Bet kartais nutinka taip, kad vis dėl to norisi, kad kas nors būtų šalia. Norėčiau, kad kas apkabintų ir pabučiuotų. Turbūt veikia tas butelis alaus, bet vistiek... Aš taip bijau būti įskaudinta, kad visomis savo išgalėmis bėgu nuo jos. Bet aš noriu pasakos. Tos pasakos, kuri yra mano galvoje. Ir nenoriu nieko mažiau... Aš noriu geriausio draugo ir vyro šalia savęs vienoje vietoje. Aš noriu apkabinimo. Bučinio. Nuotykio. Connection. Passion. Noriu to jausmo, kuris aprašomas knygose ir rodomas filmuose. Noriu sutikti ką nors, kas sukrėstų mano pasaulį ir privestų mane jausti. Priverstų mane mylėti. Priverstų mane jausti. Priverstų mane norėti to žmogaus ir po trijų mėnesių bendravimo. Aš noriu jausti. Ir žinoti, kad tai nepasibaigs... Aš noriu nuotykio, kuris tęstųsi ilgiau nei gyvenimas...
0 Comments
Keista, tačiau nesijaučiu blogai, kad neturiu antros pusės prie savęs. Apskritai, koks keistas pavadinimas. Antra pusė. Lyg taip tu esi pusė. Tu esi visas. Vientisas kūnas. Ir tik tu esi atsakingas už savo laimę.
Esu dėkinga už Aidos laimę. Ir man visai nėra blogai, kai girdžiu ją su Edvardu besimylinčius už durų. Ankščiau galvojau, kad tokiu būdu suprantu, kaip Rami jautėsi, kai aš kitame kambaryje duodavausi su kokiu vaikinu. Tačiau aš niekada to nesuprasiu pilnai, nes aš esu turėjusi vaikinu prieš tai. O ji tuo metu ne. Dabar aš žinau, kad man nėra liūdna. Nejaučiu noro turėti vaikiną. Norėčiau ko nors su kuo galėčiau pabendrauti, tačiau tai nėra taip būtina. Išmokau mėgautis savo pačios kompanija. Bet ar tai gerai? Ar aš neprisirišiu prie savęs taip, kad po to liksiu viena. Aišku, kokios dar kalbos apie likimą vienai, kai man 23? Juk viskas tik prieš akis. Niekas dar neaišku. Taip galvoti kvaila. Tačiau aš noriu kada nors turėti ką nors. Tačiau tuo pat metu aš nenoriu turėti nieko, kas mane varžytų. Neįsivaizduoju savęs keliaujant su kuo nors. Nors tai kvaila. Aš suvokiu, kad tai atėję iš mano tėčio ir mamos santykių. Mama viską dar pati. Viskas yra ant jos pečių. Ji mus užaugino. Ir jai niekas nepadėjo. Tėtis buvo pasyvus stebėtojas. Nors mama padarė nerealų darbą, tačiau aš užaugau su įkaltu į galvą faktu, kad niekas man nieko nepadės. Kad viskas, ką aš turėsiu, turėsiu padaryti viena. O aš to nenoriu. Nenoriu užauginti šeimą viena. Nenoriu būti viena. Tačiau jokiu būdu nenoriu atsidurti tokioje situacijoje kaip mano mama. Dabar gal ir geriau, kai tėtis susivokė, kad niekas juo nepasirūpins senatvėje, bet tik mama. Kad aš išvyksiu, kad brolis išeis... Tačiau vistiek... Aš bijau. Bijau nerasti. Bijau rasti. Aš taip bijau. Ir tai taip kvaila. Aš per jauna tokiom mintims. Tačiau ką be padarysi... Jos manyje... I am stuck with it... Esu dėkinga, kad mano lova šilta ir kompiuteris veikia. Turiu rankas ir galiu rašyti. Turiu gražų veidelį ir į mane nespokso, kaip į išsigimusią, o žiūri su susižavėjimu. Esu dėkinga, kad turiu tai ką turiu. Esu dėkinga, kad galiu klausyti muzikos. Esu dėkinga už Aidos laimę. Ir man visai nėra blogai, kai girdžiu ją su Edvardu besimylinčius už durų. Dėkui už savo ir kitų laimę!
