VIII. Vizija
Praėjo dar keli mėnesiai. Stingdantį šaltį ėmė keisti vis dažniau išlendanti saulė. Keista, bet tai turbūt ilgiausia mano išgyventa žiema. Per šią žiemą išmokau kur kas daugiau, nei per visus mano gyvenimo metus, kartu paėmus. Sužinojau - kaip nemirti. Per žiemą mirė trys vaikai, o tai reiškė, kad greitai mūsų gretose atsiras nauji veidai. Gal tada pamatysiu Anastaziją?
Aš gimiau per labai gražią Karėjos šventę. Karėja buvo mano gimtojo miesto sergėtoja. Per šią šventę žmonės pagaliau sulaukdavo pavasario ir garbindavo Karėją šokdami ir dainuodami. Visas miestelis susirinkdavo miesto aikštėje ir vienu balsu, vienu ritmu linksmindavosi. Būdavo iš tiesų nuostabu. Dievinau šią šventę. Tačiau šiandien aš negalėsiu džiaugtis šia švente, nes esu labai toli, ir kaip visada reiks eiti vogti. Mano gyvenimas pasikeitė taip kardinaliai, kad net neįsivaizduoju, kaip juos reiktų sugretinti jei ir galėčiau tai padaryti. Maniau, kad ši diena baigsis lygiai taip pat, kaip ir kitos, tačiau vėlai naktį, Rebeka mane pažadino ir išsivedė iš kambario. Mes tyliai išėjome iš Landynės.
- Kur mane vedi?
- Pamatysi, - paslaptingai pasakė Rebeka.
Mes ėjome link miesto centro saugojamosios, kad iš kurio nors kampo neišlystų Tvarkos Sergėtojas ir nesučiuptų už nevykdymą komendanto valandos. Buvo sunku pasislėpti tamsoje, nes švietė pilnatis. Staiga mes sustojome prie labai seno namo. Ant jo vienos sienos, iki pat stogo, karojo vijokliai.
- Jie labai tvirti. Lipk! - šypsodamasi tarė.
Šito nesitikėjau. Norėjau prieštarauti, bet Rebeka jau lipo aukštyn. Vijoklių buvo labai daug, susirangę ir išsikeroję į visas puses jie atstojo mums kopėčias. Kol užsirangiau vijokliais iki viršau, Rebeka stovėjo ir žiūrėjo į tolį. Atsistojau šalia. Man atsivėrė nuostabus vaizdas. Pilnaties apšviestas miestas, atrodė kaip iš mistiškos pasakos. Tai atrodė tikrai labai gražiai.
- Kaip gražu. Kaip sužinojai apie šią vietą?
- Susapnavau, - linksmai tarė ji. - Tavo šiandien gimtadienis, tiesa?
- Iš kur žinai? - nusistebėjau.
- Kažkada sakei. Štai, turiu tau dovaną, - ji atkišo man skuduro gumulą.
Paėmusi pajaučiau, kad jame kažkas suvyniota. Išpakavusi išvydau maža durtuvą. Jo odinis dėklas buvo išmargintas įvairiais raštais. Ištraukus iš dėklo išvydau mažą, bet dailų ir aštrų ašmenį su puikiai padaryta rankena.
- Šiandien pavogiau iš kalvio. Jis turguje pardavinėjo juos. Pamaniau, kad tau patiks.
- Labai patinka. Dėkui, - jaučiausi sužavėta. Mano širdis spurėjo iš laimės. Jaučiausi labai pakiliai. Pripuoliau prie Rebekos ir ją apkabinau. Kai ją paleidau, jos veidas tiesiog švytėjo.
Priėjau prie stogo krašto ir ištiesiau rankas. Silpnas vėjelis pūtė paliesdamas mano veidą, rankas, plaukus. Įkvėpiau giliai. Įtraukiau šį gaivų vėją į savo plaučius ir pasijaučiau lyg užkerėta.
Staiga viskas mano galvoje pradėjo suktis. Akis aptemdė migla. Iš tos miglos pradėjo lįsti žmonių šešėliai. Jie traukėsi man iš kelio. Staiga viskas sustojo ir prieš mano akis šmėstelėjo merginos kūnas be galvos. Man pasidarė taip silpna, kad nesuvokiau kas vyksta. Pajaučiau, kaip kažkas timpteli mane už rankos. Migla, kuri taip staigia atsirado, lygiai taip pat staigia ir dingo. Atsipeikėjus pajaučiau, kad mano kojos kabaliuoja ore. Rebeka mane laikė už rankos ir traukė į viršų. Aš kritau.
Rebeka sunkiai užtraukė mane aukštyn.
- Kas tau atsitiko? - uždususi tarė. - Negi tau aukščio baimė?
