IV. Flešas
Kitą rytą, dar saulei nepatekėjus, mane pažadino Anastazija. Nors nepavadinčiau tai pažadinimu. Ji įspyrė man į pilvą, ir kurį laiką man tikrai skaudėjo.
Tornadas, Anastazijos žirgas, rupšnojo žolę. Jis labai derėjo prie Anastazijos. Juodas lyg naktis, grakštus ir didingas. Tobulas žirgo grožis ir tobulas angelo grožis. Kas jie?
Žirgas jau buvo pabalnotas. Anastazija vakar su juo kalbėjosi. Jį nubalnodama, iššukuodama elgėsi taip švelniai, kad atrodė jog Tornadas jos mylimasis. Tačiau gal taip ir yra. Juk ji viena. Vienintelė šiluma iš padaro, kuris veikia tik instinktų padedamas.
Netoli manęs buvo užgesęs laužas, o jame vakarykščio kiškio kauliukai. Atsistojau ir užkasiau laužavietę, kad jos nesimatytų. Anastazija kuitėsi ant Tornado nugaros esančiame krepšyje. Pamačiusi, ką padariau, šyptelėjo ir vėl nusisuko.
Vietovė atrodė, visiškai kitaip, nei vakar naktį. Ji buvo pakankamai graži. Aplink augančių medžių lajos buvo nukarusios beveik iki žemės. Aplink medžius augo samanos ir keistai atrodančios gėlės. Jos buvo dideliais ryškiai raudonais ir geltonais žiedais.
Niekada neesu išvykusi iš Glukos toliau, nei Luno miškas. Ir mane tai gąsdino. Tačiau aš nebeturėjau kitos išeities. Namie manęs laukė mirtis. Namie? Ten jau nebe mano namai.
Pavalgius mes išjojome. Norėjau tiek jos paklausti, bet niekaip nedrįsau. Aš jos bijojau. Mergina, prie kurios nugaros buvau prisiglaudusi, atrodė tokia gera ir net sunku buvo suvokti realybę. O realybe buvo paprasta. Sėdėjau prisiglaudusi prie žudikės, kuriai žmogaus gyvybė nieko nereiškė. Taip pat ir mano. Kas man dabar bus?
Tornadas, Anastazijos žirgas, rupšnojo žolę. Jis labai derėjo prie Anastazijos. Juodas lyg naktis, grakštus ir didingas. Tobulas žirgo grožis ir tobulas angelo grožis. Kas jie?
Žirgas jau buvo pabalnotas. Anastazija vakar su juo kalbėjosi. Jį nubalnodama, iššukuodama elgėsi taip švelniai, kad atrodė jog Tornadas jos mylimasis. Tačiau gal taip ir yra. Juk ji viena. Vienintelė šiluma iš padaro, kuris veikia tik instinktų padedamas.
Netoli manęs buvo užgesęs laužas, o jame vakarykščio kiškio kauliukai. Atsistojau ir užkasiau laužavietę, kad jos nesimatytų. Anastazija kuitėsi ant Tornado nugaros esančiame krepšyje. Pamačiusi, ką padariau, šyptelėjo ir vėl nusisuko.
Vietovė atrodė, visiškai kitaip, nei vakar naktį. Ji buvo pakankamai graži. Aplink augančių medžių lajos buvo nukarusios beveik iki žemės. Aplink medžius augo samanos ir keistai atrodančios gėlės. Jos buvo dideliais ryškiai raudonais ir geltonais žiedais.
Niekada neesu išvykusi iš Glukos toliau, nei Luno miškas. Ir mane tai gąsdino. Tačiau aš nebeturėjau kitos išeities. Namie manęs laukė mirtis. Namie? Ten jau nebe mano namai.
Pavalgius mes išjojome. Norėjau tiek jos paklausti, bet niekaip nedrįsau. Aš jos bijojau. Mergina, prie kurios nugaros buvau prisiglaudusi, atrodė tokia gera ir net sunku buvo suvokti realybę. O realybe buvo paprasta. Sėdėjau prisiglaudusi prie žudikės, kuriai žmogaus gyvybė nieko nereiškė. Taip pat ir mano. Kas man dabar bus?
