VII. Sara
Atsikėliau anksti. Kai prabudau, buvo apie penkias ryto. Girdėjau, kaip lauke siaučia vėjas. Tikiuosi, kai eisiu į mokyklą, jau bus ramu. Prašiau Anos, kad sutvarkytų dokumentus, kad galėčiau iškarto grįžti į normalų gyvenimo ritmą. Bent jau tiek, kiek tai įmanoma.
Sėdėjau lovoje ir tingėjau ką nors daryti. Taip likau, kol išgirdau žingsnius už durų. Lyg ir Tanja. Griuvau į lovą nors nesijaučiau pavargęs. Norėjau pradėti naują gyvenimą. Tik nežinojau kaip.
Kai atėjau į virtuvę, prie stalo sėdėjo Tanja su Kristianu ir gėrė kavą, o Lukas darėsi sumuštinius.
- Kodėl taip anksti atsikėlei? – pasiteiravo Tanja.
- Mokykla, - išspaudžiau šypseną.
- Tau nebūtina pradėti eiti į mokyklą tik atvykus čia, - susirūpinusi ištarė.
- Viskas gerai. Tiesiog noriu greičiau pradėti gyventi.
- Labai geras nusiteikimas. Juk galiausiai turi pasidaryti geriau, - malonia šypsena pažvelgė į mane. – O kaip dėl dokumentų?
- Ana, mano mamos advokatė, turėjo sutvarkyti dokumentus, kad jau šiandien galėčiau eiti į mokyklą.
- Koks stropus, - po nosimi subambėjo Lukas. Apsimečiau, kad neišgirdau.
- Lukai, prašyčiau, - sudrausmino jį Tanja. Tačiau Lukas tik metė į ją piktą žvilgsnį, bet ji to nematė. - Valgysi? – maloniai paklausė. Jos mielume man kažkas nepatiko.
- Ne, tik kavos išgerčiau, - pasakiau. Tai išgirdęs Lukas ištraukė puoduką iš spintelės. Pastūmė man per visą stalą. Norėjau jį pagauti, bet jis pats sustojo tiesiai prieš mane. Buvo pakankamai įspūdingai. Bent jau mano dar nepabudusiai galvai. Keisčiausia tai, kad jis man kėlė pasitikėjimą. Manau, kad jis man priešinosi tik dėl to, kad norėjo sukelti pyktį tėvui. Jo priešiškumas man atrodė suvaidintas. Bent jau tikiuosi, kad neklystu.
Sėdėjau lovoje ir tingėjau ką nors daryti. Taip likau, kol išgirdau žingsnius už durų. Lyg ir Tanja. Griuvau į lovą nors nesijaučiau pavargęs. Norėjau pradėti naują gyvenimą. Tik nežinojau kaip.
Kai atėjau į virtuvę, prie stalo sėdėjo Tanja su Kristianu ir gėrė kavą, o Lukas darėsi sumuštinius.
- Kodėl taip anksti atsikėlei? – pasiteiravo Tanja.
- Mokykla, - išspaudžiau šypseną.
- Tau nebūtina pradėti eiti į mokyklą tik atvykus čia, - susirūpinusi ištarė.
- Viskas gerai. Tiesiog noriu greičiau pradėti gyventi.
- Labai geras nusiteikimas. Juk galiausiai turi pasidaryti geriau, - malonia šypsena pažvelgė į mane. – O kaip dėl dokumentų?
- Ana, mano mamos advokatė, turėjo sutvarkyti dokumentus, kad jau šiandien galėčiau eiti į mokyklą.
- Koks stropus, - po nosimi subambėjo Lukas. Apsimečiau, kad neišgirdau.
- Lukai, prašyčiau, - sudrausmino jį Tanja. Tačiau Lukas tik metė į ją piktą žvilgsnį, bet ji to nematė. - Valgysi? – maloniai paklausė. Jos mielume man kažkas nepatiko.
- Ne, tik kavos išgerčiau, - pasakiau. Tai išgirdęs Lukas ištraukė puoduką iš spintelės. Pastūmė man per visą stalą. Norėjau jį pagauti, bet jis pats sustojo tiesiai prieš mane. Buvo pakankamai įspūdingai. Bent jau mano dar nepabudusiai galvai. Keisčiausia tai, kad jis man kėlė pasitikėjimą. Manau, kad jis man priešinosi tik dėl to, kad norėjo sukelti pyktį tėvui. Jo priešiškumas man atrodė suvaidintas. Bent jau tikiuosi, kad neklystu.
