Visada buvau aktyvi ir dar iš gyvenimo norinti mergina. Dar mokykloje norėjau patirti tuos baliukus, bendravimą su žmonėmis, kad ir iš to "Dvasinio Mazorchizmo" pusės. Tačiau tai beveik niekada nevyko. Buvau geras vaikas. Tačiau giliau viduje taip norėjau patirti tai, ką patiria per filmus ir serialus rodomi veikėjai.
Ir ta da... Atsidūriau universitete. Pradėjau bendrauti su žmonėmis. Aš patyriau tuos neišsenkamus gėrimus, tūsinimą per naktį ir grįžimą su pirmais troleibusais. Išsimiegojimą, pavalgymą ir tada vėl į trasą. Ir man tai patiko. Iki kol vieną dieną mano akys prasivėrė. Ir aš pamačiau, kad tai nėra tai, ko aš noriu. Pradėjau tolti nuo žmonių, su kuriais leisdavau dienas ir naktis. Geriau rinkausi vienatvę, nei ėjimą gerti.
Pala, aš vis dar tai darau. Ir vis dar vengiu žmonių, kuriuos kažkada taip mylėjau. Nes aš nebenoriu eiti į barą ir prisigerti. Aš noriu pokalbio, kuris man iš tiesų ką nors duotų: priverstų susimąstyti ar ką nors išmokintų. Bet tai nutinka taip retai. Tačiau grįžti į nuolatinį gėrimą... Tai, pripažįstu, tai buvo smagu, mane tai išmokė tikrai labai daug. Pakeitė mane pačią kaip žmogų, parodė tam tikrus mano gyvenimo dalykus. Bet to šėliojimo, aš ir dabar turbūt jausčiau tą troškimą išbandyti. Tos užslėptos svajonės, kurių tu nori, bet neįgyvendini, vėliau, kai jau esi vyresnio amžiaus, gali atsiliepti. Tu pradedi įgyvendinti tai, ko nepadarei. Juk tai elementari psichologija.
Aš nesigailiu nieko, kas tada įvyko. Nei vienos nesąmonės kurią iškrėčiau. Džiaugiuosi, kad visada buvau protinga ir neprisidirbau taip, kad tektų mokėti kur kas ilgiau nei paskolą už butą.
Vis dėl to. Aš atsidūriau situacijoje, kuri manęs ne itin žavi. Esu viena. Ok, ne visiškai viena, tačiau man reikia paieškoti žmonių, su kuriais galiu pabūti. Kai ateina penktadienis, nebeskambinu draugams ir neklausiu, ką jie veikia ir kas planuojama. Aš sėdžiu namuose. Ir kas svarbiausia, aš dėl to nesigailiu.
Taip, aš vis dar social butterfly. Jei atsiduriu kur nors, kur geriama, aš moku prisitaikyti, nes man patinka bendrauti. Net ir kvailomis temomis. Man gera, kai su kuo nors pabendrauju. Tačiau tai neužpildo mano vidaus. Aš nebeesu ta, kuri grįžta su paskutiniais troleibusais. Esu ta, kuri grįžta vakarui pradėjus slūgti, kai visi apgirsta tiek, kad jau nebe taip linksma žiūrėti. Net jeigu ir pati būnu po dviejų bokalų alaus. Mano draugai sako, kad aš pasenau, ir jie sako su pasišaipymo gaidele. Ir iš pradžių aš jausdavausi nesmagiau. Tačiau vėliau supratau, kad aš nepasenau. Aš esu tokioje pozicijoje, tai manęs nebetenkina tai, kas vyksta. Aš esu aktyvus žmogus. Ir aš tikrai galiu būti labai entuziastinga. Tačiau tik ne tada, kai vyksta tai, kas man nusibodo.
Vis dėl to, įdomus, tave ugdantis pokalbis gali vykti prie vyno taurės ir kokioje nors kavinėje, ar namuose, ar gamtoje. Tačiau problema ta, kad vis dėl to, tas butelis vyno mūsų kultūroje privalo būti užbaigtas. Jeigu vynas atidarytas, jis turi būti išgertas. Mes dažnai nemokame mėgautis. Įsijausti į akimirką ir į tą vieną gurkšnį, kuris skaniai nuslysta į tave. Gaila, kad dažniausiai butelis vyno turi būti išgertas. Negi mes leisime, kad jis išgaruotų... Oh... Keistas tas pasaulis.
