Ir viskas ko reikia - surasti ko nori (duoti tam laiko tiek, kiek reikės) ir TIKĖTI..!
Aš noriu tobulėti. Aš noriu augti ir siekti kažko, kas šią akimirką atrodytų neįtikėtinai aukštai... Ne mano nosiai... Bet aš noriu siekti. Nes galiu. Ne todėl, kad turėčiau daug pinigų banke, gerą butą ar puikią mašiną. Aš noriu turėti daug pinigų, nes tą akimirką, kai aš juos jau turėsiu, aš būsiu kitoks žmogus. Aš būsiu žmogus, su kitokiu mąstymu, su kitokiais sugebėjimais, su kitokiu požiūriu į gyvenimą. Ir aš tai būsiu padariusi pati. Įrodžiusi daugiau ne kitiems, o sau. Jog aš esu verta stovėti prieš daugybe žmonių ir pasakoti savo sėkmės istoriją. Pasakoti, kaip sėdėjau su virpuliu viduje ir ašaromis akyse, kai mane žudė nežinomybė, kas aš ir ko aš noriu... Ir kaip aš tai pasiekiau. Kaip dar kartą įsimylėjau gyvenimą ir viską, kas yra aplinkui. Ir gal netgi užbaigiau studijas. Ir nors tas diplomas bus padėtas į garbingą vietą namuose, tačiau tai bus vienintelis jo panaudojimas. Ir aš nieko prieš. Tiek to, pasikankinau ir yra. Juk Tu visada ieškai galimybės net ir neįdomiuose dalykuose. Tai čia tikrai rasi kažką gero...
Ir viskas ko reikia - surasti ko nori (duoti tam laiko tiek, kiek reikės) ir TIKĖTI..!
0 Comments
Prieš 4 dienas Agnieta man parodė Super Viva ledų organizuojamą konkurą, kurio prizas - kelionė dviem į Positivus festivalį Latvijoje. Kadangi Super Viva'ai ledams buvo akcija, tai mes kaip apsėstos pirkome ledus ir registruodavom kvitus. Ir šiandien (2014.05.28) man paskambino Saulius iš Pover Hit Radio ir pasakė, jog aš esu viena iš laimėtojų!! Kol kalbėjau tiesioginame eteryje, dar nesijautė tiek daug džiaugsmo, nes nespėjau susivokti, tačiau kai manęs paprašė palaukti, kol jis užleis dainą, viskas sukilo. Laimė sunkėsi per kraštus, rankos drebėjo ir aš negalėjau sulaukti, kada galėsiu tai psakyti Agnietai. Viskas tiesiog buvo tobula. Man neberūpėjo, kad reikia rašyti referatą, ir kad laukia didaktikos egzaminas. Pirmą kartą kažką laimėjau ir tai yra du festivalio bilietai, kurių vienas kainuoja 57€ (~200lt), kelionė, palapinė ir vieta palapinių miestelyje. Argi tai ne Awesome?? :D
Juk kiekvieną vakarą, kai gerdavom alų, mūsų tostas buvo už festivalį. Ir kas svarbiausia, aš jaučiausi, lyg mes jau turime bilietus. Lyg yra net neįmanoma, kad mes ten nevažiuosim. Ir taip yra!! Dabar tik reikia, kad Agnieta laimėtų bilietą, ir kad mes galtume pasiimti dar du draugus! ;D Būtų nerealu ;DD Kartais gimti šedevrams reikia menkučios postūmio. Ir dėl visko kalta Agnieta. Vieną vakarą pastebėjo, kad aš niekada negaminu kažko naujo, o tik įprastus makaronus, kiniškus ryžius, jokių sudėtingesniu patiekalų. Na, visų pirma, aš nekokia virėja. Nors kita vertus, ko čia nemokėti? Susirandi receptą ir darai taip, kaip parašyta. Tačiau sukiotis virtuvėje tik dėl savęs... Nu ne... ;D Ne mano pašaukimas... Taigi jeigu aš gaminu, tai man gera nuotaika, arba kažkam. Ir jeigu Jūs esat tas kažkas, tai jauskitės pamalonintas, nes tokie įpatingi įvykiai dažnai nevyksta. Ir štai, nuėjusi į parduotuvę rengiausi pirkti viską, ko reikia itališkiems makaronas, kai prisiminiau Agnietos žodžius. Grįžau namo ir susiradau lazanijos receptą. Ir pasirodo, tai nėra taip sudėtinga padaryti, nei aš galvojau. Vėl grįžau į parduotuvę ir nusipirkau visus ingredientus. Ir tai nebuvo taip brangu, kaip galvojau. Iš viso gavosi apie 17lt. Ir tai buvo pirmasisi susipirkimas. Dabar turiu lakštų, kurių ilgam užteks. O ir skonis buvo nuostabus. Kaip pirmam kartui, net nesitikėjau, kad taip gerai gausis ;DD O sotumas... Suvalgius du nedidelius gabaliukus, jaučiausi tokia persivalgius! O kadangi aš gaminau su mintimi, kad Agnietai irgi patiktų, tai išgirdus pagyrimus iš jos tiesiog skraidžiau ;DD Neseniai gavau dvi atvirutes iš Baltarusijos. Tai buvo Thank YOu cards. Moteris parašė, kaip jai patko mano žodžiai užrašyti ant atviručių, kurias siunčiau aš. Mano noras, kažką paveikti į gerąją pusę, pavyko. Kažką palietė tie žodžiai, kuriuos rašiau. Ir tai yra didžiausias malonumas siunčiat atvirutes.
