nei kada nors manau. Juk tai natūralu. Vaikai turi pragyventi savo tėvus. Bet aš taip norėjau pamatyti Tave laimingai gyvenantį savo gyvenimą. Anūkus, kuriems kada nors galėčiau pamokyti, kaip spardyti užpakalius. Bet man tai nebuvo lemta. Likimas neleido pasimėgauti gyvenimu ilgėliau. Tačiau Tau leista gyventi. Turi įgyvendinti savo svajones. Juk jos varo žmogų į priekį. Ir kiekvieną kartą, kai įgyvendinsi savo svajonę, tuoj pat sugalvok kitą. Juk toks yra gyvenimas. Svajonės ir kelias iki jų.
Tu visada buvai man svarbiausias žmogus pasaulyje. Viskas, ką dariau, dariau dėl Tavęs. Žinau, kad tai kuo puikiausiai žinai, tačiau noriu tai pakartoti. Net ir teisdamas mane už tai, kad liepiau rasti žmogų, kuris Tau niekada neegzistavo. Tačiau jis egzistavo man. Jis buvo vienintelis vyras, kurį mylėjau per savo gyvenimą. Nors ir stengiausi sau įrodyti, kad taip nėra. Šis vyras, kuris priversdavo mane tirpti lyg ledo gabaliuką, vos pažvelgęs. Priversdavo virpėti, kai klausydavausi jo kalbų ar svaigti iš aistros nuo vieno prisilietimo. Jis buvo tobulas. Troškau jo ir man nerūpėjo niekas aplinkui.
Kad ir kiek tai man kainavo, niekada nesigailėjau dėl šios savo klaidos. Niekada. Didžiausios klaidos padarytos gyvenime visada atneša ką nors gero. Jos man atnešė Tave. Kai pirmą kartą pažvelgiau į tokį mažą ir trapų žmogutį, pajaučiau palengvėjimą, kad šiam gyvenimui daviau kažką gero ir nuostabaus. Ir kiekvieną kartą pažvelgusi į tave suvokdavau, kaip man pasisekė ir kad visada turiu dėl ko stengtis. Didžiavausi ir didžiuosiuosi tavimi. Tu užaugai nuostabiu žmogumi.
Turbūt jau supratai, kodėl kartą pasakiau, kad esi tėvo kopija. Ir ne tik išvaizda. Turi jo talentą būti geriausiu. Kad ir ką jis darydavo, viskas buvo tobula. Lygiai taip pat, kaip ir Tu. Taip pat paveldėjai ir jo talentą įsivelti į bėdas, be to, aistrą moterims. Tačiau aš Tau padovanojau užsispyrimą ir troškimą gyventi. Neprarask to. Neprarask troškimo būti žmogumi. Ir neužmiršk, kad privalai gyventi savo gyvenimą. Klupti ir vėl stotis. Neužmiršk, kad tik nuo Tavęs vieno priklauso, kada Tu laimėsi ir pralaimėsi. Jei gali kvėpuoti, gali ir laimėti.
O dabar baisioji akimirka. Manau, jau supratai, ko Tavęs prašysiu. Žinau, kad to nenori. Žinau, kad mieliau nušoktum nuo balkono, kuriame greičiausiai dabar sėdi. Tačiau aš noriu, kad Tu keliautum su savo tėvu. Jis gali Tavimi pasirūpinti. Neprašau, kad suteiktum jam antrą šansą. Tik tikiuosi, kad neatmesi visų jo teikiamų pasiūlymų. Kaip bebūtų – jis Tavo tėvas ir to niekas nepakeis. O kadangi jis atvyko, dar yra vilties. Jums. Galbūt apsimetęs, kad Tau gerai – taip ir nutiks.
Neleisk, kad vieno žmogaus netektis priverstu atsisakyti Tau savo paties gyvenimo. Mylėk gyvenimą ir jis mylės Tave.
Myliu, mama.
Ilgai spoksojau į laišką. Norėjau verkti, tačiau akys liko sausos. Po to vis skaičiau jį iš naujo ir iš naujo. Nežinojau, ką mąstyti. Norėjau pabusti iš šio užsitęsusio sapno, kuris vis nesibaigė. Ir tu vis bėgi tolyn, bet tave persekioja šmėklos. Jaučiausi išduotas ir nugalėtas. Giliai įkvėpiau ir sukaupęs visas likusias valios jėgas grįžau į kambarį. Girdėjau iš virtuvės sklindančius garsus.
- Be to, Gabrielius ne tik puikus kovotojas, bet ir nuostabus dailininkas. Visi šie paveikslai yra nutapyti jo. Taip pat vaikinas groja smuiku. Niekada nemačiau tokio gabaus jaunuolio. Atrodo, kad viskas, kuo jis užsiima yra tobulai sukurta jam.
- Jis groja? Aš pats grojau gitara. Net grupę buvome sukūrę. Tiesa sakant mums neblogai sekėsi. Bet supratau, kad iš muzikos duonos neuždirbsiu, tad tapau architektu.
