Pablo Picasso
Priedas Nr. 1 Pablo Picasso Pablo Picasso yra viena žymiausių XX a. asmenybių. Tapytojas, kūrėjas. Jo paveiksluose atsispindi jo paties gyvenimas ir potyriai. Vyras, kuris pradėjo naują dailės kryptį. Žmogus, kurio gyvenimą verta pažinti. “Everyone wants to understand art. Why don’t we try to understand the song of a bird? Why do we love the night, the flowers, everything around us, without trying to understand them? But in the case of a painting, people think they have to understand. If only they would realize above all that an artist works of necessity, that he himself is only an insignificant part of the world, and that no more importance should be attached to him than to plenty of other things which please us in the world though we can’t explain them; people who try to explain pictures are usually barking up the wrong tree.” [29]
0 Comments
* Jeigu tu pakankamai stiprus, nesigėdyk apsimesti silpnu; priešininkas dėl to praras atsargumą ir puls ankščiau laiko. (23) * Žmogaus, ginančio savo draugus, neveikia gyvenimo audros; jis turi jėgų nugalėti sunkumus ir žengti į priekį. (24) * Šviesos karys žino, kad tam tikros akimirkos kartojasi. Dažnai susiduria su tomis pačiomis problemomis ir jau pažįstamomis situacijomis; tada nusimena manydamas, kad gyvenime nesugeba žengti pirmyn, jeigu sunkios akimirkos užklumpa ir vėl. "Jau tai esu patyręs", - skundžiasi savo širdžiai. "Iš tiesų tu tai patyrei, - atsako širdis. - Bet niekada neįveikei". Karys tuomet supranta, kad pasikartojantys potyriai turi vienintelį tikslą: išmokyti to, ko jis nenori išmokti. (26-27) Kai pagalvoji, prisiminimai yra tai, kas laiko žmones tokius, kokie jie yra. Prisiminimai lyg inkaras, kuris padeda nenuskęsti. Jie kuria žmogų. Tai lyg oazė, kurioje žmogus gali jaustis saugus arba vieta, kurioje taip baisu, kad stengiamasi užmiršti ir sunaikinti viską, kas susiję su tuo.
Ir štai, staiga atsitinka taip, kad atsibudęs Tu nepameni nieko. Tuščias popieriaus lapas... Atsiranda žmonės, kurie sako, kad Tave pažįsta, žino, kas Tu, kaip Tu visada elgiesi, ko klausai ar kas yra neskanu valgyti. O Tu to nepameni. Ir kas tada? Dėlioti gyvenimą išnaujo piece by piece, ar kurti naują? Kurį pasirinkti? Taip ar taip teks kurti naująjį. Tačiau ar butinai žmogus turi bandyti ieškoti savęs, to, kas jis buvo? O gal spjauti į viską ir atidaryti naujo gyvenimo duris? Palikti viską ir pasiklysti ten... Ten kažkur, kur niekas Tavęs nežino... Atrasti save iš naujo. Atrasti tai, dėl ko verta gyventi... Bet vis dėl to? Kurį prisiminimą pasilikti? Tik vieną... That's the headache... Kad ir kaip scary tai skambėtų, tai visiška tiesa. Gal ir nelaikau savęs tikra rašytoja, tačiau mano galvoje yra tiek daug visokių personažų, kurie man patinka, kad net nežinau ką daryti, kai jie visi pradeda lįsti lauk. Personažas, apie kurį rašai pereina giliai per tave. Ir galiausiai ten pasilieka. Juk rašydamas, į istorija įdedi dalelę savęs, jausmų, emocijų. O tai vieni svarbiausių dalykų bet kur. Emocijos sustiprina prisiminimo jausmą. Jeigu su didelėmis emocijomis kažką išgyvenai, to lengvai neužmirši, nesvarbu, tai buvo gera, ar bloga. O su personažais tiesiog susigyveni. "Knygos atsiranda ne pildant kažin kokias užgaidas ar tęsint senus pažadus. Metų metus brandini idėjas, jos neduoda tau ramybės, kol jų neužrašai, - štai kaip parašoma knyga." Šie R. Bach'o žodžiai, iš knygos "Palikę Užuovėją", visiškai atspindi mane. Dievinu rašyti, tačiau kartais nežinau, kas mane stabdo tai daryti. Būna ir taip, kad kurios nors istorijos rankraščių nepaliečiu ištisus metus. Tačiau mintis vis sukasi galvoje. Kirba ir neduoda ramybės. Tyliai tūno viduje, kol po truputėlį dėliojasi vaizdas, tačiau sakiniai nesilipdo... Iki tos akimirkos, kai viskas tiesiog sprogsta ir tu praleidi naktį, dvi rašydama nežinia ką... Ir tada, pradėjus švisti, pamatai, kad parašei tiek nedaug, nes vis taisei ir taisei... Bandei pasiekti tobulybę, kuri yra neįmanoma. Tačiau tai tavęs nesustabdo. Iki tol, kol sprogimas pagaliau nustoja liepsnoti. Žiežirbos plaikstosi, tačiau kibirkšties nebėra. Bet tik trumpam. Jeigu ne viena, tai kita istorija mane pagauna ir aš privalau vėl rašyti.
|
AutoriusVida. 23. Kategorijos
All
Archives
September 2016
|