XV. Susitikimas
Stovėjau tarp vyrų ir laukiau savo eilės. Buvau surišta virve ties rankomis, juosmeniu ir kojomis. Stebėjau pirklius, kurie aukcione derasi dėl geresnės kainos. Siekia nusipirkti sau dar vieną tarną. Per parodomąjį pasirodymą pasirodžiau puikiai. Nesupratau, kaip man tai pavyko, tačiau jaučiausi stipri. Stipresnė nei bet kada. Žinojau, kad dėl manęs aukcione kils milžiniškas mūšis. Mačiu tai iš akių, kurios mane apžiūrinėjo.
Prieš visus pasirodymus mus nuprausė ir sutvarkė. Po ilgo laiko mačiau save veidrodyje. Buvau labai pasikeitusi. Per šį laiką suaugau. Treniruodamasi praleidau beveik pusę metų. Be to pasidariau moteriškesnė. Gražesnė. Nieko keisto, kad kaitinau kraują jauniems pirkliams. Bijojau, kas manęs laukia. Žinojau, kas manęs laukia. Nebūsiu kovotoja. Būsiu jų žaislas. Tik tiek.
Aplinkui vyko ir daugiau aukcionų. Vergų turgus. Aukcionų vedėjai turėjo rėkte rėkti, kad kas nors išgirstų. Tačiau tai nesustabdė gauti pinigus už vergus... žmones.
Prieš mane stovėjęs vyras užlipo ant pakilos. Vedėjas kažką šaukė pirkėjams ir po kelių akimirkų prasidėjų kainų siūlymai. Vergas stovėjo pasitempęs ir iškėlęs galvą. Jis didžiavosi, kad yra parduodamas, kaip vergas-kovotojas. Man vis dar netilpo tai į galvą.
Visi aplinkui šūkavo, kol galiausiai vedėjas suriko ir vyras buvo nuvestas nuo pakylos. Tai užtruko vos kelias akimirkas. Mano eilė.
Mano širdis plakė kur kas stipriau. Ji bandė išsiveršti iš mano krūtinės. Lipdama laipukais, jaučiau kaip kyla karštis priešais esančių pirklių. Žaisliukas atsidūrė ant pakilos. Vedėjui net neteko kažką apie mane pasakyti. Aukcionas prasidėjo be jo komandos. Baimė pradėjo kaustyti mano kūną. Nuleidau galvą ir laukiau savo nuosprendžio. Likimo.
Tai užtruko gal visą amžinybę. Išgirdau žodį, kurį girdėdavau ir kitais kartais. „Parduota“. Buvau parduota. Pakėliau akis, bandydama minioje rasti žmogų, kuria mane nusipirko.
Tačiau tai, ką išvydau, pranoko viską, apie ką galvojau pagalvoti. Minioje stovėjo JI! Su šydų ant veido ji žvelgė į mane. Nežinojau, ar ji mane atpažino, tačiau, kai įsmeigiau į ją savo akis, ji nuleido savąsias ir pajudėjo link išėjimo. Mane pradėjo verti nuo pakilos. Tai buvo vienintelė galimybė.
- Tu! - nesupratau, iš kur išlėkė šis garsas. - Nedrįsk! Nedrįsk manęs čia palikti!
Ji sustojo ir atsigręžė. Buvau beveik nutemta nuo pakilos, bet neįstengiau patraukti akių nuo jos. Tačiau galiausiai ji tik nusigręžė ir išėjo.
Prieš visus pasirodymus mus nuprausė ir sutvarkė. Po ilgo laiko mačiau save veidrodyje. Buvau labai pasikeitusi. Per šį laiką suaugau. Treniruodamasi praleidau beveik pusę metų. Be to pasidariau moteriškesnė. Gražesnė. Nieko keisto, kad kaitinau kraują jauniems pirkliams. Bijojau, kas manęs laukia. Žinojau, kas manęs laukia. Nebūsiu kovotoja. Būsiu jų žaislas. Tik tiek.
Aplinkui vyko ir daugiau aukcionų. Vergų turgus. Aukcionų vedėjai turėjo rėkte rėkti, kad kas nors išgirstų. Tačiau tai nesustabdė gauti pinigus už vergus... žmones.
