Grįžau į Velžį ir tik atvažiavus susipykau su pasauliu. Aprėkiau brolį, mamą. Ir tik todėl, kad viskas susidėjo į vieną vietą. Tai, ką visada nurydavau, šokį į viršų. Man patinka vairuoti. Tačiau mano šeimoje niekas to nesupranta. Mama niekada nevairavo, brolis buvo auginamas dvasia, kad vyras turi daryti tai ką vyrai daro, o moterys gali padaryti ne tik, ką moterys turi daryti, bet ir tai, ką vyrai gali. Žodžiu, jam pasisekė. Bet kai mama man nuolat prikiša, kad geriau vairuotų brolis, nes jis vyras, manyje viskas užverda. AŠ IRGI MOKU VAIRUOTI. Kodėl nemoku vairuoti taip gerai, kaip brolis? Nes retai gaunu pavairuoti. O man taip patinka. Tad aprėkiau visus ir užlipau į savo kambarį. O po to dar pradėjo kabinėtis, kad važiuojam į Babilioną. Aišku man dar užvirę nervai, tad pradėjau atsikalbinėti, "juk nemoku vairuoti". Tačiau galiausiai teko nusileisti. Gi Velykos ant nosies. Apsipirkti tai reikia. O brolis pas Vitą važiavo. Tuo ir baigėsi vakaras, kad galiausiai teko pradėti kalbėti. Ir tuo viskas buvo užmiršta. Bet deja ne man. Vis dar jaučiu nemalonų jausmą krūtinėje...
0 Comments
Leave a Reply. |
Categories
All
Archives
July 2016
|