XI. Ženklas
Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai... Landynėje prabuvau beveik metus. Pasikeičiau labiau nei būtų galima įsivaizduoti. Tapau žmogumi, kuriuos kažkada niekindavau. Iš geros, mielos, naivios mergaitės tapau stipria, nepalaužiama, šaltakraujiška, pikta ir savanaude vagile. Taip privertė elgtis gyvenimas. Jis parodė, kad jeigu būsiu gera, miela mergaitė, tapsiu užkanda stipresniems ir blogiems. Tačiau, kaip bebūtų, troškau išsaugoti bent dalelę žmogiškumo. Neįsivaizdavau, kaip tai reikėjo padaryti, nes kiekvieną akimirką troškau keršto. Keršto žmogui nužudžiusiam Rebeką. Mačiau jo veidą. Kiekvieną kartą, kai užsimerkdavau akis matydavau jį. Ir žinojau, kad kada nors jam atkeršysiu už Rebekos mirtį. Jis kentės taip pat, kaip kentėjo ji.
Iš paskutiniųjų stengiausi išsaugoti prisiminimus apie Rebeką. Neužmiršti, kad ji buvo mano geriausia draugė, kad man ji reiškė tiek daug. Tačiau kiekvieną kartą matydama Elogą, vis labiau naikinau ribą, kuri turėjo būti tarp mūsų. Elogas buvo iškankintas žmogus. Jis jautėsi sudaužytas. Lyg iš jo būtų kas atėmę dalelę jo. Ir aš begėdiškai leidau sau užimti Rebekos vietą. Neturėjau taip elgtis. Tačiau neturėjau jėgų priešintis. O ir jis nesipriešino, tad buvo tik dar lengviau.
Kiekvieną dieną, kai eidavome vogti, leisdavau sau pasilikti mažą dalelę grobio. Tas grobis nebūdavo didelis, kad nesukelčiau įtarimo, tačiau aš jį kaupiau. Žinojau, kad turėsiu vieną dieną išsinešdinti iš Landynės, taigi man reikės daug pinigų. Slėpiau jį nuo visų apleisto namo stoge esančioje skylėje. Taip pat čia laikiau ir apsiaustą, kurį padovanojo Grimvydas ir Rebekos durklą. Žinojau, kad jiems čia saugiau. Iki slėptuvės buvo gan sudėtinga užsiropšti, tačiau man tai netrukdė. Apie mano planus nežinojo niekas. Tačiau mane vis kankino, kad mintis, kad turėsiu palikti Elogą ir Envitą. Tačiau jų kartu pasiimti negalėjau.
Vieną vakarą, aš, Elogas ir Envitas sėdėjome po tiltu. Mieste vyko šventė, taigi mes turėjome kur kas daugiau pinigų, negu reikėjo parnešti, taigi tiesiog sėdėjome ir laukėme, kol ateis laikas grįžti. Envitas sėdėjo ant akmens netoli vandens ir mėtė į jį akmenukus. Kodėl tas vaikis toks raminantis? Vis galvodavau apie jį. Jis čia išbuvo kur kas ilgiau nei aš, bet išliko mielas ir malonus. Lyg mažas angelėlis... Jis atsisuko į mane ir nusišypsojo savo kerinčia šypsena. Apsikabinau savo kelius. Norėjosi verkti... Viskas taip pasikeitė... Ir nežinojau ar į gerąją pusę.
Pajaučiau, kaip šalia manęs atsisėdo Elogas. Patraukė nuo kaklo plaukus ir pabučiavo.
- Tavo plaukai ataugo, - tyliai pasakė jis.
- Ką? - pakėliau galvą ir pažvelgiau į jį.
- Kai atsiradai Landynėje tavo plaukai buvo trumpi. Dabar jau nebeatrodai, kaip berniukas.
Nusisukau. Jaučiau skausmą krūtinėje.
- Ne tik mano plaukai ataugo... Aš ir pati labai pasikeičiau.
