XII. Kerštas
Grįžau į Landynę vos pradėjus švisti. Įėjau ir iškart nuėjau pas Grimvydą. Norėjau, kad jis manimi pasitikėtų ir neuždarytų. Be to, nenorėjau sukelti pavojaus Elogui ir Envitui. Pažadinau jį. Jis pažvelgė į mane mieguistomis akimis ir nusišypsojęs savo kreiva šypsena liepė eit gult. Prieš man uždarant duris, pridūrė:
- Žinojau, kad grįši. Tu esi šios vietos dalis ir siela.
Jis dar kažką sakė, tačiau aš daugiau nebegirdėjau. Tyliai užlėkiau į viršų.
Netyčia pažadinau Elogą. Jis klausė kas nutiko, bet aš nenorėjau nieko pasakoti. Buvau sukrėsta žinojimo, kad mano ženklas, kurio laukiau, kad galėčiau nešdintis iš čia, jau pasirodė. Paskiau Elogui, kad nenoriu žadinti Envito, bet jis pagriebė mane už rankos ir išvedė iš kambario. Nulipome žemyn ir išėjome į lauką. Paėjėjome toliau nuo landynės. Buvo vos prašvitę, bet vis tiek pasislėpėme, kad niekas mūsų nepamatytu. Taip darydavome daug kartų, kai visi sumigdavo, kad galėtume tiesiog pabūti vieni. Buvo gera tiesiog sėdėti ir jaustis saugiai kažkieno glėbyje. Elogas atsisėdo ant senos dėžės. Įsmeigė savo akis ir laukė kol prabilsiu. Žinojau, kad dabar nebeturiu kur dingti. Turiu papasakoti. Pasakiau faktus apie visą pabėgimą, bet praleidau tą dalį apie Rebekos žudiką. Nenorėjau, kad jis suprastų. Jis tyliai žvelgė į mane.
- Kažko nesakai. Matau tai, - oh... kodėl aš tokia prasta melagė???
- Jaučiuosi pavargusi. Klaidžiojau gatvėmis iki aušros. Manau tai pateisinama, - nusišypsojau ir pabučiavau jį į lūpas. Jis paėmė mane už rankų ir prisitraukęs prie savęs pasisodino ant kelių. Prigludau prie jo. Tai paskutinis kartas, kai galiu tai padaryti. Noriu keršyti už Rebekos mirtį, o pati ją išduodu. Bet ji juk mirusi. O aš norėjau jausti... Norėjau vėl pasijausti laiminga. Bent šiek tiek.
Pakėliau savo galvą iš pažvelgiau Elogo akis. Jo mėlynos akys gramzdino mane į šią mėlyną jūrą...
- Žinok, kad man esi svarbiausias. Kad ir kas nutiktų. Žinok tai. Gerai?
- Kas per kvailystės! Žinoma, kad žinau.
- Bet Rebeka...
- Ei, nekalbėkim apie ją, - nutraukė mane. Pirmą kartą po jos mirties pasakiau jos vargą garsiai.
- Ji mirė dėl manęs. Aš atkeršysiu už ją.
- Ką čia šneki? Tu nežinai, kas tas vyras buvo. Bet kaip tu tai padarysi? Ne... Nekvailiok, - jis suėmė mano veidą rankomis ir padovanojo man karštą bučinį. Aš jam atsakiau tuo pačiu.
Jis vėl pažvelgė į mane. Ryte rijo mano veidą savo akimis. Pabučiavo į lūpas ir savosiomis pradėjo slysti mano kaklu žemyn. Karšti... Aistringi bučiniai... Jo rankos užlindo man už marškinių. Nestabdžiau jo. Nors žinojau, kad po viso šito, bus tik dar sunkiau jį palikti. Troškau jo glamonių, jo švelnių prisilietimų. Nuo mūsų krito drabužiai... Jaučiau jį visu kūnu. Gulėjau ant žemės... Jo rankos lietė mane visą. Karšti bučiniai bučiuojantys mano kaklą, krūtinę, pečius... Jaučiau jį savyje... Jaučiau tik pasitenkinimą ir troškau, kad tai niekada nesibaigtų. Troškau viso malonumo iš jo ir amžinybės...