Autobusu nusigavau iki savo mokyklos. Žinojau, kad mokysiuosi toje pačioje mokykloje, kaip ir Lukas, tačiau jis su manimi nevažiavo. Išlipęs stotelėje stengiausi įkalti sau į galvą, kad man dabar labai gera nuotaika. Deja, nelabai sekėsi. Viskas buvo labai svetima. Tikėjausi, kad bent jau pavyks tai suvaidinti. Nenoriu, kad kas nors pastebėtų, jog man sunku. Įkvėpiau ir įėjau.
Mano naujojoje mokykloje mokosi apie tūkstantį mokinių. Daug naujų veidų. Daug kas į mane spoksojo. Buvau įpratęs, kad į mane spokso. Vis dėl to, turėjau gražų veidelį. Tačiau šiandien viskas erzino.
Labai greitai gavau naują tvarkaraštį. Ana buvo pasistengusi. Jaučiausi jai dėkingas už viską. Tačiau didžiausias vargas tas, kad neįsivaizdavau, kur yra matematikos klasė. Vaikščiojau aplinkui ieškodamas kabineto.
- Naujokas? – pasigirdo balsas už mano nugaros. Atsisukęs išvydau merginą. Jos akys mane užbūrė. Tokios žydros. Akimirką net nesupratau, ko ji klausė.
- Taip akivaizdu? – atsakiau atsitokėjęs.
- Oh taip, - išsišiepė. - Padėti?
- Žinoma, išgelbėk mane nuo šios kančios, - paprašiau ir padaviau lapelį su tvarkaraščiu.
- Tau matematika antrame aukšte. Eime, - ir pradėjo eiti visiškai į priešingą pusę, nei aš ėjau. – Tai kaip čia atsidūrei?
- Painūs koridoriai, - bandžiau išsisukti nuo klausimo.
Nusijuokė:
- Ne tai turėjau omenyje...
- Am... Na, galime sakyti, kad mano miestas prieš mane susimokė ir išmetė, - šyptelėjau.
Ji išsišiepė.
- Na, tikiuosi, kad tavęs iš čia niekas neišmes.
- Kodėl? Gal aš neesu vertas pasilikti, - ramiai ištariau. Nežinau, kodėl. Niekada neatsisakydavau paflirtuoti su mergina, o ypač, su tokia „wow“, tačiau mano bloga nuotaika nusprendė viską sugadinti.
Ji nudelbė akis. Po to vėl jas pakėlė kartu su nuostabia šypsena.
- Niekas negali tau sakyti, kad esi nevertas, tik tu pats. Jei taip manai, vadinasi neturėjai čia atvažiuoti, tačiau jei jau esi čia, tai užsičiaupk ir bent jau apsimesk, kad tau čia patinka. Nes susiraukę vaikinai niekam neįdomūs.
Nesusivaldžiau nenusišypsojęs. Ji turėjo žavesio.
- Turėsiu omenyje. Gal man net pavyks susirasti draugų.
- Būtent! Daugiau optimizmo. Nusišypsok! Tai dažnai pralaužia ledus, - optimistiškai ištarė ji. - O štai ir tavo klasė.
Mes stovėjome priešais medines duris.
- Man jau metas, - ir ji pradėjo eiti tolyn. Tik tada susivokiau, kad nežinau, koks jos vardas.
- Ei, palauk! - ji atsisuko. - Koks tavo vardas?
- Sara, - atsisukus pasakė.
- Malonu susipažinti. Gabrielius.
Ji apdovanojo mane savo šypsena ir dingo už kampo.
Mano naujojoje mokykloje mokosi apie tūkstantį mokinių. Daug naujų veidų. Daug kas į mane spoksojo. Buvau įpratęs, kad į mane spokso. Vis dėl to, turėjau gražų veidelį. Tačiau šiandien viskas erzino.
Labai greitai gavau naują tvarkaraštį. Ana buvo pasistengusi. Jaučiausi jai dėkingas už viską. Tačiau didžiausias vargas tas, kad neįsivaizdavau, kur yra matematikos klasė. Vaikščiojau aplinkui ieškodamas kabineto.