Mes jojom ilgai. Jojome visą dieną sustodamos tik pailsėti ir ko nors užkąsti, pailsinti Tornadą. Sustojimai būdavo trumpi, nespėjus normaliai pailsėti. Mano kojas nutrynė balnas ir labai skaudėjo jojant. Galiausiai sustojome nakčiai pailsėti, o po to vėl keliavome. Taip keliavome labai daug dienų. Pamečiau jų skaičių. Apie Anastaziją nieko nesužinojau naujo. Tik pradėdavau ko nors klausti ar sakyti, ji mane tuoj pat nutildydavo. Beveik visą laiką tylėjome. Nebuvau pratusi tylėti. Juk visada šnekėdavau neužsičiaupdama. Nebegaliu pasakyti, ar aš jos bijojau. Jos stiprybė ir šaltakraujiškumas tapo norma. Nejaučiau baimės, priešingai, gal būt prisirišau prie jos.
Nors keliavome ilgai, mes neprajodavome nė vieno miestelio ar kaimo. Jojome per kalvotas dykynes arba per dideles pievas. Atrodė keista. Man pasirodė, kad gal Anastazija stengiasi aplenkti gyvenvietes, bet turbūt taip saugiau. Iš tiesų, aš net negalėjau įsivaizduoti, kur aš dabar randuosi. Žinojau, tik kad labai labai toli. Toli nuo vietos, kurioje užaugau. Kiekviena diena mane vis tolino nuo mano gimtojo miesto. Ir nuo mano šeimos. Tačiau, kiekviena diena mane taip pat tolino ir nuo žmonių, kurie norėjo mane nužudyti. Buvau neteisingai apkaltinta ir praminta žudike. Negalėjau nieko pakeisti. Keliavau į nežinią. Nežinojau, kas man nutiks. Tačiau dabar privalėjau pasikliauti žmogumi, kurios dėka mane nekaltai apkaltino. Turėjau pasikliauti žudike.
Nors keliavome ilgai, mes neprajodavome nė vieno miestelio ar kaimo. Jojome per kalvotas dykynes arba per dideles pievas. Atrodė keista. Man pasirodė, kad gal Anastazija stengiasi aplenkti gyvenvietes, bet turbūt taip saugiau. Iš tiesų, aš net negalėjau įsivaizduoti, kur aš dabar randuosi. Žinojau, tik kad labai labai toli. Toli nuo vietos, kurioje užaugau. Kiekviena diena mane vis tolino nuo mano gimtojo miesto. Ir nuo mano šeimos. Tačiau, kiekviena diena mane taip pat tolino ir nuo žmonių, kurie norėjo mane nužudyti. Buvau neteisingai apkaltinta ir praminta žudike. Negalėjau nieko pakeisti. Keliavau į nežinią. Nežinojau, kas man nutiks. Tačiau dabar privalėjau pasikliauti žmogumi, kurios dėka mane nekaltai apkaltino. Turėjau pasikliauti žudike.
Tą dieną pradėjome keliauti labai anksti. Saulė dar nebuvo pilnai pakilusi. Tačiau kaip bebūtų, aš sugebėjau rasti vieną tikrai gražų dalyką. Man patiko visi vaizdai, kuriuos mačiau prajodama pro šalį. Saulė ir jos pirmieji spinduliai lendantys iš po horizonto. Kalvos, kurios vis kitu paros laiku nusidažo skirtingomis spalvomis. Pievų spalvos ir jų užburiantis grožis. Tai buvo gražu. Galia, kad šį grožį pamačiau tik tokiu būdu.
Maždaug vidurdienį prijojome kažkokį nedidelį miestelį. Tai buvo pirmasis miestelis po tiek laiko. Nors jis neatrodė pavojingas, tačiau nekėlė jokio pasitikėjimo. Buvo panašus į Gluką tik šiek tiek mažesnis. Miesto išorėje stūksojo seni mediniai namukai, o centre dideli ir puošnūs. Miesto centre tryško didingas fontanas. Mačiau jį, kai mes greitomis praėjome. Anastazija laikėsi kuo nuošaliau nuo miesto centro. Ir jos tik prijojome miestelį, ji užsidėjo šydą ant veido. Ji netroško, kad ją kas pažintu, vadinasi ir čia ji buvo pasidarbavus. Bent jau aš taip maniau.
- Ar tai Karūnas? - paklausiau.
- Ne.
- Tai kur mes esame?
- Brėme. Iki Karūnos tolimas kelias.
- O tai ką mes veiksime čia?
- Šiąnakt pernakvosim pas mano sena bičiulį, o rytojaus vakare gal pasieksime Karūną.
- O kodėl manęs nepalieki čia. Juk taip nori manimi atsikratyti! - jau nieko nebesupratau.
