IX. Virusas
- Lažinamės, kad bandys bėgti, vos tik pasitaikys proga? - pasišaipė Elogas.
- Tu neturi iš ko lažintis, - ramiai tarė Rebeka.
- Gausiu, - juokingai pakilojo antakius Elogas.
- Ak, baik! Ko judu iš karto taip žiauriai? - nusipurtė Envitas.
- Jis tikrai bandys bėgti. Visi bėga, kai tik čia patenka, - neatlyžo Elogas.
- Bet aš nepabėgau! - susiraukiau iš šios pastabos.
- Būtum pabėgus, jei ne tavo kvailas mąstymas apie kitus ir kitų gerovę. Be to, Freidžinas tave sustabdė.
Pažiūrėjau į Elogą pykčio kupinu žvilgsiu. Jis žinojo, kaip man nepatinka tai prisiminti. O jis mėgdavo erzinti. Norėdavau jį nudėti už tai. Kartais atrodydavo, kad jis neturi ką veikti, tik erzinti kitus. Jis į mano žvilgsį nekreipė dėmesio ir vėl prikibo prie Rebekos:
- Nagi, Rebeka, lažinamės? Bent iš poros variokų?
- Tu nepataisomas tiesa. Tau tik... - daugiau jų negirdėjau. Man labiau rūpėjo naujasis atvykėlis.
Grimvydas atvedė berniuką. Mačiau, kaip siaubingai jis dabar jaučiasi. Pati tą patyriau atrodo visai neseniai. Dabar jis geras. Tokia buvau ir aš. Negaliu patikėti, kad per tokį trumpą laiką galima taip pasikeisti. Tai siaubinga. Tačiau toks gyvenimas. Šios pamokos, kurią mane išmokė Anastazija, aš niekada neužmiršiu.
Berniukas klūpėjo kampe, bandydamas pasislėpti nuo mūsų. Deja, jam nepasisekė. Čia nebuvo kur slėptis. Beveik visi susirinkome į jį pasižiūrėti, lyg būtų naujas žaisliukas. Tiesa sakant, panašiai ir buvo.
Berniukui buvo apie aštuonis metus. Trumpai kirptų tamsių plaukų. Akys buvo tamsiai rudos, beveik juodos. Atrodė labai mielas. Panašu, kad jis buvo iškamuotas nuovargio. Įdomu, iš kur jį Grimvydas atvilko?
Užsigalvojusi sėdėjau ant laiptų ir net nepastebėjau, kaip Grimvydas priėjęs ir prašnekino Elogą:
- Pas jus vietos yra?
- Ne. Perpildyta.
- Tojau, o pas jus? - paklausė šalia esančio vaikino.
- Manau, kad galėtume dar vieną priimti.
- Gerai. Jis jūsų. Pasirūpinkite juo. Parodykit viską ir panašiai. Juk žinot tvarką.
- Taip.
Tojus buvo labai žemas, nors jam jau buvo septyniolikos metų. Jis niekada nekalbėdavo, jei jo ko nors nepaklausdavo. O ir tada atsakydavo tik tiek, kiek reikėdavo. Nei mažiau, nei daugiau. Tačiau man jis visada kėlė baimę. Jo žvilgsnis buvo labai tvirtas, ir gąsdinantis. Nenorėjau pagalvoti, kaip jis bandys mokyti tą mažylį.
Tojus atsistojo ir nuėjo prie vaikio tik gavęs nurodymus. Elogas iškart liepė skirstytis nuo laiptų į kambarius. Niekas nesiginčijo.
Rebeka vis dėl to susilažino su Elogu. Atsisėdusi kampe, bambėjo sau, kad nereikėjo taip padaryti. Vienintelis Rebekos trūkumas buvo tas, kad ji pirmiau padarydavo, o po to mąstydavo. Dažnai dėl to nusvildavo ir gailėdavosi. Dabar gailėjosi dėl to, kad nepamąstė. O Elogas tik dar labiau kurstydavo jos tokius bambėjimus. Juokinga kartais būdavo juos stebti.