- Naujokas? – pasigirdo balsas už mano nugaros. Atsisukęs išvydau merginą. Jos akys mane užbūrė. Tokios žydros. Akimirką net nesupratau, ko ji klausė.
- Taip akivaizdu? – atsakiau atsitokėjęs.
- Oh taip, - išsišiepė. - Padėti?
- Žinoma, išgelbėk mane nuo šios kančios, - paprašiau ir padaviau lapelį su tvarkaraščiu.
- Tau matematika antrame aukšte. Eime, - ir pradėjo eiti visiškai į priešingą pusę, nei aš ėjau. – Tai kaip čia atsidūrei?
- Painūs koridoriai, - bandžiau išsisukti nuo klausimo.
Nusijuokė:
- Ne tai turėjau omenyje...
- Am... Na, galime sakyti, kad mano miestas prieš mane susimokė ir išmetė, - šyptelėjau.
Ji išsišiepė.
- Na, tikiuosi, kad tavęs iš čia niekas neišmes.
- Kodėl? Gal aš neesu vertas pasilikti, - ramiai ištariau. Nežinau, kodėl. Niekada neatsisakydavau paflirtuoti su mergina, o ypač, su tokia „wow“, tačiau mano bloga nuotaika nusprendė viską sugadinti.
Ji nudelbė akis. Po to vėl jas pakėlė kartu su nuostabia šypsena.
- Niekas negali tau sakyti, kad esi nevertas, tik tu pats. Jei taip manai, vadinasi neturėjai čia atvažiuoti, tačiau jei jau esi čia, tai užsičiaupk ir bent jau apsimesk, kad tau čia patinka. Nes susiraukę vaikinai niekam neįdomūs.
Nesusivaldžiau nenusišypsojęs. Ji turėjo žavesio.
- Turėsiu omenyje. Gal man net pavyks susirasti draugų.
- Būtent! Daugiau optimizmo. Nusišypsok! Tai dažnai pralaužia ledus, - optimistiškai ištarė ji. - O štai ir tavo klasė.
Mes stovėjome priešais medines duris.
- Man jau metas, - ir ji pradėjo eiti tolyn. Tik tada susivokiau, kad nežinau, koks jos vardas.
- Ei, palauk! - ji atsisuko. - Koks tavo vardas?
- Sara, - atsisukus pasakė.
- Malonu susipažinti. Gabrielius.
Ji apdovanojo mane savo šypsena ir dingo už kampo.
Matematikos pamoka praėjo labai nuobodžiai. Matematikos mokytoja buvo sena, kresna moteris ir kalbėjo labai migdančiu balsu. O kas blogiausia, kad savo mokykloje jau buvau mokęsis šią temą. Matematika man gerai sekėsi, tad per pamoką išsprendžiau pusė uždavinyno, kol mokytoja bandė išaiškinti temą. Kaip bebūtų keista, gavau vietą prie lango trečiame nuo galo suole. Bet ji man nepadėjo išeiti iš klasės žvaliam.
Po to buvo istorija ir geografija. Jau geografijos viduryje mano pilvas man aiškiai parodė, kad reikalauja maisto.
Valgyklą susiradau pakankamai greitai. Tiesiog nulipęs į pirmą aukštą ėjau su visu srautu mokinių. Paprasta. Norėjau greičiau pavalgyti ir sprukti iš ten, nes visi į mane žiūrėjo. Tai jau tikrai pradėjo nervuoti. Vos tik atsitraukiau nuo eilės su padėklu pilnu maisto, į mane atsitrenkė koks vaikinas. Nežinau, kaip man pavyko, bet aš ne tik sugelbėjau išžongliruoti maistą savo padėkle, bet ir neleidau pargriūti vaikinui ir apsaugojau jo padėklą nuo visiško išsiplojimo ant žemės.
- Wow! Kokie refleksai, žmogau, - tarė vaikinas. Jo rudi plaukai krito ant akių.
- Sekasi kartais, - nusišypsojau, jau ruošiausi mauti kuo toliau, kai jis mane užkalbino.
- Tu naujokas?
- Gal man tai ant kaktos užrašyta? - nusijuokiau.