- Jei nori gali likti čia. Tačiau, jeigu tavęs vis dar ieško Tvarkos Sergėtojai, tai jie tave gali čia aptikti. Juk miestas nėra didelis. Čia tu nepasislėpsi, - paaiškino Anastazija.
- Iš kur žinai?
- Kai tenka kiekvieną kartą bėgti, ką nors nužudžius, išmoksti slapstytis, be to logiškai pamąstyk. Ar pasislėpsi mažame miesteliūkštyje? Čia visi vienas kitą pažįsta, - išaiškino man Anastazija. Jos nuolatinis šaltumas ir pašaipi gaidelė mane varė iš proto. Apsimetė, kad manimi rūpinasi. Tą suvokiau iš karto, tačiau kokie jos planai man?
Po valandėlės prijojome seną, mažą namą. Jis buvo miesto pakraštyje. Anastazija nulipo nuo savo žirgo. Priėjusi prie durų pabeldė, tačiau niekas neatidarė. Ji pasilenkė prie spynos ir kažką padarė. Kai durys atsidarė, mergina įėjo į vidų. Aš stovėjau prie žirgo ir neketinau niekur eiti, tačiau Anastazija grįžo prie manęs ir pačiupusi už peties vis tiek įsitempė į vidų. Iš išorės namas atrodė labai purvinas ir netvarkingas, o viduje buvo ne ką geriau: buvo purvina ir aplinkui mėtėsi šiukšlės. Matėsi, kad čia seniai netvarkyta. Iš vieno kambario išėjo vidutinio amžiaus vyriškis. Jis buvo gana aukštas, stabus vyras kuprota nosimi, kiek praplikęs. Pamatęs Anastazija sustingo. Ji nusiėmė nuo veido šydą. Vyro akys prisipildė baimės. Jis persižegnojo ir puolė atgal į tą patį kambarį iš kurio atėjo. Anastazija stovėjo ramiai žiūrėdama. Ją šis vyro poelgis prajuokino. Paskui tarė:
- Ak, Flešai, baikim žaisti katę ir pelę.
- Aš tau nepadėsiu! - šaukė persigandęs vyriškis. - Kai paskutinį kartą tau padėjau, vos išsisukau nuo Tvarkos Sergėtojų!
- Tu nesilaikei plano, Flešai, - su nusivylimu balse kalbėjo. - Juk tą niekšą pats pasisiūlei nužudyti. Tačiau išsigandai ir pabėgai! Todėl ir susimovei. Beje, dabar pagalbos reikia ne man, o mano bičiulei. Ji per maža, kad miegotu lauke! - pamelavo.
- Bičiulė? - vyriškis iškišo savo galva iš kambario. - Tu atsivedei "bičiulę"? - pabrėžė šį žodį, tačiau jį sudomino šis faktas. - Palauk! - sušuko. - Juk visi tavo bičiuliai žudikai, vagys ir sukčiai, taigi gali pasirūpinti savimi! - ir vėl įlindo į kambarį.
- Ji nėra viena iš jų.
- Ne, ne, ne ir dar kartą ne! Nepadėsiu!
- Tikrai? - pasišaipė. - Tada aš tave pasigausiu ir supjaustysiu mažais gabalėliais, pradėdama nuo tavo pasididžiavimo. Norėtum? Juk žinai, kad aš tai sugebėsiu!
Vyras su baime mus apžiūrėjo. Akivaizdu, kad po tokių argumentų jis neturėjo kitos išeities. Išlindęs iš kambario nuskenavo mane akimis ir įsmeigė jas į Anastaziją.
- Gerai! Galit likti! - persigalvojo vyriškis. - Tačiau pažadėk, kad nieko nenužudysi ir nepridirbsi man rūpesčių! Tikrai sunkiai vargau, kol įrodžiau, kad neesu tas, kuo jie mane laiko.
- Bet tu esi tas, kuo jie tave laiko, - nusijuokė. - Mes rytoj išvyksime! Jei būsi geras berniukas, nieko neatsitiks! - pasakė, lyg Flešas būtų mažas vaikas. - O dabar eisiu, nuvesiu Tornadą paėsti.
- Tornadą? Tu vis dar turi tą kuiną?! Taip, žinoma! Juk jis tavo draugas! Vienintelis draugas! Bet tu juo per daug rūpiniesi! Jis juk tik arklys! - pasipiktino Flešas.