- Tu neturi iš ko lažintis, - ramiai tarė Rebeka.
- Gausiu, - juokingai pakilojo antakius Elogas.
- Ak, baik! Ko judu iš karto taip žiauriai? - nusipurtė Envitas.
- Jis tikrai bandys bėgti. Visi bėga, kai tik čia patenka, - neatlyžo Elogas.
- Bet aš nepabėgau! - susiraukiau iš šios pastabos.
- Būtum pabėgus, jei ne tavo kvailas mąstymas apie kitus ir kitų gerovę. Be to, Freidžinas tave sustabdė.
Pažiūrėjau į Elogą pykčio kupinu žvilgsiu. Jis žinojo, kaip man nepatinka tai prisiminti. O jis mėgdavo erzinti. Norėdavau jį nudėti už tai. Kartais atrodydavo, kad jis neturi ką veikti, tik erzinti kitus. Jis į mano žvilgsį nekreipė dėmesio ir vėl prikibo prie Rebekos:
- Nagi, Rebeka, lažinamės? Bent iš poros variokų?
- Tu nepataisomas tiesa. Tau tik... - daugiau jų negirdėjau. Man labiau rūpėjo naujasis atvykėlis.
Grimvydas atvedė berniuką. Mačiau, kaip siaubingai jis dabar jaučiasi. Pati tą patyriau atrodo visai neseniai. Dabar jis geras. Tokia buvau ir aš. Negaliu patikėti, kad per tokį trumpą laiką galima taip pasikeisti. Tai siaubinga. Tačiau toks gyvenimas. Šios pamokos, kurią mane išmokė Anastazija, aš niekada neužmiršiu.
Berniukas klūpėjo kampe, bandydamas pasislėpti nuo mūsų. Deja, jam nepasisekė. Čia nebuvo kur slėptis. Beveik visi susirinkome į jį pasižiūrėti, lyg būtų naujas žaisliukas. Tiesa sakant, panašiai ir buvo.
Berniukui buvo apie aštuonis metus. Trumpai kirptų tamsių plaukų. Akys buvo tamsiai rudos, beveik juodos. Atrodė labai mielas. Panašu, kad jis buvo iškamuotas nuovargio. Įdomu, iš kur jį Grimvydas atvilko?
Užsigalvojusi sėdėjau ant laiptų ir net nepastebėjau, kaip Grimvydas priėjęs ir prašnekino Elogą:
- Pas jus vietos yra?
- Ne. Perpildyta.
- Tojau, o pas jus? - paklausė šalia esančio vaikino.
- Manau, kad galėtume dar vieną priimti.
- Gerai. Jis jūsų. Pasirūpinkite juo. Parodykit viską ir panašiai. Juk žinot tvarką.
- Taip.
Tojus buvo labai žemas, nors jam jau buvo septyniolikos metų. Jis niekada nekalbėdavo, jei jo ko nors nepaklausdavo. O ir tada atsakydavo tik tiek, kiek reikėdavo. Nei mažiau, nei daugiau. Tačiau man jis visada kėlė baimę. Jo žvilgsnis buvo labai tvirtas, ir gąsdinantis. Nenorėjau pagalvoti, kaip jis bandys mokyti tą mažylį.
Tojus atsistojo ir nuėjo prie vaikio tik gavęs nurodymus. Elogas iškart liepė skirstytis nuo laiptų į kambarius. Niekas nesiginčijo.
Rebeka vis dėl to susilažino su Elogu. Atsisėdusi kampe, bambėjo sau, kad nereikėjo taip padaryti. Vienintelis Rebekos trūkumas buvo tas, kad ji pirmiau padarydavo, o po to mąstydavo. Dažnai dėl to nusvildavo ir gailėdavosi. Dabar gailėjosi dėl to, kad nepamąstė. O Elogas tik dar labiau kurstydavo jos tokius bambėjimus. Juokinga kartais būdavo juos stebti.
- Aaaa...
Pabudau nuo šiurpaus klyksmo. Jis sklido iš gretimo kambario. Tojaus grupės kambario.