Būtent dėl to visada siunčiu ne vieną atvirutę ir parašau daugiau, nei "Happy Postcrossing". Jaučiu pakylėjimą, kad galiu įdėti dalelę širdies į šį projektą ir į kiekvieną atvirutę. O ir atvirutės, kurias siunčiu. Tos nemokamas atvirutės, kurias kur nors radau ar gavau. Tačiau jose yra kažko daugiau nei kvaili paveiksliukai. Ir nežinau, ar man tai kadanors atsibos... Tikiuosi ne... Kitą kartą, kai eisi į seminarą plėsti savo supratimą apie gyvenimą, nenusivilk, kad visą teoriją tu jau žinai. Kad Tavo pomėgis, mokslas, gyvenimo būdas prilygsta Tau patinkančio saviugdos specialisto žinias. Nenusivilk. Bandyk atrasti, ką gero ji parodė. Gal būt viskas buv žinoma, tačiau atrask kokią nors naudą. Viskas negali būti taip blogai. Gal būt jis parodys kokią nors idėją, kaip papasakoti tai, ką žinai. Arba gausi tiek daug vitamino C ir išeisi iš senimaro su skaudančiu pilvu. Juk nėra taip blogai. Taip pat gali išmokti, kaip dėstyti ir pasisemti įkvėpimo. Juk tame ir esmė. :)
Būna akimirkų, kurios žudo. Kai nežinai, kas esi, kai nežinai, kodėl ar kam. Baisiausia, kad kažkas liks įskaudintas. Ir Tu to nenori. Tačiau negalima gyventi su baime, kad kažkas liks įskaidintias. Turi gyventi. Tau liepia stoti. Tu stoji. Daug maž galvodamas, kad ten Tavo vieta. Nors visas Tavo kūnas šaukė, jog nereikia to daryti. Palauk metus. Atrask, kas esi. Ir tada būsi laiminga. Bet Tu klausei visų išskyrus savęs. Turėk nuomonę, tikėk savo nuojauta. Ji žino. Ji žino tai, ką Tu suprasi tik po kurio laiko. Tačiau ji žino. Ir tada Tau nereiks kankintis su pasekmėmis. Kas Tu? Nežinau. Tu ištversi. Čia nėra net kalbų apie kitą variantą. Tačiau kam kankintis. Pamaištauk šiek tiek. Turi juk kada nors pradėti gyventi. O viskas, ką darai, klausai kitų nuomonės. Klausai kitų, kurie mano, jog žino, kas yra geriausia Tau. Blogiausia, kad jie nežino, kas Tu. Niekas nežino. Ar kada nors esi tai sakęs kam nors? Kas Tu? Daugelis mano, kad žino. Tačiau tai netiesa. Jie nežino, nes tai paslėpta giliai giliai viduje. O kodėl? ... Įdomu, ar kada nors sužinosime. Kodėl tylėjai... Kodėl melavai net sau pačiam. Nors ir sakei, kad to nedarai. Jeigu taip jau yra... Kada pagaliau pradėsi gyventi?
Kai pagalvoji, prisiminimai yra tai, kas laiko žmones tokius, kokie jie yra. Prisiminimai lyg inkaras, kuris padeda nenuskęsti. Jie kuria žmogų. Tai lyg oazė, kurioje žmogus gali jaustis saugus arba vieta, kurioje taip baisu, kad stengiamasi užmiršti ir sunaikinti viską, kas susiję su tuo.
Ir štai, staiga atsitinka taip, kad atsibudęs Tu nepameni nieko. Tuščias popieriaus lapas... Atsiranda žmonės, kurie sako, kad Tave pažįsta, žino, kas Tu, kaip Tu visada elgiesi, ko klausai ar kas yra neskanu valgyti. O Tu to nepameni. Ir kas tada? Dėlioti gyvenimą išnaujo piece by piece, ar kurti naują? Kurį pasirinkti? Taip ar taip teks kurti naująjį. Tačiau ar butinai žmogus turi bandyti ieškoti savęs, to, kas jis buvo? O gal spjauti į viską ir atidaryti naujo gyvenimo duris? Palikti viską ir pasiklysti ten... Ten kažkur, kur niekas Tavęs nežino... Atrasti save iš naujo. Atrasti tai, dėl ko verta gyventi... Bet vis dėl to? Kurį prisiminimą pasilikti? Tik vieną... That's the headache... |
AutoriusVida. 23. Kategorijos
All
Archives
September 2016
|