XVI. Durklas
Po kelių minučių viskas buvo baigta. Mano „šeimininkas“ be sąmonės ženklų buvo pririštas prie kėdės, prie tos pačios, kurioje ką tik sėdėjau aš. Jaučiausi pakilėtai. Jaučiausi taip, lyg po mano kojomis būtų atsiklaupęs pasaulis. Kad viskas pagaliau vėl mano rankose. Norėjau žengti pro duris kartu su Žudike, tačiau ši mane sustabdė.
- Pabūk čia. Gausiu tau drabužius. Su šiais per daug patrauksi akį.
Buvau užmiršusi, ką vilkiu. Tai buvo tunika, kurią man davė prieš pardavimą.
- Pala, nori, kad aš čia likčiau ir tu eitum viena? Gal juokauji?
- Jei pasakiau padėsiu, vadinas padėsiu. Lieki čia.
Keista, tačiau aš norėjau ja tikėti. Tiek laiko jos nekenčiau, o dabar žiūriu, kaip ji dingsta už durų. Minutės slinko labai lėtai. Vis dar tikėdama, kad ji grįš pradėjau raustis po iškrypėlio daiktus bandydama rasti ką nors naudinga.
Kuo ilgiau man teko laukti, tuo labiau mano optimistiškumas blėso. Sėdėjau ant lovos ir baiminausi, kad mūsų įkaitas atsipeikės, kad teks vienai kapstytis iš padėties. Tačiau, po nežmoniškai ilgų akimirkų, mano laimei, Žudikė grįžo nešina ryšuliu. Sviedė jį man:
- Renkis!
Išvyniojusi, radau berniukiškus drabužius ir kepurę. Jie buvo švarūs ir beveik nauji.
- Kaip tu..? - nesuvokiau, kaip jai vėl pavyko rasti rūbų.
- Be klausimų, renkis, - nukirto.
Nebuvau pasiruošusi ginčytis. Tik apsirengiau ir mes žengėme iš kambario. Mergina žengė priekyje manęs. Pačiupau raktus ir užrakinau kambarį. Jaučiausi taip, lyg būčiau galėjusi padaryti bet ką.
- Pabūk čia. Gausiu tau drabužius. Su šiais per daug patrauksi akį.
Buvau užmiršusi, ką vilkiu. Tai buvo tunika, kurią man davė prieš pardavimą.
- Pala, nori, kad aš čia likčiau ir tu eitum viena? Gal juokauji?
- Jei pasakiau padėsiu, vadinas padėsiu. Lieki čia.
Keista, tačiau aš norėjau ja tikėti. Tiek laiko jos nekenčiau, o dabar žiūriu, kaip ji dingsta už durų. Minutės slinko labai lėtai. Vis dar tikėdama, kad ji grįš pradėjau raustis po iškrypėlio daiktus bandydama rasti ką nors naudinga.
Kuo ilgiau man teko laukti, tuo labiau mano optimistiškumas blėso. Sėdėjau ant lovos ir baiminausi, kad mūsų įkaitas atsipeikės, kad teks vienai kapstytis iš padėties. Tačiau, po nežmoniškai ilgų akimirkų, mano laimei, Žudikė grįžo nešina ryšuliu. Sviedė jį man:
- Renkis!
Išvyniojusi, radau berniukiškus drabužius ir kepurę. Jie buvo švarūs ir beveik nauji.
- Kaip tu..? - nesuvokiau, kaip jai vėl pavyko rasti rūbų.
- Be klausimų, renkis, - nukirto.
Nebuvau pasiruošusi ginčytis. Tik apsirengiau ir mes žengėme iš kambario. Mergina žengė priekyje manęs. Pačiupau raktus ir užrakinau kambarį. Jaučiausi taip, lyg būčiau galėjusi padaryti bet ką.