- Aaaa... - riksmai nesiliovė.
- K-k-kas vyksta? - išsigandusi pralemenau.
Riksmai vis stiprėjo. Elogas, ramiai gulėjęs staiga pašoko ir puolė prie durų žiūrėti, kas vyksta. Atsisukau į Rebeką.
- Rebeka, kas vyksta?
Ji tik supykusi žiūrėjo į duris.
- Aš pralošiau, štai kas.
Staiga riksmai liovėsi ir pasigirdi Elogo balsas. Dabar jis rėkė. Nebuvo aišku ką, bet tikrai nebuvo patenkintas. Girdėjosi riksmų nuotrupos.
- ...proto...užmuši...neleisiu...
- Kas čia vyksta? - pasigirdo piktas Grimvydo balsas. Jis lipo laiptais.
Viskas nurimo taip pat greitai, kaip prasidėjo. Tik girdėjosi kukčiojimas. Girdėjosi tylus Grimvydo riaumojimas, po to bildesys ir mūsų durys atsidarė. Įėjo Grimvydas, akimis perbėgo Rebeką, Envitą ir sustojo ties manimi.
- Keičiatės vietomis su Orma, - tyliai, bet griežtai pasakė jis. Už rankos laikė sudaužytą naujoką. Iš lūpos bėgo kraujas.
Staigiai prie manęs atsidūrė Rebeka:
- Jei Tojus tau ką nors darys, trenk jam kaip mokiau ir rėk. Atbėgsiu, - greitakalbe subėrė ji. - Eik, nepykdyk Grimvydo.
Pagriebiau Rebekos dovanotą durtuvą, kurį buvau paslėpusi po pagalve ir išmoviau. Paslėpiau jį rankovėje. Elogas nužvengė mane gailesčio pilnu žvilgsniu. Manęs tai nei kiek nepadrąsino. Bijojau Tojaus. O dabar mano baimė turėjo pagrindo. Jis buvo toks įsiutęs. Pažvelgė į mane perkreiptu veidu, atrodė, kad tuoj jam iš šnervių pasipils garai. Grimvydas stūmė mane į visų ir uždarė kambario duris. Parklupau ant kelių. Tojus nenuleido nuo manęs pagiežingų akių, nors aš nieko nepadariau. Nuropojau prie sienos ir atsirėmiau, kad galėčiau visus pamatyti.
Be Tojaus čia buvo dar trys berniukai. Maždaug vienodo amžiaus. Vienas iš jų buvo Tobis, berniukas, kuris kurį laiką gyveno tame pačiame kambaryje su manimi, Rebeka, Envitu ir Elogu. Kitas berniukas ilgais rudais plaukais stebeilijosi į mane. Pamaniau, kad jis miega, nes visiškai nejudėjo. Manau, kad jo vardas buvo Džinis. Dar vienas berniukas buvo pasislėpęs kampe po antklode.
Staiga, nepraėjus ne minutei po mano atsiradimo šiame kambaryje, Tobis puolė mane. Pripuolęs trenkė kumščiu man į veidą. Kita ranka laikė mane. Užsidengiau veidą rankomis. Skaudėjo kairįjį skruostą, jis degte degė. Aš drebėjau, bet ne iš baimės. Manyje užvirė pyktis. Tojus vėl norėjo trenkti, bet išsprūdau iš jo gniaužtų. Susvirduliavus atsistojau. Vis bandžiau ištraukti peilį iš rankovės. Tojus nesitikėjo mano tokių staigų judesiu. Akimirką padvejojęs, atsistojo ir vėl puolė mane. Bet šį kartą, aš vėl išsprūdau jam iš panosės. Jis stipriai vožėsi į sieną. Man pavyko ištraukti peilį. Tojus pripuolė prie manęs ir aš jau buvau pasirengus durti jam, kai duryse atsirado Elogas ir nustūmė Tojų nuo manęs. Tojus atsidūrė ant žemės.
- Ką sau galvoji!? Visus išžudyt nori? - persiutęs, bet tyliai kalbėjo jis. - Grimvydas jau pirma buvo įsiutęs, jei dabar ateis, baigsis tikrai blogai! Neri, eime, kaip nors tilpsim vienam kambaryje.