Kitą dieną norėjau, kad greičiau diena baigtųsi. Nežinojau, kaip reikės palikti Elogą ir Envitą. Bet turėjau tai padaryti. Sukūriau planą, pagal kurį Grimvydas negalėjo skriausti vaikinų už tai, kad aš dingau. Parašiau raštelį Gimvydui. Jame parašiau, jog „Visiems ateina metas išvykti. Šią naktį atėjo mano laikas.“ Nebuvau tikra, ar jis moka skaityti, bet nieko nekeičiau. Palikau devynis auksinius, kuriuos Anastazija gavo už mane. Ir dar du už Elogą ir Envitą. Grimvydas buvo girtuoklis, bet protingas. Supras užuominą.
Palaukiau, kol vaikinai užmigs. Atsikėliau ir nekeldama triukšmo išėjau. Nulipusi žemyn, tyliai padėjau raštelį ir pinigus Grimvydo kambaryje. Kaip ir tikėjaus, jis nepabudo - buvo per girtas. Išėjau, palikdama Landynę už nugaros. Neatsigręžiau, tačiau vis apie ją galvojau. Čia aš suaugau. Praleidau čia beveik du metus. Anastazija sakė, kad atiduodama mane čia, ji ruošia mane šiam žiauriam pasauliui. Gal vis dėl to taip ir buvo? Tapau žmogumi, kurių nekenčiau. Ruošiausi padaryti tai, dėl ko ankščiau būčiau mirus, nei būčiau dariusi. Tapau vagile ir kovotoja. Buvau išprievartauta ir sugebėjau įsimylėti. Netekau vieno didžiausio savo autoriteto. Ir jis mirė tam, kad aš gyvenčiau. Girdėjau, kaip miršta kiti ir jaučiau, kaip mirė dalelė manęs.
Priėjau savo slėptuve. Užsiropščiau prie jos ir susirinkau visą savo turtą. Ėjau skubėdama. Bijojau, kad mane kas nors pamatys. Buvo nyku, tačiau pilnatį danguje slėpė dideli debesys. Net naktis man padeda. Galiausiai priėjau prie tvoros, į kurią buvau "įsimūrijusi", kai stengiausi pasislėpti nuo karietos. Mane nuo namo skyrė tik tvora. Iš savo ryšulio išsitraukiau durklą. Turėjau kažkaip atrakinti vartus. Bet mano pačios džiaugsmui, jie nebuvo užrakinti. Negalėjau tuo patikėti. Palikau vartus pravirus. Tikiuosi, kad debesys neprasisklaidys ir niekas to nepamatys.
Nulėkiau per kiemą link arklidžių. Įėjusi į juos, išvydau tik du žirgus. Išsirinkau arčiausiai esantį žirgą. Buvo tamsu, bet aš sugebėjau rasti balną, pakinktus ir visą kitą. Žirgas stovėjo ramus ir klusniai leidosi pakinkomas. Man tokia sėkmė kėlė baimę. Negi viskas taip gerai eisis ir toliau? Juk taip nebūna. Sulaužiau užraktą didžiųjų arklidės durų. Kad būtų lengviau pabėgti.