Atsidūrus lauke giliai įkvėpiau oro į plaučius. Jaučiau laisvės skonį, nors man dar reikėjo pasislėpti. Žudikė timptelėjo mane už rankovės. Tačiau aš sustingau lyg įbesta. Vėl tas jausmas. Jis mane persmelkė iki pačių kojų purštų galiukų. Aš žinojau, ką turiu padaryti. Aš negalėjau toliau bėgti. Aš turėjau grįžti savo durklo. Tai buvo protu nesuvokiama. Tai buvo blogiau už beprotybę. Grįžti, reiškia vėl tapti verge, nes aš nieku gyvu nesugebėčiau patekti į tvirtovę net su Žudikės pagalba.
- Kas nutiko?? Kodėl Tu sustojai??
- Aš... Aš turiu grįžti savo durklo...
- Ką?? Apie kokį durklą tu kalbi?? - ji pažvelgė į tavernos pusę.
- Ne... Į tvirtovę.
- Tu juokauji, - tačiau išvydusi mano veido išraišką, nustėro. - Nekvailiok! Tu ką tik iš ten ištrūkai, o dabar nori grįžti??
Kuo toliau, tuo stipresnis jausmas darėsi. Aš turiu grįžti. Tačiau jeigu grįšiu, aš nieku gyvu neišsikrapštysiu. Žudikė yra mano vienintelis išsigelbėjimo siūlas. Ir aš jį paleidžiu. Aš turi kažkokių galių, kurios leidžia man matyti ar bent jau nujausti ateiti. Ir šį kartą jos buvo tokios stiprios, kad įveikė net mano protą.
- Taip, - atsakiau.
- Aš su tavimi neisiu, - ji norėjo, kad aš išsigąsčiau, tačiau manęs tai nepaveikė.
- Tai einu viena. Ačiū, kad išgelbėjai nuo to šlikštynės, - ir nusisukusi, nubėgau. Tik išgirdau jos tylų šūksnį man pavijum:
- Tu nieku gyvu viena ten neprasibrausi, o ypač naktį...
Man sunkiai sekėsi suvokti ką dariau, tačiau negalėjau ignoruoti šio jausmo. Jis lyg užvaldė mano kūną. Lyg nematoma jėga tempė mane atgal į tvirtovę.
Pribėgusi sieną, supratau, kad man nepavyks lengvai prasibrauti. Buvo jau sutemę ir vartai uždaryti. Ėjau aplinkui per atstumą, kad manęs niekas nepamatytų. Apėjusi aplinkui visą tvirtoję supratau, kad šansų pakliūti man nėra. Sargybiniai saugojo priekinius vartus, o galiniai buvo sandariai uždaryti. Jie buvo mažesni, tik tvirtovės tvarkytojams.
Stovėjau lyg įbesta. Žiūrėjau į vartus lyg tikėdamasi akimis jas atidaryti. Turėjau patekti į vidų. Neviltis apėmė mane, tačiau jausmas tik dar labiau stipėjo. Lyg būčiau tinkamoje vietoje.
- Atsidaryk! - sušnabždėjau jom.
Ir tą akimirką išgirdau garsus sklindančius iš už durų. Aš puoliau nuo durų.
- Turėtų jau atvežti. Kur gi po galais tas vežimas?? - jie kalbėjo mano kalba.
- Tau reiktų mažiau panikuoti, tuoj bus.
- Aš niekada nepanikuoju...
- Tu visada panikuoji...
Kokias penkias minutes du vyrai stovėjo lauke ir ginčijosi apie tai, kaip blogai panikuoti, kol galiausiai pasirodė vežimas. Tai buvo mano šansas pakliūti į vidų. Vežime buvo didelės statinės, kurias vyramas teko iškelti. Kai jie susikoncentravo į statines, aš įslinkau į tvirtovės kiemą ir per virtuvė patekau į vidų.
Lyg žinodama kur, ėjau ilgais šaltai kolidoriais. Buvo pakankamai tamsu, tačiau aš mačiau, kur einu. Tiksliau jaučiau, kur einu. Ir keisčiausia, kad nieko nesutikau. Iš kur aš žinau kur eiti? Šis klausimas mane kankino.