- Bet juk tai gerai... Tiesa?
- Nežinau...
Elogas niekada manęs nesuprato. Bet aš ir nenorėjau nieko aiškinti. Nenorėjau prisirišti dar labiau prie jo, kad būtų lengviau man jį palikti.
Prisiminiau, kad reikia nunešti šiek tiek pinigų į slaptavietę. Pabučiavau Elogą ir išėjau. Elogas nebuvo kvailas. Jis suvokė, kad kažką darau, bet nieko neklausinėjo. Tai palengvino mano naštą. Užsiropščiau ant stogo ir ištraukiau visus pinigus, kuriuos turėjau. Paslėpiau. Niekada neskaičiavau, kiek turiu, bet jau žinojau, kad nemažai. Tai džiugino. Jau ruošiausi grįžti, bet mano galva pradėjo svaigti. Tas svaigulys man buvo pažįstamas. Viskas pradėjo suktis. Akyse mačiau tik miglą. Išvydau du vaikinus. Vieną aukštą, kitą mažesnį. Aplink juos teliūškavo vanduo. Jie plūduriavo vandenyje. Mačiau kelis žmones aplinkui, bet jie nieko nedarė. Jie juokėsi... Jų juokas išsklaidė miglą. Pramerkiau akis. Stovėjau toje pačioje vietoje. Viskas buvo kur kas ryškiau. Aiškiau. Du vaikinai. Kas jie? Ir staiga aš suvokiau. Elogas ir Envitas. Jiems gręsią pavojus. Pasileidau tekina link jų. Bijojau pavėluoti. Jaučiau, kada turiu skubėti. Kai pribėgau upę jaučiausi lyg mano plaučiai susitraukę. Gaudžiau orą. Išvydau Elogą su Envitu ramiai sėdinčius prie kranto. „Reikia juos iš ten išvesti!“ Nulėkiau tiesiai pas juos.
- Ei, gal eime jau? - tariau.
- Kas buvo? Kodėl tu tokia uždusus? - sunerimęs klausė Elogas.
- Aš... - negalėjau pasakyti tiesos. Jie nebūtų patikėję. - Reikia eiti. Greičiau. Labai prašau.
Vaikinai susižvalgė, bet paklausė. Netyčia pažvelgiau į tilto pusę. Į mus žvelgė du Tvarkos Sergėtojai. Turėjome bėgti.
- Mus pastebėjo, - tyliai pasakiau.
- Ką? Kas? - išsigando Envitas
- Ant tilto. Reikia nešdintis. Tik ramiai. Neturime sukelti įtarimo.
Mes pradėjome lėtai eiti tolyn nuo tilto, bet Tvarko Sergėtojai tik dar labiau atkreipė į mus dėmesį. Jie pradėjo kažką šaukti, bet mes nelaukėme - dėjome į kojas. Girdėjau, kaip Tvarkos Sergėtojai bėga iš paskos ir šaukia, ir mes tik skuodėme tolyn. Jie lipo mums ant kulnų, kai aš supratau, kur mes galime pasislėpti.
- Paskui mane! - sušukau ir nulėkiau link lūšnynų kvartalo, kurioje buvo mano slėptuvė.
Tą slėptuvę aš buvau jau išvaikščiojusi tūkstančius kartų, tad žinojau, kaip ji gali mums padėti pabėgti. Pradėjome lėkti siaurom vingiuotom gatvelėm. Tai padidino mūsų persekiotojų atstumą nuo mūsų. Galiausiai įlėkėme į namą. Užlėkiau laiptais. Antro aukšto grindys buvo beveik išgriuvę, tad teko šokinėti per plyšius. Girdėjau, kaip Tvarkos Sergėtojai įpuolė į namą. Aš pribėgau prie lango. Pro jį matėsi kito namo siena apaugusi vijokliais. Mus skyrė tik siaura gatvelė
- Reikia šokti!
