V. Nauji namai
Nusileidome po trijų valandų. Išėję iš oro uosto atsidūrėme baisioje liūtyje. Oras kuo puikiausiai atitiko mano nuotaiką. Įšokom į pirmą taksi pasitaikiusį mūsų kelyje. Jis mus vežė tolyn į vakarus. Nežinojau, kur važiuoju, ir nenutuokiau, ko tikėtis. Iš pradžių važiavome pro paprastus daugiabučius, tačiau po kurio laiko atsidūrėme prabangiame miegamajame rajone. Ką gi, Kristianas turėjo pinigų. Kai įvažiavome į kiemą, supratau, kad pinigų jis turi kaip šieno. Daugiabutis buvo senos statybos, bet puikiai atrestauruotas. Viduje buvo dar gražiau. Laiptinės holo grindyse galėjai matyti savo atvaizdą. Užlipome iki viršutinio aukšto. Besisukdamas laiptais pamečiau skaičių, kiek aukštų yra. Lyg ir penki, bet nebuvau tikras. Beje, čia nebuvo lifto, bet mes labai greitai atsidūrėme viršuje. Ir nei vienas net neuždusom.
Kai sustojome priešais devinto buto duris, Kristianas atsisuko į mane ir tarė:
- Mano žmona žino tik tai, kad aš turiu sūnų. Be to, ji labai jautri. Nenorėčiau, kad pradėtum kalbėti... – jis pasitrynė kaklą ieškodamas žodžių. – ...šia mūsų tema.
- Nesijaudink, - atkirtau nejausmingai ironišku balsu. – Ši „tema“ mane ne itin domina, kad norėčiau apie ją diskutuoti prie pietų stalo.
Tačiau tą akimirką mano viduje pradėjo kuždėti nemaloni mintis.
- Juk tu nešmeižei mano motinos, kad ji neleido su manimi matytis ir panašiai? – mano tonas kardinaliai pasikeitė.
- Ne, žinoma! Aš tik sakiau, kad mes nebendraujame. Aš tik noriu, kad bent prie jos neatrodytum... Na...
- Kad man neegzistuoji? – nusišaipiau. - Nori laimingos šeimos idilės? Gerai, būsiu geras ir priversiu ją mane pamilti... Turbūt iš tavęs paveldėjau apsimetinėjimo geną... – paskutinio sakinio jis neišgirdo, nes pasakiau sau po nosimi. Mane erzino mūsų panašumas. Jis mane trikdė. Juk niekada nenorėjau jo nei pamatyti, o dabar gavau viską su kaupu. Ką aš užmušiau praeitame gyvenime, kad dabar turiu tai kęsti?
Kai Kristianas pradėjo kuistis kišenėje ieškodamas raktų, man pasidarė neramu. Turėsiu gyventi su žmonėmis, kuriuos matysiu pirmą kartą gyvenime. Su žmogumi, kurį pamačiau tik šį rytą. Su moterimi, dėl kurios šis vyras užmiršo „gražiausią merginą, kokią kada nors buvo matęs“. Ir dar mano naujasis vyresnysis brolis.
Ir štai durys prasivėrė.
- Tania? Mes jau čia.
Įžengiau į butą. Man atsivėrė tikrai puikus vaizdas. Erdvus holas su milžinišku veidrodžiu per visą sieną. Tomai būtų patikęs. Kabinomės striukes, kai iš kažkurio kambario išlėkė moteris. Ilgų, juodų, banguotų plaukų, žalių akių, smailia nosyte, įsimintinų veido bruožų. Buvo panaši į modelį. Aukšta ir liekna. Su didele šypsena.
- Kaip smagu, kad pagaliau parvažiavote, - ji apkabino savo vyrą ir atsisuko į mane. Išspraudžiau kuo nuoširdesnę šypseną. Ji atrodė labai maloni ir miela. – Gabrieliau, man labai malonu su tavimi susipažinti, - ji apkabino ir mane. – Tikiuosi, kad esi alkanas, nes prigaminau visko labai daug. Nežinojau, ką tu mėgsti.