- Tu pats keisčiausias žmogus...
Mano širdis tiesiog sustojo. Pamaniau, kad esu sučiupta, tačiau už mano nugaros stovėjo Žudikė.
- Tu mane mirtinai išgąsdinai!
- Oh patikėk, toks ir buvo planas!
- Kaip čia patekai? - nusitebėjau.
- Taip pat kaip ir tu. Tai koks planas?
Aš nežinojau, koks planas. Viskas, ką žinojau, kad mano nuojauta stipresnė už mano protą. Nieko neatsakius pajudėjau tolyn. Tyliai judėjom į priekį tamsiais kolidoriais. Galiausiai mano nuojauta dingo. Tas stiprus jausmas vedęs tolyn išnyko taip pat stigiai, kaip ir atsidaro.
- Kas nutiko? Atėjom? - nesuprato Žudikė.
Mes stovėjome priešais duris, tačiau aš nė nenutuokiau ar čia tos durys, kurių man reikia.
- Čia, - pamėginiau atidaryti, bet jos buvo užrakintos.
Žudikė patraukė mane nuo durų ir pati pradėjo krapštytis prie spynos.
- Kažkas ateina, - išgirdau garsus.
Mergina net nesuregavo. Ji toliau krapštėsi prie spynos. Jau pradėjau dairytis vietos pasislėpti, tačiau čia nieko nebuvo. Jeigu mes greitai neįeisime į visų, būsime sučiuptos. Mano kūnas virpėjo iš baimės. Tačiau paskutinę akimirką išgirdau trakštelėjimą ir mergina atidariusi duris įėjo. Aš įlekiau paskui ją ir mes uždarėme duris. Kelias akimirkas stovėjau prigludus prie durų ir meldžiausi, kad viskas būtų gerai. Ir buvo. Kol kas mes buvome saugios. Žudikė priėjo prie stalo ir uždegė žvakę. Pradėjau kuistis aplinkui ieškodama savo durklo. Tačiau niekaip jo neradau. Nei ant stalo, nei spintoje jo nebuvo.
- Nesuprantu, jis turi būti čia, - sušnabždėjau iš nevilties sau. Žudikė tik stovėjo ir spoksojo į mane.
- Tai mes tiek rizikavome dėl daikto, kurio čia net nėra?
Mečiau piktą žvilgsnį jai.
- Jis turi būti čia. Aš jaučiau tai.
- Tai mes čia atsidūrėme, nes tu kažką jautei? - supyko.
- Tu žinai apie ką kalbu. Mačiau tave, kai nužudei mano poną. Tu jautei kur jis yra. Arba tamsoje sumedžiojai kiškį. Tu darai, kas yra neįmanoma. Kodėl aš to negaliu? - jaučiausi tokia pikta, kad net virpėjau. Tik greičiausiai tai buvo daugiau nusivilimas, nei pyktis. Mergina angelo veidu stovėjo ir žiūrėjo nieko nesakydama. Žvakės šviesoje atrodė dar gražiau.
Staiga mergina sužiuro į duris.
- Kažkas ateina, - ji užputė žvakę ir mes likome tamsoje. Mačiau, kaip jos siluetas nuslinko prie durų. Išgirdau, kaip ašmenys buvo ištraukti iš dėklo.
Pro duris įėjo vyras. Kažką pradėjo murmėti sau po nosimi, kai pamatė, kad durys neužrakintos. Ir tada prasidėjo grumtynės. Žudikė puolė vyrą ir aš nebesupratau, kad vyksta. po kelių akimirkų išgirdau:
- Jeigu išleisi bent vieną garsą, perėžiu gerklę! Uždek žvakę.
Pripuoliau prie žvakidės ir uždegiau. Žudikė iš už vyro nugaros laikė pridėjus prie gerklės kardą. Tai buvo Ožanas. Pamatęs mane nuoširdžiai nustebo.