Aš atsistojau ant palangės ir atsispyriau. Užsikabinau už vijoklių, bet stipriai plojausi į sieną. Velniškai skaudėjo, bet neturėjau laiko apie tai galvoti. Pradėjau leistis žemyn. Pajaučiau dar du virpesius virš savęs. Vaikinamas pavyko įsitverti vijoklių. Galiausiai atsidūrėme ant žemės. Viskas vyko taip staigiai, kad nespėjau susivokti. Jau skuodėme tolyn nuo namo. Tolyn nuo lūšnyno.
Bėgau neatsigręždama. Bijojau atsigręžusi pamatyti, jog viskas baigta. Nieko negirdėjau, man užgulė ausis. Jaučiausi, kaip rūke. Nieko negirdžiu ir nematau. Atsitokėjau, kai buvau už lūšnynų. Paprasti, gražūs namai. Atsigręžiau. Vaikinų su manimi nebuvo. „Gal juos sučiupo?“ Ne. Jie per greiti Tvarkos Sergėtojams. O ir šie nebūtų šokę žemyn ant vijoklių. Nemanau, kad jie būtų buvę tokie bepročiai. Greitai eidama tolyn bandžiau atgauti kvapą. Nuo bėgimo skaudėjo įkvėpti. Keista, bet šioje miesto pusėje neesu buvusi. Aplinkui buvo paprasti, gražiai sutvarkyti namai. Turbūt čia gyveno šiek tiek labiau pasiturintys miestiečiai. Slinkau gatve pagal šešėlius. Nenorėjau, kad mane kas nors pamatytų. Reikėjo grįžti į Landynę. Tačiau nelabai nutuokiau, kurioje pusėje ji buvo. Žinojau, kad šiaurinėje miesto dalyje, bet nežinojau, kaip tamsoje rasti man tinkamą kryptį.
Staiga, vos per plauką išvengiau karietos ratų. Karieta nebuvo nei didelė, nei puošni. Paprasta. Ji įvažiavo į netoliese esantį namą. Girdėjau, kaip iš karietos kažkas išlipo. Norėjau eiti toliau, kol manęs niekas nepamatė, bet staiga sustojau lyg įbesta. Vyro balsas... Aš jį pažinau. REBEKOS ŽYDIKAS. Negaliu patikėti. Ir vėl jis... Ir aš žinau, kur jis gyvena. Tai buvo ženklas, kurio aš tiek laiko laukiau. Mano galvoje gimė planas. Planas, kurį aš turėjau įgyvendyti... Aš žinau, kur gyvena Rebekos žudikas...
Iš paskutiniųjų stengiausi išsaugoti prisiminimus apie Rebeką. Neužmiršti, kad ji buvo mano geriausia draugė, kad man ji reiškė tiek daug. Tačiau kiekvieną kartą matydama Elogą, vis labiau naikinau ribą, kuri turėjo būti tarp mūsų. Elogas buvo iškankintas žmogus. Jis jautėsi sudaužytas. Lyg iš jo būtų kas atėmę dalelę jo. Ir aš begėdiškai leidau sau užimti Rebekos vietą. Neturėjau taip elgtis. Tačiau neturėjau jėgų priešintis. O ir jis nesipriešino, tad buvo tik dar lengviau.
Kiekvieną dieną, kai eidavome vogti, leisdavau sau pasilikti mažą dalelę grobio. Tas grobis nebūdavo didelis, kad nesukelčiau įtarimo, tačiau aš jį kaupiau. Žinojau, kad turėsiu vieną dieną išsinešdinti iš Landynės, taigi man reikės daug pinigų. Slėpiau jį nuo visų apleisto namo stoge esančioje skylėje. Taip pat čia laikiau ir apsiaustą, kurį padovanojo Grimvydas ir Rebekos durklą. Žinojau, kad jiems čia saugiau. Iki slėptuvės buvo gan sudėtinga užsiropšti, tačiau man tai netrukdė. Apie mano planus nežinojo niekas. Tačiau mane vis kankino, kad mintis, kad turėsiu palikti Elogą ir Envitą. Tačiau jų kartu pasiimti negalėjau.
