Tačiau kažkodėl aš vis nesugebu pateikti to, kas yra mano mintyse ant popieriaus lapo... o jeigu ir sugebu, tai tai užima tiek laiko, kad dingsta noras rašyti.
Aš noriu rašyti, tačiau vis pritrūksta the spark.
Jos tėtis, Bill'as, puikus rašytojas vis dar laukiantis, kol jo buvusi žmona grįš pas jį. Tad visiškai nenuostabu, kad ji cinikė santykių atžvilgiu. I can relate. Bijau pamilti, kad ir kiek bandyčiau. Nenoriu būti įskaudinta. Juk kur kas papraščiau nejausti, neįsipareigoti.
Man iš tiesų labai patiko brolio ir sesers santykiai. Kai gali sėdėti ant stogo, rūkyti žolę ir kalbėtis. Norčiau taip kalbėtis su savo broliu. Tai būtų žiauriai malonu. O ir tėvo santykiai su savo vaikais. Visada kyla pavydas matant tai. Du dalykai, ko niekada neturėjau.
"A writer is the sum of his experiences. Go get some."
Amen. Man reikia potyrių. Ir aš jų turiu. Tai kodėl vis atrodo, kad per mažai? Kodėl vis atrodo, kad aš nieko nepatyrusi. Kodėl atrodo, kad kiti patyrė daugiau, o aš per mažai. Kodėl aš turiu lyginti save su kitais?
"-You can make me write!
-I won't have to. You are writer. You do it yourself."
Kokia teisybė. Kad ir kaip sudėtinga būtų man rašyti, aš vistiek noriu tai daryti. Aš vis grįžtu prie atversto naujo puslapio. aš vis grįžtu prie klavietūros arba atversto sąsiuvinio lapo. If You are writer, You can't stop writing. You just can't.
Rašytojai rašo. Ir aš noriu būti rašytoja. Vadinas nors man ir nepatinka, ką parašiau, ir pati nelabai suprantu, ką parašiau, I will post it. Nes net jeigu man tai nepatinka, gal būt kam nors patiks ir tai bent dalele pakeis jų gyvenimus. Ir gal būt, kai jau būsiu išspausdinusi knygą, galėsiu vėl perskaityti ką rašiau ir pasidžiaukti, kaip vis dėl to daug pasiekiau. Nuo šios raidžių raizgalynės iki mano asmeninės knygos.