XIV. Kovų arena
Kaip tai galėjo nutikti? Juk esu mergina. Esu jiems niekas. Atsidūriau vienišoje celėje, nes visi vergai buvo arenoje. Degė ranką. Neįstengiau jos judinti. Atsiguliau ant gulto. Norėjau verkti, bet neverkiau. Negaliu būti silpna ir įrodyti, kad jie laimėjo. Atėjo vyras nešinas krepšiu. Supratau, kad jis gydytojas. Jis man kažką kalbėjo, bet jo nesupratau. Bandžiau jo klausti, kur aš, bet jis taip pat manęs nesuprato. Uždėjęs kažkokio dvokiančio tepalo ant rankos, išėjo. Skausmas iš lėto slėgo, kol visiškai dingo.
Po kelių valandų pas mane vėl atėjo kareivis. Vienu rankos gestu parodė, kad turiu eiti su juo. Neturėjau noro pykdyti savo sėkmę, tad išsekiau paskui jį. Įdėmiai apžvelgiau visą areną. Joje buvo daug atskirų sektorių, kuriuose vergai kovojo su ginklais, ėjo imtynių, kilojo svarmenis, buvo ir daugybe kliūčių ruožų. Vyrai atrodė patenkinti, kad gali būti kovotojais. Tai kėlė liūdesį. O kas svarbiausia, čia nebuvo moterų. Nei vienos moters. Kuo aš nusipelnau, kad čia patekau?
Priėjome mažą areną. Ji buvo tuščia, tik šalia jos stovėjo du vyrai. Jie labai ginčijosi. Stambesnis vyras atsisukęs į mane veidu atrodė supykęs. Kito vyro mačiau tik nugarą. Viena ranka mane sustabdė mane vedęs kareivis. Garsiai kažką pasakęs, jis nuėjo. Likau stovėti viena. Vyrai įsmeigė savo akis į mane. Vienas iš jų buvo tas pats vyras, kurio dėka tapau verge-kovotoja. Pažvelgiau į jį. Jis nežiūrėjo į mane ir tik įdėmiai klausėsi, ką jam aiškina stambusis. Nejaučiau vyrui nepykantos. Priešingai, jaučiau padėką. Nežinau, kodėl...
Stambusis vyras priėjo arčiau manęs. Jo veidas buvo randuotas ir jame nieko kito nemačiau, tik nuovargį. Stovėjau tiesi, norėjau atrodyti stipri. Tačiau bijojau, kad jie nepamanytu, kad esu per daug išdidi. Nes tada gali prasidėti perauklėjimas. Esu girdėjus apie tokius dalykus, kai dar dirbau pas poną Sauberį.
Vyrai ginčijosi. Stambusis supykęs mosikavosi rankomis aiškingamas kažką mano „gelbėtojui“, o šis ramiai klausėsi ir neleido sau parodyti pykčio ar sutrikimo. Jis buvo pakankamai jaunas. Tačiau jo veidas jau buvo pažymėtas laiko žymėmis. Tvarkingai apsirengęs ir nusiskutęs. Tačiau kažkas man nepatiko jo išvaizdoje. Neįstengiau suvokti kas, bet tai mane erzino. Jis pažvelgė į mane ir aš nuleidau akis. Nenorėjau susidurti su jo akimis. Spėliojau dėl ko jie ginčijasi. Dėl manęs? Dėl to, kad mano „gelbėtojas“ pavertė mane vienintele moterimi-kovotoja? Tai kas dabar bus?
Staiga įsivyravo tyla. Stambusis susispjovė ant žemės. Po to įsmeigė akis į mane ir nužingsniavo. Buvo kraupoka. Mano „gelbėtojas“ kažką pasakė mano sargybiniui ir šis išėjo. Vyras pažvelgė į mane raminamu žvilgsiu.
- Sek paskui, - tyliai ištarė jis. Iškarto paklusau. Ėjau šalia jo ir jaučiausi saugi. Kas, po velnių, jis toks? Kodėl jis man kelia tokius jausmus?
Sekiau paskui jį iki pat šios didelės arenos pabaigos. Visą areną buvo didelio pastato vidiniame kieme. Kai įžengiau į jo vidų, atsidūriau vėsiame koridoriuje. Mes kilome laiptais aukštyn, ėjome vingiuotais koridoriais. Visur, kas keletą metrų stovėjo po sargybinį. Įdomu, ar jie vergai-kovotojai ar samdomi kareiviai? Vyras sustojo kolidriaus gale, kuriame buvo tik vienos durys. Jis išsitraukė raktą ir atrakino duris. Įėjau į paprastą, bet jaukų kambarį. Čia stovėjo stalas su šūsnių popierių, sofa. Už stalo stovėjo spinta pilna visokiausių rakandų. Atrodė, kaip biblioteka tik be knygų ir labai maža. Vyras uždarė duris. Dabar savo noru įsmeigiau į jį akis. Jis nusišypsojo man.