Kambaryje prisispaudžiau prie sienos. Atsidūrus šiek tiek toliau nuo Tojaus, man pasidarė labai gera. Net nebejaučiau, kad man dega skruostas. Nebenorėjau dar kartą to patirti.
- Ačiū, - išvapenau Elogui. O jis tik šyptelėjo. Bet išvydęs mano rankoje peilį, jo veidas vėl pasidarė rūstus. Jis atsisuko į Rebeką, po to vėl į mane.
- Tu jį nudurt bandei?
- O ką man reikėjo daryti? Jis norėjo mane užmušti.
- Jei būtum jį nužudžius, Grimvydas nebūtų tavęs pasigailėjęs. Paslėpk jį ir daugiau nedrįsk jo čia neištraukti.
Buvau per daug išsigandus, kad galėčiau prieštarauti. Nuleidau galvą ir atsiklaupiau. Įkišau peilį atgal į rankovę. Vis dėl to norėjau, kad jis būtų buvęs šalia. Kaip aš šioje vietoje pasikeičiau. Man nerūpėjo, ar kas nors mirs, ar ne. Man buvo kilęs noras žudyti.
Dabar pamačiau, kaip čia ankšta. Keturiese mes čia vos tilpome, o dabar buvo dar mažiau vietos. Elogas apkabinęs Rebeką prisitraukė ją arčiau, kad būtų vietos ir man. Envitas ir naujasis berniukas, kurio vardo neprisiminiau, taip pat susiglaudė ir padarė man daugiau vietos. Aš atsiguliau. Bijojau užsimerkti. Envitas pajutęs mano nerimą, paėmė mano ranką ir prisiglaudė prie manęs. Kodėl jis mane taip raminančiai veikia? Kad ir kaip bebūtų, galiausiai vis tiek užmigau.
Pabudau nuo šiurpaus klyksmo. Jis sklido iš gretimo kambario. Tojaus grupės kambario.
- Aaaa... - riksmai nesiliovė.
- K-k-kas vyksta? - išsigandusi pralemenau.
Riksmai vis stiprėjo. Elogas, ramiai gulėjęs staiga pašoko ir puolė prie durų žiūrėti, kas vyksta. Atsisukau į Rebeką.
- Rebeka, kas vyksta?
Ji tik supykusi žiūrėjo į duris.
- Aš pralošiau, štai kas.
Staiga riksmai liovėsi ir pasigirdi Elogo balsas. Dabar jis rėkė. Nebuvo aišku ką, bet tikrai nebuvo patenkintas. Girdėjosi riksmų nuotrupos.
- ...proto...užmuši...neleisiu...
- Kas čia vyksta? - pasigirdo piktas Grimvydo balsas. Jis lipo laiptais.
Viskas nurimo taip pat greitai, kaip prasidėjo. Tik girdėjosi kukčiojimas. Girdėjosi tylus Grimvydo riaumojimas, po to bildesys ir mūsų durys atsidarė. Įėjo Grimvydas, akimis perbėgo Rebeką, Envitą ir sustojo ties manimi.
- Keičiatės vietomis su Orma, - tyliai, bet griežtai pasakė jis. Už rankos laikė sudaužytą naujoką. Iš lūpos bėgo kraujas.
Staigiai prie manęs atsidūrė Rebeka:
- Jei Tojus tau ką nors darys, trenk jam kaip mokiau ir rėk. Atbėgsiu, - greitakalbe subėrė ji. - Eik, nepykdyk Grimvydo.
Pagriebiau Rebekos dovanotą durtuvą, kurį buvau paslėpusi po pagalve ir išmoviau. Paslėpiau jį rankovėje. Elogas nužvengė mane gailesčio pilnu žvilgsniu. Manęs tai nei kiek nepadrąsino. Bijojau Tojaus. O dabar mano baimė turėjo pagrindo. Jis buvo toks įsiutęs. Pažvelgė į mane perkreiptu veidu, atrodė, kad tuoj jam iš šnervių pasipils garai. Grimvydas stūmė mane į visų ir uždarė kambario duris. Parklupau ant kelių. Tojus nenuleido nuo manęs pagiežingų akių, nors aš nieko nepadariau. Nuropojau prie sienos ir atsirėmiau, kad galėčiau visus pamatyti.