Anastazija pervėrė Flešą žvilgsniu ir išėjo. Jai nelabai rūpėjo, ką kiti apie ją mano. Likau viena su vyriškiu. Jis vėl metė į mane žvilgsnį, po to apsisuko ir bambėdamas sau po nosimi, kad jei jau Anastazija lieka čia, tai nieko gero nebus, pradėjo kažko ieškoti. Paskui vėl pažvelgė į manė ir tarė:
- Tai ką, ir tave ji įklampino su savo besaikiu žudymu ir keistos tiesos ieškojimu, a?
- Tikriausiai, - tyliai pasakiau. - Bet ji ir išgelbėjo mane nuo kartuvių. Na, tiesą sakant, tai ji mane ir įklampino, bet visi norėjo mane nužudyti, ji nenorėjo, o aš norėjau... am... - susipainiojau. Pasijaučiau kvailai.
- Pala, pala... ji tave išgelbėjo? - garsiai suriko jis. Pasižiūrėjo į mane su pavydo kupinu žvilgsniu. - O manęs tai niekada negelbėjo, - bumbtelėjo sau po nosimi lyg manęs nebūtų šalia. - Aš turėjau suktis kaip išmanau! Negaliu tuo patikėti! Viršūnė! - pasipiktino. - Jai gi niekas nerūpi, na nebent tas kuinas lauke! - staiga pakėlė akis į mane. - Žinai, būk atsargi. Jei ji tavęs nenužudė, tai arba tai padarys vėliau, arba tau sugalvojo kažką kitą. Bet tikrai nieko gero! Taigi būk labai atsargi! Nepasitikėk ja. Ji pavojinga.
- Aš tai žinau. Bet aš jos nebijau. Gal būt ji mane išgelbėjo, kad nesijaustų skolinga? Ji taip sakė, - dėsčiau savo mintis.
- Skolingą? - nusistebėjo. - Ji jaučiasi skolinga, tik tada, kai reikia, ką nors nužudyti!
Šis vyras pažinojo Anastaziją, arba mano, kad ją pažįsta. Ir mane jo žodžiai tikrai nenudžiugino. Vis mąsčiau, kiek jai galėjo būti metų. Tikrai buvo labai jauna, tačiau ji kėlė žmonėms baimę. Dar, ji slepia veidą, vadinas ją gali pažinti. Norėjau sužinoti, kas ji. Mano smalsumas buvo didesnis už baimę.
- Jūs pažįstate Anastaziją?
- Geriau nepažinočiau.
- Kodėl ji pradėjo žudyti?
- Aš nežinau! - skubiai atsakė Flešas ir apsidairęs pridūrė. - Bet ir nenoriu žinoti. Žinojimas yra per didelė prabanga. Ypač, kai kalba eina apie... ją, - bailiai vapėjo. Bet priėjęs prie manęs arčiau tyliai pasakė. - Bet tikrai žinau, kad ji kažką iškentėjo! Vaikystėje. Turbūt kokia gyvenimo traumą patyrė iš tėvelių. Kiek esu girdėjęs, jos tėvai buvo labai turtingi, ar kažkas panašaus. Bet jie dingo ir nuo to laiko Anastazija viena, - paskutinį sakinį jis ištarė taip greitai, kad aš vos įstengiau suprasti. - Nežinau, ką ji matė ar patyrė, bet tada jos širdis prisipildė žiaurumo ir neapykantos. Beje, matei tą “kryžiaus” randą ant jos skruosto? Tai dovanėlė nuo tų laikų.
Nauji faktai man tik didino susidomėjimą. Gal aš jos ir prisibijau, bet reikėjo nugalėti šią kvailą baimę. Aš net norėjau kaip nors atsilyginti šiai merginai, kad ji mane išgelbėjo nuo kartuvių. Turbūt kvailas noras, bet aš jau tokia.
Kai Anastazija pagaliau grįžo, buvo jau sutemę. Mes su Flešu tuo metu paruošėme šiokią tokią vakarienę. Tačiau ne kažin ką buvo galima paruošti iš to, ką jis turėjo.
- Tikiuosi, nieko nenužudei? - pasišaipė Flešas.
- Nužudysiu, jei nenustosi leisti savo kandžių juokelių! - atkirto Anastazija.
Flešas iškart užsičiaupė. Akivaizdu, kad jis jos bijojo labiau, nei aš. Anastazija sviedė man kažkokį ryšulį. Išvyniojusi išvydau kelnes ir marškinius. Nesupratusi, pažvelgiau į Anastaziją.
- Persirenk. Geriau, kad tavęs nepažintų.
