* Nenuvertinkite savo įsitikinimo galios. (39)
* - Ar čia galima išmokti skraidyti?
- Ne, - atsakė Džeimis ir parodė į dangų už lango. - Skraidyti išmokstama ten, aukštai. (41)
* Viskas keičiasi. Susitaikyk su tuo. (117)
- Atsitiktinumų nebūna.
"Įdomu," - dingtelėjo Džeimiui.
- Kokių atsitiktinumų?
- Tyrinėjų visas galimybes, - paaiškino ji. - Nesvarbu, kokios jos. Pavyzdžiui, kad ir mudu. Nenustebčiau, jei abu turėtume bendrą artimą draugą. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad susitikome neatsitiktinai. Nė trupučio nenustebčiau, - ir pažvelgė į Džeimį, lyg būtų tuo įsitikinusi.
- Aišku, niekada negali žinoti, - atsakė jis.
Di nusišypsojo:
- Nebent tai atsitiktinumas.
- Bet tokio dalyko apskritai nėra.
- Būtent tai ir bandau išsiaiškinti.
"Puikus tyrimas," - pagalvojo Džeimis.
- Ir vienoje nukeliautoje mylioje atsitiktinumų randate daugiau nei savo kontoroje?
Ji linktelėjo.
- Ar nemanote, kad keliaujant autostopu pavojinga? Patraukli moteris kelyje, besiprašant pavežama pirmo pasitaikiusio?..
Nuskambėjo juokas, liudijantis, kad tai - neįmanoma.
- Aš pavojaus netraukiu.
"Kurgi ne, - Tarė sau Džeimis. - Ar taip pasitiki savimi, ar tiesiog esi naivuolė?"
- Ar jūsų hipotezė pasitvirtina?
- Nesu linkusi vadinti jos dėsniu, bet manau, kad netrukus ji taps bent jau mano teorija.
Užsiminusi, kad netrauki pavojaus, Di nusišypsojo, tarsi jis to dar negalėtų suprasti.
- Ar aš - atsitiktinumas? - pasiteiravo jis.
- Ar Džeimis - atsitiktinumas? - pakartojo Di, tarsi klaustų žmogaus, kurio jis nematė. - Aišku, ne. Vėliau jums paaiškinsiu.
- O man rodos, kad susitikau jus atsitiktinai, - pasakė eimis. - Ir nieko čia blogo. Linku jums sėkmingos kelionės.
- Ar iki šios prie šio stalo nenuskambėjo nė vienas jums reikšmingas žodis - žodis, kuris būtų jus pakeitęs?
- Tas "iki šiol" ir yra svarbiusia, - atsakė Džeimis. - Pasakykite ką nors, kas mane apstulbintų, ponia, ką nors, kas iš esmės keistų gyvenimą ir ko aš galbūt nežinau, ir sutiksiu, kad nesate atsitiktinumas.
Pamąsčiusi ji švelniai šyptelėjo.
- Kai ką jums pasakysiu, - tarė. - Aš hipnotizuotoja. (43-45)
* Aš krypstu iš man įprasto kelio. Kliaujuosi vaizduote, užuot kiekvieną minutę ją tramdžiusi ir kartojusi sau, kad tai kvaila. (47)
* Kai Džeimsui Forbsui būdavo įdomu ką sužinoti, jei nesijaudindavo, ar kas nors palaikys jį kvailu. (47)
* - Stop. Jūs atmenate jos prielaidą, kad nemoka pilotuoti, o savo kalbos tonu ir savikliova teigiate visai priešingą dalyką. Neigimas ir tvirtinimas - įtaigos, darančios įtaką vaiksmams. (49)
* Įttaiga, Nusiteikimas, Patvirtinimas - vienas po kito, kaip spiralės, kurios ankščiau būdavo rodomos kino filmuose norint parodyti, kad kažkas... už-hip-no-ti-zuo-tas... (51)
* - Džeimi, kiekvieną kartą, kai galvojame arba sakome: "Aš esu... jaučiu... noriu... manau... žinau... tu atrodai... gali... esi... tu negali... tau reikėtų... aš turėčiau... aš padarysiu... tai yra... tai nėra...", kiekvieną kartą, kai išreiškiame vertinimą: gera, bloga, geriau, pragariška, geriausia, gražu, nereikalinga, puiku, teisinga, neteisinga, siaubinga, žavu, nuostabu, laiko gaišimas...