Vilnius, 2016.02.04-05 Keista, kaip netikėtai viskas pasikeičia. Vieną akimirką du nepažįstami žmonės stovi kambaryje ir vienintelis juos siejantis dalykas yra Pinigų Muziejus. O kitą akimirką tu jau sėdi bare su tuo nauju įdomiu žmogumi ir kalbi apie istoriją, Škotija, gyvenimą. Ir tu vėl pamatai, kad užsieniečiai yra kur kas įdomesni pašnekovai. Ir kad tu atgyji, kai svetimos kultūros žmogus, ar bent jau svetimos kalbos (anglų) žmogus su tavimi bendrauja. Taip neturėtų būti, tačiau aš nematau patrauklumo Lietuvoje. Manęs netraukia žmonės iš Lietuvos gal būt todėl, kad aš per daug iš jų tikiuosi. Bet jeigu nesiklausysiu savo širdies, kas tada? Atsidursiu su žmogumi tik tam, kad numalšinčiau savo seksualinius troškimus ir vėl nervuočiausi, kaip man išsiskirti su juo, nes man jis atsibodo. Nukrypau. Esmė tame, kad susitikimas su Callum buvo labai malonus ir viskas prasidėjo nuo to, kad Aistė, mano kolegė gidų kursuose, pakvietė eiti į Pinigų Muziejų. Ekskursija buvo nuostabi. Pati ekspozicijų vietą yra labai jauki, ką jau kalbėti apie, įsimintinai pravestą ekskursiją, kurią vedė gidė/ekspertė Nijole, kuri yra ne tik savo darbo ir srities specialistė, bet ir šio darbo mylėtoja. Ji mums labai įdomiai pravedė ekskursiją, parodė, kaip veikia technologijos, leido nusikalti monetą/skirtuką knygai. Buvo labai malonu ir informatyvu. Labiausiai patiko Milijono centų piramidė. Gineso rekordų knygoje atsidūręs statinys, simboliškai atsisveikino su litu/centu. Man jau besiruošiant išvykti, vaikinukas skaitė Didžiosios Britanijos pinigų istoriją. Aš priėjau prie jo ir kažkokiu būdu mes pradėjome kalbėtis. Ir tuo viskas prasidėjo. Vaikinuko vardas Callum. 20 metų Škotas atvyko į Lietuvą kelioms dienom. Jis keliavo iš Baltarusijos per Lenkiją ir į Lietuvą. Iš tiesų nerealiai daug žinantis žmogus apie savo šalies istoriją, politiką, apskritai gyvenimą. Jis keliavęs daug ir dažniausiai su Couchsurfing. Būtent tai priminė man, kad pats metas grįžti į Couchsurfing'ą ir suvokti, kad tai yra labai lengvas apsistojimo būdas. Ir esmė keliavimo yra ta, kad susipažįsti su naujais žmonėmis, pamatai jų kultūrą, pasaulį. Mes daug laiko pravaikščiojome po Vilnius, aš jam aprodžiau pagrindinius Vilniaus objektus. Po to mes nuėjome į Artistus ir daug kalbėjomės. Alus baigėsi, bet abiem norėjosi dar kartelį susitikti. Būtent tai paskatino mane pakvieti jį į koncertą, kuris vyks Artistuose tą vakarą. Aš iškeliavau į Gidų kursus, o jis išėjo pavalgyti. Ir vakare mes klausėmės merginos su grupe. Tačiau Jazz man ne prie širdies ir mes gan greitai išėjome. Vis dėl to buvo ilga diena su daug įspūdžių ir bendravimo. Dar prieš tai mes kalbėjome, kad reiktų susitikti Lietuvių organizuojamame Couchsurfing meet'e. Kitos dienos vakarą aš jau keliavau į Būsi Trečias, kur turėjo įvykti