Vaikinas irgi prunkštelėjo.
- Tiesiog čia nedidelė mokykla. Visi visus bent jau iš matymo žino. Aš Aras.
- Gabrielius, - mes paspaudėme vienas kitam rankas.
- Eime, atsisėsi su mumis, - ir jis nusitempė mane su savimi. Neturėjau kur dėtis. Teko sekti iš paskos.
Praėjome visą valgyklą ir atsidūrėme pačiame jos gale. Pagal visas mokyklų hierarchijas čia turėtų sėdėti visiški nevykėliai arba... elitas. Prie stalo jau sėdėjo keturi vaikinai ir mergina. Vaikinai buvo boksininkų tipo. Vienas iš jų net mėlynę po akimi turėjo. Mergina atpažinau iš istorijos klasės. Prie jos labai kabinėjosi istorijos mokytojas, bet į visus klausimus ji atsakydavo teisingai. Ir tai labai siutino mokytoją.
- Hey, susipažinkite, čia Gabrielius, - pristatė mane Aras. - Jis mane ką tik išgelbėjo nuo visiško apsikvailinimo.
- Lyg tais tai būtų kažkas naujo, - nusijuokė vienas iš jų. Kiti tik šyptelėjo, bet nekreipė didelio dėmesio. Akivaizdu, kad patraukimas per dantį buvo įprastas. Vaikinas įsmeigė į mane akis. - Aš Tomas, čia Karolis ir Sebastianas, - parodė į du šalia sėdinčius vaikinus. Jiedu buvo ganėtinai panašūs. - O ši gražuolė, Mija.
Mija nusišypsojo. Sėsdamas tariau:
- Taigi, mes turime istoriją kartu. Kiek tau istorikas parašė už tardymą?
- Aštuonis, - jai patiko, kad aš tai prisiminiau. - Jis manęs nekenčia, nes istoriją moku geriau už jį.
- Nesiginčysiu, - nusišypsojau. - Su istorija niekada nesutariau.
Atsisėdau prie Tomo. Po to sekė kamantinėjimai iš kur atvykau, dėl ko, kur mokausi, ką mėgstu. Iš manęs jie negavo jokių aiškių atsakymų. Nenorėjau pasakoti apie save nieko. Galiausiai manęs kamantinėjimą nutraukė Aras žvengiantis man už nugaros.
- Lukas ateina. Man labai įdomu, kur jis vakar taip anksti dingo...
Mane persmelkė negera nuojauta.
- Pagaliau ateina, man reikia, kad jis fizikos uždavinį man išspręstu, - lyg niekur nieko sumurmėjo sau po nosimi Tomas.
- Lukai! Smagu tave matyti, kur tu vakar dingai? - sušuko Aras. Atsisukęs išvydau savo "broliuką". Jis įsmeigė į mane savo akis. Jo žvilgsnis aiškiai rėkė „Kokį velnią tu čia darai??“, tačiau neparodė, kad mane pažįsta.
- Turėjau ankščiau grįžti, tėvas liepė, - jis nenuleido nuo manęs akių. Aras išvydęs jo žvilgsnį nukreiptą į mane, tuoj pat pridūrė:
- Aj, jo. Susipažink, čia Gabrielius. Ką tik čia persikėlė.
- Tai jūs dabar kiekvieną naujoką priimate prie šio stalo? – nepiktai paklausė.
- Na, jis man išgelbėjo gyvybę, - krizeno Aras.
- Wow, net ir tau kartais sekasi... - pasišaipė Lukas.
Jis atsisėdo per vieną kėdę nuo manęs.
- Man reikia, kad išspręstum vieną fizikos uždavinį. Nesuprantu, - pasiskundė Lukui Tomas.
- Esu tavo draugas tik dėl to, kad puikiai suprantu tiksliuosius mokslus? – nusijuokė ir paėmė knygą su sąsiuviniu.
- Dar ir dėl tavo sugebėjimo muštis ir laimėti, - išsišiepė.
- Tai ko tėvas iš tavęs norėjo, kad išvažiavai ketvirtą? – paklausė Mija. Tai privertė mane suklusti. Juk Lukas vakar grįžo septintą valandą.
- Nieko ypatingo. Norėjo parodyti... - pažvelgė į mane. - Savo naujai įsigytą augintinį.