- Iš kur gavai? - nusistebėjo Flešas. Tačiau Anastazija tik pažvelgė į jį savo šaltu žvilgsniu ir nieko neatsakė. Flešas mostelėjo ranka į kambarį, kuriame galėčiau persirengti.
Kambaryje buvo lova, stalas, sukiužusi spinta. Net veidrodis buvo. Akivaizdu, kad vogtas, nes nepatikėčiau, kad Flešas galėtų įpirkti veidrodį. Man šis kambarys priminė saldėlį, nes buvo prigrūstas visokio šlamšto. Turbūt pavogti daiktai. Nors kažin ar jam tie daiktai buvo reikalingi.
Atsistojau prieš veidrodį. Ten išvydau mergaitę šviesiai rudais, banguotais, ilgais plaukais, riesta, šiek tiek strazdanota nosimi ir melsvai pilkomis akimis. Vaizdas buvo lyg ir tas pats, kaip visada, tačiau viskas buvo kitaip. Akyse nebebuvo to vaikiško optimizmo ir laimės, kurį visada matydavau pono Sauberio veidrodžiuose. Buvo tik baimė ir nežinia. Ne... Čia stovi nebe tas žmogus.
Pasiėmiau drabužius. Jie nebuvo nauji. Vietomis suplyšę, bet švarūs. Apsirengiau. Jei ne ilgi plaukai, būčiau panaši į berniuką. Savo kasdieninė suknelę suvyniojau į ryšulį. Dar kartą pažiūrėjau į veidrodį. Nepažinau savęs.
Kai išėjau, Flešas kažką įdėmiai apžiūrinėjo, o Anastazija valė savo kardą. Pamatęs mane, Flešas pradėjo juoktis:
- Ji panaši į berniuką. Neatskirtum, jei plaukų nebūtų.
- Būtent, - sau pasakė Anastazija. - Flešai, gal turi žirkles? - tačiau išvydus Flešo mimiką, pašaipiai tarė. - Kurgi Tu turėsi.
Ji priėjo prie manęs. Išsitraukė durklą iš bato ir paėmusi mano plaukų kuokštą nurėžė juos. Taip, kuokštas po kuokšto aš netekau plaukų. Mačiau, kaip jie krinta ant grindų. Jaučiausi nesmagiai. Tai buvo vienintelis likęs dalykas iš mano senų dienų. Ir jo netekau per kelias sekundes.
- Puiku. Tavęs niekas nepažins, - nusišypsojo Anastazija. Ji atrodė labai graži. Jos elgesys ir išvaizda visiškai nesiderino tarpusavyje.
Nuėjau į Flešo kambarį. Pažvelgiau į veidrodį. Ir tikrai. Prieš mane stovėjo kažkoks gatvės vaikėzas. Niekada nebuvau graži mergaitė, tačiau berniukas ir manęs išėjo tikrai neblogas. Negalėjau patikėti, kad taip galvoju.
Po kiek laiko, Flešas patiesė ant grindų paklodę, kad būtų man minkščiau miegoti. Neturėjau daugiau jėgų. Užmigau vos atsigulusi.
Maždaug vidurdienį prijojome kažkokį nedidelį miestelį. Tai buvo pirmasis miestelis po tiek laiko. Nors jis neatrodė pavojingas, tačiau nekėlė jokio pasitikėjimo. Buvo panašus į Gluką tik šiek tiek mažesnis. Miesto išorėje stūksojo seni mediniai namukai, o centre dideli ir puošnūs. Miesto centre tryško didingas fontanas. Mačiau jį, kai mes greitomis praėjome. Anastazija laikėsi kuo nuošaliau nuo miesto centro. Ir jos tik prijojome miestelį, ji užsidėjo šydą ant veido. Ji netroško, kad ją kas pažintu, vadinasi ir čia ji buvo pasidarbavus. Bent jau aš taip maniau.
- Ar tai Karūnas? - paklausiau.
- Ne.
- Tai kur mes esame?
- Brėme. Iki Karūnos tolimas kelias.
- O tai ką mes veiksime čia?
- Šiąnakt pernakvosim pas mano sena bičiulį, o rytojaus vakare gal pasieksime Karūną.
- O kodėl manęs nepalieki čia. Juk taip nori manimi atsikratyti! - jau nieko nebesupratau.
- Jei nori gali likti čia. Tačiau, jeigu tavęs vis dar ieško Tvarkos Sergėtojai, tai jie tave gali čia aptikti. Juk miestas nėra didelis. Čia tu nepasislėpsi, - paaiškino Anastazija.