- Mano vardas Odžanas, - pagaliau surantama kalba. - Esi neįprastų gabumų mergina. Stipri. Morališkai ir, kiek padirbėjus, fiziškai. Juk žinai tai, tiesa?
- Ko jūs iš manęs norit? - neleisiu, kad kas tas saugumo jausmas užtemdytu mano savisaugą.
Vyras pažvelgė į mane. Atsisėdo už stalo.
- Tu treniruosies čia. Noriu, kad būtum viena iš tų nedaugelio merginų, kuri tapo kovotoja.
Nesupratau šio žmogaus kėslų.
- Kodėl man padėjote?
Jis atsistojo. Apėjo savo stalą ir atidarė stalčių.
- Nes nedaugelis merginų šiais laikais drįstų nešiotis šitai... - jis ištraukė mano durklą. Po to ir kapšelį su pinigais.
- Iš ko juos pavogei?
- Kodėl manote, kad juos pavogiau? - atkirtau.
- Todėl, kad neatrodai taip, kad galėtum nešiotis tokį durtuvą ir tiek pinigų, - visą laiką „viską žinantis“ tonas.
- Durklas mano, - nieko daugiau nesakiau.
Jis savo akimis bandė perskaityti mano mintis. Po nemalonios tylos priėjo arčiau ir tyliai sušnabždėjo:
- Nori iš čia išsineždinti? Tada klausyk, ką tau pasakysiu. Mokykis, kaip galima daugiau ir sustiprėk. Tapk geriausia! Ir kai tave kas nors nupirks, gal būt turėsi galimybę pabėgti, nes iš čia, mieloji, yra tik du keliai lauk: parduotam arba kojom į priekį.
- Mirti čia nesiruošiu.
Jis išsitiesė visu ūgiu.
- Vadinasi mes vienas kitą supratom, - šyptelėjo.
Vėl atsidūriau vėsioje kameroje. Man tiesiog labai sekasi. Po Anastazijos ir Landynės, dabar turėsiu išgyventi čia. Kas toliau?
Po kelių valandų pas mane vėl atėjo kareivis. Vienu rankos gestu parodė, kad turiu eiti su juo. Neturėjau noro pykdyti savo sėkmę, tad išsekiau paskui jį. Įdėmiai apžvelgiau visą areną. Joje buvo daug atskirų sektorių, kuriuose vergai kovojo su ginklais, ėjo imtynių, kilojo svarmenis, buvo ir daugybe kliūčių ruožų. Vyrai atrodė patenkinti, kad gali būti kovotojais. Tai kėlė liūdesį. O kas svarbiausia, čia nebuvo moterų. Nei vienos moters. Kuo aš nusipelnau, kad čia patekau?
Priėjome mažą areną. Ji buvo tuščia, tik šalia jos stovėjo du vyrai. Jie labai ginčijosi. Stambesnis vyras atsisukęs į mane veidu atrodė supykęs. Kito vyro mačiau tik nugarą. Viena ranka mane sustabdė mane vedęs kareivis. Garsiai kažką pasakęs, jis nuėjo. Likau stovėti viena. Vyrai įsmeigė savo akis į mane. Vienas iš jų buvo tas pats vyras, kurio dėka tapau verge-kovotoja. Pažvelgiau į jį. Jis nežiūrėjo į mane ir tik įdėmiai klausėsi, ką jam aiškina stambusis. Nejaučiau vyrui nepykantos. Priešingai, jaučiau padėką. Nežinau, kodėl...
Stambusis vyras priėjo arčiau manęs. Jo veidas buvo randuotas ir jame nieko kito nemačiau, tik nuovargį. Stovėjau tiesi, norėjau atrodyti stipri. Tačiau bijojau, kad jie nepamanytu, kad esu per daug išdidi. Nes tada gali prasidėti perauklėjimas. Esu girdėjus apie tokius dalykus, kai dar dirbau pas poną Sauberį.
Vyrai ginčijosi. Stambusis supykęs mosikavosi rankomis aiškingamas kažką mano „gelbėtojui“, o šis ramiai klausėsi ir neleido sau parodyti pykčio ar sutrikimo. Jis buvo pakankamai jaunas. Tačiau jo veidas jau buvo pažymėtas laiko žymėmis. Tvarkingai apsirengęs ir nusiskutęs. Tačiau kažkas man nepatiko jo išvaizdoje. Neįstengiau suvokti kas, bet tai mane erzino. Jis pažvelgė į mane ir aš nuleidau akis. Nenorėjau susidurti su jo akimis. Spėliojau dėl ko jie ginčijasi. Dėl manęs? Dėl to, kad mano „gelbėtojas“ pavertė mane vienintele moterimi-kovotoja? Tai kas dabar bus?
Staiga įsivyravo tyla. Stambusis susispjovė ant žemės. Po to įsmeigė akis į mane ir nužingsniavo. Buvo kraupoka. Mano „gelbėtojas“ kažką pasakė mano sargybiniui ir šis išėjo. Vyras pažvelgė į mane raminamu žvilgsiu.