- Nereikėjo vargintis, - pasijaučiau maloniai. Tik nustebau, kad ji gamino pati, nes vien iš holo buvo matyti, kad šį darbą turėtų atlikti tarnai. – Aš neišrankus maistui.
Ji apkabinusi mane per pečius nusivedė gilyn į butą. Iš holo patekau į erdvią svetainę. Visur buvo begalo šviesu ir švaru. Didžiulis plačiaekranis televizorius puikiai derinosi prie šviesios spalvos baldų. Akis užkliuvo už užuolaidų. Atpažinau jas. Tokio pat kabėjo Tomos tėvų namuose. Jos mama labai didžiavosi tokiu pirkiniu, nes jis kainavo tiek pat, kiek užtektų išmaitinti visą badaujantį kaimą Afrikoje... kokiai savaitei. Tačiau viskas buvo labai skoninga ir suderinta. Prabanga dvelkte dvelkė.
Tačiau apžvelgęs svetainę radau daiktą, kuris mane sutrikdė. Kampe stovėjo didelis, baltas pianinas. Per mano kūną nubėgo šiurpuliukai. Kodėl čia stovi muzikos instrumentas?
- Kašmyras? – bandžiau nukreipti mintis kitur. Deja, pirma pasitaikiusi mintis buvo tik tokia.
- Ow... Tu pastebėjai? – jai tai sukėlė įspūdį. – Vienas naujausių mano pirkinių. Pirkau per komandiruotę Japonijoje. Esi kada nors buvęs ten? Ten nuostabu... – ir ji pradėjo pasakoti, kaip jai ten patiko ir kokius nuotykius patyrė. Po kokių kelių minučių postringavimų apie tekančios saulės šalį, ji prisiminė kepantį viščiuką ir paliko mus svetainėje. Pažvelgiau į savo tėvą. Atrodo, jis buvo patenkintas. Nenorėjau, kad jis būtų patenkintas.
Tik atsidūręs valgomajame, prie pilnai apkrauto stalo, supratau, kad galiu numirti iš persivalgymo. Viskas buvo be galo skanu. Tačiau Kristianas buvo susierzinęs, nors stengėsi neišsiduoti. Na, man jis priekaištų nebūtų galėjęs pateikti.
- Taigi, ponia...
- Oi ne, ne, ne!!! Nedrįsk manęs taip vadinti. Aš gi Tania, - pertraukė mane, kol aš bandžiau nutraukti tylą.
- Žinoma, taigi, Tanja, kuo jūs užsiimate?
- Aš esu firmos direktorė. Sudarinėju sandorius dėl statybų visame pasaulyje. O Kristianas projektuoja visus užsakymus.
- Skamba įdomiai, - pradėjau suprasti, dėl ko gražiausia moteris pasaulyje buvo iškeista į Tanią.
- O kuo tu norėtum būti užaugęs? Kiek žinau, esi puikus kovotojas ir smuikininkas. Du viename. Labai paranku, - bet išvydusi mano sutrikusią miną, pridūrė. – Tiesiog pasinaudojau Google.
- Logiška, - bandžiau nusišypsoti. Troškau greičiau dingti nuo stalo. - Norėjau tapti psichologu, bet dar neesu apsisprendęs.
- Labai įdomi profesija. Kodėl būtent tokia? – ji atrodė nuoširdžiai susidomėjusi.
- Moku kiaurai matyti žmones, - ir nevalingai pažvelgiau į savo tėvą.
- Tikrai? Ir ką matai manyje?
Nuo atsakymo mane išgelbėjo rakinamų durų garsas. Buvau visai pamiršęs apie dar vieną šios šeimos narį. Mano tėvas įsitempė. Supratau, dėl ko ji buvo suirzęs.
- Lukai, prašau ateiti čia, - pasakė tėvas. Jis tvardėsi.