"Dvasinio Mazochizmo" Paradoksas: Ar Tu Taip Pat Vis Dar Toleruoji Žemą Žmogiško Ryšio Kokybę, Nors Ji Seniai Tavęs Nebeužpildo?
- Sklidinas butas girtų paauglių, iš kurių aš pažinojau tik apie trečdalį;
- Beprotiško garso plėšomos kolonėlės, šokinėjimas per balkoną bei daiktų mėtymas iš jo;
- Atsitiktinės glamonės tamsiuose užkaboriuose;
- Kilovatinio stroboskopo - diskotekose naudojamos blykstės - žibinimas kaimynams į langus;
- Gėlynėlių, tvorų, suoliukų ir kito bendruomenės turto niokojimas;
- Bei kitos nuspėjamos nesąmonės, kurios tuo metu atrodydavo tiesiog neįtikėtinai išradingos.
(Iki šiol nuoširdžiai nesuprantu, kodėl mums niekas niekada neiškviesdavo policijos, nors mūsų "vakarėliais" tėvams vėliau skųsdavosi žmonės 1km spinduliu aplink. Matyt, "buvo laikai..".)
Tada vidury viso šio girto, destruktyvaus chaoso netikėtai tyliai ir paprastai nutiko kažkas, kas pakeitė mano gyvenimo trajektoriją:
- Linai?..
Gretimam kambaryje miegojęs mano mažasis broliukas Benas, kuriam tuo metu buvo treji, pabudo pažadintas triukšmo ir, nesuprasdamas kas čia vyksta, susirado mane.
Dabar jis stovėjo šalia - mažas ir trapus, nors po stiklu dėk:
Didele, gražia, apvalia galva ir šviesiais, garbanotais plaukais, įsikibęs visu delnu į mano pirštą.
Jis žiūrėjo nustebusiomis akimis iš apačios į mane, patikliai laukdamas mano atsakymo.
Ir pasaulis sustojo.
Didelėse, atvirose, pasitikinčiose Beno akyse aš pamačiau save.
Pirmą kartą po labai ilgo laiko.
Manyje kažkas kliktelėjo, spragtelėjo, o gal nutrūko ir..
Aš apsiverkiau.
Verkiau, nes buvau apgailėtinas menkysta pats sau prieš save:
- Tėvai man patikėjo mūsų šeimos butą IR atsakomybę už 3 metų brolį;
- O aš išdidžiai nusivaliau arogancijos mėšlu apkibusias kojas į juos abu.
Ir staiga suvokiau, kad išniekinau, ne ką kitą, o tik save patį - tą beprotiško grožio, artumo, rūpesčio ir atsidavimo išsiilgusią dvasią, kuri vis dar ruseno kažkur giliai manyje.
Šis suvokimas smogė į mano asmenybės iliuziją, sudaužė ją į šipulius ir supurtė iki pat girtų mano esybės gelmių.
Mano akys paplūdo ašaromis, aš susmukau ant grindų, apsikabinau Beną ir veblenau jam - o iš tikro, pats sau - girtus pažadus ir atsiprašymus.
Aš atgailavau, žadėjau pasikeisti ir maldavau atleidimo.
Skendau katarsyje.
Vien tam, kad pabusčiau ryte ir nebeįsileisčiau šio prisiminimo į viršutinius savo sąmonės sluoksnius - galų gale, aš buvau "ploto" šeimininkas ir turėjau pasirūpinti "svečiais", kurie liko nakvot pas mane.
Tai reiškė - turėjau toliau vaidinti kietą ir nepažeidžiamą. Ar bent jau taip man atrodė tada.
Laimei, gilūs vidinių pokyčių procesai jau buvo neišvengiamai prasidėję:
- Mano asmenybę sudarančios "tektoninės plokštės" - seni įpročiai, nuostatos ir įsitikinimai - staiga ėmė slysti man iš po kojų;
- O kieta "pažįstamos realybės pluta" virto į skystą, karštą ir nenuspėjamą magmą, kuri lydėsi, pulsavo, tekėjo ir vibravo.
