Karalaitis per gyvenimą ir po jo padarė daugybe stebuklų, kurie jo personą padaro dar įdomesnę.
Krokuvos miesto apsaugojimas
Šv. Kazimiero tėvas, taip pat Kazimieras, tuo metu karaliaus reikalais buvo išvykęs į Vilnių. Dėl baisios negandos, jis buvo įsakęs karalienei ir vaikams vykti į Tinco vienuolyną. Ten karalaičiai būtų buvę saugūs ir galėjo mokytis savo mokytojų priežiūroje. Kazimieras išvykti ir palikti savo, baimės pilnus, žmones, nenorėjo, tačiau būdamas paklusnus sūnus, neprieštaravo tėvų valiai. Tačiau prieš išvykstant, Kazimieras norėjo bent kokiu nors būdu padėti maro užgultam miestui.
Dar buvo ankstus rytas, kai karalaitis tylomis nuėjo į pilies koplyčią. Jis atsiklaupė prieš Nukryžiuotąjį ir karštai melsdamasis prašė, kad Dievas pasigailėtų nelaimingųjų miesto ir sustabdytų maro siautimą, kuris jau kelios dienos neduoda ramybės. Mainais už išgelbėjimą Šv. Kazimieras pasižada amžiną skaistybę. Baigęs maldą, karalaitis išsitiesė visu kūnu ant pilies koplyčios grindų. Taip ir būtų gulėjęs, jeigu tėvo dvarionis Serevičius nebūtų jo suradęs.
Karališkoji šeima išvyko iš Vavelio ir įsikūrė Tinco vienuolyne. Kitos dienos vakare atjojo pasiuntinys iš Krokuvos su didžiule naujiena: vakar dieną nuo ryto penktos valandos niekas iš miesto gyventojų nebemirė maru. Tai buvo laikas, kada karalaitis Kazimieras po Nukryžiuotojo kojomis darė amžinos skaistybės apžadus.
Būdamas kuklus, Kazimieras apie savo maldas ir apžadus niekam neprasitarė, tačiau suprato, kad Dievas priėmė jo skaistybės auką ir išklausė jo maldas. Dvarionis Serevičius nors ir nežinojo apie jokius įžadus, tačiau aptiko karalaitį koplyčiuoje būtent tuo metu. Jis pasidalino savo spėliojimais su karaliene, broliais. Kalbos apie šv. Kazimiero gerumą greitai pasiekė ir Krokuvos gyventojų ausis. Jie žavėjosi Kazimieru ir siuntė padėkos maldas Dievui.
Polocko stebuklas
Tuo metu vanduo buvo pakilęs. Vaivada taip pat negalėjo upės perbristi, tegalėjo perplaukti. Ieškota negilios vietos, bet nerasta. Būtinai turėjo perkelti 2 000 raitelių. Dvi myli už Polocko jie prisiartino prie upės. Vadai bandė sugalvoti, kaip čia pereiti upę. Netikėtai pasirodė jaunas raitelis baltu apsiaustu ant balto žirgo ir, paraginęs juo sekti, leidosi per banguojančią Dauguvą, rodydamas vietą, kur lengva perbristi. Visi šoko paskui raitelį kaip paskui vadą kariuomenės priešakyje. Visi lengvai ir laimingai perjojo per upę. Priešai buvo netikėtai užklupti.
Rusai buvo greit nugalėti, Polockas išvaduotas. Baltojo raitelio daugiau nematyta. Maldinga legenda pagal kai kurias žymes liepia tikėti, kad tai buvo šv. Kazimieras. Jis duota jam Dievo galia parėmė savo tėvynės karius. Kariuomenės vadai mūšio sėkmę buvo pavedę šv. Kazimierui. Visi pripažino, kad persikėlimas per Dauguvą bei stipresnio priešo nugalėjimas viršijo žmogaus jėgas.
Šventasis paveikslas
Kapo atidarymo stebuklas
- Šv. Kazimieras. Lietuvos Karalaitis, Čikaga, 1915, p. 16-19
- http://www.katedra.lt/kazimiero-koplycia/paveikslas/