susitikimas. Tikėjausi, kad ateis kokie 10-15 žmonių max, tačiau vakarui įpusėjus viskas taip įsisiūbavo. Prisirinko visa salė, kai kuriems žmonėms nebuvo kur atsisėsti... Komanda iš Bulgarijos man labai patiko. Tokie jauni, tik 18, bet atrodo jaunesni, tačiau tokie linksmi. Ir tas keistai akis dėliojantis gėjus, kuris buvo žavus bet keistu žvilgsniu. O ir jo geriausia draugė tokia linksma. Tiesiog nušviečianti kambarį. Buvo ir ne itin malonu, kai Agnė, mergina, kuri lyg ir organizuoja šį susitikimą, keistai į mane žiūrėjo, kai aš norėjau susodinti visus prie vieno stalo, o ne atskirai prie staliukų, kad visi sėdėtų. Bet aš ją ignoravau ir viskas ėjosi kuo puikiausiai. Buvo labai smagu bendrauti su skirtingais, kitokių kultūrų žmonėmis! Callum buvo Baltarusijoje prieš atvažiuojant į Lietuvą. Iš jo pasakojimų supratau, kaip galima nusikelti į praeitį. Grįžti į sovietmetį, tik čia valdo Lukošenka, o ne Gorbačiovas...
Callum problemos prasidėjo tik įvažiavus į Belgiją. Pasirodo, viza, kurią jis gavo yra ne ta, kurios reikia įvažiuoti į šalį. Visų pirma, niekas su juo nekalbėjo angliškai. Moteriškė, kuri tikrino pasus, kurį laiką bandė susisiekti su kuo nors,kas kalba angliškai. Kai toks žmogus atsirado, ilgą laiką Callum turėjo aiškintis, ką jam dabar daryti, nes pagal viską jis Baltarusijoje nelegaliai. Po kiek laiko aiškinimosi, pareigūnas priėjo ir pasakė, kad "Tu atrodai patikimas, ir mes tave praleidžiame, tačiau jokiu būdu iš šalies nekeliauk pro tuos pačius postus. Niekasne norim problemų." Galiausiai atsidūręs Baltarusijoje, šiek tiek atsipūtė. Tačiau ten niekur nėra WiFi. Ir visur gailma rūkyti. Ne tik kavinėje, bet ir troleibuse. Dar didesni nuotykiai tęsėsi, kai Callum norėjo išvykti iš šalies. Vėl buvo prisikabinta prie vizos, tačiau tai nesutrukdė įlipti į traukinį. Jam buvo pasakyti, kad į Lietuvą jis vykti negali. Išvykti jis gali tik pro Ukrainą, Rusiją arba Lenkiją, kurią jis ir pasirinko. Kai jau buvo traukinyje, pasieniečiai atėjo tikrinti dokumentų/bilietų. Pagal šalies įstatymą, negalima išsivešti Baltarusiškų rublių. O jis jų turėjo piniginėje. Jam buvo lieptą parodyti piniginės turinį. Jau galvojo, kad bus blogai, tačiau niekas nieko nedarė. Pareigūnai liepė išeiti iš kajutės. Jie užsidarė ten, ir jis girdėjo, kaip buvo tikrinami jo krepšiai. Tuo metu jo pasas buvo pas vieną iš pareigūnų. Kai jie baigė kratą jo kajutėje, jam buvo įsakyta niekur neiti, o jie dingo su jo dokumentais. Po kiek laiko jis užsimanė į tualetą. Atidaręs kajutės duris rado prie durų stovintį apsauginį. Jis jį nusekė iki tualeto. O kai šis iš jo išėjo, pareigūnas įėjo ir apžiūrėjo tualetą... Dokumentai Callum buvo gražinti likus pusvalandžiui iki traukinio atvykimo į vietą. Štai kaip žmonės grįžta į praeitį... |
Categories
All
Archives
July 2016
|