Jaučiausi keistai. Nejaučiau jokios baimės ar nepasitikėjimo savimi. Nebijojau, kad galiu susimauti. Jaučiausi drąsi. Ir tai mane dar labiau gąsdino. Įsiropščiau pro langą į namus. Atsidūriau virtuvėje. Turėjau jį rasti. Koridoriuje pasukau į dešinę. Nežinau, kodėl ten. Ėjau dairydamasi. Savo daiktus aš buvau užkabinusi žirgui ant balno. Tikėjau savimi. Nors nežinojau kodėl. Staiga suklusau. Išgirdau spragsint ugnį. Juk negali būti, kad kas nors pamiršo ją užgesinti. Nusekiau paskui garsą. Ėjau lėtai, kad nekelčiau jokio garso. Prisiminiau Anastaziją. Mūsų pirmąjį susitikimą. Aš ją sekiau, nes buvau naivi smalsi mergaitė. Iš tos mergaitės nieko neliko. Per mano kūną per bėgo skausmingas šiurpuliukas. Nenorėjau tokia tapti. Išvydau ugnies skleidžiamą šviesą iš šalia esančio kambario. Prisišliejau prie sienos. Ir atsargiai pažvelgiau į vidų. Vyras sėdėjo atsisukęs į ugnį. Mačiau jį. Atsirėmiau į sieną ir tvirčiau sugniaužiau durklą. Mano galvoje iškilo klausimas į kurį aš žinojau atsakymą „ar aš tai tikrai padarysiu?“. Nuėjau per toli, kad pasitraukčiau. Giliai įkvėpiau. Leidau staiga apėmusiam jauduliui pasklisti po mano kūną. Jis nebuvo baimės jaudulys. Priešingai, man jis patiko. Dar kartą įkvėpiau ir įėjau. Vyras miegojo. Buvo užsnūdęs savo krėsle. Priėjau prie jo iš už nugaros. Pridėjau prie kaklo durklą. Jaučiau kaip jis pabudo.
- Nors žodis ir aš perpjausiu tau gerklę.
- Ko tu nori? - tyliai paklausė. Jaučiau baimę jo balse ir mane dar labiau tai jaudino. Adrenalinas plūstelėjo mano venomis. - Tu nužudei mano draugę. Lyg niekingą šunį numetei jos kūną aikštėje, - jaučiau šleikštulį jam.
- Ji mirė tam, kad tave išgelbėtų, tiesa? Prisimenu tave. Tu turėjai būti jos vietoje, - dabar jo balse išgirdau pašaipą. - O dabar bandai už ją atkeršyti? Ir kas po to?
- Nieko, tu būsi miręs, - norėjau, kad viskas greičiau baigtųsi.
- Žinojau, kad grįši. Tu esi šios vietos dalis ir siela.
Jis dar kažką sakė, tačiau aš daugiau nebegirdėjau. Tyliai užlėkiau į viršų.
Netyčia pažadinau Elogą. Jis klausė kas nutiko, bet aš nenorėjau nieko pasakoti. Buvau sukrėsta žinojimo, kad mano ženklas, kurio laukiau, kad galėčiau nešdintis iš čia, jau pasirodė. Paskiau Elogui, kad nenoriu žadinti Envito, bet jis pagriebė mane už rankos ir išvedė iš kambario. Nulipome žemyn ir išėjome į lauką. Paėjėjome toliau nuo landynės. Buvo vos prašvitę, bet vis tiek pasislėpėme, kad niekas mūsų nepamatytu. Taip darydavome daug kartų, kai visi sumigdavo, kad galėtume tiesiog pabūti vieni. Buvo gera tiesiog sėdėti ir jaustis saugiai kažkieno glėbyje. Elogas atsisėdo ant senos dėžės. Įsmeigė savo akis ir laukė kol prabilsiu. Žinojau, kad dabar nebeturiu kur dingti. Turiu papasakoti. Pasakiau faktus apie visą pabėgimą, bet praleidau tą dalį apie Rebekos žudiką. Nenorėjau, kad jis suprastų. Jis tyliai žvelgė į mane.
- Kažko nesakai. Matau tai, - oh... kodėl aš tokia prasta melagė???
- Jaučiuosi pavargusi. Klaidžiojau gatvėmis iki aušros. Manau tai pateisinama, - nusišypsojau ir pabučiavau jį į lūpas. Jis paėmė mane už rankų ir prisitraukęs prie savęs pasisodino ant kelių. Prigludau prie jo. Tai paskutinis kartas, kai galiu tai padaryti. Noriu keršyti už Rebekos mirtį, o pati ją išduodu. Bet ji juk mirusi. O aš norėjau jausti... Norėjau vėl pasijausti laiminga. Bent šiek tiek.
Pakėliau savo galvą iš pažvelgiau Elogo akis. Jo mėlynos akys gramzdino mane į šią mėlyną jūrą...
- Žinok, kad man esi svarbiausias. Kad ir kas nutiktų. Žinok tai. Gerai?
- Kas per kvailystės! Žinoma, kad žinau.