- Tikrai? Mano vyras – architektas. O tai ganėtinai įdomi istorija... – ji nebaigė sakinio, nes tarpduryje išvydo mane. Įbedusi žvilgsnį į mane bandė perskaityti, ką aš galvoju. Žiūrėjau į ją nugalėto žmogaus žvilgsniu. Toks ir jaučiausi. Tada vėl prabilo:
- Tavo mama man davė labai aiškius nurodymus dėl buto, daiktų ir viso kito. Aš viskuo pasirūpinsiu, tau nereiks dėl nieko sukti galvos. Butas žinoma liks tau.
Tik linktelėjau.
- Kada turiu išvažiuoti?
Ana nuleido akis. Pažvelgė į mano tėvą ir atsisuko į mane.
- Dabar, - ji akivaizdžiai tikėjosi puolimo ir mano pusės, tačiau nesulaukusi kalbėjo toliau. – Lėktuvas bus už trijų valandų, tad turi dvi valandas. Ar spėsi?
- Tiek neprireiks, - tai ištaręs nėriau į savo kambarį.
Uždaręs kambario duris ir atsirėmiau į jas. Vis dar norėjau pabusti. Bet faktai sakė ką kitą. Aš atsidaviau motinos valiai. Nors ji buvo būtent ta, kuri visada kartojo, jog maištauti - tai atrasti save. Arba, kad taisyklės yra sukurtos tam, kad jas laužytum. Tai kodėl aš atsisakau maištauti?
Pykdamas ant savęs išsitraukiau krepšį iš spintos. Jame laisvai susirietęs tilpčiau ir aš. Šį krepšį man padovanojo vienas iš mano mamos vaikinų. Jis buvo karininkas. Mėgau jį. Manau, kad jis buvo arčiausiai to, ką galėčiau vadinti tėvu. Jis su didžiausiu malonumu man rodydavo triukus, kuriuos išmoko armijoje. Stengiausi išmokti viską. Žinant mano sugebėjimus įsivelti į kokią nors problemą, kuriuose tekdavo panaudoti kumščius, man tie įgūdžiai labai padėdavo.
Kai gavau šį krepšį, jis juokaudamas pasakė, kad jis puikiai tinka bėgimui iš namų. Tačiau aš niekada nenorėjau bėgti iš namų. Iki dabar. Iš vienos pusės aš džiaugiuosi, kad galiu iš čia išvykti. Man buvo per daug skaudu čia būti. Bet tik ne pas jį. Nuo šios minties man pagaugais ėjo visas kūnas.
Pradėjau mesti į vidų savo drabužius, susiradau kelias mėgstamas knygas, susirinkau pinigus taupytus universitetui, nešiojamąjį kompiuterį. Peržvelgiau savo kambarį. Jis visada atrodė pakankamai tuščias. Niekada nemėgau apkrautų kambarių. Jie mane dusino. O dabar jis buvo dar tuštesnis. Akys sustojo ties rėmeliu ant sienos. Ten buvo nuotrauka daryta kažkur prieš metus. Aš stoviu šalia savo motinos. Mes abu buvome ką tik laimėję karatė turnyrą savo amžiaus grupėse, kuris vyko Japonijoje. Dar su kimono ir adrenalino pilnomis akimis. Tą akimirką ji tiesiog virpėjo. Jautėsi pasiekusi savo genialumo viršūnę. Kova man niekada neatnešė tiek daug džiaugsmo kaip jai, tačiau norėjau prisiminti ją būtent tokią. Išėmiau nuotrauką ir įsidėjau į piniginę.
Viskas buvo labai keista. Ką kada nors siekiau ar svajojau per kelias akimirkas neteko prasmės. Niekas nebebuvo svarbu. Net muzika. Mano smuikas stovėjo kampe. Paėmiau jį ir įdėjau į dėklą. Stryką padėjau šalia. Uždariau ir įgrūdau į spintą. Norėjau viską pamiršti. Praradau aistrą viskam, ką kažkada mylėjau. Nes kaip bebūtų keista, viską dariau, nes ji neleido man nusileisti jai...
- Jau, - tepasakiau išėjęs iš kambario. Jiedu sužiuro į mane.
- Taip greitai? – nusistebėjo Ana ir pažvelgė į laikrodį. – Tik pusvalandis.
- Juk sakiau, kad man nereikės dviejų valandų, - nusišypsojau.
- Puiku. Tada dar nuvažiuokime į mano biurą. Tavo tėvui reikia šį tą pasirašyti. Visa kitą aš atsiųsiu paštu.
Niekada negalvojau, kad taip staigiai šie namai nustos vadintis namais. Iš tiesų čia buvo labai gražu. Mama visada galėjo leisti sau aukštą klasę. Galėjo.
- Aš pasirūpinsiu, kad kai tau sueis dvidešimt vieneri, galėtum teisiškai paveldėti šią vietą.
Nieko neatsakiau. Ši vieta nebėra mano namai.