V. Parduota
Vakarop pasiekėme Karūnos miestą. Nors jau buvo prietema, bet Anastazija tuoj pat užsidėjo šydą ant veido. Miestas atrodė didingai. Miesto centre buvo didelė bažnyčia. Dideli, aukšti namai liejosi su mažyčiais namukais. Tačiau, tai buvo tik gražioji miesto pusė. Prijojome apgriuvusių lūšnų kvartalą. Ši vieta tikrai nepriminė vietos, kurioje norėtųsi praleisti laisvalaikį. Prie vienos lūšnos mes sustojome. Namas atrodė daug baisiau, nei pas Flešą. Aplūžęs ir sukiužęs stūksojo šalia kitų, lygiai taip pat apkiužusių lūšnų. Purvini langai, aplinkui mėtėsi šiukšlės. Anastazija nulipo nuo savo žirgo.
- Ką mes čia veikiame?
Ji atsisuko į mane:
- Kiek tau metų? - nesiteikė atsakyti.
- Trylika. Kodėl klausi? - dabar nejuokais išsigandau. Juk Flešas perspėjo saugotis.
- Pamatysi! Eime! - tarė Anastazija.
Įėjus į lūšną pamačiau tris vyrus, kurie žaidė labai aptriušusiomis kortomis. Šalia buvo daugybė įvairaus amžiaus vaikų. Jie buvo purvini ir atrodė, kaip jauni bandytėliai.
Ši lūšna, kaip ir iš išorės, taip ir iš vidaus atrodė siaubingai. Visur mėtėsi šiukšlės. Ant grindų buvo daugiau purvo, nei lauke ant grindinio. Kambarys, kuriame mes buvome buvo didelis. Čia buvo dar trys durys, vedančios į kitus kambarius. Prie vienos sienos stūksojo mediniai laiptai vedantys į antrą aukštą. Atrodė, kad jie tuoj sulūš.
Vienas iš vyriškių, pamatęs Anastaziją, labai staigiai atsistojo nuo stalo ir išsišiepė. Galiausiai nusilenkė taip, kad beveik su nosimi pasiekė savo kojų pirštus, kurie styrojo pro suplyšusius batus. Tvirtas, bet kresnas vyras. Vėjo nugarintu veidu. Buvo apsirengęs purvinais, aptriušusiais marškiniais ir suplyšusiomis kelnėmis. Jo veidas seniai matė skustuvo ašmenis, todėl buvo apžėlęs. Ji pakaušyje styrojo plikė. Paskui tarė:
- Ana, brangioji! Kokia garbė. Kokie vėjai tave čia atpūtė šį kartą į mūsų mieląją Landynę? - jo balas buvo žemas, bet raminantis.
- Atvykau, nes sužinojau, kad tau reikia naujų veidų, - rimtu balsu kalbėjo Anastazija.
- Kaip visada eini tiesiai prie reikalo! Man tai patinka! - išsišiepė iki pat ausų. - Taip. Reikia.
- Tai štai atvedžiau tau vieną mergaičiukę, - Anastazija pastūmė mane į priekį. Aš išsigandau. Anastazija man sakė, kad mane atiduos geram žmogui! Ji mane apgavo! Flešas man sakė teisybę! Turėjau bėgti tolyn, kai tik galėjau.
- Čia mergaitė? Ką tu su ja padarei? - nusijuokė, bet pamatęs, kad Anastazija net nesureagavo į jo pasakytą pokštą, vėl surimtėjo. - O kiek jai metų?
- Trylika.
- A, dvejais metasi vyresnė, nei tu, kai čia patekai. Atsimeni? - linksmai šūktelėjo vyriškis.
- Taip. Ir po to pabėgau nupjovusi tau pirštą! - jokių emocijų, šaltas balsas. Iš tiesų, vyriškio kairė ranka buvo be mažojo pirštelio. Keista, kad jis taip maloniai su ja kalba. - Grimvydai, neturiu laiko! Tai priimsi šitą maže, ar ne?