- Sek paskui, - tyliai ištarė jis. Iškarto paklusau. Ėjau šalia jo ir jaučiausi saugi. Kas, po velnių, jis toks? Kodėl jis man kelia tokius jausmus?
Sekiau paskui jį iki pat šios didelės arenos pabaigos. Visą areną buvo didelio pastato vidiniame kieme. Kai įžengiau į jo vidų, atsidūriau vėsiame koridoriuje. Mes kilome laiptais aukštyn, ėjome vingiuotais koridoriais. Visur, kas keletą metrų stovėjo po sargybinį. Įdomu, ar jie vergai-kovotojai ar samdomi kareiviai? Vyras sustojo kolidriaus gale, kuriame buvo tik vienos durys. Jis išsitraukė raktą ir atrakino duris. Įėjau į paprastą, bet jaukų kambarį. Čia stovėjo stalas su šūsnių popierių, sofa. Už stalo stovėjo spinta pilna visokiausių rakandų. Atrodė, kaip biblioteka tik be knygų ir labai maža. Vyras uždarė duris. Dabar savo noru įsmeigiau į jį akis. Jis nusišypsojo man.
- Mano vardas Odžanas, - pagaliau surantama kalba. - Esi neįprastų gabumų mergina. Stipri. Morališkai ir, kiek padirbėjus, fiziškai. Juk žinai tai, tiesa?
- Ko jūs iš manęs norit? - neleisiu, kad kas tas saugumo jausmas užtemdytu mano savisaugą.
Vyras pažvelgė į mane. Atsisėdo už stalo.
- Tu treniruosies čia. Noriu, kad būtum viena iš tų nedaugelio merginų, kuri tapo kovotoja.
Nesupratau šio žmogaus kėslų.
- Kodėl man padėjote?
Jis atsistojo. Apėjo savo stalą ir atidarė stalčių.
- Nes nedaugelis merginų šiais laikais drįstų nešiotis šitai... - jis ištraukė mano durklą. Po to ir kapšelį su pinigais.
- Iš ko juos pavogei?
- Kodėl manote, kad juos pavogiau? - atkirtau.
- Todėl, kad neatrodai taip, kad galėtum nešiotis tokį durtuvą ir tiek pinigų, - visą laiką „viską žinantis“ tonas.
- Durklas mano, - nieko daugiau nesakiau.
Jis savo akimis bandė perskaityti mano mintis. Po nemalonios tylos priėjo arčiau ir tyliai sušnabždėjo:
- Nori iš čia išsineždinti? Tada klausyk, ką tau pasakysiu. Mokykis, kaip galima daugiau ir sustiprėk. Tapk geriausia! Ir kai tave kas nors nupirks, gal būt turėsi galimybę pabėgti, nes iš čia, mieloji, yra tik du keliai lauk: parduotam arba kojom į priekį.
- Mirti čia nesiruošiu.
Jis išsitiesė visu ūgiu.
- Vadinasi mes vienas kitą supratom, - šyptelėjo.
Vėl atsidūriau vėsioje kameroje. Man tiesiog labai sekasi. Po Anastazijos ir Landynės, dabar turėsiu išgyventi čia. Kas toliau?
Gyvenau kameroje viena. Gal būt mano naujasis angelas sargas pasirūpino, kad ištroškę meilės vergai manęs nesudrąskytu. Beje, gavau apsirengti maišą su virve ties juosmeniu. Buvo kur kas patogiau nei pamaniau tik pamačiusi. Pirmąją dieną atidūriau treniruočių arenoje. Mane mokino kovoti su kardu. Buvo keblu, nes vos galėjau pakelti jį. Už tai gavau rykščių per nugarą. Jie nepriimė fakto, kad neesu tokia stipri. Visą naktį negalėjau ramiai miegoti, nes skaudėjo visur. Nežinojau, kaip man reiks kovoti kitą dieną.
Kitą dieną, vos judėjau. Skaudėjo visur. Tačiau šį kartą niekas nekreipė į mane dėmesio. Mano angelas sargas pasidarbavo. Jaučiau tai. Kiekvieną dieną mokiausi naudotis vis kitokiu ginklu. Taip pat saviginos, imtynių. Visada pralaimėdavau. Mes neturėjau sau lygaus priešininko. Jie visi buvo už mane stipresni. Kiekvieną kartą guldmasi į gultą jaučiau skausmą. Skaudėjo visur nuo sunkių pratimų ir rimbo kirčių, kai ko nors nepadarydavau. Nejaučiau, kad stiprėčiau. Priešingai - silpau su kiekviena diena. Man būdavo sunku net kvėpuoti. Trokšdavau, kad tai baigtųsi.