- Nežinau. Ne, - tankiai alsavau. Kas čia buvo? Ką aš mačiau?
- Tu mane tikrai išgąsdinai!
- Atsiprašau. Dėkui už pagalbą. Tu mano angelas sargas.
- Aš? Angelas? Nenusišnekėk!, - nusijuokė.
Juokėmės abi. Buvo iš tiesų linksma. Nors neaišku dėl ko.
- Gal jau einam? Tu visa išbalusi, dar susirgsi.
Tik pradėjome eiti link vijoklių, pajaučiau, kad kažko trūksta.
- Ne... Aš pamečiau durklą! - pripuoliau prie namo krašto. Durklas gulėjo ant žemės.
- Nevėkšla! Nieko daugiau pridurti negaliu, - pašaipiai tarė Rebeka.
Nulipusios pasileidome ieškoti durklo. Tačiau tik atbėgusios išvydome du Tvarkos Sergėtojus stovinčius visai netoli jo. Vos spėjome pasislėpti už kampo. Rebeka ženklais parodė, kad likčiau čia, ir labai tyliai pasakė, kad bėgčiau į Landynę, tik pasiėmusi dovaną.
Ir ji dingo už kampo. Stypsojau ir laukiau, kol kas nors atsitiks. Staiga, visai netoli nuo Tvarkos Segėtojų kažkas dužo. Jie nulėkė pasižiūrėti, kas įvyko, o aš, pagriebusi durklą, skuodžiau kuo toliau nuo tos vietos. Meldžiausi, kad tik Rebekai nieko nenutiktu.
Jau buvau nebetoli Landynės, kai mane kažkas pašaukė vardu.
- O tu greita. Maniau, kad man teks tavęs ilgiau laukti, - Rebeka stovėjo pasislėpusi šešėlyje.
- Meldžiausi Karėjai, kad tik Tau nieko neatsitiktų.
- Tavo deivė man nepadės. Tai priklauso tik nuo mano greitų kojų. Eime.
Aš ja žavėjausi. Ji buvo tokia tvirta ir drąsi. Net negaliu įsivaizduoti, kaip galima taip nutrūktgalviškai žiūrėti į viską. Bet ji buvo tokia.
Parsiradusios lūšnynan abi tyliai užlipome laiptais į savo kambarį. Visi miegojo. Mes taip pat atsigulėme. Rebeka pradėjo snausti, o aš niekaip neįstengiau užmigti. Prisiminiau savo viziją. Bet ką ji reiškė? Ir apskritai, kodėl aš ją išvydau? Kaip tai atsitiko? Kas buvo ta mergina be galvos? Gal aš? Gal aš mačiau savo mirtį? Staiga Envitas sukosėjo ir mano kūną perbėgo baimės šiurpuliukai. Kūnas be galvos ilgai nedingo man iš minčių... Ir sapnų...
- Ei, o kiek tau šiandien suėjo metu? - iš tylos išgirdau Rebekos balsą.
- Man keturiolika.
- Sveikinu, - jau pusiau miegodama tarė ji.
Su malonia šypsena veide aš užmigau.
- Kur mane vedi?
- Pamatysi, - paslaptingai pasakė Rebeka.
Mes ėjome link miesto centro saugojamosios, kad iš kurio nors kampo neišlystų Tvarkos Sergėtojas ir nesučiuptų už nevykdymą komendanto valandos. Buvo sunku pasislėpti tamsoje, nes švietė pilnatis. Staiga mes sustojome prie labai seno namo. Ant jo vienos sienos, iki pat stogo, karojo vijokliai.
- Jie labai tvirti. Lipk! - šypsodamasi tarė.
Šito nesitikėjau. Norėjau prieštarauti, bet Rebeka jau lipo aukštyn. Vijoklių buvo labai daug, susirangę ir išsikeroję į visas puses jie atstojo mums kopėčias. Kol užsirangiau vijokliais iki viršau, Rebeka stovėjo ir žiūrėjo į tolį. Atsistojau šalia. Man atsivėrė nuostabus vaizdas. Pilnaties apšviestas miestas, atrodė kaip iš mistiškos pasakos. Tai atrodė tikrai labai gražiai.
- Kaip gražu. Kaip sužinojai apie šią vietą?
- Susapnavau, - linksmai tarė ji. - Tavo šiandien gimtadienis, tiesa?
- Iš kur žinai? - nusistebėjau.
- Kažkada sakei. Štai, turiu tau dovaną, - ji atkišo man skuduro gumulą.
Paėmusi pajaučiau, kad jame kažkas suvyniota. Išpakavusi išvydau maža durtuvą. Jo odinis dėklas buvo išmargintas įvairiais raštais. Ištraukus iš dėklo išvydau mažą, bet dailų ir aštrų ašmenį su puikiai padaryta rankena.