Nuo to lemtingo "girtų ašarų" karto pasaulis vis galingiau smūgiavo į mano sustabarėjusios sąmonės sienas vis naujais, vis nemalonesniais įvykiais:
- Kalbėdamas su draugais 5-ame daugiabučio aukšte, siūbuojuosi ant laiptinės turėklo ir netyčia persiverčiu į kitą pusę - automatiniai mano kūno įgūdžiai išgelbėja mane nuo kritimo į 15 metrų prarają ir nusileidimo ant betoninių grindų. Bent savaitę po to aš pats sau būnu labai keistas ir.. Tylus.
- Įstoju į Kauno Technologijos Universitetą, persikeliu gyventi į Kauną ir turiu pripažinti, kad iššaukiantys, spygliais sulipinti plaukai bei kita "kietos išvaizdos" atributika čia man padeda tik gauti kumščiu į žandikaulį iš grupės jaunuolių, kurie eina pro mane iš nugaros, kol aš laukiu stotelėje - nespėju nei pamatyti kas būtent trenkė, nei suprasti už ką. Apibėgu stotelę ratu, įšoku į preciziškai laiku sustojųsi mikriuką ir jaučiu, kaip vidinis šaltis bei tuštuma mano pilve dar sparčiau klesti ir auga. Panašioms situacijoms kartojantis toliau, metu mokslus Kaune ir persikraustau į Vilnių.
- Vilniuje gyvenu nuo vieno alkoholinio "draugų savaitgalio" iki kito, su didžiuliais "Juodosios Džiaugsmo Skylės" ir vidinio šalčio bei nerimo tarpais per vidurį.
- Kvailiodamas po namus su savo tuometine mergina, numetu stalinę lempą ir sudaužau elektros lemputę. Už 5 minučių, pamiršęs, kad lemputė sudužus, paimu pirštais už volframo siūlo. Ir pirmą kartą savo gyvenime pajuntu, kaip elektra per kairės rankos pirštus, alkūnę ir petį atkeliauja iki širdies ir ją suspaudžia - šaltai, objektyviai, be gailesčio: širdis trumpą amžinybę sustoja, o tada vėl ima spurdėti. Mano mergina alpsta iš juoko, susilenkus trilinka iki grindų. Aš žiūriu į ją per kambarį, lyg per tunelį iš kito galaktikos krašto ir toliau skęstu į naują, gąsdinantį, nepažintą save.
- Ir t.t.
Žodžiu, senas pokštininkas pasaulis man siuntė vieną, vis efektyvesnę žinutę po kitos, reikalaudamas keistis tiesiog dabar pat.
(Praktiškai girdžiu, kaip šmikis kikena.)
Manyje vyko vienas, didelis, ilgas, galingas "asmenybės drebėjimas" ir joks išorinio fasado "špakliavimas" nebegalėjo sustabdyti mano senojo pasaulio griūties.
Žvelgiant atgal, aš esu už tai be galo dėkingas.
Greitai prasukim filmuką pirmyn:
- Už metų, 99% senų mano draugų - ir alkoholio bei tabako vartojimas - buvo dingę;
- Aš atsidūriau naujoje, baltoje, švarioje erdvėje, kurioje galėjo nutikti bet kas - ir pradėjau kurti save iš naujo;
- Laikas bei energija, kuriuos anksčiau sudegindavo alkoholis - ir žemos kokybės laisvalaikis su draugais - dabar buvo nukreipti į kūrybą, žaidimą, darbą bei asmeninius eksperimentus.
Visa tai ilgainiui atvedė mane į visiškai naujos kokybės socialinį ratą, kurį sudarė vienas kitą auginantys, nuoširdžiai besirūpinantys ir palaikantys draugai.
"Draugai kvadratu".