Vieną rytą aš tiesiog negalėjau atsikelti. Man buvo labai šalta. Visas kūnas net drebėjo iš šalčio. Man iškvietė gydytojus. Tai buvo keista, nes nemanaiu, kad dėl vergų taip stengiamasi. Gulėjau ir jau jaučiau alsuojančią mirtį. Jie vėl kalbėjosi savo kalba. Supratau iš kalbos tono, kad nieko gero. Tačiau tai ir pati suvokiau. Net mano angelas sargas buvo iškvietas. Kai visi išėjo, jis pasilenkė prie manęs ir tare:
- Kiek pamenu, mes susitarėme, kad tu iš čia ištrūksi.
- Atsiprašau, - tyliai suvapėjau.
- Aš rasiu, kas gali tavimi pasirūpinti. Tau reikia specialios priežiūros. Ir specialių treniruočių, - jis perbraukė ranka man per plaukus. Žvelgiau į jį. Jo akys buvo tokios geros.
- Kodėl taip norite man padėti? Aš vergė. Nuo kada vergais rūpinamasi.
Jis ilgai tylėjo žiūrėdamas į mane, bet galiausiai nusprendė, kad nori man papasakoti:
- Seniai, turėjau dukrą. Ji buvo labai stipri, kovotoja. Tačiau ją nužudė. Tik todėl, kad aš nepaklusau valdžiai. Tu esi labai į ją panaši. Tiek išore, tiek vidumi. Negalėjau leisti, kad jie tave sunaikintų.
- Jei jie atėmė iš jūsų dukrą, kodėl jūs vis dar čia?
- Dar turiu sūnų. Jie labai paprastai prievertė mane čia likti, - jis valdėsi neverkęs. - Turiu eiti. Rasiu, kas gali tavimi pasirūpinti. O tu man pažadėk, kad išgyvensi, gerai? - jis pažvelgė į mane su viltimi akyse. Aš tik palinksėjau. Negalėjau prižadėti. Nežinojau ar užmigusi vėl pabusiu.
Ožanas vėl perbraukė man per plaukus ir ranka prilietė mano veidą. Staiga skausmingas silpnumas apėmė mano kūną ir migla aptemdė mano protą. Aš išvydau kovą, grumtynes, kardą. Vyrą gulintį kraujo klane. Vaizdinys buvo vos matomas, išsiliejęs, bet aš tai atpažinau. Staigiai atsiradusi migla dingo taip pat staigiai. Pasijaučiau purtoma. Ožanas uždėjęs rankas ant mano pečių bandė mane pažadinti.
- Nerija! Pabusk!
- Viskas gerai. Aš čia...
Jis mane paleido.
- Velniškai mane išgąsdinai! Tavo akys pasidarė baltos, atrodė, kad tave apėmė kažkos priepuolis.
- Man viskas gerai, - atsimerkiau.
Po vizijos jaučiausi kitaip. Žvalesnė. Dabar žinojau, kad man viskas bus gerai. Tačiau tik ne vyrui, kurį mačiau savo vizijoje. Kas jis?
Kitą dieną, vos judėjau. Skaudėjo visur. Tačiau šį kartą niekas nekreipė į mane dėmesio. Mano angelas sargas pasidarbavo. Jaučiau tai. Kiekvieną dieną mokiausi naudotis vis kitokiu ginklu. Taip pat saviginos, imtynių. Visada pralaimėdavau. Mes neturėjau sau lygaus priešininko. Jie visi buvo už mane stipresni. Kiekvieną kartą guldmasi į gultą jaučiau skausmą. Skaudėjo visur nuo sunkių pratimų ir rimbo kirčių, kai ko nors nepadarydavau. Nejaučiau, kad stiprėčiau. Priešingai - silpau su kiekviena diena. Man būdavo sunku net kvėpuoti. Trokšdavau, kad tai baigtųsi.
Vieną rytą aš tiesiog negalėjau atsikelti. Man buvo labai šalta. Visas kūnas net drebėjo iš šalčio. Man iškvietė gydytojus. Tai buvo keista, nes nemanaiu, kad dėl vergų taip stengiamasi. Gulėjau ir jau jaučiau alsuojančią mirtį. Jie vėl kalbėjosi savo kalba. Supratau iš kalbos tono, kad nieko gero. Tačiau tai ir pati suvokiau. Net mano angelas sargas buvo iškvietas. Kai visi išėjo, jis pasilenkė prie manęs ir tare:
- Kiek pamenu, mes susitarėme, kad tu iš čia ištrūksi.
- Atsiprašau, - tyliai suvapėjau.
- Aš rasiu, kas gali tavimi pasirūpinti. Tau reikia specialios priežiūros. Ir specialių treniruočių, - jis perbraukė ranka man per plaukus. Žvelgiau į jį. Jo akys buvo tokios geros.
- Kodėl taip norite man padėti? Aš vergė. Nuo kada vergais rūpinamasi.
Jis ilgai tylėjo žiūrėdamas į mane, bet galiausiai nusprendė, kad nori man papasakoti:
- Seniai, turėjau dukrą. Ji buvo labai stipri, kovotoja. Tačiau ją nužudė. Tik todėl, kad aš nepaklusau valdžiai. Tu esi labai į ją panaši. Tiek išore, tiek vidumi. Negalėjau leisti, kad jie tave sunaikintų.