- Šiandien pavogiau iš kalvio. Jis turguje pardavinėjo juos. Pamaniau, kad tau patiks.
- Labai patinka. Dėkui, - jaučiausi sužavėta. Mano širdis spurėjo iš laimės. Jaučiausi labai pakiliai. Pripuoliau prie Rebekos ir ją apkabinau. Kai ją paleidau, jos veidas tiesiog švytėjo.
Priėjau prie stogo krašto ir ištiesiau rankas. Silpnas vėjelis pūtė paliesdamas mano veidą, rankas, plaukus. Įkvėpiau giliai. Įtraukiau šį gaivų vėją į savo plaučius ir pasijaučiau lyg užkerėta.
Staiga viskas mano galvoje pradėjo suktis. Akis aptemdė migla. Iš tos miglos pradėjo lįsti žmonių šešėliai. Jie traukėsi man iš kelio. Staiga viskas sustojo ir prieš mano akis šmėstelėjo merginos kūnas be galvos. Man pasidarė taip silpna, kad nesuvokiau kas vyksta. Pajaučiau, kaip kažkas timpteli mane už rankos. Migla, kuri taip staigia atsirado, lygiai taip pat staigia ir dingo. Atsipeikėjus pajaučiau, kad mano kojos kabaliuoja ore. Rebeka mane laikė už rankos ir traukė į viršų. Aš kritau.
Rebeka sunkiai užtraukė mane aukštyn.
- Kas tau atsitiko? - uždususi tarė. - Negi tau aukščio baimė?
- Nežinau. Ne, - tankiai alsavau. Kas čia buvo? Ką aš mačiau?
- Tu mane tikrai išgąsdinai!
- Atsiprašau. Dėkui už pagalbą. Tu mano angelas sargas.
- Aš? Angelas? Nenusišnekėk!, - nusijuokė.
Juokėmės abi. Buvo iš tiesų linksma. Nors neaišku dėl ko.
- Gal jau einam? Tu visa išbalusi, dar susirgsi.
Tik pradėjome eiti link vijoklių, pajaučiau, kad kažko trūksta.
- Ne... Aš pamečiau durklą! - pripuoliau prie namo krašto. Durklas gulėjo ant žemės.
- Nevėkšla! Nieko daugiau pridurti negaliu, - pašaipiai tarė Rebeka.
Nulipusios pasileidome ieškoti durklo. Tačiau tik atbėgusios išvydome du Tvarkos Sergėtojus stovinčius visai netoli jo. Vos spėjome pasislėpti už kampo. Rebeka ženklais parodė, kad likčiau čia, ir labai tyliai pasakė, kad bėgčiau į Landynę, tik pasiėmusi dovaną.
Ir ji dingo už kampo. Stypsojau ir laukiau, kol kas nors atsitiks. Staiga, visai netoli nuo Tvarkos Segėtojų kažkas dužo. Jie nulėkė pasižiūrėti, kas įvyko, o aš, pagriebusi durklą, skuodžiau kuo toliau nuo tos vietos. Meldžiausi, kad tik Rebekai nieko nenutiktu.
Jau buvau nebetoli Landynės, kai mane kažkas pašaukė vardu.
- O tu greita. Maniau, kad man teks tavęs ilgiau laukti, - Rebeka stovėjo pasislėpusi šešėlyje.
- Meldžiausi Karėjai, kad tik Tau nieko neatsitiktų.
- Tavo deivė man nepadės. Tai priklauso tik nuo mano greitų kojų. Eime.
Aš ja žavėjausi. Ji buvo tokia tvirta ir drąsi. Net negaliu įsivaizduoti, kaip galima taip nutrūktgalviškai žiūrėti į viską. Bet ji buvo tokia.
Parsiradusios lūšnynan abi tyliai užlipome laiptais į savo kambarį. Visi miegojo. Mes taip pat atsigulėme. Rebeka pradėjo snausti, o aš niekaip neįstengiau užmigti. Prisiminiau savo viziją. Bet ką ji reiškė? Ir apskritai, kodėl aš ją išvydau? Kaip tai atsitiko? Kas buvo ta mergina be galvos? Gal aš? Gal aš mačiau savo mirtį? Staiga Envitas sukosėjo ir mano kūną perbėgo baimės šiurpuliukai. Kūnas be galvos ilgai nedingo man iš minčių... Ir sapnų...
- Ei, o kiek tau šiandien suėjo metu? - iš tylos išgirdau Rebekos balsą.
- Man keturiolika.
- Sveikinu, - jau pusiau miegodama tarė ji.
Su malonia šypsena veide aš užmigau.