Aš tik išsišiepiau.
- Tikrai? Ką tokį? Šuniuką? - nenustojo kamantinėti Mija.
- Kažkas tokio.
- Oh... Kaip miela, - susižavėjo Mija.
- Nei kiek.
- Naktį cypė? - nuliūdo. - Su mažais šuniukais visada taip būna... Daug meilės ir jis pripras.
- Arba uždaryk į balkoną ir baigsis vargas, - išsišiepė Tomas. Jis gavo niuksą į šoną nuo Mijos.
Visi nusijuokė. Lukas pirštų parodė į draugą.
- Labai gera mintis. Reikės tai atsiminti, - vis bandė man įgelti. Tačiau kažkodėl, nesijaučiau nei įsižeidęs, nei supykęs.
Už nugaros pasigirdo klegesys. Atsisukęs išvydau dvi merginas. Viena iš jų buvo Sara. Išvydusi mane - išsišiepė. Aš jai patikau ir ji to nesiruošė slėpti. Su ja buvo kita mergina. Žemesnė už Sarą, kuri ir taip nebuvo aukšta, tačiau taip pat auksinių plaukų. Manau, kad jos abi buvo seserys. Tik mergina su Sara buvo pankiško išvaizdos, su daugybe auskarų ir ryškiu makiažu. O Sara auskarą, be ausų, turėjo tik lūpoje. Kaip bebūtų jos abi buvo gražuolės.
Jos sustojo už Luko. Sara įsmeigė akis į mane.
- Matau jau susiradai draugų, - mielai išsišiepė.
- Taigi, optimizmas ir tas dalykas su šypsena. Tikrai veikia, - išsišiepiau.
- Veikia? Ant vaikinų? - prigavo mane.
- Taigi. Buvau išsigandęs akimirką, bet po to supratau, kad nėra dėl ko, - abu tyliai krizenome.
Mergina šalia Saros spoksojo į mus pašaipia šypsena. Sara visiškai neslėpdama flirtavo su manimi.
- O aš galvojau, kad tau nepatinka blondinai, - bandė įgelti.
- Oj, ne, tik tie, su kuriais draugavai tu, - atsikirto.
- Aš išmokau savo pamoką, - išsišiepė ir įsiskverbė į Luko lūpas. - Na gražuoli, kur vakar pradingai?
- Vėliau papasakosiu, - nusišypsojo ir dar kartą pakštelėjo jai į lūpas. Po to nusisuko prie pradėto spręsti uždavinio.
- O jūs jau pažįstami? - paklausė Aras rodydamas pirštu į mane ir Sarą.
- Ir aš buvau išgelbėtas. Tik nuo klaidžiojimo koridoriais visą rytą, - išsišiepiau.
- Sara, tu didvyrė, - pasišaipė Aras.
- Tai žinoma. O kaip kitaip, - išsišiepė.
- Mano sesutė geriausia. Visi tai žino. O jeigu nežino, aš ji pamokysiu, - ir trakštelėjo pirštais. Pataikiau. Jos seserys.
- Žiūrėk man! – pagrasino. - Oh, vos nepamiršau. Mes turime naujieną. Penktadienį bus party Mariaus namuose, - išpyškino sesuo.
- Seniai laikas! - šuktelėjo Tomas. - Man reikia atsipalaiduoti.
- Tau visada reikia atsipalaiduoti, - pasišaipė Mija. Ji pažvelgė man už galvos. Už mano nugaros pasirodė juodaodis jaunuolis ilgais plaukais.
- Lukai...
Lukas atsisuko. Išvydęs vaikiną atsistojo ir paėjo su juo į šoną. Tomas jau spėjo pradėti bambėt, kad jo uždavinys nebus baigtas spręsti iki pamokos pradžios.
Nugirdau pokalbio nuotrupas tarp Luko ir to vaikino apie muštynes, ligoninę. Tas vaikinas Lukui dėkojo už kažką. Galiausiai jie paspaudė vienas kitam ranką ir Lukas grįžo į savo vieną. Jo mergina, akivaizdžiai irgi girdėjo pokalbio nuotrupas, tad susirūpinusi klausiamai pažvelgė į Luką, bet šis tik papurtė galvą ir ji nebeklausinėjo. Galiausiai vėl išsišiepė ir įsmeigė akis į mane.