Prieš mane stovėjęs vyras užlipo ant pakilos. Vedėjas kažką šaukė pirkėjams ir po kelių akimirkų prasidėjų kainų siūlymai. Vergas stovėjo pasitempęs ir iškėlęs galvą. Jis didžiavosi, kad yra parduodamas, kaip vergas-kovotojas. Man vis dar netilpo tai į galvą.
Visi aplinkui šūkavo, kol galiausiai vedėjas suriko ir vyras buvo nuvestas nuo pakylos. Tai užtruko vos kelias akimirkas. Mano eilė.
Mano širdis plakė kur kas stipriau. Ji bandė išsiveršti iš mano krūtinės. Lipdama laipukais, jaučiau kaip kyla karštis priešais esančių pirklių. Žaisliukas atsidūrė ant pakilos. Vedėjui net neteko kažką apie mane pasakyti. Aukcionas prasidėjo be jo komandos. Baimė pradėjo kaustyti mano kūną. Nuleidau galvą ir laukiau savo nuosprendžio. Likimo.
Tai užtruko gal visą amžinybę. Išgirdau žodį, kurį girdėdavau ir kitais kartais. „Parduota“. Buvau parduota. Pakėliau akis, bandydama minioje rasti žmogų, kuria mane nusipirko.
Tačiau tai, ką išvydau, pranoko viską, apie ką galvojau pagalvoti. Minioje stovėjo JI! Su šydų ant veido ji žvelgė į mane. Nežinojau, ar ji mane atpažino, tačiau, kai įsmeigiau į ją savo akis, ji nuleido savąsias ir pajudėjo link išėjimo. Mane pradėjo verti nuo pakilos. Tai buvo vienintelė galimybė.
- Tu! - nesupratau, iš kur išlėkė šis garsas. - Nedrįsk! Nedrįsk manęs čia palikti!
Ji sustojo ir atsigręžė. Buvau beveik nutemta nuo pakilos, bet neįstengiau patraukti akių nuo jos. Tačiau galiausiai ji tik nusigręžė ir išėjo.
Mane nusipirko kažkos jaunas bajoras. Nesupratau nei vieno žodžio, kurį jis man sakė, o tai tik dar labiau ji linksmino. Jam buvo apie 35 metus. Augalotas, įdegęs, rudų akių. Turėjo ūsus, kurie buvo susukti šonuose. Buvo panašus į džentelmeną, tačiau tai buvo tik kaukė. Mačiau, ko jis iš manęs nori.
Vyras buvo apsistojęs prašmatnioje tevernoje. Jo kambarys buvo net viršutiniame, ketvirtame aukšte. Su balkonu, ornamentais išpuoštais turėklais. Prašmatni vieta: puiki medvilninė patalynė, gero medžio lova. Vyras man vis kažką kabėjo, nors kuo puikiausiai matė, kad nieko nesuprantu. Jis atskyrė mane nuo kitų vergų, kuriuos nusipirko ir atsivedė į savo kambarį. Pririšo mano rankas prie krėslo ir išėjo. Likau viena. Jaučiausi visiškai bejėgė. Bandžiau išsilaisvinti, tačiau tai buvo tik kvailas laiko gaišimas. Nors iš tiesų aš neturėjau daugiau ką veikti. Mačiau pro langą, kaip leidžiasi saulė. Buvau vėl įkalinta. Tik šį kartą kažkokio iškrypėlio rankose.
Staiga, paskutinius saulės spindulius man uždengė žmogaus šešėlis.
- Seniai matyta, maže, - jos angeliškas grožis nebuvo niekur dingęs.
Tokia, kokią prisiminiau. Juodi plaukai, randas. Odinė suknelė iki kelių ir ilgi batai. Atrodė pasakiškai.
- Žinojau, kad ateisi, - aš nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai ją išvydau.
- Puiku. Ir kas iš to? - ji šypsojosi.
- Padėk man! Atrišk!
- Wow... Kada mes taip tarėmės? - nusijuokė.
- Tai ką tada čia veiki? - atkirtau.
Mergina pradėjo vaikščioti po kambarį.
- Net nežinau... - ji paėmė žvakidę ir ją apžiūrėjo. - Man buvo labai smalsu, kaip tu čia po velnių atsidūrei, - ji atsisuko. Iš jos veido nedingo pašaipi šypsena.
Žiūrėjau į ją. Nežinojau, meluoti ar sakyti tiesą.
- Pabėgau.
- Pabodo draugija?
- Priklauso iš kurios pusės žiūrėsi.