Jos žvilgsnis sakyte sakė: "Gali įsivaizduoti, kaip toli tai siekia."
- Ir taip toliau, ir taip toliau, kiekvienas mūsų ją isileidus vis giliau mumyse įsitvirtina. Kiekviena įtaiga pati save stiprina.
- Jusdamasis prastai sakau sau, kad jaučiuosi nuostabiai, - tarė Džeimis, - ir tas "nuostabiai" sustiprėja?
- Taip. jeigu prastai jausdamiesi skome sau, kad jaučiamės nuostabiai, sulyg kiekvienu mūsų teiginiu tas blogumas mąžta. Jei prastai jausdamiesi sakome sau, kad jaučiamės siaubingai, sulyg kiekvienu žodžiu mūsų savijauta vis blogėja. Įtaiga stiprėja. (52)
* - Hipnozė nėra kažkas paslaptingo, Džeimi. jos esmė - nuolatinis kartojimas. Įtaigos skamba iš visų pusių, jas skleidžiame patys ir visi mūsų sutikti žmonės: "galvok taip", "daryk anaip", "būk toks". Uolos taip pat atrodo kietos, materialos, net jei žinome, kad visa ta materija tėra energija, ryšių sąveikos, kurias suvokiame kaip medžiagą. Jokio tvirto daikto apskritai nėra, mums taip tik atrodo.
<...>
"Įtaiga, nusiteikimas, - svarstė Džeimis. - Ta moteris teisi. Iš visų mus supančių įtaigų - girdėtų, matytų ar liestų - mūsų tiesą sudaro kratinys tų, kurias priėmėme. Tiesa tampa ne išsipildę mūsų norai ar svajonės, o įtaigos, su kuriomis sutikome." (53)
* Kai patys įtikime savo teiginiais, <...> tai vadinama autohipnoze. (54)
* "Nebūtina kiekvieną įvykį tiksliai įvardyti, <...>, ir priskirti atsitiktinumui ar lemčiai. Svarbiausia, kas įvyksta po to: ar tomis gyvenimo akimirkomis kaip nors pasinaudojame, ar leidžiame joms ištekėti iš savo širdies ir būti nuneštoms į Pamirštųjų susitikimų jūrą." (57-58)
* Jei hipnozė - ne kas kita, tik priimtos įtaigos, tuomet gana didelė dalis matomo aplinkinio pasaulio greičiausiai yra mūsų pačių nutapyti pasauliai. (58)
* Džeimis skriejo į praeitį: į laiką, kai buvo vienas ir su kitais žmonėmis, į santuokos, verslo, karo tarnybos, vidurinės ir pradinės mokyklos metus, prisiminė vaikystę ir kūdikystę. Kaipgi mes tampame kokios nors kultūros dalimi ar kokia nors gyvybės forma, jei ne sutikdami, kad jos nuostatos yra mūsų tiesa?
"Įtaigų yra tūkstančiai, milijonai, - marios įtaigų; priimamų, garbinamų, pagrįstų ir ne, atmestų, praleistų pro ausis... Nemačiomis jos srūva kiaurai per mane, per kitus žmones, per kiekvieną gyvūną, kiekvieną gyvybės formą Žemėje: maistas ir miegas būtinas, turi jausti karštį ir šaltį, kančią ir malonumą, žiūrėk, kad plaktų širdis, kvėpuok, perprask visus fizikos dėsmnius ir jiems paklusk, sutik, kad šis gyvenimas - vienintelis esantis, kada nors buvęs ar būsiantis. (58-59)
* Štai kodėl kūdikiai taip ilgai būna bejėgiai, nors mokosi žaibiškai, kiekvieną sekundę. Jie turi priimti pagrindą, kritinę įtaigų masę, išeiti iš dvasios pasaulio ir prisitaikyti prie mūsų erdvės ir laiko papročių. (60)
* Ir visoje toje sumaištyje, mes mirtingieji, privalome išmokti bijoti, - svarstė jis. - Kas jau esame mirtingi, būtinas pavojus, ir jei ketiname žaisti šį žaidimą, pražūtį privalu įtraukti į taisykles.