- Ką čia veiki? Turėjai dingti kuo toliau nuo čia!
- Jūs pažįstami? - tvirtai paklausė mergina tik dar tvirčiau pridėdama prie kaklo peilį.
- Nežudyk jo! - kreičiausi į Žudikę. - Odžanai, aš atėjau durklo.
Vyras pasimetė.
- Tu grįžai dėl durklo? Gal juokauji?
- Aš jai tą patį sakiau, - po nosimi sumurmėjo mergina.
- Man jo reikia! - surikau. Ir tada supratau, padariusi klaidą. Aidas pasiekė koridorių ir nuaidėjo labai toli.
- Jums reikia nešdintis iš čia! Aš tau jį atiduosiu, jeigu paleisit, - jis žiūrėjo į mane, tačiau Žudikė sustingo. Ji intensyviai mąstė. Nors tai truko tik sekundę, atrodė, kaip visą amžinybę. Ji pažvelgė į mane. Tada lėtai paleido vyrą ir staigiai užsidengė veidą šydu. Odžanas priėjo prie spintos ir šiek tiek ją patraukė. Už jos buvo landa. Jis įkišo ranką ten ir ištraukė į medžiagą suvyniotus daiktus. Padavė man ir tarė:
- Lėk kuo toliau nuo čia ir niekada negrįžk!
Aš stovėjau sustingusi. Nežinojau, ką daryti. Žudikė pagriebė mane už pakarpos ir išsitempė iš kambario. Neturėjau galimybės susivokti. Mes skuodėme koridoriais neaiškia puse, tačiau žudikė žinojo, ką daro. Ji nekėlė jokio garso, o aš kliuvinėjau lygioje vietoje. Bijojau, kad kas nors mus išgirs. Mano žinojimas buvo dingęs ir dabar mąsčiau tik apie tai, kaip kvailai pasielgiau čia atėjusi. Žudikė pagriebė mane ir prispaudė prie sienos.
- Kažkas ateina, - pašnabždėjo man į ausį.
Ji lėtai, kad nesukeltų garso išsitraukė savo kardą. Nenorėjau, kad ji ką nors nužudytų, tačiau nebūčiau ištvėrusi, jei likčiau. Mes lindėjome kampe ir laukėme. Girdėjau žingsnius. Žudikė buvo įsitempusi ir laukė. Ji panašėjo į katę tykančią grobio. Kelios akimirkos virto amžinybe.
Iš už kampo išlindo du vyriškiai. Žudikė žaibiškai šoko iš slėptuvės ir kardo rankena smogė vienam iš sargybiniui į veidą. Jis nė nesusivokė kas įvyko ir susmuko atsitrenkęs į sieną. Antrasis griebė merginai už pečių ir sviedė ją į sieną. Tikėjausi, kad ji į ją atsitrenks kaip ir sargybinis, bet ji tik atsistūmė rankomis nuo sienos ir trenkė sargybiniui. Jis susvirduliavo, apdujęs išsitraukė ginklą ir vėl puolė. Ir tą akimirką atsitiko tai, ko mažiausiai tikėjausi. Ji kažkokiu greitu mostu išmušė jam iš rankos ginklą - to nemačiau, nes viskas vyko per daug greitai - ir pagriebusi už gerklės pakelė vyrą į viršų. Vos viena ranka laikė sargybinį, kuris tabalavo kojomis nustebęs ir išsigandęs nemažiau nei aš.
- Kaip tu..? - suvapėjau sau po nosimi.
Girdėjau kaip sargybinis bando įkvėpti, tačiau Žudikė laikė jį tvirtai iškėlusi sau virš galvos gaudyti paskutinio kvapo.
- Nežudyk jo... Prašau...