Tikri gyvenimo bendražygiai, kuriuos vienija ne tai "kiek mes praėjusį kartą išgėrėm", bet tai, ką mes veikiam, ką kuriam, kur keliaujam ir kuo tikim kartu:
- Draugai, su kuriais gali nubėgti 100 km per dvi dienas gražiausiais pasaulio paplūdimiais;
- Draugai, su kuriais gali tyrinėti, kiek daug Kontrastinių Patyrimų įmanoma suspausti į 16 valandų;
- Draugai, su kuriais gali organizuoti transformuojančius Išskirtinių Patyrimų Savaitgalius;
- Draugai, su kuriais gali kurti magiškas akimirkas, prasmingus nuotykius ir įkvepiančius produktus.
Draugai, su kuriais yra apie ką patylėti kartu. Draugai, kurių buvimas toje pačioje patalpoje periodiškai priverčia verkti iš džiaugsmo.
Aš esu be galo dėkingas už tai - tai viena didžiausių dovanų, kurias aš galėjau gauti gyvenime.
Ir kai įvertinu, kaip prabangiai mes leidžiam laiką dabar, tampa sunku suvokti, kodėl aš 2 ilgus metus kankinau pats save, toleruodamas tą gilų dvasinį diskomfortą - lėtą, bet tikrą vidinį pragarą - kurį neišvengiamai neša žema "alkoholinio" laiko su draugais kokybė.
Bet dar keisčiau yra tai, kad tie 2 metai iš tikro yra sąlyginai trumpas laikas:
Daugybė žmonių tokioje chroniško vidinio diskomforto kankynėje praleidžia ištisus dešimtmečius ar net gyvenimus ir.. To nesupranta.
Kaip būtent mums tai nutinka?
Kodėl milžiniškas kiekis žmonių vis dar toleruoja apgailėtinai žemą buvimo kartu kokybę, kaip "neišvengiamą" normą?
Normą, kuri yra plačiai paplitusi, įsišaknijusi ir visuotinai priimtina.
Kai šilto, tikro, gyvo, spontaniško ir nenuspėjamo buvimo kartu magija yra visai šalia. Nuolat. Visur aplink Tave.
Jei nori, gali pasiekt ją, kad ir dabar pat - tereikia ištiest ranką taip toli, kaip gali ir..
Švelniai pajudint pirštus.
Jauti?..
;)
"DVASINIO MAZOCHIZMO" PARADOKSAS:
Giliai viduje mes visi trokštam tikro, gyvo, nuoširdaus, prabangaus ir kokybiško, visą apimančio ir visą užpildančio ryšio su kitu žmogumi - su savo šeima, draugais, pažįstamais, nepažįstamais ir pačiu savimi.
Bet dažnai apsimetam, kad tas ryšys mums iš tikro visai nesvarbus ir nereikalingas, kad mes esam "pakankamai dideli" ir galim gyventi be jo:
- Todėl būdami su kitais mes vaidinam išoriškai “kietus”, pasitikinčius savimi ir laimingus;
- O likę vieni jaučiam viduje augantį šaltį, tuštumą, beprasmybę ir nerimą.
Mes norim daryti-kurti-patirti fantastiškus dalykus kartu su kitais.
Bet vietoj to prisigeriam, gliaudom siemkes ir kalbame banalybes.
Mes jaučiam begalinį žmogiško ryšio alkį, lyg būtume tūkstantį metų nieko nevalgę.
Bet pagaliau gavę didžiulę lėkštę prabangaus maisto, prispjaudom į jį, išverčiam ant žemės, sutrypiam kojom ir isteriškai rėkiam "ha ha ha, man to iš tikro nereikia!..".
Kas. Per. Ne. Są. Mo. Nė?!..
Kodėl taip yra? Kodėl tai vyksta? Kokios tikrosios šio plačiai paplitusio “dvasinio mazochizmo” priežastys?
Aš nesu santykių ekspertas, bet mano suvokimu, priežastys labai paprastos ir viso labo vos kelios:
A. Tikras, atviras, gyvas, gilus ir galingas ryšys “nenutinka” pats sau, “tiesiog šiaip” be priežasties - jis yra ilgalaikės krypties ir nuoseklių pastangų rezultatas.
Mano naujasis draugų ratas neatsirado "savaime" - iki jo aš ėjau labai toli ir ilgai.
Didžioji dalis mano bendražygių jaučia tą patį - mes kūrėm mūsų draugų rato branduolį labai konkrečiais bendrais projektais, patyrimais, renginiais, kelionėm, veiksmais.