- Jei jie atėmė iš jūsų dukrą, kodėl jūs vis dar čia?
- Dar turiu sūnų. Jie labai paprastai prievertė mane čia likti, - jis valdėsi neverkęs. - Turiu eiti. Rasiu, kas gali tavimi pasirūpinti. O tu man pažadėk, kad išgyvensi, gerai? - jis pažvelgė į mane su viltimi akyse. Aš tik palinksėjau. Negalėjau prižadėti. Nežinojau ar užmigusi vėl pabusiu.
Ožanas vėl perbraukė man per plaukus ir ranka prilietė mano veidą. Staiga skausmingas silpnumas apėmė mano kūną ir migla aptemdė mano protą. Aš išvydau kovą, grumtynes, kardą. Vyrą gulintį kraujo klane. Vaizdinys buvo vos matomas, išsiliejęs, bet aš tai atpažinau. Staigiai atsiradusi migla dingo taip pat staigiai. Pasijaučiau purtoma. Ožanas uždėjęs rankas ant mano pečių bandė mane pažadinti.
- Nerija! Pabusk!
- Viskas gerai. Aš čia...
Jis mane paleido.
- Velniškai mane išgąsdinai! Tavo akys pasidarė baltos, atrodė, kad tave apėmė kažkos priepuolis.
- Man viskas gerai, - atsimerkiau.
Po vizijos jaučiausi kitaip. Žvalesnė. Dabar žinojau, kad man viskas bus gerai. Tačiau tik ne vyrui, kurį mačiau savo vizijoje. Kas jis?
Kitą rytą vos pabudusi supratau, kad galėjau to nedaryti. Galvą plyšo iš skausmo ir man vis dar buvo pakilusi temperatūra. Tačiau jau galėjau judėti. Mano raumenys jau buvo atsileidę ir aš jaučiausi pakenčiamai. Prie mano gulto sėdėjo moteris ir darė kažkokį viralą. Pamačiusi, kad pabudau, savo kalba kažką pasakė. Supratusi, kad aš nesuprantu, parodė, kad turiu išgerti tai, ką ji padarė. Tai buvo žalias, dvokiantis skysis nuo kurio man apsvaigo galva.
- Gal juokaujate? Nė už ką, - ir atkišau puoduką atgal.
Moteris papurtė galvą ir vėl pastūmė man. Rodė, kad turiu išgerti. Aš dar kartą pauosčiau. Kvapas buvo klaikus. Liežuvio galiuku paliečiau skystį. Tikėjausi, kad tai mane suvimdys, tačiau buvau nustebinta. Jis nebuvo toks šlykštus, kaip atrodė. Kaip po to supratau, tas skystis buvo vaistai, kurie man gražino jėgas. Nuo pat ryto, visą dieną aš gulėjau gulte. Moteris mane slaugė, kad greičiau atgaučiau jėgas. Jai puikiai sekėsi, nes jau po dviejų dienų žengiau į areną.
Gavau ir savo nuosavą trenerį. Tai buvo tamsaus gymio vaikinas vardu Yamakuru. Jis buvo labai geras man. Bendros pratybos vykdavo kartu su visais, tačiau, kai reikėdavo kovoti dviese, Yamakuru vis atsidurdavo šalia manęs. Su juo viskas buvo kitaip. Lengviau. Mes kuo puikiausiai vienas kitą supratome ir be žodžių.
Taip pat man buvo liepta mokytis svaidyti ietį, kovoti lazdomis, mėtyti ir kovoti su peiliai, muštis. Prie viso šito, dar turėjau kilnoti svarmenis, kad sustiprėčiau. Tarp visų tų raumeningų vyrų atrodžiau juokingai.
Nors ir labai stengiausi, dariau progresą labai lėtai. Ir mačiau, kaip vyresnieji treneriai į mane žiūri skersai. Buvau tik rakštis jų subinėje. Tačiau aš jaučiausi gerai. Vėl atgavusi jėgas galėjau vikriai išsisukti nuo Yamakuru smūgių, kurie nors ir buvo švelnūs, neleido man užmiršti, ką aš čia veikiu. Tačiau kovoti su šiuo vaikinu buvo gera. Nejaučiau baimės, kad man nepavyks. Priešingai, aš žinojau, kad man pavyks.