- Nežinau! Ji jau pakankamai sena, nebetinkama mokytis šio amato, - pradėjo iš toli mane apžiūrinėti. Pasakęs žodį „amato“ skėstelėjo rankomis. Buvo panašus į papūgą. Po to priėjo arčiau, pradėjo tikrinti mano rankas, kojas. Bandžiau priešintis, bet buvo beviltiška.
- Anastazija! Kas vyksta? - aš labai išsigandau.
- Tylėk! - suriko Žudikė. Ji vėl buvo pikta, lediniu, veriančiu balsu, mergina.
- Jos kūnas pakankamai atitinka reikalavimus. Kojos tvirtos, greitai bėgios. Rankos plonos, tik nelanksčios.
- Nesijaudink, įgus. Visi įgunda, - aiškino Ana.
- Na, gerai! Duosiu už ją tris auksinius, - sutiko Grimvydas.
- Tik tris auksinius? - supyko Anastazija. - Ne, aš noriu devynių.
- Ar bent įsivaizduoji, kaip sunku gauti tiek pinigų? - išpūtė savo mažas akis.
- Liaukis! Tu vagis! Šie vaikai atneša kur kas daugiau! Turi tikrai daugiau nei devynis auksinius.
- O ar ji tiek verta?
- Taip. Ji gabi, Grimvydai! Su tavo didžiu talentu, tai neturėtų būti sudėtinga, - paplonintu balsu įkalbinėjo mergina.
- Ak, gerai! Tu žinai, kaip reikia mane įkalbinėti, - pamalonintas kalbėjo, tačiau neaišku, ar iš baimės ar iš pagarbos. - Be to, tu niekada nemeluoji. Jei gabi, tai gabi. Neesi manęs nuvylusi, - atsidžiaugė. - Devyni auksiniai, tai devyni! - jis įėjo į vieną iš kambarių. Grįžo su maišiuku pinigų ir padavė Anastazijai.
Per mano kūną perbėgo šaltis. Anastazija mane ką tik pardavė! Aš jai norėjau padėti, o ji mane pardavė!
- Anastazija! Ką tai reiškia? - negalėjau suvaldyti ašarų.
- Oi, mergyt! - atsisuko į mane Anastazija. - Gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas. Ir tau teko, tai pajusti. Tarkim... dabar aš tave ruošiu tavo ateičiai! Taigi, nepriimk to labai skaudžiai. Ate! - ir lyg niekur nieko skubiai išėjo.
Prie manęs priėjo Grimvydas ir pasišaipė:
- Na, tai ką! Paliko?
Aš pažiūrėjau į jį. Bandžiau suvokti jo žodžius. Negalėjau to leisti. Negalėjau leisti, kad ji mane paliktų. Išlėkiau iš lūšnos, o Anastazija jau jojo tolyn.
- Nedrįsk manęs taip palikti! - pro ašaras rėkiau Anai.
Tačiau jaunoji Žudikė net nepažvelgė į mano pusę. Ji paleido savo žirgą joti vis greičiau ir greičiau. Kol jos nebesimatė.
Tuo metu, Grimvydas mane pačiupo ir laikė mane užspaudęs man burną. Jis buvo stiprus ir aš negalėjau pasipriešinti. Negalėjau rėkti, nors to labai norėjau. Per miglą išgirdau Grimvydo žodžius:
- Manai, tu pirma, kurią čia ji palieka? Esi per daug naivi. O dabar mes būsime tavo šeima. Ir turėsi daryti tai, ką mes tau liepsime!
Jo žodžiai buvo lyg durklas man į širdį. Aš neišlaikiau ir nualpau.
- Ką mes čia veikiame?
Ji atsisuko į mane:
- Kiek tau metų? - nesiteikė atsakyti.
- Trylika. Kodėl klausi? - dabar nejuokais išsigandau. Juk Flešas perspėjo saugotis.
- Pamatysi! Eime! - tarė Anastazija.