- Taigi, mes dar nesusipažinom.
- Gabrielius, - prisistačiau. Pamatęs, kad Aras žiojasi kažką pasakyti, užbėgu jam už akių. - Išgelbėjau jam gyvybę, - Aras užsičiaupė ir išsišiepė.
- Kaip visada. Aš Arielė, - paspaudė man ranką sėsdama tarp manęs ir Luko. Sara atsisėdo kitoje Luko pusėje priešais mane.
- Ei, Lukai, susiimk! Mano uždavinys! Man jį dar perrašyti reiks, - šūktelėjo Tomas.
Lukas pašnairavo akimis į Tomą. Norėjo kažką sakyti, bet nuskambėjo skambutis.
- Matai? - susinervino Tomas.
Lukas parašė dar du skaičius ir atkišo sąsiuvinį.
- Manau išvadą sugebėsi parašyti pats.
Tomas dėkingu žvilgsniu pažvelgė į Luką.
- Taigi, penktadienį visi pas Marių, neužmirškit! - kildama nuo stalo tarė Arielė.
- Lyg tais tu leisi mums tai padaryti, - nusijuokė Aras. - Gabrieliau, tu irgi ateisi?
Manyje grumėsi demonai. Aš atsisukau į Sarą.
- O tu ten būsi? - vis dėl to nusprendžiau pasinaudoti susiklosčiusia situacija.
Sara išsišiepė ligi ausų galiukų.
- Žinoma.
- Tada pasistengsiu atvykti.
Po to buvo istorija ir geografija. Jau geografijos viduryje mano pilvas man aiškiai parodė, kad reikalauja maisto.
Valgyklą susiradau pakankamai greitai. Tiesiog nulipęs į pirmą aukštą ėjau su visu srautu mokinių. Paprasta. Norėjau greičiau pavalgyti ir sprukti iš ten, nes visi į mane žiūrėjo. Tai jau tikrai pradėjo nervuoti. Vos tik atsitraukiau nuo eilės su padėklu pilnu maisto, į mane atsitrenkė koks vaikinas. Nežinau, kaip man pavyko, bet aš ne tik sugelbėjau išžongliruoti maistą savo padėkle, bet ir neleidau pargriūti vaikinui ir apsaugojau jo padėklą nuo visiško išsiplojimo ant žemės.
- Wow! Kokie refleksai, žmogau, - tarė vaikinas. Jo rudi plaukai krito ant akių.
- Sekasi kartais, - nusišypsojau, jau ruošiausi mauti kuo toliau, kai jis mane užkalbino.
- Tu naujokas?
- Gal man tai ant kaktos užrašyta? - nusijuokiau.
Vaikinas irgi prunkštelėjo.
- Tiesiog čia nedidelė mokykla. Visi visus bent jau iš matymo žino. Aš Aras.
- Gabrielius, - mes paspaudėme vienas kitam rankas.
- Eime, atsisėsi su mumis, - ir jis nusitempė mane su savimi. Neturėjau kur dėtis. Teko sekti iš paskos.
Praėjome visą valgyklą ir atsidūrėme pačiame jos gale. Pagal visas mokyklų hierarchijas čia turėtų sėdėti visiški nevykėliai arba... elitas. Prie stalo jau sėdėjo keturi vaikinai ir mergina. Vaikinai buvo boksininkų tipo. Vienas iš jų net mėlynę po akimi turėjo. Mergina atpažinau iš istorijos klasės. Prie jos labai kabinėjosi istorijos mokytojas, bet į visus klausimus ji atsakydavo teisingai. Ir tai labai siutino mokytoją.
- Hey, susipažinkite, čia Gabrielius, - pristatė mane Aras. - Jis mane ką tik išgelbėjo nuo visiško apsikvailinimo.
- Lyg tais tai būtų kažkas naujo, - nusijuokė vienas iš jų. Kiti tik šyptelėjo, bet nekreipė didelio dėmesio. Akivaizdu, kad patraukimas per dantį buvo įprastas. Vaikinas įsmeigė į mane akis. - Aš Tomas, čia Karolis ir Sebastianas, - parodė į du šalia sėdinčius vaikinus. Jiedu buvo ganėtinai panašūs. - O ši gražuolė, Mija.