Po savaitės, kažkas panašaus į komisiją stebėjo mūsų kovas. Mes buvome suskirstyti į dvi dalis. Viena grupė buvo išvesta į parodomąsias kovas. Jie turėjo būti parduoti varžytinėse. Kuo geriau pasirodai kovoje, tuo aukštesne kaina tave parduoda. Aš likau treniruotis toliau. Yamakuru irgi. Nors tai greičiausiai įvyko dėl mano angelo sargo, kad Yamakuru padėtų man treniruotis. Tačiau jis buvo labai stiprus. Aš norėjau prilygti jam bent puse tiek, kiek jis sugebėjo. Jis turėjo jau keliauti į aukcioną ir išsinešdinti iš čia. Bet per mane jis čia įstrigo. Kiekvieną kartą pažvelgusi į jį jaučiausi nusidėjusi jam. Lyg kankinys įkalintas su silpna mergiote, kuriai nėra galimybių iš čia pabėgti. Tačiau jo akyse nemačiau pykčio man. Priešingai. Atrodė, kad jis lyg mokytojas mėgaujasi jo mokinio pasiekimais ir naujais laimėjimais.
Kiekvieną dieną kovodamas su Yamakuru vis labiau prie jo prisirišau. Man patiko jo draugija. Jo pasididžiavimo žvilgsniai, kai man pavykdavo ką nors padaryti. Nors būdavo pragariškai sunku, jo padrąsinami žvilgsniai versdavo tai užmiršti. Buvo gera nebesijausiti kankine. Buvo gera vėl pasijusti, kad dar yra vilties iš čia iškeliauti. Būdama su juo, jaučiausi stipri. Galinti kovoti už save ir savo išlikimą.
Praėjo kelios savaitės. Prisirinko naujų vergų į mūsų kovotojų tarpą. Mes vis kovojome ir kovojome. Kiekvieną dieną nieko kito, kaip tik kova ir treniruotės. Iš tiesų pradėjau jaustis sustiprėjusi. Tikėjausi, kad šiandien mane jau ves parduoti, kad galėsiu iš čia dingti, ir bandyti rasti naują gyvenimą. Kai žmonės stebėję mūsų treniruotes manęs vėl neatrinko, jaučiausi, kad niekuo nepasistūmėjau į priekį. Mane erzino viskas. Troškau, kad galėčiau iš čia pabėgti. Bet likau įkalinta dar keliom savaitėms. Mačiau iš Yamakuru akių, kad jis mane drąsina, tačiau man tai nekėlė jokio pasitikėjimo. Jis buvo įstrigęs čia kartu su manimi... Jei to būtų negana, treneriai kiekvieną dieną vis kreiviau į mane žiūrėdavo. Mačiau, kaip jie šnabždasi tarp pusavyje ir rodo į Yamakuru. Jie man nieko nedarė, tačiau jaučiau, kaip esu nekenčiama už tai, kad gaunu išskirtines teises.
Taip ėjo diena po dienos, savaitė po savaitės. Keitėsi veidai, o aš su Yamakuru buvome įstirge čia. Dėl manęs. Man jau darėsi nebesvarbu. Kiekvieną kartą per pasirodymus komisijai stengiausi vis labiau, tačiau visitiek likdavau čia. Keista, tačiau nors ir gavusį įdagą, aš vistiek nesijaučiau verge. Žinojau, kad taip ilgai nebus. Būsiu laisva.
Jau eiline tapusi peržiūra, man kėlė šleikštulį. Norėjau, kad greičiau viskas baigtųsi. Kovojau su Yamaturu, kai vienas iš trenerių pačiupo mane už rankos ir nustūmė į šoną. Pats ėmėsi kovoti su mano asmeniniu treneriu. Aš atsidūriau ant žemės. Na, tai tikrai negalėjo padaryti įspūdžio komisijai. Aš tiesiog spoksojau, kaip jiedu kovoja. Kol galiausiai suvokiau, kad treneris nenori tik kovoti su Yamakuru. Jis bando jį užmušti. Trenerių šnabždesiai virto veiksmais? Negalėjau to leisti. Griebiau ginklą ir šokau ant trenerio, tačiau vėl atsidūriau ant žemės. Yamakuru kažką sušuko man, nukreipė savo dėmesį į mane ir gavo kirtį į ranką. Niekas nieko nedarė. Žmogus žudomas. Tačiau niekam nerūpėjo. Mes vergai. Yamakuru nebegalėjo valdyti rankos. Jo ginklas atsidūrė kitoje rankoje, tačiau tai buvo tik paskutiniai smūgių atrėmimai. Trenenerio kardas atsidūrė Yamakuru krūtinėje. Girdėjau save šaukiant, tačiau tai buvo taip miglota. Pripuoliau prie Yamakuru, kuris skaičiavo savo paskutines akimirkas. Mačiau jo akis. Kupinas ryšto. Paskutinis atodūsis... Ir štai, vaizdinys, kurį mačiau, kai Odžanas mane palietė, kai gulėjau leisgyvė. Tačiau aš mačiau ne Yamakuru. Aš mačiau jo žudiką. Kardas vis dar styrojo Yamakuru kūne. Mano protas aptemo... Pyktis sunkėsi mano venomis. Pulsavo kraujas. Atsistojau ir ištraukiau kardą. Nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Viskas vyko taip greitai, kad net nebūčiau patikėjus, kad tai dariau aš. Šokau prie trenerio ir su kardo rankena kirtau per kelius ir jis suklupo. Su ta pačiau rankena trenkiau jam per veidą. Jis parkrito. Kardo ašmenys, kurie ką tik buvo Yamakuru kūne, atsidūtė prie jo žudiko kaklo. Mačiau jo pulsuojančia veną. Norėjau ją perpjauti. Jis buvo apstulbęs. Keliom akimirkom mūsų akys susidūrė. Norėjau atkeršyti... Tačiau užuot perbraukusi aštria briauna per kaklą, aš numečiau ginklą į šoną. Giliai alsavau. Buvo be galo skausminga... Treneris vis dar apstulbęs atsistojo. Likau klūpėti. Laukiau, kol gausiu spyrį į veidą ar bent jau kumštį į galvą. Tačiau nieko nebuvo. Visi tiesiog spoksojo į mane. Nesulaukusi jokio atsako, ir iš dalies atgavusi kvapą, atsistojau. Žiūrėjau į Yamakuru gulintį kūną. Norėjau verkti, tačiau neįstengiau. Mano gerklėje buvo tik gumulas, kurį aš stengiausi nuryti. Juk buvau pažadėjusi, kad niekada nebeprisirišiu prie nieko. Mano pažadai nieko verti...