Vieną vakarą, aš, Elogas ir Envitas sėdėjome po tiltu. Mieste vyko šventė, taigi mes turėjome kur kas daugiau pinigų, negu reikėjo parnešti, taigi tiesiog sėdėjome ir laukėme, kol ateis laikas grįžti. Envitas sėdėjo ant akmens netoli vandens ir mėtė į jį akmenukus. Kodėl tas vaikis toks raminantis? Vis galvodavau apie jį. Jis čia išbuvo kur kas ilgiau nei aš, bet išliko mielas ir malonus. Lyg mažas angelėlis... Jis atsisuko į mane ir nusišypsojo savo kerinčia šypsena. Apsikabinau savo kelius. Norėjosi verkti... Viskas taip pasikeitė... Ir nežinojau ar į gerąją pusę.
Pajaučiau, kaip šalia manęs atsisėdo Elogas. Patraukė nuo kaklo plaukus ir pabučiavo.
- Tavo plaukai ataugo, - tyliai pasakė jis.
- Ką? - pakėliau galvą ir pažvelgiau į jį.
- Kai atsiradai Landynėje tavo plaukai buvo trumpi. Dabar jau nebeatrodai, kaip berniukas.
Nusisukau. Jaučiau skausmą krūtinėje.
- Ne tik mano plaukai ataugo... Aš ir pati labai pasikeičiau.
- Bet juk tai gerai... Tiesa?
- Nežinau...
Elogas niekada manęs nesuprato. Bet aš ir nenorėjau nieko aiškinti. Nenorėjau prisirišti dar labiau prie jo, kad būtų lengviau man jį palikti.
Prisiminiau, kad reikia nunešti šiek tiek pinigų į slaptavietę. Pabučiavau Elogą ir išėjau. Elogas nebuvo kvailas. Jis suvokė, kad kažką darau, bet nieko neklausinėjo. Tai palengvino mano naštą. Užsiropščiau ant stogo ir ištraukiau visus pinigus, kuriuos turėjau. Paslėpiau. Niekada neskaičiavau, kiek turiu, bet jau žinojau, kad nemažai. Tai džiugino. Jau ruošiausi grįžti, bet mano galva pradėjo svaigti. Tas svaigulys man buvo pažįstamas. Viskas pradėjo suktis. Akyse mačiau tik miglą. Išvydau du vaikinus. Vieną aukštą, kitą mažesnį. Aplink juos teliūškavo vanduo. Jie plūduriavo vandenyje. Mačiau kelis žmones aplinkui, bet jie nieko nedarė. Jie juokėsi... Jų juokas išsklaidė miglą. Pramerkiau akis. Stovėjau toje pačioje vietoje. Viskas buvo kur kas ryškiau. Aiškiau. Du vaikinai. Kas jie? Ir staiga aš suvokiau. Elogas ir Envitas. Jiems gręsią pavojus. Pasileidau tekina link jų. Bijojau pavėluoti. Jaučiau, kada turiu skubėti. Kai pribėgau upę jaučiausi lyg mano plaučiai susitraukę. Gaudžiau orą. Išvydau Elogą su Envitu ramiai sėdinčius prie kranto. „Reikia juos iš ten išvesti!“ Nulėkiau tiesiai pas juos.
- Ei, gal eime jau? - tariau.
- Kas buvo? Kodėl tu tokia uždusus? - sunerimęs klausė Elogas.
- Aš... - negalėjau pasakyti tiesos. Jie nebūtų patikėję. - Reikia eiti. Greičiau. Labai prašau.
Vaikinai susižvalgė, bet paklausė. Netyčia pažvelgiau į tilto pusę. Į mus žvelgė du Tvarkos Sergėtojai. Turėjome bėgti.
- Mus pastebėjo, - tyliai pasakiau.
- Ką? Kas? - išsigando Envitas
- Ant tilto. Reikia nešdintis. Tik ramiai. Neturime sukelti įtarimo.