- Iš kur žinai?
- Kai tenka kiekvieną kartą bėgti, ką nors nužudžius, išmoksti slapstytis, be to logiškai pamąstyk. Ar pasislėpsi mažame miesteliūkštyje? Čia visi vienas kitą pažįsta, - išaiškino man Anastazija. Jos nuolatinis šaltumas ir pašaipi gaidelė mane varė iš proto. Apsimetė, kad manimi rūpinasi. Tą suvokiau iš karto, tačiau kokie jos planai man?
Po valandėlės prijojome seną, mažą namą. Jis buvo miesto pakraštyje. Anastazija nulipo nuo savo žirgo. Priėjusi prie durų pabeldė, tačiau niekas neatidarė. Ji pasilenkė prie spynos ir kažką padarė. Kai durys atsidarė, mergina įėjo į vidų. Aš stovėjau prie žirgo ir neketinau niekur eiti, tačiau Anastazija grįžo prie manęs ir pačiupusi už peties vis tiek įsitempė į vidų. Iš išorės namas atrodė labai purvinas ir netvarkingas, o viduje buvo ne ką geriau: buvo purvina ir aplinkui mėtėsi šiukšlės. Matėsi, kad čia seniai netvarkyta. Iš vieno kambario išėjo vidutinio amžiaus vyriškis. Jis buvo gana aukštas, stabus vyras kuprota nosimi, kiek praplikęs. Pamatęs Anastazija sustingo. Ji nusiėmė nuo veido šydą. Vyro akys prisipildė baimės. Jis persižegnojo ir puolė atgal į tą patį kambarį iš kurio atėjo. Anastazija stovėjo ramiai žiūrėdama. Ją šis vyro poelgis prajuokino. Paskui tarė:
- Ak, Flešai, baikim žaisti katę ir pelę.
- Aš tau nepadėsiu! - šaukė persigandęs vyriškis. - Kai paskutinį kartą tau padėjau, vos išsisukau nuo Tvarkos Sergėtojų!
- Tu nesilaikei plano, Flešai, - su nusivylimu balse kalbėjo. - Juk tą niekšą pats pasisiūlei nužudyti. Tačiau išsigandai ir pabėgai! Todėl ir susimovei. Beje, dabar pagalbos reikia ne man, o mano bičiulei. Ji per maža, kad miegotu lauke! - pamelavo.
- Bičiulė? - vyriškis iškišo savo galva iš kambario. - Tu atsivedei "bičiulę"? - pabrėžė šį žodį, tačiau jį sudomino šis faktas. - Palauk! - sušuko. - Juk visi tavo bičiuliai žudikai, vagys ir sukčiai, taigi gali pasirūpinti savimi! - ir vėl įlindo į kambarį.
- Ji nėra viena iš jų.
- Ne, ne, ne ir dar kartą ne! Nepadėsiu!
- Tikrai? - pasišaipė. - Tada aš tave pasigausiu ir supjaustysiu mažais gabalėliais, pradėdama nuo tavo pasididžiavimo. Norėtum? Juk žinai, kad aš tai sugebėsiu!
Vyras su baime mus apžiūrėjo. Akivaizdu, kad po tokių argumentų jis neturėjo kitos išeities. Išlindęs iš kambario nuskenavo mane akimis ir įsmeigė jas į Anastaziją.
- Gerai! Galit likti! - persigalvojo vyriškis. - Tačiau pažadėk, kad nieko nenužudysi ir nepridirbsi man rūpesčių! Tikrai sunkiai vargau, kol įrodžiau, kad neesu tas, kuo jie mane laiko.
- Bet tu esi tas, kuo jie tave laiko, - nusijuokė. - Mes rytoj išvyksime! Jei būsi geras berniukas, nieko neatsitiks! - pasakė, lyg Flešas būtų mažas vaikas. - O dabar eisiu, nuvesiu Tornadą paėsti.
- Tornadą? Tu vis dar turi tą kuiną?! Taip, žinoma! Juk jis tavo draugas! Vienintelis draugas! Bet tu juo per daug rūpiniesi! Jis juk tik arklys! - pasipiktino Flešas.
Anastazija pervėrė Flešą žvilgsniu ir išėjo. Jai nelabai rūpėjo, ką kiti apie ją mano. Likau viena su vyriškiu. Jis vėl metė į mane žvilgsnį, po to apsisuko ir bambėdamas sau po nosimi, kad jei jau Anastazija lieka čia, tai nieko gero nebus, pradėjo kažko ieškoti. Paskui vėl pažvelgė į manė ir tarė:
- Tai ką, ir tave ji įklampino su savo besaikiu žudymu ir keistos tiesos ieškojimu, a?