- Gal juokaujate? Nė už ką, - ir atkišau puoduką atgal.
Moteris papurtė galvą ir vėl pastūmė man. Rodė, kad turiu išgerti. Aš dar kartą pauosčiau. Kvapas buvo klaikus. Liežuvio galiuku paliečiau skystį. Tikėjausi, kad tai mane suvimdys, tačiau buvau nustebinta. Jis nebuvo toks šlykštus, kaip atrodė. Kaip po to supratau, tas skystis buvo vaistai, kurie man gražino jėgas. Nuo pat ryto, visą dieną aš gulėjau gulte. Moteris mane slaugė, kad greičiau atgaučiau jėgas. Jai puikiai sekėsi, nes jau po dviejų dienų žengiau į areną.
Gavau ir savo nuosavą trenerį. Tai buvo tamsaus gymio vaikinas vardu Yamakuru. Jis buvo labai geras man. Bendros pratybos vykdavo kartu su visais, tačiau, kai reikėdavo kovoti dviese, Yamakuru vis atsidurdavo šalia manęs. Su juo viskas buvo kitaip. Lengviau. Mes kuo puikiausiai vienas kitą supratome ir be žodžių.
Taip pat man buvo liepta mokytis svaidyti ietį, kovoti lazdomis, mėtyti ir kovoti su peiliai, muštis. Prie viso šito, dar turėjau kilnoti svarmenis, kad sustiprėčiau. Tarp visų tų raumeningų vyrų atrodžiau juokingai.
Nors ir labai stengiausi, dariau progresą labai lėtai. Ir mačiau, kaip vyresnieji treneriai į mane žiūri skersai. Buvau tik rakštis jų subinėje. Tačiau aš jaučiausi gerai. Vėl atgavusi jėgas galėjau vikriai išsisukti nuo Yamakuru smūgių, kurie nors ir buvo švelnūs, neleido man užmiršti, ką aš čia veikiu. Tačiau kovoti su šiuo vaikinu buvo gera. Nejaučiau baimės, kad man nepavyks. Priešingai, aš žinojau, kad man pavyks.
Po savaitės, kažkas panašaus į komisiją stebėjo mūsų kovas. Mes buvome suskirstyti į dvi dalis. Viena grupė buvo išvesta į parodomąsias kovas. Jie turėjo būti parduoti varžytinėse. Kuo geriau pasirodai kovoje, tuo aukštesne kaina tave parduoda. Aš likau treniruotis toliau. Yamakuru irgi. Nors tai greičiausiai įvyko dėl mano angelo sargo, kad Yamakuru padėtų man treniruotis. Tačiau jis buvo labai stiprus. Aš norėjau prilygti jam bent puse tiek, kiek jis sugebėjo. Jis turėjo jau keliauti į aukcioną ir išsinešdinti iš čia. Bet per mane jis čia įstrigo. Kiekvieną kartą pažvelgusi į jį jaučiausi nusidėjusi jam. Lyg kankinys įkalintas su silpna mergiote, kuriai nėra galimybių iš čia pabėgti. Tačiau jo akyse nemačiau pykčio man. Priešingai. Atrodė, kad jis lyg mokytojas mėgaujasi jo mokinio pasiekimais ir naujais laimėjimais.
Kiekvieną dieną kovodamas su Yamakuru vis labiau prie jo prisirišau. Man patiko jo draugija. Jo pasididžiavimo žvilgsniai, kai man pavykdavo ką nors padaryti. Nors būdavo pragariškai sunku, jo padrąsinami žvilgsniai versdavo tai užmiršti. Buvo gera nebesijausiti kankine. Buvo gera vėl pasijusti, kad dar yra vilties iš čia iškeliauti. Būdama su juo, jaučiausi stipri. Galinti kovoti už save ir savo išlikimą.
