Šie R. Bach'o žodžiai, iš knygos "Palikę Užuovėją", visiškai atspindi mane. Dievinu rašyti, tačiau kartais nežinau, kas mane stabdo tai daryti. Būna ir taip, kad kurios nors istorijos rankraščių nepaliečiu ištisus metus. Tačiau mintis vis sukasi galvoje. Kirba ir neduoda ramybės. Tyliai tūno viduje, kol po truputėlį dėliojasi vaizdas, tačiau sakiniai nesilipdo... Iki tos akimirkos, kai viskas tiesiog sprogsta ir tu praleidi naktį, dvi rašydama nežinia ką... Ir tada, pradėjus švisti, pamatai, kad parašei tiek nedaug, nes vis taisei ir taisei... Bandei pasiekti tobulybę, kuri yra neįmanoma. Tačiau tai tavęs nesustabdo. Iki tol, kol sprogimas pagaliau nustoja liepsnoti. Žiežirbos plaikstosi, tačiau kibirkšties nebėra. Bet tik trumpam. Jeigu ne viena, tai kita istorija mane pagauna ir aš privalau vėl rašyti.
0 Comments
Leave a Reply. |
AutoriusVida. 23. Kategorijos
All
Archives
September 2016
|