- Tikriausiai, - tyliai pasakiau. - Bet ji ir išgelbėjo mane nuo kartuvių. Na, tiesą sakant, tai ji mane ir įklampino, bet visi norėjo mane nužudyti, ji nenorėjo, o aš norėjau... am... - susipainiojau. Pasijaučiau kvailai.
- Pala, pala... ji tave išgelbėjo? - garsiai suriko jis. Pasižiūrėjo į mane su pavydo kupinu žvilgsniu. - O manęs tai niekada negelbėjo, - bumbtelėjo sau po nosimi lyg manęs nebūtų šalia. - Aš turėjau suktis kaip išmanau! Negaliu tuo patikėti! Viršūnė! - pasipiktino. - Jai gi niekas nerūpi, na nebent tas kuinas lauke! - staiga pakėlė akis į mane. - Žinai, būk atsargi. Jei ji tavęs nenužudė, tai arba tai padarys vėliau, arba tau sugalvojo kažką kitą. Bet tikrai nieko gero! Taigi būk labai atsargi! Nepasitikėk ja. Ji pavojinga.
- Aš tai žinau. Bet aš jos nebijau. Gal būt ji mane išgelbėjo, kad nesijaustų skolinga? Ji taip sakė, - dėsčiau savo mintis.
- Skolingą? - nusistebėjo. - Ji jaučiasi skolinga, tik tada, kai reikia, ką nors nužudyti!
Šis vyras pažinojo Anastaziją, arba mano, kad ją pažįsta. Ir mane jo žodžiai tikrai nenudžiugino. Vis mąsčiau, kiek jai galėjo būti metų. Tikrai buvo labai jauna, tačiau ji kėlė žmonėms baimę. Dar, ji slepia veidą, vadinas ją gali pažinti. Norėjau sužinoti, kas ji. Mano smalsumas buvo didesnis už baimę.
- Jūs pažįstate Anastaziją?
- Geriau nepažinočiau.
- Kodėl ji pradėjo žudyti?
- Aš nežinau! - skubiai atsakė Flešas ir apsidairęs pridūrė. - Bet ir nenoriu žinoti. Žinojimas yra per didelė prabanga. Ypač, kai kalba eina apie... ją, - bailiai vapėjo. Bet priėjęs prie manęs arčiau tyliai pasakė. - Bet tikrai žinau, kad ji kažką iškentėjo! Vaikystėje. Turbūt kokia gyvenimo traumą patyrė iš tėvelių. Kiek esu girdėjęs, jos tėvai buvo labai turtingi, ar kažkas panašaus. Bet jie dingo ir nuo to laiko Anastazija viena, - paskutinį sakinį jis ištarė taip greitai, kad aš vos įstengiau suprasti. - Nežinau, ką ji matė ar patyrė, bet tada jos širdis prisipildė žiaurumo ir neapykantos. Beje, matei tą “kryžiaus” randą ant jos skruosto? Tai dovanėlė nuo tų laikų.
Nauji faktai man tik didino susidomėjimą. Gal aš jos ir prisibijau, bet reikėjo nugalėti šią kvailą baimę. Aš net norėjau kaip nors atsilyginti šiai merginai, kad ji mane išgelbėjo nuo kartuvių. Turbūt kvailas noras, bet aš jau tokia.
Kai Anastazija pagaliau grįžo, buvo jau sutemę. Mes su Flešu tuo metu paruošėme šiokią tokią vakarienę. Tačiau ne kažin ką buvo galima paruošti iš to, ką jis turėjo.
- Tikiuosi, nieko nenužudei? - pasišaipė Flešas.
- Nužudysiu, jei nenustosi leisti savo kandžių juokelių! - atkirto Anastazija.
Flešas iškart užsičiaupė. Akivaizdu, kad jis jos bijojo labiau, nei aš. Anastazija sviedė man kažkokį ryšulį. Išvyniojusi išvydau kelnes ir marškinius. Nesupratusi, pažvelgiau į Anastaziją.
- Persirenk. Geriau, kad tavęs nepažintų.
- Iš kur gavai? - nusistebėjo Flešas. Tačiau Anastazija tik pažvelgė į jį savo šaltu žvilgsniu ir nieko neatsakė. Flešas mostelėjo ranka į kambarį, kuriame galėčiau persirengti.