Praėjo kelios savaitės. Prisirinko naujų vergų į mūsų kovotojų tarpą. Mes vis kovojome ir kovojome. Kiekvieną dieną nieko kito, kaip tik kova ir treniruotės. Iš tiesų pradėjau jaustis sustiprėjusi. Tikėjausi, kad šiandien mane jau ves parduoti, kad galėsiu iš čia dingti, ir bandyti rasti naują gyvenimą. Kai žmonės stebėję mūsų treniruotes manęs vėl neatrinko, jaučiausi, kad niekuo nepasistūmėjau į priekį. Mane erzino viskas. Troškau, kad galėčiau iš čia pabėgti. Bet likau įkalinta dar keliom savaitėms. Mačiau iš Yamakuru akių, kad jis mane drąsina, tačiau man tai nekėlė jokio pasitikėjimo. Jis buvo įstrigęs čia kartu su manimi... Jei to būtų negana, treneriai kiekvieną dieną vis kreiviau į mane žiūrėdavo. Mačiau, kaip jie šnabždasi tarp pusavyje ir rodo į Yamakuru. Jie man nieko nedarė, tačiau jaučiau, kaip esu nekenčiama už tai, kad gaunu išskirtines teises.
Taip ėjo diena po dienos, savaitė po savaitės. Keitėsi veidai, o aš su Yamakuru buvome įstirge čia. Dėl manęs. Man jau darėsi nebesvarbu. Kiekvieną kartą per pasirodymus komisijai stengiausi vis labiau, tačiau visitiek likdavau čia. Keista, tačiau nors ir gavusį įdagą, aš vistiek nesijaučiau verge. Žinojau, kad taip ilgai nebus. Būsiu laisva.
Jau eiline tapusi peržiūra, man kėlė šleikštulį. Norėjau, kad greičiau viskas baigtųsi. Kovojau su Yamaturu, kai vienas iš trenerių pačiupo mane už rankos ir nustūmė į šoną. Pats ėmėsi kovoti su mano asmeniniu treneriu. Aš atsidūriau ant žemės. Na, tai tikrai negalėjo padaryti įspūdžio komisijai. Aš tiesiog spoksojau, kaip jiedu kovoja. Kol galiausiai suvokiau, kad treneris nenori tik kovoti su Yamakuru. Jis bando jį užmušti. Trenerių šnabždesiai virto veiksmais? Negalėjau to leisti. Griebiau ginklą ir šokau ant trenerio, tačiau vėl atsidūriau ant žemės. Yamakuru kažką sušuko man, nukreipė savo dėmesį į mane ir gavo kirtį į ranką. Niekas nieko nedarė. Žmogus žudomas. Tačiau niekam nerūpėjo. Mes vergai. Yamakuru nebegalėjo valdyti rankos. Jo ginklas atsidūrė kitoje rankoje, tačiau tai buvo tik paskutiniai smūgių atrėmimai. Trenenerio kardas atsidūrė Yamakuru krūtinėje. Girdėjau save šaukiant, tačiau tai buvo taip miglota. Pripuoliau prie Yamakuru, kuris skaičiavo savo paskutines akimirkas. Mačiau jo akis. Kupinas ryšto. Paskutinis atodūsis... Ir štai, vaizdinys, kurį mačiau, kai Odžanas mane palietė, kai gulėjau leisgyvė. Tačiau aš mačiau ne Yamakuru. Aš mačiau jo žudiką. Kardas vis dar styrojo Yamakuru kūne. Mano protas aptemo... Pyktis sunkėsi mano venomis. Pulsavo kraujas. Atsistojau ir ištraukiau kardą. Nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Viskas vyko taip greitai, kad net nebūčiau patikėjus, kad tai dariau aš. Šokau prie trenerio ir su kardo rankena kirtau per kelius ir jis suklupo. Su ta pačiau rankena trenkiau jam per veidą. Jis parkrito. Kardo ašmenys, kurie ką tik buvo Yamakuru kūne, atsidūtė prie jo žudiko kaklo. Mačiau jo pulsuojančia veną. Norėjau ją perpjauti. Jis buvo apstulbęs. Keliom akimirkom mūsų akys susidūrė. Norėjau atkeršyti... Tačiau užuot perbraukusi aštria briauna per kaklą, aš numečiau ginklą į šoną. Giliai alsavau. Buvo be galo skausminga... Treneris vis dar apstulbęs atsistojo. Likau klūpėti. Laukiau, kol gausiu spyrį į veidą ar bent jau kumštį į galvą. Tačiau nieko nebuvo. Visi tiesiog spoksojo į mane. Nesulaukusi jokio atsako, ir iš dalies atgavusi kvapą, atsistojau. Žiūrėjau į Yamakuru gulintį kūną. Norėjau verkti, tačiau neįstengiau. Mano gerklėje buvo tik gumulas, kurį aš stengiausi nuryti. Juk buvau pažadėjusi, kad niekada nebeprisirišiu prie nieko. Mano pažadai nieko verti...