Įėjus į lūšną pamačiau tris vyrus, kurie žaidė labai aptriušusiomis kortomis. Šalia buvo daugybė įvairaus amžiaus vaikų. Jie buvo purvini ir atrodė, kaip jauni bandytėliai.
Ši lūšna, kaip ir iš išorės, taip ir iš vidaus atrodė siaubingai. Visur mėtėsi šiukšlės. Ant grindų buvo daugiau purvo, nei lauke ant grindinio. Kambarys, kuriame mes buvome buvo didelis. Čia buvo dar trys durys, vedančios į kitus kambarius. Prie vienos sienos stūksojo mediniai laiptai vedantys į antrą aukštą. Atrodė, kad jie tuoj sulūš.
Vienas iš vyriškių, pamatęs Anastaziją, labai staigiai atsistojo nuo stalo ir išsišiepė. Galiausiai nusilenkė taip, kad beveik su nosimi pasiekė savo kojų pirštus, kurie styrojo pro suplyšusius batus. Tvirtas, bet kresnas vyras. Vėjo nugarintu veidu. Buvo apsirengęs purvinais, aptriušusiais marškiniais ir suplyšusiomis kelnėmis. Jo veidas seniai matė skustuvo ašmenis, todėl buvo apžėlęs. Ji pakaušyje styrojo plikė. Paskui tarė:
- Ana, brangioji! Kokia garbė. Kokie vėjai tave čia atpūtė šį kartą į mūsų mieląją Landynę? - jo balas buvo žemas, bet raminantis.
- Atvykau, nes sužinojau, kad tau reikia naujų veidų, - rimtu balsu kalbėjo Anastazija.
- Kaip visada eini tiesiai prie reikalo! Man tai patinka! - išsišiepė iki pat ausų. - Taip. Reikia.
- Tai štai atvedžiau tau vieną mergaičiukę, - Anastazija pastūmė mane į priekį. Aš išsigandau. Anastazija man sakė, kad mane atiduos geram žmogui! Ji mane apgavo! Flešas man sakė teisybę! Turėjau bėgti tolyn, kai tik galėjau.
- Čia mergaitė? Ką tu su ja padarei? - nusijuokė, bet pamatęs, kad Anastazija net nesureagavo į jo pasakytą pokštą, vėl surimtėjo. - O kiek jai metų?
- Trylika.
- A, dvejais metasi vyresnė, nei tu, kai čia patekai. Atsimeni? - linksmai šūktelėjo vyriškis.
- Taip. Ir po to pabėgau nupjovusi tau pirštą! - jokių emocijų, šaltas balsas. Iš tiesų, vyriškio kairė ranka buvo be mažojo pirštelio. Keista, kad jis taip maloniai su ja kalba. - Grimvydai, neturiu laiko! Tai priimsi šitą maže, ar ne?
- Nežinau! Ji jau pakankamai sena, nebetinkama mokytis šio amato, - pradėjo iš toli mane apžiūrinėti. Pasakęs žodį „amato“ skėstelėjo rankomis. Buvo panašus į papūgą. Po to priėjo arčiau, pradėjo tikrinti mano rankas, kojas. Bandžiau priešintis, bet buvo beviltiška.
- Anastazija! Kas vyksta? - aš labai išsigandau.
- Tylėk! - suriko Žudikė. Ji vėl buvo pikta, lediniu, veriančiu balsu, mergina.
- Jos kūnas pakankamai atitinka reikalavimus. Kojos tvirtos, greitai bėgios. Rankos plonos, tik nelanksčios.
- Nesijaudink, įgus. Visi įgunda, - aiškino Ana.
- Na, gerai! Duosiu už ją tris auksinius, - sutiko Grimvydas.
- Tik tris auksinius? - supyko Anastazija. - Ne, aš noriu devynių.
- Ar bent įsivaizduoji, kaip sunku gauti tiek pinigų? - išpūtė savo mažas akis.
- Liaukis! Tu vagis! Šie vaikai atneša kur kas daugiau! Turi tikrai daugiau nei devynis auksinius.