- Bet Rebeka...
- Ei, nekalbėkim apie ją, - nutraukė mane. Pirmą kartą po jos mirties pasakiau jos vargą garsiai.
- Ji mirė dėl manęs. Aš atkeršysiu už ją.
- Ką čia šneki? Tu nežinai, kas tas vyras buvo. Bet kaip tu tai padarysi? Ne... Nekvailiok, - jis suėmė mano veidą rankomis ir padovanojo man karštą bučinį. Aš jam atsakiau tuo pačiu.
Jis vėl pažvelgė į mane. Ryte rijo mano veidą savo akimis. Pabučiavo į lūpas ir savosiomis pradėjo slysti mano kaklu žemyn. Karšti... Aistringi bučiniai... Jo rankos užlindo man už marškinių. Nestabdžiau jo. Nors žinojau, kad po viso šito, bus tik dar sunkiau jį palikti. Troškau jo glamonių, jo švelnių prisilietimų. Nuo mūsų krito drabužiai... Jaučiau jį visu kūnu. Gulėjau ant žemės... Jo rankos lietė mane visą. Karšti bučiniai bučiuojantys mano kaklą, krūtinę, pečius... Jaučiau jį savyje... Jaučiau tik pasitenkinimą ir troškau, kad tai niekada nesibaigtų. Troškau viso malonumo iš jo ir amžinybės...
Kitą dieną norėjau, kad greičiau diena baigtųsi. Nežinojau, kaip reikės palikti Elogą ir Envitą. Bet turėjau tai padaryti. Sukūriau planą, pagal kurį Grimvydas negalėjo skriausti vaikinų už tai, kad aš dingau. Parašiau raštelį Gimvydui. Jame parašiau, jog „Visiems ateina metas išvykti. Šią naktį atėjo mano laikas.“ Nebuvau tikra, ar jis moka skaityti, bet nieko nekeičiau. Palikau devynis auksinius, kuriuos Anastazija gavo už mane. Ir dar du už Elogą ir Envitą. Grimvydas buvo girtuoklis, bet protingas. Supras užuominą.
Palaukiau, kol vaikinai užmigs. Atsikėliau ir nekeldama triukšmo išėjau. Nulipusi žemyn, tyliai padėjau raštelį ir pinigus Grimvydo kambaryje. Kaip ir tikėjaus, jis nepabudo - buvo per girtas. Išėjau, palikdama Landynę už nugaros. Neatsigręžiau, tačiau vis apie ją galvojau. Čia aš suaugau. Praleidau čia beveik du metus. Anastazija sakė, kad atiduodama mane čia, ji ruošia mane šiam žiauriam pasauliui. Gal vis dėl to taip ir buvo? Tapau žmogumi, kurių nekenčiau. Ruošiausi padaryti tai, dėl ko ankščiau būčiau mirus, nei būčiau dariusi. Tapau vagile ir kovotoja. Buvau išprievartauta ir sugebėjau įsimylėti. Netekau vieno didžiausio savo autoriteto. Ir jis mirė tam, kad aš gyvenčiau. Girdėjau, kaip miršta kiti ir jaučiau, kaip mirė dalelė manęs.
Priėjau savo slėptuve. Užsiropščiau prie jos ir susirinkau visą savo turtą. Ėjau skubėdama. Bijojau, kad mane kas nors pamatys. Buvo nyku, tačiau pilnatį danguje slėpė dideli debesys. Net naktis man padeda. Galiausiai priėjau prie tvoros, į kurią buvau "įsimūrijusi", kai stengiausi pasislėpti nuo karietos. Mane nuo namo skyrė tik tvora. Iš savo ryšulio išsitraukiau durklą. Turėjau kažkaip atrakinti vartus. Bet mano pačios džiaugsmui, jie nebuvo užrakinti. Negalėjau tuo patikėti. Palikau vartus pravirus. Tikiuosi, kad debesys neprasisklaidys ir niekas to nepamatys.