Turime žaisti, turime nerti giliai ir dar giliau į valdenyną įtaigų, kad esame mirtingi, riboti, pažeidžiami, akli viskam, išskyrus niekalui, apie kurį mums praneša mūsų jutimai; melą privalome paversti tvirtu tikėjimu, nieko neklausinėti ir kartu stengtis kuo ilgiau nemirti, o slapstydamiesi nuo giltinės išsiaiškinti, ko apskritai atėjome į šį pasaulį ir ar kada nors būta kokios priasties pavadinti šį žaidimą pramoga.
Beje, visi tikri atsakymai paslėpti. Žaidimo esmė - savarankiškai rasti juos tirštuose debesyse apgaulingų atsakymų, kurie kitus žaidėjus tenkina, bet mums kažkodėl visiškai netinka.
Nesijuok, vaikeli. Mirtinguosius šis žaidimas žavi, - ir tau jis patiks, kai įtikėsi esąs vienas iš jų. (61)
* O jei įtikėjome, kad esame sukaustyti grandinėmis kažko, kas neegzistuoja? - paklausė jis interviu ėmusio Veriety žurnalisto. - O jei mus supantis pasaulis - tobulas mūsų įsitikinimų atspindys? (64)
* Jam neliko nieko kita, tik apsimesti, kad pasaulis tebėra toks kaip ankščiau, nors buvo visiškai aišku, kad tai netiesa. (68)
* - Niekas nevyksta atsitiktinai, - tarė ji. - Tikrai žinau. Niekas nevyksta atsitiktinai.
* Ji tiesiog atmeta įtaigas, kad yra mirtinga. jei ne ydingas ugdymas, galėtume pereiti kiauriai šią sieną. (77)
* Sąsajos - kaip meteorai: ar būtina numirti, kad nubustume? Kokias įtaigas girdime priešingu atveju? niekas spragtelėjęs pirštais nesušunka: "Ei! Šią erdvę ir laiką galime palikti kada panorėję, užsimanę galime eiti namo, grįžti kada šaus į galvą, išeiti trumpų atostogų, kad galėtume pažvelgti iš kitos perspaktyvos." Niekas neprimena: "Ei! Mes neturime jaustis ištempiami iš šio pasaulio su klyksmu dėl savo tikėjimo nelaimingais atsitikimais, ligomis ar amžiumi."
Niekas mums nepasako, kad mirtis - įprotis, o ne dėsnis. (77)
* Šis žaidimas, vadinamas erdve ir laiku, - suprato jis, - ir yra hipnozė! Įtaigos netampa tiesa, kol joms nepritariame, kol su jomis nesutinkame. Mus pančiojančios įtaigos - ne kas kita kaip pasiūlimai, įtaigavimai, bent jau tol, kol jų nepriimame ir nenusikalame iš jų įpročių grandinių. (78)
* Tikėjimas ribotumu mums reikalingas ne gyventi, - užrašė jis, - o žaisti tą žaidimą! (80)
* Ko bijoti?
Skurdo, vienatvės, ligos, karo, nelaimingo atsitikimo, mirties. jie visi teroristai, kiekvienas iš jų. Bet kai tik nusprendžiame nebijoti, visi jie akimirksniu tampa bejėgiai. (80)
* (!) Mirštame dėl savo įsitikinimų, kiekvieną minutę kas nors atsisveikina su šiuo pasauliu dėl pragaištingos iliuzijos. (81)
* Net tai, kas vadinama Traukos dėsniu, - svarstė jis, - kitaip tariant, "ką galvojame, tą ir patiriame", yra įtaiga. Kaskart, kai pamėginu ir jis neveikia, tai - kita įtaiga. Kai nekreipiu į jį dėmesio, nevyksta nieko... Mano gyvenimas nesikeičia, viena sekundė, kita - iki tos akimirkos, kol ką nors padarau, nes man kažkodėl atrodo, jog tai - gera mintis. (90)
* Mano pozityvios tiesos - aš galiu... - atveria kelią tolesnėmis įtaigomis. Negatyviosios tiesos - aš negaliu... - užkerta kelią ir įsitvirtina kaip mano ribos. (90)
* Užhipnotizavai save gyvenimui, kurį gyveni kasdien. (92)
* Gali athipnotizuoti save atmetęs negatyvias įtaigas ir patvirtindamas pozityvias priešingas įtaigas.
"Kad nesu mirtingas?"