- O ar ji tiek verta?
- Taip. Ji gabi, Grimvydai! Su tavo didžiu talentu, tai neturėtų būti sudėtinga, - paplonintu balsu įkalbinėjo mergina.
- Ak, gerai! Tu žinai, kaip reikia mane įkalbinėti, - pamalonintas kalbėjo, tačiau neaišku, ar iš baimės ar iš pagarbos. - Be to, tu niekada nemeluoji. Jei gabi, tai gabi. Neesi manęs nuvylusi, - atsidžiaugė. - Devyni auksiniai, tai devyni! - jis įėjo į vieną iš kambarių. Grįžo su maišiuku pinigų ir padavė Anastazijai.
Per mano kūną perbėgo šaltis. Anastazija mane ką tik pardavė! Aš jai norėjau padėti, o ji mane pardavė!
- Anastazija! Ką tai reiškia? - negalėjau suvaldyti ašarų.
- Oi, mergyt! - atsisuko į mane Anastazija. - Gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas. Ir tau teko, tai pajusti. Tarkim... dabar aš tave ruošiu tavo ateičiai! Taigi, nepriimk to labai skaudžiai. Ate! - ir lyg niekur nieko skubiai išėjo.
Prie manęs priėjo Grimvydas ir pasišaipė:
- Na, tai ką! Paliko?
Aš pažiūrėjau į jį. Bandžiau suvokti jo žodžius. Negalėjau to leisti. Negalėjau leisti, kad ji mane paliktų. Išlėkiau iš lūšnos, o Anastazija jau jojo tolyn.
- Nedrįsk manęs taip palikti! - pro ašaras rėkiau Anai.
Tačiau jaunoji Žudikė net nepažvelgė į mano pusę. Ji paleido savo žirgą joti vis greičiau ir greičiau. Kol jos nebesimatė.
Tuo metu, Grimvydas mane pačiupo ir laikė mane užspaudęs man burną. Jis buvo stiprus ir aš negalėjau pasipriešinti. Negalėjau rėkti, nors to labai norėjau. Per miglą išgirdau Grimvydo žodžius:
- Manai, tu pirma, kurią čia ji palieka? Esi per daug naivi. O dabar mes būsime tavo šeima. Ir turėsi daryti tai, ką mes tau liepsime!
Jo žodžiai buvo lyg durklas man į širdį. Aš neišlaikiau ir nualpau.
„Žudikė! Pakart ją! Ne! Aš nežudžiau. Tai ji... ji... Žudikė, pakart ją!! Nee...“ Staiga, išpilta šalto prakaito, atmerkiu akis. Širdis daužosi lyg pašėlusi. Niekada nesapnuodavau košmarų. Apskritai nieko nesapnuodavau. Kodėl dabar susapnavau? Bandau suvokti, kur esu.
Tamsa. Mano akys ne iš karto su ja apsipranta. Matau, kad čia yra mažas langelis. Jis purvinas, bet pro jį lyg viltis skverbiasi blausi švieselė. Guliu ant kažkokio dvokiančio, bet minkšto daikto, kuris panašus į čiužinį. Jaučiu, kaip man darosi bloga.
Atsisėdu. Jaučiu, kaip į mane kažkas žiūri. Kažkas šnopuoja man į kaklą. Už mano nugaros kažkas sėdi, bet aš bijau atsisukti.
Sutelkusi visas savo jėgas aš atsisuku. Ten keturi vaikai. Trys berniukai ir mergaitė. Nelabai įstengiau, ką nors įžiūrėti, bet pagal kontūrus tai buvo aišku.
- Sveika atvykusi į Landynę, - išgirdau kažkokio vaikino balsą. Jis mane išgąsdino.