Į kambarį įėjo tamsiaplaukis vaikinas stebėtinai panašus į savo motiną. Aukštas, stiprių veido bruožų, žalių akių. Plaukai buvo pastatyti į mažą skiauterytę. Apsirengęs odiniu švarku.
- Atsiprašau, kad vėluoju, - ramiai ištarė jis, nors aiškiai laukė puolimo.
- Juk aš tau aiškiai sakiau, kad grįžtum penktą, - balsas dar nebuvo pakeltas, bet neilgam.
- Pamiršau. Kai prisiminiau buvo per vėlu.
- Tai dėl to, sumąstei grįžti tik dabar? – jis atsistojo. - Tau trūksta drausmės! Disciplinos!
- Supratau. Galiu eiti? – ramiai kalbėjo.
- Niekur tu neisi. Turi jausti šiokią tokią pagarbą savo šeimai!
Jis išsišiepė pašaipia šypsena.
- Kokią dar pagarbą šeimai? Tu tikrai nori aiškinti man tai?
- Ką tai turėtų reikšti? – Kristianas siuto.
- Vaikinai, baikit. Sėskit prie stalo, - Tanja bandė raminti, bet tai buvo beviltiška, nes ji buvo tiesiog ignoruojama.
- Pats neturi žalio supratimo, kas tai yra! Ir vienas iš daugelio to įrodymų sėdi už stalo. Tavo pavainikis sūnus, apie kurį mes sužinojome vos prieš savaitę. Kiek dar tokių yra, apie kuriuos neesi mums sakęs? – jo balsas išliko pakankamai ramus ir pašaipus iki pat galo ir tai turėjo dar labiau siutinti Kristianą. Mačiau, kaip jis susivaldė netrenkęs jam, nes ir pats suvokė, kad net ir norėdamas, jo kumštis nebūtų pasiekęs tikslo. Lukas buvo kur kas sportiškesnis už savo tėvą. O ir pats nesijaučiau įsižeidęs, nors turėjau tokią teisę.
- Tave reiktų vėl išsiųsti į kokią karinę mokyklą! Ten pasimokytum pagarbos.
- Tu manęs niekada ten nesiųsi, - eidamas iš valgomojo mestelėjo tėvui į akis.
- Ir kodėl gi? – pro dantis iškošė.
- Nes abu puikiai žinome, kad man ten patiko, - šyptelėjęs, išėjo.
Man patiko šis vaizdelis. Ne aš vienas nekenčiu šio žmogaus. Džiaugiausi, kad ilga laiką augau be jo.
Kai sustojome priešais devinto buto duris, Kristianas atsisuko į mane ir tarė:
- Mano žmona žino tik tai, kad aš turiu sūnų. Be to, ji labai jautri. Nenorėčiau, kad pradėtum kalbėti... – jis pasitrynė kaklą ieškodamas žodžių. – ...šia mūsų tema.
- Nesijaudink, - atkirtau nejausmingai ironišku balsu. – Ši „tema“ mane ne itin domina, kad norėčiau apie ją diskutuoti prie pietų stalo.
Tačiau tą akimirką mano viduje pradėjo kuždėti nemaloni mintis.
- Juk tu nešmeižei mano motinos, kad ji neleido su manimi matytis ir panašiai? – mano tonas kardinaliai pasikeitė.
- Ne, žinoma! Aš tik sakiau, kad mes nebendraujame. Aš tik noriu, kad bent prie jos neatrodytum... Na...
- Kad man neegzistuoji? – nusišaipiau. - Nori laimingos šeimos idilės? Gerai, būsiu geras ir priversiu ją mane pamilti... Turbūt iš tavęs paveldėjau apsimetinėjimo geną... – paskutinio sakinio jis neišgirdo, nes pasakiau sau po nosimi. Mane erzino mūsų panašumas. Jis mane trikdė. Juk niekada nenorėjau jo nei pamatyti, o dabar gavau viską su kaupu. Ką aš užmušiau praeitame gyvenime, kad dabar turiu tai kęsti?