Kambaryje buvo lova, stalas, sukiužusi spinta. Net veidrodis buvo. Akivaizdu, kad vogtas, nes nepatikėčiau, kad Flešas galėtų įpirkti veidrodį. Man šis kambarys priminė saldėlį, nes buvo prigrūstas visokio šlamšto. Turbūt pavogti daiktai. Nors kažin ar jam tie daiktai buvo reikalingi.
Atsistojau prieš veidrodį. Ten išvydau mergaitę šviesiai rudais, banguotais, ilgais plaukais, riesta, šiek tiek strazdanota nosimi ir melsvai pilkomis akimis. Vaizdas buvo lyg ir tas pats, kaip visada, tačiau viskas buvo kitaip. Akyse nebebuvo to vaikiško optimizmo ir laimės, kurį visada matydavau pono Sauberio veidrodžiuose. Buvo tik baimė ir nežinia. Ne... Čia stovi nebe tas žmogus.
Pasiėmiau drabužius. Jie nebuvo nauji. Vietomis suplyšę, bet švarūs. Apsirengiau. Jei ne ilgi plaukai, būčiau panaši į berniuką. Savo kasdieninė suknelę suvyniojau į ryšulį. Dar kartą pažiūrėjau į veidrodį. Nepažinau savęs.
Kai išėjau, Flešas kažką įdėmiai apžiūrinėjo, o Anastazija valė savo kardą. Pamatęs mane, Flešas pradėjo juoktis:
- Ji panaši į berniuką. Neatskirtum, jei plaukų nebūtų.
- Būtent, - sau pasakė Anastazija. - Flešai, gal turi žirkles? - tačiau išvydus Flešo mimiką, pašaipiai tarė. - Kurgi Tu turėsi.
Ji priėjo prie manęs. Išsitraukė durklą iš bato ir paėmusi mano plaukų kuokštą nurėžė juos. Taip, kuokštas po kuokšto aš netekau plaukų. Mačiau, kaip jie krinta ant grindų. Jaučiausi nesmagiai. Tai buvo vienintelis likęs dalykas iš mano senų dienų. Ir jo netekau per kelias sekundes.
- Puiku. Tavęs niekas nepažins, - nusišypsojo Anastazija. Ji atrodė labai graži. Jos elgesys ir išvaizda visiškai nesiderino tarpusavyje.
Nuėjau į Flešo kambarį. Pažvelgiau į veidrodį. Ir tikrai. Prieš mane stovėjo kažkoks gatvės vaikėzas. Niekada nebuvau graži mergaitė, tačiau berniukas ir manęs išėjo tikrai neblogas. Negalėjau patikėti, kad taip galvoju.
Po kiek laiko, Flešas patiesė ant grindų paklodę, kad būtų man minkščiau miegoti. Neturėjau daugiau jėgų. Užmigau vos atsigulusi.
Kitą rytą, vos saulei pakilus mudvi vėl išjojome. Buvo giedra, nesimatė jokio debesėlio. Ši diena turėjo nešti gerumą ir džiaugsmą, bet man buvo liūdna. Turėjau sugalvoti, kaip išsiaiškinti apie Anastazijos praeiti. Deja, vienintelė išeitis buvo, paklausti jos pačios. Norėjau kaip nors padėti, bet kaip padėti žmogui, kuris atsisako pagalbos?
- Anastazija, dėl ko tu pradėjai žudyti? - paklausiau tyliai, taip tyliai, kad pamaniau, kad ji neišgirdo, nes kurį laiką tylėjo. Bet staiga tarė:
- Ne tavo reikalas, maže! - su pasibjaurėjimu tarė. - Baik kišti savo mažą nosį ten kur nereikia!
Nereikėjo klausti. Anastazija. Kalbanti tik tada, kai jai to reikia. Angeliško grožio, bet velniškos dvasios. Kovojanti už savo tiesas. Jaunoji žudikė. Kas ji iš tiesų?
- Anastazija, dėl ko tu pradėjai žudyti? - paklausiau tyliai, taip tyliai, kad pamaniau, kad ji neišgirdo, nes kurį laiką tylėjo. Bet staiga tarė:
- Ne tavo reikalas, maže! - su pasibjaurėjimu tarė. - Baik kišti savo mažą nosį ten kur nereikia!
Nereikėjo klausti. Anastazija. Kalbanti tik tada, kai jai to reikia. Angeliško grožio, bet velniškos dvasios. Kovojanti už savo tiesas. Jaunoji žudikė. Kas ji iš tiesų?