Staiga, mano atmintis pradėjo grįžti. Prisimenu tai, kas įvyko. „Ji mane paliko. Kalė! Aš jai padėti norėjau. Kalė! Kokia aš naivi. Reikėjo bėgti dar tada, kai ji mane paliko vieną miške. Ji žinojo, kad nebėgsiu, todėl taip laisvai mane ten vieną paliko. Ne! Reikėjo bėgti. Kokia aš kvaiša.“ Jaučiu, kaip mano skruostais rieda ašaros. „Ne! Nenoriu dėl jos verkti! Nenoriu!“
Mano akys jau apsiprato su tamsa, ir aš galiu matyti tai, kas yra kambaryje. Kambarys labai mažas. Nebuvo lovų. Ant grindų buvo pritiesta, į čiužinus panašių patiesalų. Mes čia buvome penkiese, tačiau vos tilpome.
- Neverk, - lyg iš niekur, ant mano peties atsiduria ranka. Kruptelėjau.
Prie manęs tupėjo berniukas. Kur kas jaunesnis nei aš. Šviesių plaukų, su nubrozdintu smakru. Jam buvo gal kokie aštuoneri. Jis mane apkabino ir prašneko:
- Neverk. Ji ir mane čia atgabeno. Bet čia nėra taip blogai. Visada gauname valgyt. Grimvydas mums niekada negaili maisto, jeigu atnešame jam pinigų. O tai padaryti nėra sunku. Šiame mieste gyvena daug žmonių. Ir daug turtingų žmonių. Jie per daug nesisaugo, - berniuko balsas buvo toks vaikiškas, bet toks raminantis. Man nebesinorėjo verkti.
- Kiek laiko aš miegojau?
- Dvi valandas, - tarė kitas berniukas, kuris pasveikino mane čia atvykus. Jis buvo vyresnis už mane. Ir pakankamai gražus. Švelnių bruožų, šiek tiek kumpa nosimi. Gal penkiolikos metų. - Bet geriau dar pamiegok. Nes rytoj ryte turėsi užsidirbti savo vakarienę.
- Ką? Kaip? Ką aš turėsiu daryti? - išsigandau. Juk jie negali man nieko padaryti. Ar gali?
- Vogti. Ką gi daugiau? Negi manai, kad čia sėdėsi auksiniuose krėsluose ir nieko neveiksi? - pasišaipė.
- Aš nemoku vogti! Niekada to nedariau! Aš nenoriu.
- Išmoksi. Visi išmokstame, - tarė mergaitė. Jos rudų plaukų kupeta ant galvos atrodė gyvenime nėra mačiusi šukų.
Staiga pasigirdo žingsniai. Kažkas lipo laiptais aukštyn. Visi keturi vaikai tuoj pat atigulė. Mažasis berniukas, kuris mane buvo apkabinęs, timptelėjo, kad atsigulčiau. Vos tik padėjau galvą ant čiužinio, įėjo kažkoks vyras. Vienas iš tų, kuris žaidė kortomis.
- Ar apsiraminsit!? Miegokit! - užriko.
Jam išėjus, mažasis berniukas tyliai pasakė:
- Naktį kelti triukšmo negalima. Jie labai dėl to pyksta. Dabar miegok.
Aš ilgai negalėjau užmigti. Buvau prisiglaudusi prie mažojo berniuko ir prie sienos. Čia nebuvo vietos net pasisukti. Vis mąsčiau, kas dabar bus? Ką jie man padarys? Mano galva ūžte ūžė nuo klausimų, į kuriuos aš neturėjau atsakymų ir nebuvau tikra ar noriu juos gauti. Bet vieną tikrai žinojau - nieko gero nebus.
Tamsa. Mano akys ne iš karto su ja apsipranta. Matau, kad čia yra mažas langelis. Jis purvinas, bet pro jį lyg viltis skverbiasi blausi švieselė. Guliu ant kažkokio dvokiančio, bet minkšto daikto, kuris panašus į čiužinį. Jaučiu, kaip man darosi bloga.
Atsisėdu. Jaučiu, kaip į mane kažkas žiūri. Kažkas šnopuoja man į kaklą. Už mano nugaros kažkas sėdi, bet aš bijau atsisukti.