- Žinoma, nesi. Nori sužinoti, koks tai jausmas? Atmesk įtaigavimus, kad esi kas nors menkiau už dvasią, nusiteik, kad esi, visada buvai ir visada būsi dvasia, - nesvarbu, jog tu dvasia, pasirinkusi mirtingumo žaidimą.
Visų žaidėjų gyvenimas tęsiasi ir žaidimui pasibaigus. Tavasis taip pat.
<...>
"Esu dvasia. Visa kita atmetu."
<...>
"Aš jau esu dvasia, čia ir dabar. Tobula. Nemirtinga." (97)
* - Ką teiginys, kad pasaulis yra mano priimtos įtaigos, turi bendra su Traukos dėsniu. (101)
* Traukos dėsnis: tai ką nuolat įsivaizduojame, apie ką nuolat galvojame, anksčiau ar vėliau išsipildysi ir taps mūsų patirtimi.
Be to...
Hipnozė yra vaizdinio kūrimas, minčių užvaldymas, ji - Traukos dėsnis su stiprintuvu. Užhipnotizuoti mes matome, girdime, užuodžiame, ragaujame ir liečiame į sąmonę įsileistas įtaigas - ir ne ankščiau ar vėliau, o dabar." (101)
* Traukos dėsnis - ne stebuklas, ne slapčiausia kosminė paslaptis. Traukos dėsnis - priimtos įtaigos, apie kurias nuolat galvojama. Traukos dėsnis - "Esu hipnotizuojamas kiekvienos priimtos įtaigos" santrumpa.
Traukos dėsnis, visas šis dalykas yra tas pats kaip... tai hipnozės apibrėžimas! (102)
* Traukos dėsnis yra savitaiga, tai - savihipnozė, sukurianti tai, ką ilgainiui gali pamatyti ir kiti žmonės. (102)
* Eidami priešingu keliu prišauksime neigiamus arba jokios reikšmės neturinčius įvykius. Tyčia ar netyčia, suvokdami tai ar ne, mes pasirenkame, kokias išorines sąlygas sukuriame. O jos savo ruožtu darys įtaką ir mūsų vidiniam gyvenimui. (107)
* Mes laisvi patikėti, kad dabar esame dvasia, kuriai negalioja mirtingiesiems nubrėžtos ribos ir dėsniai, dar prieš valandą atrodę neapeinami. (115)
* Įtaiga, hipnozė ir minties dalelės, kurios pasauliui suteikia kietąjį pavidalą, - kaip akmens dalelės jį suteikia uolai, - rūpėjo tik filosofams, plunksninėmis šluotelėmis nuo dramblio kaulo bokštų valantiems dulkes. (116)
* Galiu pasirinkti, kokiame transe noriu gyventi. Ilgainiui galiu įsiteigti bet kokį rojų ar pragarą, kuriuo noriu tikėti čia, Žemėje. (117)
* Tai, kas aplink mane vyksta, teišeina į gera visiems su tuo susijusiems žmonėms. (119)
* Atsitiktinumas turėtų suvesti mane su kitais, kurie galėtų mane pamokyti ir kuriuos aš taip pat galėčiau ko nors pamokyti. (120)
* Neturėčiau stokoti nieko, ko reikia norint tapti tokia asmenybe, kokia nusprendžiau būti. (120)
* Man nederėtų pamiršti, kad pats sukūriau šį pasaulį ir kad galiu savo įtaiga kada panorėjęs jį keisti bet tobulinti. (120)
* Kartais norėčiau matyti patvirtinimą, kad mano pasaulis keičiasi taip, kaip planavau jį keisti, ir įsitikinti, kad tos permainos - geresnsės, nei tikėjausi. (120)
* Atsakymai egzistuoja prieš tau užduodant klausimą. (121)
* Negatyvumas - ne egzaminas, o tai, ko sulauki jo neišlaikęs. (133)
* Į kiekvieną klausimą turėčiau sulaukti greito, netikėto ir aiškaus atsakymo, plaukiančio iš vidaus. (134)
* Svarbu nepamiršti, kas pats sukūriau šį pasaulį ir kad galiu savo įtaiga kada panorėjęs jį keisti bei tobulinti. (137)
"Ši knyga apie skrydžius ir hipnozę, apie sutapimus ir nesąmoningai kuriamą realybę, apie ribas, kurias užsibrėžiame sau patys, ir erdves, kurias atveriame sau taip pat patys."