Žudikė pažvelgė į mane piktomis akimis, tačiau paleido vyrą. Jis pargriuvęs godžiai gaudė kiekvieną įkvėpimą. Mergina, vienu smūgiu iš kelio, paliko vyrą gulintį be sąmonės. Aš žiūrėjau į ją bandydama suvokti, kaip ji gali būti tokia stipri, o ji, tik perliejusi mane piktu šaltu žvilgsiu patraukė per koridorius lyg katė, kuri vaikšto viena.
- Kas nutiko?? Kodėl Tu sustojai??
- Aš... Aš turiu grįžti savo durklo...
- Ką?? Apie kokį durklą tu kalbi?? - ji pažvelgė į tavernos pusę.
- Ne... Į tvirtovę.
- Tu juokauji, - tačiau išvydusi mano veido išraišką, nustėro. - Nekvailiok! Tu ką tik iš ten ištrūkai, o dabar nori grįžti??
Kuo toliau, tuo stipresnis jausmas darėsi. Aš turiu grįžti. Tačiau jeigu grįšiu, aš nieku gyvu neišsikrapštysiu. Žudikė yra mano vienintelis išsigelbėjimo siūlas. Ir aš jį paleidžiu. Aš turi kažkokių galių, kurios leidžia man matyti ar bent jau nujausti ateiti. Ir šį kartą jos buvo tokios stiprios, kad įveikė net mano protą.
- Taip, - atsakiau.
- Aš su tavimi neisiu, - ji norėjo, kad aš išsigąsčiau, tačiau manęs tai nepaveikė.
- Tai einu viena. Ačiū, kad išgelbėjai nuo to šlikštynės, - ir nusisukusi, nubėgau. Tik išgirdau jos tylų šūksnį man pavijum:
- Tu nieku gyvu viena ten neprasibrausi, o ypač naktį...
Man sunkiai sekėsi suvokti ką dariau, tačiau negalėjau ignoruoti šio jausmo. Jis lyg užvaldė mano kūną. Lyg nematoma jėga tempė mane atgal į tvirtovę.
Pribėgusi sieną, supratau, kad man nepavyks lengvai prasibrauti. Buvo jau sutemę ir vartai uždaryti. Ėjau aplinkui per atstumą, kad manęs niekas nepamatytų. Apėjusi aplinkui visą tvirtoję supratau, kad šansų pakliūti man nėra. Sargybiniai saugojo priekinius vartus, o galiniai buvo sandariai uždaryti. Jie buvo mažesni, tik tvirtovės tvarkytojams.
Stovėjau lyg įbesta. Žiūrėjau į vartus lyg tikėdamasi akimis jas atidaryti. Turėjau patekti į vidų. Neviltis apėmė mane, tačiau jausmas tik dar labiau stipėjo. Lyg būčiau tinkamoje vietoje.
- Atsidaryk! - sušnabždėjau jom.
Ir tą akimirką išgirdau garsus sklindančius iš už durų. Aš puoliau nuo durų.
- Turėtų jau atvežti. Kur gi po galais tas vežimas?? - jie kalbėjo mano kalba.
- Tau reiktų mažiau panikuoti, tuoj bus.
- Aš niekada nepanikuoju...
- Tu visada panikuoji...
Kokias penkias minutes du vyrai stovėjo lauke ir ginčijosi apie tai, kaip blogai panikuoti, kol galiausiai pasirodė vežimas. Tai buvo mano šansas pakliūti į vidų. Vežime buvo didelės statinės, kurias vyramas teko iškelti. Kai jie susikoncentravo į statines, aš įslinkau į tvirtovės kiemą ir per virtuvė patekau į vidų.
Lyg žinodama kur, ėjau ilgais šaltai kolidoriais. Buvo pakankamai tamsu, tačiau aš mačiau, kur einu. Tiksliau jaučiau, kur einu. Ir keisčiausia, kad nieko nesutikau. Iš kur aš žinau kur eiti? Šis klausimas mane kankino.
- Tu pats keisčiausias žmogus...
Mano širdis tiesiog sustojo. Pamaniau, kad esu sučiupta, tačiau už mano nugaros stovėjo Žudikė.