Kai Kristianas pradėjo kuistis kišenėje ieškodamas raktų, man pasidarė neramu. Turėsiu gyventi su žmonėmis, kuriuos matysiu pirmą kartą gyvenime. Su žmogumi, kurį pamačiau tik šį rytą. Su moterimi, dėl kurios šis vyras užmiršo „gražiausią merginą, kokią kada nors buvo matęs“. Ir dar mano naujasis vyresnysis brolis.
Ir štai durys prasivėrė.
- Tania? Mes jau čia.
Įžengiau į butą. Man atsivėrė tikrai puikus vaizdas. Erdvus holas su milžinišku veidrodžiu per visą sieną. Tomai būtų patikęs. Kabinomės striukes, kai iš kažkurio kambario išlėkė moteris. Ilgų, juodų, banguotų plaukų, žalių akių, smailia nosyte, įsimintinų veido bruožų. Buvo panaši į modelį. Aukšta ir liekna. Su didele šypsena.
- Kaip smagu, kad pagaliau parvažiavote, - ji apkabino savo vyrą ir atsisuko į mane. Išspraudžiau kuo nuoširdesnę šypseną. Ji atrodė labai maloni ir miela. – Gabrieliau, man labai malonu su tavimi susipažinti, - ji apkabino ir mane. – Tikiuosi, kad esi alkanas, nes prigaminau visko labai daug. Nežinojau, ką tu mėgsti.
- Nereikėjo vargintis, - pasijaučiau maloniai. Tik nustebau, kad ji gamino pati, nes vien iš holo buvo matyti, kad šį darbą turėtų atlikti tarnai. – Aš neišrankus maistui.
Ji apkabinusi mane per pečius nusivedė gilyn į butą. Iš holo patekau į erdvią svetainę. Visur buvo begalo šviesu ir švaru. Didžiulis plačiaekranis televizorius puikiai derinosi prie šviesios spalvos baldų. Akis užkliuvo už užuolaidų. Atpažinau jas. Tokio pat kabėjo Tomos tėvų namuose. Jos mama labai didžiavosi tokiu pirkiniu, nes jis kainavo tiek pat, kiek užtektų išmaitinti visą badaujantį kaimą Afrikoje... kokiai savaitei. Tačiau viskas buvo labai skoninga ir suderinta. Prabanga dvelkte dvelkė.
Tačiau apžvelgęs svetainę radau daiktą, kuris mane sutrikdė. Kampe stovėjo didelis, baltas pianinas. Per mano kūną nubėgo šiurpuliukai. Kodėl čia stovi muzikos instrumentas?
- Kašmyras? – bandžiau nukreipti mintis kitur. Deja, pirma pasitaikiusi mintis buvo tik tokia.
- Ow... Tu pastebėjai? – jai tai sukėlė įspūdį. – Vienas naujausių mano pirkinių. Pirkau per komandiruotę Japonijoje. Esi kada nors buvęs ten? Ten nuostabu... – ir ji pradėjo pasakoti, kaip jai ten patiko ir kokius nuotykius patyrė. Po kokių kelių minučių postringavimų apie tekančios saulės šalį, ji prisiminė kepantį viščiuką ir paliko mus svetainėje. Pažvelgiau į savo tėvą. Atrodo, jis buvo patenkintas. Nenorėjau, kad jis būtų patenkintas.
Tik atsidūręs valgomajame, prie pilnai apkrauto stalo, supratau, kad galiu numirti iš persivalgymo. Viskas buvo be galo skanu. Tačiau Kristianas buvo susierzinęs, nors stengėsi neišsiduoti. Na, man jis priekaištų nebūtų galėjęs pateikti.
- Taigi, ponia...
- Oi ne, ne, ne!!! Nedrįsk manęs taip vadinti. Aš gi Tania, - pertraukė mane, kol aš bandžiau nutraukti tylą.