Be Tojaus čia buvo dar trys berniukai. Maždaug vienodo amžiaus. Vienas iš jų buvo Tobis, berniukas, kuris kurį laiką gyveno tame pačiame kambaryje su manimi, Rebeka, Envitu ir Elogu. Kitas berniukas ilgais rudais plaukais stebeilijosi į mane. Pamaniau, kad jis miega, nes visiškai nejudėjo. Manau, kad jo vardas buvo Džinis. Dar vienas berniukas buvo pasislėpęs kampe po antklode.
Staiga, nepraėjus ne minutei po mano atsiradimo šiame kambaryje, Tobis puolė mane. Pripuolęs trenkė kumščiu man į veidą. Kita ranka laikė mane. Užsidengiau veidą rankomis. Skaudėjo kairįjį skruostą, jis degte degė. Aš drebėjau, bet ne iš baimės. Manyje užvirė pyktis. Tojus vėl norėjo trenkti, bet išsprūdau iš jo gniaužtų. Susvirduliavus atsistojau. Vis bandžiau ištraukti peilį iš rankovės. Tojus nesitikėjo mano tokių staigų judesiu. Akimirką padvejojęs, atsistojo ir vėl puolė mane. Bet šį kartą, aš vėl išsprūdau jam iš panosės. Jis stipriai vožėsi į sieną. Man pavyko ištraukti peilį. Tojus pripuolė prie manęs ir aš jau buvau pasirengus durti jam, kai duryse atsirado Elogas ir nustūmė Tojų nuo manęs. Tojus atsidūrė ant žemės.
- Ką sau galvoji!? Visus išžudyt nori? - persiutęs, bet tyliai kalbėjo jis. - Grimvydas jau pirma buvo įsiutęs, jei dabar ateis, baigsis tikrai blogai! Neri, eime, kaip nors tilpsim vienam kambaryje.
Kambaryje prisispaudžiau prie sienos. Atsidūrus šiek tiek toliau nuo Tojaus, man pasidarė labai gera. Net nebejaučiau, kad man dega skruostas. Nebenorėjau dar kartą to patirti.
- Ačiū, - išvapenau Elogui. O jis tik šyptelėjo. Bet išvydęs mano rankoje peilį, jo veidas vėl pasidarė rūstus. Jis atsisuko į Rebeką, po to vėl į mane.
- Tu jį nudurt bandei?
- O ką man reikėjo daryti? Jis norėjo mane užmušti.
- Jei būtum jį nužudžius, Grimvydas nebūtų tavęs pasigailėjęs. Paslėpk jį ir daugiau nedrįsk jo čia neištraukti.
Buvau per daug išsigandus, kad galėčiau prieštarauti. Nuleidau galvą ir atsiklaupiau. Įkišau peilį atgal į rankovę. Vis dėl to norėjau, kad jis būtų buvęs šalia. Kaip aš šioje vietoje pasikeičiau. Man nerūpėjo, ar kas nors mirs, ar ne. Man buvo kilęs noras žudyti.
Dabar pamačiau, kaip čia ankšta. Keturiese mes čia vos tilpome, o dabar buvo dar mažiau vietos. Elogas apkabinęs Rebeką prisitraukė ją arčiau, kad būtų vietos ir man. Envitas ir naujasis berniukas, kurio vardo neprisiminiau, taip pat susiglaudė ir padarė man daugiau vietos. Aš atsiguliau. Bijojau užsimerkti. Envitas pajutęs mano nerimą, paėmė mano ranką ir prisiglaudė prie manęs. Kodėl jis mane taip raminančiai veikia? Kad ir kaip bebūtų, galiausiai vis tiek užmigau.