Nulėkiau per kiemą link arklidžių. Įėjusi į juos, išvydau tik du žirgus. Išsirinkau arčiausiai esantį žirgą. Buvo tamsu, bet aš sugebėjau rasti balną, pakinktus ir visą kitą. Žirgas stovėjo ramus ir klusniai leidosi pakinkomas. Man tokia sėkmė kėlė baimę. Negi viskas taip gerai eisis ir toliau? Juk taip nebūna. Sulaužiau užraktą didžiųjų arklidės durų. Kad būtų lengviau pabėgti.
Jaučiausi keistai. Nejaučiau jokios baimės ar nepasitikėjimo savimi. Nebijojau, kad galiu susimauti. Jaučiausi drąsi. Ir tai mane dar labiau gąsdino. Įsiropščiau pro langą į namus. Atsidūriau virtuvėje. Turėjau jį rasti. Koridoriuje pasukau į dešinę. Nežinau, kodėl ten. Ėjau dairydamasi. Savo daiktus aš buvau užkabinusi žirgui ant balno. Tikėjau savimi. Nors nežinojau kodėl. Staiga suklusau. Išgirdau spragsint ugnį. Juk negali būti, kad kas nors pamiršo ją užgesinti. Nusekiau paskui garsą. Ėjau lėtai, kad nekelčiau jokio garso. Prisiminiau Anastaziją. Mūsų pirmąjį susitikimą. Aš ją sekiau, nes buvau naivi smalsi mergaitė. Iš tos mergaitės nieko neliko. Per mano kūną per bėgo skausmingas šiurpuliukas. Nenorėjau tokia tapti. Išvydau ugnies skleidžiamą šviesą iš šalia esančio kambario. Prisišliejau prie sienos. Ir atsargiai pažvelgiau į vidų. Vyras sėdėjo atsisukęs į ugnį. Mačiau jį. Atsirėmiau į sieną ir tvirčiau sugniaužiau durklą. Mano galvoje iškilo klausimas į kurį aš žinojau atsakymą „ar aš tai tikrai padarysiu?“. Nuėjau per toli, kad pasitraukčiau. Giliai įkvėpiau. Leidau staiga apėmusiam jauduliui pasklisti po mano kūną. Jis nebuvo baimės jaudulys. Priešingai, man jis patiko. Dar kartą įkvėpiau ir įėjau. Vyras miegojo. Buvo užsnūdęs savo krėsle. Priėjau prie jo iš už nugaros. Pridėjau prie kaklo durklą. Jaučiau kaip jis pabudo.
- Nors žodis ir aš perpjausiu tau gerklę.
- Ko tu nori? - tyliai paklausė. Jaučiau baimę jo balse ir mane dar labiau tai jaudino. Adrenalinas plūstelėjo mano venomis. - Tu nužudei mano draugę. Lyg niekingą šunį numetei jos kūną aikštėje, - jaučiau šleikštulį jam.
- Ji mirė tam, kad tave išgelbėtų, tiesa? Prisimenu tave. Tu turėjai būti jos vietoje, - dabar jo balse išgirdau pašaipą. - O dabar bandai už ją atkeršyti? Ir kas po to?
- Nieko, tu būsi miręs, - norėjau, kad viskas greičiau baigtųsi.
Jojau tolyn. Vis greičiau variau žirgą į priekį. Nežinojau kur, bet skubėjau. Nenorėjau daugiau išvysti Karūnos miestelio. Debesys buvo prasisklaidę ir aš puikiai mačiau kelią. Jojome per pievas. Tačiau čia buvo takelis. Turbūt juo naudojosi kokie keliauninkai, nes karietos jis buvo per mažas. Stengiausi išmesti iš galvos visas mintis. Norėjau tik greičiau pabėgti. Keliavau ilgai, kol pradėjo švisti. Žinojau, kad tokiu tempu jodama, nueikvosiu žirgą ir jis nebegalės bėgti. Išsirinkau puikų žirgą. Jis buvo ištvermingas ir stiprus, bet nereikėjo persistengti. Mano kairėje buvo miškas. Lėtai įjojau į jį. Jojau gilyn į jį. Ten, kur turėjo būti saugu. Nežinojau, kas yra saugu, bet sustojau nedidelėje proskynoje. Pirmosios mano ramybės akimirkos.