- Tu mane mirtinai išgąsdinai!
- Oh patikėk, toks ir buvo planas!
- Kaip čia patekai? - nusitebėjau.
- Taip pat kaip ir tu. Tai koks planas?
Aš nežinojau, koks planas. Viskas, ką žinojau, kad mano nuojauta stipresnė už mano protą. Nieko neatsakius pajudėjau tolyn. Tyliai judėjom į priekį tamsiais kolidoriais. Galiausiai mano nuojauta dingo. Tas stiprus jausmas vedęs tolyn išnyko taip pat stigiai, kaip ir atsidaro.
- Kas nutiko? Atėjom? - nesuprato Žudikė.
Mes stovėjome priešais duris, tačiau aš nė nenutuokiau ar čia tos durys, kurių man reikia.
- Čia, - pamėginiau atidaryti, bet jos buvo užrakintos.
Žudikė patraukė mane nuo durų ir pati pradėjo krapštytis prie spynos.
- Kažkas ateina, - išgirdau garsus.
Mergina net nesuregavo. Ji toliau krapštėsi prie spynos. Jau pradėjau dairytis vietos pasislėpti, tačiau čia nieko nebuvo. Jeigu mes greitai neįeisime į visų, būsime sučiuptos. Mano kūnas virpėjo iš baimės. Tačiau paskutinę akimirką išgirdau trakštelėjimą ir mergina atidariusi duris įėjo. Aš įlekiau paskui ją ir mes uždarėme duris. Kelias akimirkas stovėjau prigludus prie durų ir meldžiausi, kad viskas būtų gerai. Ir buvo. Kol kas mes buvome saugios. Žudikė priėjo prie stalo ir uždegė žvakę. Pradėjau kuistis aplinkui ieškodama savo durklo. Tačiau niekaip jo neradau. Nei ant stalo, nei spintoje jo nebuvo.
- Nesuprantu, jis turi būti čia, - sušnabždėjau iš nevilties sau. Žudikė tik stovėjo ir spoksojo į mane.
- Tai mes tiek rizikavome dėl daikto, kurio čia net nėra?
Mečiau piktą žvilgsnį jai.
- Jis turi būti čia. Aš jaučiau tai.
- Tai mes čia atsidūrėme, nes tu kažką jautei? - supyko.
- Tu žinai apie ką kalbu. Mačiau tave, kai nužudei mano poną. Tu jautei kur jis yra. Arba tamsoje sumedžiojai kiškį. Tu darai, kas yra neįmanoma. Kodėl aš to negaliu? - jaučiausi tokia pikta, kad net virpėjau. Tik greičiausiai tai buvo daugiau nusivilimas, nei pyktis. Mergina angelo veidu stovėjo ir žiūrėjo nieko nesakydama. Žvakės šviesoje atrodė dar gražiau.
Staiga mergina sužiuro į duris.
- Kažkas ateina, - ji užputė žvakę ir mes likome tamsoje. Mačiau, kaip jos siluetas nuslinko prie durų. Išgirdau, kaip ašmenys buvo ištraukti iš dėklo.
Pro duris įėjo vyras. Kažką pradėjo murmėti sau po nosimi, kai pamatė, kad durys neužrakintos. Ir tada prasidėjo grumtynės. Žudikė puolė vyrą ir aš nebesupratau, kad vyksta. po kelių akimirkų išgirdau:
- Jeigu išleisi bent vieną garsą, perėžiu gerklę! Uždek žvakę.
Pripuoliau prie žvakidės ir uždegiau. Žudikė iš už vyro nugaros laikė pridėjus prie gerklės kardą. Tai buvo Ožanas. Pamatęs mane nuoširdžiai nustebo.
- Ką čia veiki? Turėjai dingti kuo toliau nuo čia!
- Jūs pažįstami? - tvirtai paklausė mergina tik dar tvirčiau pridėdama prie kaklo peilį.