- Ir iš kurios žiūri tu?
- Tai privertė mane suaugti. Kad ne visada tas, kuris tau padeda yra tavo draugas.
Žudikė šypsojosi. Puikiai suprato, kad tai skirta jai. Norėjau girdėti, ką ji galvoja. Ji priėjo prie manęs ir pasilenkė, kad būtų mano akių lygyje. Lyg tirynėtų mane.
- Ko ieškai manyje? - paklausiau, tačiau atsakymo nesulaukiau. Ji atsistojo ir nusisuko nuo manęs. - Ką čia veiki? Kodėl atėjai, jei nesiruoši man padėti? - supykau.
- Tu teisi. Keliausiu.
Mano galūnės aptirpo.
- Puiku, išeik. Ir vos tik pasitaikius progai, aš jį nužudysiu, - nežinau iš kur sklido šie žodžiai. - Bandei manyje įžiūrėti, ar aš neesu tokia, kaip tu? Deja. Aš lygiai tokia pat, kaip tu.
- Netiesa. Tu niekada nebūsi tokia, kaip aš, - paskutiniai žodžiai privertė ją sustoti. Dabar žinau, ką daryti..
- Tikrai? Palyginkime. Netekau šeimos, patekau į vagių landynę, tapau vagile, pabėgau, išmokau kovoti... Net žudžiau. Taigi, kuo mes skiriamės?
Jį įsmeigė žvilgsnį į mane. Nesitikėjo to išgirsti.
- Pamenu, kad sakei, jog nemėgsti likti skolinga, - žiūrėjau jai tiesiai į akis. - Tu man skolinga. Padėk man ir mes būsine atsiskaičiusios.
Pasigirdo rakinamų durų garsas. Žudikė tuoj pat dingo balkone. Į kambarį įsvirduliavo mano šeimininkas. Nuo toli užuodžiau alchoholio tvaiką. Jis kažką man vapėjo. Po to prisiartino ir pabandė pabučiuoti, tačiau tik užgriuvo ant manęs neišlaikęs pusiausvyros. Aš suspygau iš skausmo, nes jis buvo sunkus. Bandydama išvengti jo maskatuojančios galvos, pati trenkiau galvą į atlošą. Iš pradžių jis sunkiai stojosi, tačiau galiausiai labai lengvai nuo manęs atsikėlė. Tik išgirdusi balsą, supratau, kodėl. Žudikė kažką kalbėjo jam į nugarą. Jau ruošėsi jam kirsti su durklu.
- Ne. Nežudyk jo. Prašau, nereikia.
Vieną akimirksnį ji pažvelgė į mane. Ji apsuko savo durklo rankeną ir ja tvojo jam į smilkinius. Jis žaibiškai neteko sąmonės. Viskas vyko taip žaibiškai, kad mano šeimininkas net nespėjo suvokti, kas įvyko.
- Žinai, tu maišai man visus planus.
- Tikrai? Ir kokie gi jie?
Ji priėjo prie manęs ir nupjovė virves taip, kad būtų galima jas dar kartą panaudoti. Atrodė įsižeidusi. Atsistojau, o ji pradėjo rišti jam rankas. Stovėjau ir bandžiau susitvardyti. Turėjau galimybę pabėgti.
- Nestovėk, kaip įbesta. Padaryk iš ko nors jam burnai užkimšti.
Vyras buvo apsistojęs prašmatnioje tevernoje. Jo kambarys buvo net viršutiniame, ketvirtame aukšte. Su balkonu, ornamentais išpuoštais turėklais. Prašmatni vieta: puiki medvilninė patalynė, gero medžio lova. Vyras man vis kažką kabėjo, nors kuo puikiausiai matė, kad nieko nesuprantu. Jis atskyrė mane nuo kitų vergų, kuriuos nusipirko ir atsivedė į savo kambarį. Pririšo mano rankas prie krėslo ir išėjo. Likau viena. Jaučiausi visiškai bejėgė. Bandžiau išsilaisvinti, tačiau tai buvo tik kvailas laiko gaišimas. Nors iš tiesų aš neturėjau daugiau ką veikti. Mačiau pro langą, kaip leidžiasi saulė. Buvau vėl įkalinta. Tik šį kartą kažkokio iškrypėlio rankose.
Staiga, paskutinius saulės spindulius man uždengė žmogaus šešėlis.