- Žinoma, taigi, Tanja, kuo jūs užsiimate?
- Aš esu firmos direktorė. Sudarinėju sandorius dėl statybų visame pasaulyje. O Kristianas projektuoja visus užsakymus.
- Skamba įdomiai, - pradėjau suprasti, dėl ko gražiausia moteris pasaulyje buvo iškeista į Tanią.
- O kuo tu norėtum būti užaugęs? Kiek žinau, esi puikus kovotojas ir smuikininkas. Du viename. Labai paranku, - bet išvydusi mano sutrikusią miną, pridūrė. – Tiesiog pasinaudojau Google.
- Logiška, - bandžiau nusišypsoti. Troškau greičiau dingti nuo stalo. - Norėjau tapti psichologu, bet dar neesu apsisprendęs.
- Labai įdomi profesija. Kodėl būtent tokia? – ji atrodė nuoširdžiai susidomėjusi.
- Moku kiaurai matyti žmones, - ir nevalingai pažvelgiau į savo tėvą.
- Tikrai? Ir ką matai manyje?
Nuo atsakymo mane išgelbėjo rakinamų durų garsas. Buvau visai pamiršęs apie dar vieną šios šeimos narį. Mano tėvas įsitempė. Supratau, dėl ko ji buvo suirzęs.
- Lukai, prašau ateiti čia, - pasakė tėvas. Jis tvardėsi.
Į kambarį įėjo tamsiaplaukis vaikinas stebėtinai panašus į savo motiną. Aukštas, stiprių veido bruožų, žalių akių. Plaukai buvo pastatyti į mažą skiauterytę. Apsirengęs odiniu švarku.
- Atsiprašau, kad vėluoju, - ramiai ištarė jis, nors aiškiai laukė puolimo.
- Juk aš tau aiškiai sakiau, kad grįžtum penktą, - balsas dar nebuvo pakeltas, bet neilgam.
- Pamiršau. Kai prisiminiau buvo per vėlu.
- Tai dėl to, sumąstei grįžti tik dabar? – jis atsistojo. - Tau trūksta drausmės! Disciplinos!
- Supratau. Galiu eiti? – ramiai kalbėjo.
- Niekur tu neisi. Turi jausti šiokią tokią pagarbą savo šeimai!
Jis išsišiepė pašaipia šypsena.
- Kokią dar pagarbą šeimai? Tu tikrai nori aiškinti man tai?
- Ką tai turėtų reikšti? – Kristianas siuto.
- Vaikinai, baikit. Sėskit prie stalo, - Tanja bandė raminti, bet tai buvo beviltiška, nes ji buvo tiesiog ignoruojama.
- Pats neturi žalio supratimo, kas tai yra! Ir vienas iš daugelio to įrodymų sėdi už stalo. Tavo pavainikis sūnus, apie kurį mes sužinojome vos prieš savaitę. Kiek dar tokių yra, apie kuriuos neesi mums sakęs? – jo balsas išliko pakankamai ramus ir pašaipus iki pat galo ir tai turėjo dar labiau siutinti Kristianą. Mačiau, kaip jis susivaldė netrenkęs jam, nes ir pats suvokė, kad net ir norėdamas, jo kumštis nebūtų pasiekęs tikslo. Lukas buvo kur kas sportiškesnis už savo tėvą. O ir pats nesijaučiau įsižeidęs, nors turėjau tokią teisę.
- Tave reiktų vėl išsiųsti į kokią karinę mokyklą! Ten pasimokytum pagarbos.
- Tu manęs niekada ten nesiųsi, - eidamas iš valgomojo mestelėjo tėvui į akis.
- Ir kodėl gi? – pro dantis iškošė.
- Nes abu puikiai žinome, kad man ten patiko, - šyptelėjęs, išėjo.
Man patiko šis vaizdelis. Ne aš vienas nekenčiu šio žmogaus. Džiaugiausi, kad ilga laiką augau be jo.