Sutelkusi visas savo jėgas aš atsisuku. Ten keturi vaikai. Trys berniukai ir mergaitė. Nelabai įstengiau, ką nors įžiūrėti, bet pagal kontūrus tai buvo aišku.
- Sveika atvykusi į Landynę, - išgirdau kažkokio vaikino balsą. Jis mane išgąsdino.
Staiga, mano atmintis pradėjo grįžti. Prisimenu tai, kas įvyko. „Ji mane paliko. Kalė! Aš jai padėti norėjau. Kalė! Kokia aš naivi. Reikėjo bėgti dar tada, kai ji mane paliko vieną miške. Ji žinojo, kad nebėgsiu, todėl taip laisvai mane ten vieną paliko. Ne! Reikėjo bėgti. Kokia aš kvaiša.“ Jaučiu, kaip mano skruostais rieda ašaros. „Ne! Nenoriu dėl jos verkti! Nenoriu!“
Mano akys jau apsiprato su tamsa, ir aš galiu matyti tai, kas yra kambaryje. Kambarys labai mažas. Nebuvo lovų. Ant grindų buvo pritiesta, į čiužinus panašių patiesalų. Mes čia buvome penkiese, tačiau vos tilpome.
- Neverk, - lyg iš niekur, ant mano peties atsiduria ranka. Kruptelėjau.
Prie manęs tupėjo berniukas. Kur kas jaunesnis nei aš. Šviesių plaukų, su nubrozdintu smakru. Jam buvo gal kokie aštuoneri. Jis mane apkabino ir prašneko:
- Neverk. Ji ir mane čia atgabeno. Bet čia nėra taip blogai. Visada gauname valgyt. Grimvydas mums niekada negaili maisto, jeigu atnešame jam pinigų. O tai padaryti nėra sunku. Šiame mieste gyvena daug žmonių. Ir daug turtingų žmonių. Jie per daug nesisaugo, - berniuko balsas buvo toks vaikiškas, bet toks raminantis. Man nebesinorėjo verkti.
- Kiek laiko aš miegojau?
- Dvi valandas, - tarė kitas berniukas, kuris pasveikino mane čia atvykus. Jis buvo vyresnis už mane. Ir pakankamai gražus. Švelnių bruožų, šiek tiek kumpa nosimi. Gal penkiolikos metų. - Bet geriau dar pamiegok. Nes rytoj ryte turėsi užsidirbti savo vakarienę.
- Ką? Kaip? Ką aš turėsiu daryti? - išsigandau. Juk jie negali man nieko padaryti. Ar gali?
- Vogti. Ką gi daugiau? Negi manai, kad čia sėdėsi auksiniuose krėsluose ir nieko neveiksi? - pasišaipė.
- Aš nemoku vogti! Niekada to nedariau! Aš nenoriu.
- Išmoksi. Visi išmokstame, - tarė mergaitė. Jos rudų plaukų kupeta ant galvos atrodė gyvenime nėra mačiusi šukų.
Staiga pasigirdo žingsniai. Kažkas lipo laiptais aukštyn. Visi keturi vaikai tuoj pat atigulė. Mažasis berniukas, kuris mane buvo apkabinęs, timptelėjo, kad atsigulčiau. Vos tik padėjau galvą ant čiužinio, įėjo kažkoks vyras. Vienas iš tų, kuris žaidė kortomis.
- Ar apsiraminsit!? Miegokit! - užriko.
Jam išėjus, mažasis berniukas tyliai pasakė:
- Naktį kelti triukšmo negalima. Jie labai dėl to pyksta. Dabar miegok.
Aš ilgai negalėjau užmigti. Buvau prisiglaudusi prie mažojo berniuko ir prie sienos. Čia nebuvo vietos net pasisukti. Vis mąsčiau, kas dabar bus? Ką jie man padarys? Mano galva ūžte ūžė nuo klausimų, į kuriuos aš neturėjau atsakymų ir nebuvau tikra ar noriu juos gauti. Bet vieną tikrai žinojau - nieko gero nebus.