Mija nusišypsojo. Sėsdamas tariau:
- Taigi, mes turime istoriją kartu. Kiek tau istorikas parašė už tardymą?
- Aštuonis, - jai patiko, kad aš tai prisiminiau. - Jis manęs nekenčia, nes istoriją moku geriau už jį.
- Nesiginčysiu, - nusišypsojau. - Su istorija niekada nesutariau.
Atsisėdau prie Tomo. Po to sekė kamantinėjimai iš kur atvykau, dėl ko, kur mokausi, ką mėgstu. Iš manęs jie negavo jokių aiškių atsakymų. Nenorėjau pasakoti apie save nieko. Galiausiai manęs kamantinėjimą nutraukė Aras žvengiantis man už nugaros.
- Lukas ateina. Man labai įdomu, kur jis vakar taip anksti dingo...
Mane persmelkė negera nuojauta.
- Pagaliau ateina, man reikia, kad jis fizikos uždavinį man išspręstu, - lyg niekur nieko sumurmėjo sau po nosimi Tomas.
- Lukai! Smagu tave matyti, kur tu vakar dingai? - sušuko Aras. Atsisukęs išvydau savo "broliuką". Jis įsmeigė į mane savo akis. Jo žvilgsnis aiškiai rėkė „Kokį velnią tu čia darai??“, tačiau neparodė, kad mane pažįsta.
- Turėjau ankščiau grįžti, tėvas liepė, - jis nenuleido nuo manęs akių. Aras išvydęs jo žvilgsnį nukreiptą į mane, tuoj pat pridūrė:
- Aj, jo. Susipažink, čia Gabrielius. Ką tik čia persikėlė.
- Tai jūs dabar kiekvieną naujoką priimate prie šio stalo? – nepiktai paklausė.
- Na, jis man išgelbėjo gyvybę, - krizeno Aras.
- Wow, net ir tau kartais sekasi... - pasišaipė Lukas.
Jis atsisėdo per vieną kėdę nuo manęs.
- Man reikia, kad išspręstum vieną fizikos uždavinį. Nesuprantu, - pasiskundė Lukui Tomas.
- Esu tavo draugas tik dėl to, kad puikiai suprantu tiksliuosius mokslus? – nusijuokė ir paėmė knygą su sąsiuviniu.
- Dar ir dėl tavo sugebėjimo muštis ir laimėti, - išsišiepė.
- Tai ko tėvas iš tavęs norėjo, kad išvažiavai ketvirtą? – paklausė Mija. Tai privertė mane suklusti. Juk Lukas vakar grįžo septintą valandą.
- Nieko ypatingo. Norėjo parodyti... - pažvelgė į mane. - Savo naujai įsigytą augintinį.
Aš tik išsišiepiau.
- Tikrai? Ką tokį? Šuniuką? - nenustojo kamantinėti Mija.
- Kažkas tokio.
- Oh... Kaip miela, - susižavėjo Mija.
- Nei kiek.
- Naktį cypė? - nuliūdo. - Su mažais šuniukais visada taip būna... Daug meilės ir jis pripras.
- Arba uždaryk į balkoną ir baigsis vargas, - išsišiepė Tomas. Jis gavo niuksą į šoną nuo Mijos.
Visi nusijuokė. Lukas pirštų parodė į draugą.
- Labai gera mintis. Reikės tai atsiminti, - vis bandė man įgelti. Tačiau kažkodėl, nesijaučiau nei įsižeidęs, nei supykęs.
Už nugaros pasigirdo klegesys. Atsisukęs išvydau dvi merginas. Viena iš jų buvo Sara. Išvydusi mane - išsišiepė. Aš jai patikau ir ji to nesiruošė slėpti. Su ja buvo kita mergina. Žemesnė už Sarą, kuri ir taip nebuvo aukšta, tačiau taip pat auksinių plaukų. Manau, kad jos abi buvo seserys. Tik mergina su Sara buvo pankiško išvaizdos, su daugybe auskarų ir ryškiu makiažu. O Sara auskarą, be ausų, turėjo tik lūpoje. Kaip bebūtų jos abi buvo gražuolės.
Jos sustojo už Luko. Sara įsmeigė akis į mane.
- Matau jau susiradai draugų, - mielai išsišiepė.