Jei mums ir "pasisekė", tai tik dėl to, kad mes klausėm savo vidinio išminties kompaso ir ilgus metus dirbom jo rodoma kryptimi.
B. Mes neturim kultūros, kuri mokytų kaip kurti ir puoselėti tikrus, gilius, prabangius, ilgalaikius, džiaugsmingus aukščiausios kokybės ryšius.
Bendru atveju, mūsų bendravimo ir žmogiško ryšio kultūra susiveda į “einam alaus” arba “davaj, kepam šašlą”.
Toleruodami tai, mes nuskurdinam žmogiškame ryšyje slypinčias gelmes bei galimybes iki masinės medijos propaguojamų klišių.
Tokių, kaip savaitgalis su draugais prie ežero ir..
Skardinė alaus.
Panašu, kad būtent alaus skardinė yra šiuolaikinė žmogiško ryšio bažnyčia.
Nes dabartinėje mūsų kultūroje bent 80% viso bendro veiksmo kartu vis dar sukasi būtent aplink tai - aplink vienos ar kitos rūšies alkoholį apskritai.
Ne, mes nemanom, kad alkoholis pats savaime yra problema.
Ir dar labiau netikim, kad tai yra “grynasis blogis”, kurį reiktų iš viso uždraust.
Alkoholis tėra simbolis.
Žmogiško ryšio. Kontakto. Buvimo kartu.
Taip, jis apgailėtinai nykus, skurdus ir atgyvenęs. Bet vis dar labai gajus ir plačiai paplitęs.
Žemos žmogiško ryšio kokybės standartas. Tragikomiškas etalonas.
Ir jis toks išliks, kol mes nerasime - arba nesukursime - kitų, gerokai aukštesnės kokybės būdų patenkinti žmogiško ryšio poreikį.
Geroji žinia?
Nėra priežasties, kodėl žemos kokybės žmogiško ryšio kultūra turėtų klestėt amžinai - visi mums reikalingi įrankiai, ištekliai ir technologijos jau yra čia.
Mes pagaliau galime tai pakeist.
Galime dalintis konkrečiais pasiūlymais ką būtent daryti, kad:
- Laikas su draugais būtų ne tik smagus mums patiems, bet ir vertingas kažkam kitam;
- Ryšys su kitais žmonėmis būtų ne šiaip būdas "prastumt laiką", bet taptų galingu asmeninio augimo ir transformacijos varikliu;
- O pats bendravimas iš nuspėjamo ir pasikartojančio virstų netikėtu, įkvepiančiu ir užpildančiu abipusio džiaugsmo šaltiniu.
Slaptas bonusas - dėl to visai nereikia mest savo dabartinių draugų. ;)
Būtent dėl to mes ir kuriam "Space Dragon" - naują aukštos buvimo kartu kokybės simbolį ir praktinių žinių, įrankių bei išteklių platformą.
Įkvepiančią bendraminčių erdvę, kuri leidžia iš "tiesiog draugų" tapti "Draugais Kvadratu" - greitai, lengvai ir paprastai.
Patikimą gidą, kuris rūpinasi, kad Tu ir Tavo draugai leistumėt savo brangų laiką kuo aukštesnėse būsenose, emocijose ir jausmuose, užuot švaistę ilgus metus klampiame vidinio diskomforto, apatijos ir nerimo liūne.
Nes įstrigti jame - tiesiog per brangu..
Mes galime kurti, tyrinėti, eksperimentuoti. Patirti gyvenimą keičiančius nuotykius. Pasakoti vertingas istorijas. Įkvėpti, auginti, palaikyti ir praturtinti vieni kitus.
Mes galime kurti šią alternatyvą - naują aukštos kokybės žmogiško ryšio kultūrą - kartu.
Galime patys būti tomis žinutėmis, kurias norime girdėt iš kitų. Galime patys būti savo gyvenimo herojais ir vykdyti savo gyvenimo nuotykius. Galime patys kurti bendrą - gyvą, gilią, galingą - realybę, kurioje taip be proto gera būti kartu, kad.. Net saldu.
Dabar pat.
Mes.
Aš ir Tu.