Mes pradėjome lėtai eiti tolyn nuo tilto, bet Tvarko Sergėtojai tik dar labiau atkreipė į mus dėmesį. Jie pradėjo kažką šaukti, bet mes nelaukėme - dėjome į kojas. Girdėjau, kaip Tvarkos Sergėtojai bėga iš paskos ir šaukia, ir mes tik skuodėme tolyn. Jie lipo mums ant kulnų, kai aš supratau, kur mes galime pasislėpti.
- Paskui mane! - sušukau ir nulėkiau link lūšnynų kvartalo, kurioje buvo mano slėptuvė.
Tą slėptuvę aš buvau jau išvaikščiojusi tūkstančius kartų, tad žinojau, kaip ji gali mums padėti pabėgti. Pradėjome lėkti siaurom vingiuotom gatvelėm. Tai padidino mūsų persekiotojų atstumą nuo mūsų. Galiausiai įlėkėme į namą. Užlėkiau laiptais. Antro aukšto grindys buvo beveik išgriuvę, tad teko šokinėti per plyšius. Girdėjau, kaip Tvarkos Sergėtojai įpuolė į namą. Aš pribėgau prie lango. Pro jį matėsi kito namo siena apaugusi vijokliais. Mus skyrė tik siaura gatvelė
- Reikia šokti!
Aš atsistojau ant palangės ir atsispyriau. Užsikabinau už vijoklių, bet stipriai plojausi į sieną. Velniškai skaudėjo, bet neturėjau laiko apie tai galvoti. Pradėjau leistis žemyn. Pajaučiau dar du virpesius virš savęs. Vaikinamas pavyko įsitverti vijoklių. Galiausiai atsidūrėme ant žemės. Viskas vyko taip staigiai, kad nespėjau susivokti. Jau skuodėme tolyn nuo namo. Tolyn nuo lūšnyno.
Bėgau neatsigręždama. Bijojau atsigręžusi pamatyti, jog viskas baigta. Nieko negirdėjau, man užgulė ausis. Jaučiausi, kaip rūke. Nieko negirdžiu ir nematau. Atsitokėjau, kai buvau už lūšnynų. Paprasti, gražūs namai. Atsigręžiau. Vaikinų su manimi nebuvo. „Gal juos sučiupo?“ Ne. Jie per greiti Tvarkos Sergėtojams. O ir šie nebūtų šokę žemyn ant vijoklių. Nemanau, kad jie būtų buvę tokie bepročiai. Greitai eidama tolyn bandžiau atgauti kvapą. Nuo bėgimo skaudėjo įkvėpti. Keista, bet šioje miesto pusėje neesu buvusi. Aplinkui buvo paprasti, gražiai sutvarkyti namai. Turbūt čia gyveno šiek tiek labiau pasiturintys miestiečiai. Slinkau gatve pagal šešėlius. Nenorėjau, kad mane kas nors pamatytų. Reikėjo grįžti į Landynę. Tačiau nelabai nutuokiau, kurioje pusėje ji buvo. Žinojau, kad šiaurinėje miesto dalyje, bet nežinojau, kaip tamsoje rasti man tinkamą kryptį.
Staiga, vos per plauką išvengiau karietos ratų. Karieta nebuvo nei didelė, nei puošni. Paprasta. Ji įvažiavo į netoliese esantį namą. Girdėjau, kaip iš karietos kažkas išlipo. Norėjau eiti toliau, kol manęs niekas nepamatė, bet staiga sustojau lyg įbesta. Vyro balsas... Aš jį pažinau. REBEKOS ŽYDIKAS. Negaliu patikėti. Ir vėl jis... Ir aš žinau, kur jis gyvena. Tai buvo ženklas, kurio aš tiek laiko laukiau. Mano galvoje gimė planas. Planas, kurį aš turėjau įgyvendyti... Aš žinau, kur gyvena Rebekos žudikas...