- Taigi, optimizmas ir tas dalykas su šypsena. Tikrai veikia, - išsišiepiau.
- Veikia? Ant vaikinų? - prigavo mane.
- Taigi. Buvau išsigandęs akimirką, bet po to supratau, kad nėra dėl ko, - abu tyliai krizenome.
Mergina šalia Saros spoksojo į mus pašaipia šypsena. Sara visiškai neslėpdama flirtavo su manimi.
- O aš galvojau, kad tau nepatinka blondinai, - bandė įgelti.
- Oj, ne, tik tie, su kuriais draugavai tu, - atsikirto.
- Aš išmokau savo pamoką, - išsišiepė ir įsiskverbė į Luko lūpas. - Na gražuoli, kur vakar pradingai?
- Vėliau papasakosiu, - nusišypsojo ir dar kartą pakštelėjo jai į lūpas. Po to nusisuko prie pradėto spręsti uždavinio.
- O jūs jau pažįstami? - paklausė Aras rodydamas pirštu į mane ir Sarą.
- Ir aš buvau išgelbėtas. Tik nuo klaidžiojimo koridoriais visą rytą, - išsišiepiau.
- Sara, tu didvyrė, - pasišaipė Aras.
- Tai žinoma. O kaip kitaip, - išsišiepė.
- Mano sesutė geriausia. Visi tai žino. O jeigu nežino, aš ji pamokysiu, - ir trakštelėjo pirštais. Pataikiau. Jos seserys.
- Žiūrėk man! – pagrasino. - Oh, vos nepamiršau. Mes turime naujieną. Penktadienį bus party Mariaus namuose, - išpyškino sesuo.
- Seniai laikas! - šuktelėjo Tomas. - Man reikia atsipalaiduoti.
- Tau visada reikia atsipalaiduoti, - pasišaipė Mija. Ji pažvelgė man už galvos. Už mano nugaros pasirodė juodaodis jaunuolis ilgais plaukais.
- Lukai...
Lukas atsisuko. Išvydęs vaikiną atsistojo ir paėjo su juo į šoną. Tomas jau spėjo pradėti bambėt, kad jo uždavinys nebus baigtas spręsti iki pamokos pradžios.
Nugirdau pokalbio nuotrupas tarp Luko ir to vaikino apie muštynes, ligoninę. Tas vaikinas Lukui dėkojo už kažką. Galiausiai jie paspaudė vienas kitam ranką ir Lukas grįžo į savo vieną. Jo mergina, akivaizdžiai irgi girdėjo pokalbio nuotrupas, tad susirūpinusi klausiamai pažvelgė į Luką, bet šis tik papurtė galvą ir ji nebeklausinėjo. Galiausiai vėl išsišiepė ir įsmeigė akis į mane.
- Taigi, mes dar nesusipažinom.
- Gabrielius, - prisistačiau. Pamatęs, kad Aras žiojasi kažką pasakyti, užbėgu jam už akių. - Išgelbėjau jam gyvybę, - Aras užsičiaupė ir išsišiepė.
- Kaip visada. Aš Arielė, - paspaudė man ranką sėsdama tarp manęs ir Luko. Sara atsisėdo kitoje Luko pusėje priešais mane.
- Ei, Lukai, susiimk! Mano uždavinys! Man jį dar perrašyti reiks, - šūktelėjo Tomas.
Lukas pašnairavo akimis į Tomą. Norėjo kažką sakyti, bet nuskambėjo skambutis.
- Matai? - susinervino Tomas.
Lukas parašė dar du skaičius ir atkišo sąsiuvinį.
- Manau išvadą sugebėsi parašyti pats.
Tomas dėkingu žvilgsniu pažvelgė į Luką.
- Taigi, penktadienį visi pas Marių, neužmirškit! - kildama nuo stalo tarė Arielė.
- Lyg tais tu leisi mums tai padaryti, - nusijuokė Aras. - Gabrieliau, tu irgi ateisi?
Manyje grumėsi demonai. Aš atsisukau į Sarą.
- O tu ten būsi? - vis dėl to nusprendžiau pasinaudoti susiklosčiusia situacija.
Sara išsišiepė ligi ausų galiukų.
- Žinoma.
- Tada pasistengsiu atvykti.