Kitą rytą, prieš išeinant į gatves, Grimvydas liepė mums visiems nurimti ir išklausyti, ką jis nori pasakyti. Maniau, kad ruošiasi apibarti už tai, kad įvyko šią naktį, nes buvo labai susierzinęs. Tačiau jis ilgai nepradėjo kalbos ir tai trigdė. Galiausiai Ašadinas atsistojo ir tarė:
- Šiandien sužinojome naujieną. Visi žinome Fredžiną. Ji prieš kelias dienas rado nudurtą prie centrinių miesto vartų. Jis buvo vienas mūsų, taigi jeigu kas nors ką nors žinot apie tai, kas jam tai padarė, jūs privalote pranešti.
Aš sėdėjau ant grindų ir vos galėjau tramdyti savo jausmus. Aš nekenčiau Fredžino... Aš svajojau, kaip jam atkeršysiu. Ir dabar jis negyvas. Kažkas už mane jam atkeršyjo. Ne aš tai padariau, tačiau mano veide atsirdo šypsena. Žiūrėjau į vieną tašką grindyse ir supratau, kaip man gera tai girdėti. Į tą vieną šypsnį veide, sudėjau visas nemalonias mintis, kurias kada nors turėjau jam. Jaučiausi tikrai gerai. Ir man neberūpėjo, kad aš neturėčiau taip elgtis. Buvau laiminga, nes žinojau, kad jis daugiau nenuskriaus nei manęs, nei kitų.
Nesiklausiau, ką kalbėjo Ašadinas. Išgirdau tik, kaip jis leido mums visiems išeiti. Atsitojau ir jau žingsiavau lauk su visais, tačiau tada išgirdau:
- Išskyrus Neriją. Pabūk dar šiek tiek, - Ašadinas kreipėsi į mane.
- Kodėl? - buvau tikrai nustebus.
Jis nieko neatsakė. Atsisuko į Grimvydą, kuris skausmingu veidu žiūrėjo į grindis. Pasiūlė jam eiti į kambarį. Tada mes likome dviese.
- Kas nutiko? Ko iš manęs norite?
Jis ne iš karto atsakė. Apžvelgė visą kambarį ir atsisėdo už stalo.
- Ar žinojai, kad Fredžinas buvo Grimvydo brolis? Jaunėlis brolis.
Aš papurčiau galvą. Dabar supratau, kodėl Grimvydasmbuvo toks sukrėstas.
- Jie vienas kitą sagojo labiau nei savo gyvybes. Tiesa sakant net pradėjo šį verslą kartu, nes norėjo išgyventi.
- Ne, aš to nežinojau, bet nesuprantu, kodėl man tai pasakojate.
- Kai susidūriau su Grimvydu ir Fredžinu, jie išgelbėjo mano gyvybę. Todėl aš čia. Esu akys ir ausys visko, kas čia vyksta. Nes noriu atsimokėti už viską, ką jie gero man padarė, - jo ramus balsas sakė, kad jis kažką ruošiasi man pasakyti svarbau. Ir man tai nepatiko.
- Kilnu. Bet kodėl su tuo susijusi aš? - norėjau, kad jis eitų tiesiai prie reikalo.
Ašadinas atsistojo ir priėjo prie manęs.
- Aš žinau, kas atsitiko vakar naktį, Nerija. Ir mačiau tavo žvilgsnį, kai sužinojai apie Fredžino mirtį, - Ašadino balsas gresmingėjo. - Aš žinau, ką jis tau padarė ir kaip turėtum jo nekęsti. Aš žinau apie durtuvą, kurį turi...
- Pala! - pertraukiau jį. - Jūs mane kaltinate dėl jo mirties?
- Tai tu pasakyk man! - jo ramus bet grėsmingas balsas mane gąsdino.
- Ne! Aš jam nieko nedariau. Taip, aš jo nekenčiau, tačiau aš ne žudikė!
Jis žiūrėjo į mane. Net nebūčiau pagalvojus, kad jo žvilgsnis gali būti toks skvarbus. Jaučiausi, kad jis varsto mane po kiekvieną mano vidaus kertelę.