- Nežudyk jo! - kreičiausi į Žudikę. - Odžanai, aš atėjau durklo.
Vyras pasimetė.
- Tu grįžai dėl durklo? Gal juokauji?
- Aš jai tą patį sakiau, - po nosimi sumurmėjo mergina.
- Man jo reikia! - surikau. Ir tada supratau, padariusi klaidą. Aidas pasiekė koridorių ir nuaidėjo labai toli.
- Jums reikia nešdintis iš čia! Aš tau jį atiduosiu, jeigu paleisit, - jis žiūrėjo į mane, tačiau Žudikė sustingo. Ji intensyviai mąstė. Nors tai truko tik sekundę, atrodė, kaip visą amžinybę. Ji pažvelgė į mane. Tada lėtai paleido vyrą ir staigiai užsidengė veidą šydu. Odžanas priėjo prie spintos ir šiek tiek ją patraukė. Už jos buvo landa. Jis įkišo ranką ten ir ištraukė į medžiagą suvyniotus daiktus. Padavė man ir tarė:
- Lėk kuo toliau nuo čia ir niekada negrįžk!
Aš stovėjau sustingusi. Nežinojau, ką daryti. Žudikė pagriebė mane už pakarpos ir išsitempė iš kambario. Neturėjau galimybės susivokti. Mes skuodėme koridoriais neaiškia puse, tačiau žudikė žinojo, ką daro. Ji nekėlė jokio garso, o aš kliuvinėjau lygioje vietoje. Bijojau, kad kas nors mus išgirs. Mano žinojimas buvo dingęs ir dabar mąsčiau tik apie tai, kaip kvailai pasielgiau čia atėjusi. Žudikė pagriebė mane ir prispaudė prie sienos.
- Kažkas ateina, - pašnabždėjo man į ausį.
Ji lėtai, kad nesukeltų garso išsitraukė savo kardą. Nenorėjau, kad ji ką nors nužudytų, tačiau nebūčiau ištvėrusi, jei likčiau. Mes lindėjome kampe ir laukėme. Girdėjau žingsnius. Žudikė buvo įsitempusi ir laukė. Ji panašėjo į katę tykančią grobio. Kelios akimirkos virto amžinybe.
Iš už kampo išlindo du vyriškiai. Žudikė žaibiškai šoko iš slėptuvės ir kardo rankena smogė vienam iš sargybiniui į veidą. Jis nė nesusivokė kas įvyko ir susmuko atsitrenkęs į sieną. Antrasis griebė merginai už pečių ir sviedė ją į sieną. Tikėjausi, kad ji į ją atsitrenks kaip ir sargybinis, bet ji tik atsistūmė rankomis nuo sienos ir trenkė sargybiniui. Jis susvirduliavo, apdujęs išsitraukė ginklą ir vėl puolė. Ir tą akimirką atsitiko tai, ko mažiausiai tikėjausi. Ji kažkokiu greitu mostu išmušė jam iš rankos ginklą - to nemačiau, nes viskas vyko per daug greitai - ir pagriebusi už gerklės pakelė vyrą į viršų. Vos viena ranka laikė sargybinį, kuris tabalavo kojomis nustebęs ir išsigandęs nemažiau nei aš.
- Kaip tu..? - suvapėjau sau po nosimi.
Girdėjau kaip sargybinis bando įkvėpti, tačiau Žudikė laikė jį tvirtai iškėlusi sau virš galvos gaudyti paskutinio kvapo.
- Nežudyk jo... Prašau...
Žudikė pažvelgė į mane piktomis akimis, tačiau paleido vyrą. Jis pargriuvęs godžiai gaudė kiekvieną įkvėpimą. Mergina, vienu smūgiu iš kelio, paliko vyrą gulintį be sąmonės. Aš žiūrėjau į ją bandydama suvokti, kaip ji gali būti tokia stipri, o ji, tik perliejusi mane piktu šaltu žvilgsiu patraukė per koridorius lyg katė, kuri vaikšto viena.