- Seniai matyta, maže, - jos angeliškas grožis nebuvo niekur dingęs.
Tokia, kokią prisiminiau. Juodi plaukai, randas. Odinė suknelė iki kelių ir ilgi batai. Atrodė pasakiškai.
- Žinojau, kad ateisi, - aš nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai ją išvydau.
- Puiku. Ir kas iš to? - ji šypsojosi.
- Padėk man! Atrišk!
- Wow... Kada mes taip tarėmės? - nusijuokė.
- Tai ką tada čia veiki? - atkirtau.
Mergina pradėjo vaikščioti po kambarį.
- Net nežinau... - ji paėmė žvakidę ir ją apžiūrėjo. - Man buvo labai smalsu, kaip tu čia po velnių atsidūrei, - ji atsisuko. Iš jos veido nedingo pašaipi šypsena.
Žiūrėjau į ją. Nežinojau, meluoti ar sakyti tiesą.
- Pabėgau.
- Pabodo draugija?
- Priklauso iš kurios pusės žiūrėsi.
- Ir iš kurios žiūri tu?
- Tai privertė mane suaugti. Kad ne visada tas, kuris tau padeda yra tavo draugas.
Žudikė šypsojosi. Puikiai suprato, kad tai skirta jai. Norėjau girdėti, ką ji galvoja. Ji priėjo prie manęs ir pasilenkė, kad būtų mano akių lygyje. Lyg tirynėtų mane.
- Ko ieškai manyje? - paklausiau, tačiau atsakymo nesulaukiau. Ji atsistojo ir nusisuko nuo manęs. - Ką čia veiki? Kodėl atėjai, jei nesiruoši man padėti? - supykau.
- Tu teisi. Keliausiu.
Mano galūnės aptirpo.
- Puiku, išeik. Ir vos tik pasitaikius progai, aš jį nužudysiu, - nežinau iš kur sklido šie žodžiai. - Bandei manyje įžiūrėti, ar aš neesu tokia, kaip tu? Deja. Aš lygiai tokia pat, kaip tu.
- Netiesa. Tu niekada nebūsi tokia, kaip aš, - paskutiniai žodžiai privertė ją sustoti. Dabar žinau, ką daryti..
- Tikrai? Palyginkime. Netekau šeimos, patekau į vagių landynę, tapau vagile, pabėgau, išmokau kovoti... Net žudžiau. Taigi, kuo mes skiriamės?
Jį įsmeigė žvilgsnį į mane. Nesitikėjo to išgirsti.
- Pamenu, kad sakei, jog nemėgsti likti skolinga, - žiūrėjau jai tiesiai į akis. - Tu man skolinga. Padėk man ir mes būsine atsiskaičiusios.
Pasigirdo rakinamų durų garsas. Žudikė tuoj pat dingo balkone. Į kambarį įsvirduliavo mano šeimininkas. Nuo toli užuodžiau alchoholio tvaiką. Jis kažką man vapėjo. Po to prisiartino ir pabandė pabučiuoti, tačiau tik užgriuvo ant manęs neišlaikęs pusiausvyros. Aš suspygau iš skausmo, nes jis buvo sunkus. Bandydama išvengti jo maskatuojančios galvos, pati trenkiau galvą į atlošą. Iš pradžių jis sunkiai stojosi, tačiau galiausiai labai lengvai nuo manęs atsikėlė. Tik išgirdusi balsą, supratau, kodėl. Žudikė kažką kalbėjo jam į nugarą. Jau ruošėsi jam kirsti su durklu.
- Ne. Nežudyk jo. Prašau, nereikia.
Vieną akimirksnį ji pažvelgė į mane. Ji apsuko savo durklo rankeną ir ja tvojo jam į smilkinius. Jis žaibiškai neteko sąmonės. Viskas vyko taip žaibiškai, kad mano šeimininkas net nespėjo suvokti, kas įvyko.
- Žinai, tu maišai man visus planus.
- Tikrai? Ir kokie gi jie?
Ji priėjo prie manęs ir nupjovė virves taip, kad būtų galima jas dar kartą panaudoti. Atrodė įsižeidusi. Atsistojau, o ji pradėjo rišti jam rankas. Stovėjau ir bandžiau susitvardyti. Turėjau galimybę pabėgti.
- Nestovėk, kaip įbesta. Padaryk iš ko nors jam burnai užkimšti.