- Gal mes ir vagys. Vienos iš žemiausių visuomenės atmatų. Tačiau mes nežudikai. Ir tokių čia nebus. Jeigu aš sužinosiu, kad tu prie viso šito prisidėjusi, aš pasirūpinsiu, kad ilgai netemtum.
- Ne pirmą kartą mane apkaltina žmogžudyste, kurios nepadariau. Išgyvenau prieš tai, išgyvensiu ir dabar, - atsikirtau. Ir aš nemelavau.
- Taigi, prieš tai Anastazija tave įvėlė į istoriją, kuri privertė tave suaugti, - pašaipia gaidele tarė. Bet tai buvo teisybė. Tačiau mane sutrigdė, kad jis ją pavadino Anastazija, o ne Ana. Maniau, kad jos pilno vardo niekas čia nežino. - Aš ją užauginau, kai ji čia pateko. Ji visada buvo šiek tiek beprotė. Tačiau šaltakraujiška. Ji turėjo kažkokį planą. Ir jį vykdė niekam to neparodydama. Kas keisčiausia, jos sugebėjimai visada buvo kitokie nei paprastų žmonių. Ji turėjo kažkokių vidinių galių. Būtent tai ją pavertė tuo, kas ji yra šiandien.
- Man tai nelabai rūpi. Ir man jau laikas eiti dirbti, - aš apsisukau ir žengiau prie durų. Nenorėjau klausytis apie Žudikę.
- Kuo toliau, tuo labiau tu į ją panašėji. Kuo toliau, tuo labiau tampi ja. Lyg ji būtų perdavusi tau dalelę savęs, kurie kiekvieną dieną auga ir plečiasi tavyje lyg virusas, - aš atsisukau. - Tačiau jeigu dar kartą išsitrauksi tą durtuvą šiuose namuose, aš pasirūpinsiu, kad neturėtum galimybės įgyvendinti savo planų.
- Šiandien sužinojome naujieną. Visi žinome Fredžiną. Ji prieš kelias dienas rado nudurtą prie centrinių miesto vartų. Jis buvo vienas mūsų, taigi jeigu kas nors ką nors žinot apie tai, kas jam tai padarė, jūs privalote pranešti.
Aš sėdėjau ant grindų ir vos galėjau tramdyti savo jausmus. Aš nekenčiau Fredžino... Aš svajojau, kaip jam atkeršysiu. Ir dabar jis negyvas. Kažkas už mane jam atkeršyjo. Ne aš tai padariau, tačiau mano veide atsirdo šypsena. Žiūrėjau į vieną tašką grindyse ir supratau, kaip man gera tai girdėti. Į tą vieną šypsnį veide, sudėjau visas nemalonias mintis, kurias kada nors turėjau jam. Jaučiausi tikrai gerai. Ir man neberūpėjo, kad aš neturėčiau taip elgtis. Buvau laiminga, nes žinojau, kad jis daugiau nenuskriaus nei manęs, nei kitų.
Nesiklausiau, ką kalbėjo Ašadinas. Išgirdau tik, kaip jis leido mums visiems išeiti. Atsitojau ir jau žingsiavau lauk su visais, tačiau tada išgirdau:
- Išskyrus Neriją. Pabūk dar šiek tiek, - Ašadinas kreipėsi į mane.
- Kodėl? - buvau tikrai nustebus.
Jis nieko neatsakė. Atsisuko į Grimvydą, kuris skausmingu veidu žiūrėjo į grindis. Pasiūlė jam eiti į kambarį. Tada mes likome dviese.
- Kas nutiko? Ko iš manęs norite?
Jis ne iš karto atsakė. Apžvelgė visą kambarį ir atsisėdo už stalo.
- Ar žinojai, kad Fredžinas buvo Grimvydo brolis? Jaunėlis brolis.
Aš papurčiau galvą. Dabar supratau, kodėl Grimvydasmbuvo toks sukrėstas.
- Jie vienas kitą sagojo labiau nei savo gyvybes. Tiesa sakant net pradėjo šį verslą kartu, nes norėjo išgyventi.
- Ne, aš to nežinojau, bet nesuprantu, kodėl man tai pasakojate.
- Kai susidūriau su Grimvydu ir Fredžinu, jie išgelbėjo mano gyvybę. Todėl aš čia. Esu akys ir ausys visko, kas čia vyksta. Nes noriu atsimokėti už viską, ką jie gero man padarė, - jo ramus balsas sakė, kad jis kažką ruošiasi man pasakyti svarbau. Ir man tai nepatiko.
- Kilnu. Bet kodėl su tuo susijusi aš? - norėjau, kad jis eitų tiesiai prie reikalo.
Ašadinas atsistojo ir priėjo prie manęs.
- Aš žinau, kas atsitiko vakar naktį, Nerija. Ir mačiau tavo žvilgsnį, kai sužinojai apie Fredžino mirtį, - Ašadino balsas gresmingėjo. - Aš žinau, ką jis tau padarė ir kaip turėtum jo nekęsti. Aš žinau apie durtuvą, kurį turi...
- Pala! - pertraukiau jį. - Jūs mane kaltinate dėl jo mirties?
- Tai tu pasakyk man! - jo ramus bet grėsmingas balsas mane gąsdino.
- Ne! Aš jam nieko nedariau. Taip, aš jo nekenčiau, tačiau aš ne žudikė!
Jis žiūrėjo į mane. Net nebūčiau pagalvojus, kad jo žvilgsnis gali būti toks skvarbus. Jaučiausi, kad jis varsto mane po kiekvieną mano vidaus kertelę.
- Gal mes ir vagys. Vienos iš žemiausių visuomenės atmatų. Tačiau mes nežudikai. Ir tokių čia nebus. Jeigu aš sužinosiu, kad tu prie viso šito prisidėjusi, aš pasirūpinsiu, kad ilgai netemtum.
- Ne pirmą kartą mane apkaltina žmogžudyste, kurios nepadariau. Išgyvenau prieš tai, išgyvensiu ir dabar, - atsikirtau. Ir aš nemelavau.
- Taigi, prieš tai Anastazija tave įvėlė į istoriją, kuri privertė tave suaugti, - pašaipia gaidele tarė. Bet tai buvo teisybė. Tačiau mane sutrigdė, kad jis ją pavadino Anastazija, o ne Ana. Maniau, kad jos pilno vardo niekas čia nežino. - Aš ją užauginau, kai ji čia pateko. Ji visada buvo šiek tiek beprotė. Tačiau šaltakraujiška. Ji turėjo kažkokį planą. Ir jį vykdė niekam to neparodydama. Kas keisčiausia, jos sugebėjimai visada buvo kitokie nei paprastų žmonių. Ji turėjo kažkokių vidinių galių. Būtent tai ją pavertė tuo, kas ji yra šiandien.
- Man tai nelabai rūpi. Ir man jau laikas eiti dirbti, - aš apsisukau ir žengiau prie durų. Nenorėjau klausytis apie Žudikę.
- Kuo toliau, tuo labiau tu į ją panašėji. Kuo toliau, tuo labiau tampi ja. Lyg ji būtų perdavusi tau dalelę savęs, kurie kiekvieną dieną auga ir plečiasi tavyje lyg virusas, - aš atsisukau. - Tačiau jeigu dar kartą išsitrauksi tą durtuvą šiuose namuose, aš pasirūpinsiu, kad neturėtum galimybės įgyvendinti savo planų.
Ašadino žodžiai pervėrė mane. Aš panašėju į Žudikę? Aš jos nekenčiau. Aš norėjau, kad ji kentėtų. Bet aš niekada nenorėjau būti panaši į ją. Taip, įvykiai susiklostę mano gyvenime pavertė mane kitokiu žmogumi. Tačiau aš nenorėjau tapti kažkuo baisiu, ko žmonės bijotų. Aš visada buvau gera ir tikėjau, kad tokių žmonių yra. Ir tikiu, kad ir aš galiu tokia būti. Net ir gyvendama landynėje.