Taigi, aš išėjau pasivaikščioti, nes visą dieną sėdėjau namie. Kaip ir visada. Tačiau, kai norėjau grįžti namo, atsitiko keistas dalykas. Aš įėjau ne į ta kiemą. Akimirką buvau labai sutrikusi, nes vis dėl to, aš jau ne vieną kartą naktį grįžau namo. Tačiau, aš atsidūriau kieme, kuris buvo visiškai ne toks, kaip mano ir akimirką aš stovėjau iš spoksojau į mašinas, kurios stovėjo ne taip, kaip mano kieme. Buvo juokinga, nes vis dėl to, aš nepasiklydau, tik įsukau į kiemą per anksti. Tačiau kažkodėl mane šis įvykis tikrai prajuokino. Ot žioplumas. :D
0 Comments
Štai kodėl nemėgstu gerti. Ryte būna sunku. Ir aš nemoku tiesiog išgerti vieno. Arba lėtai gurkšnoti. Deja. Taigi 7 h ryte gaunu iš gydytojos skambutį, kuri man sako, jog 10h aš turiu būti pas net gi tris gydytojus. Oh shit... Man nebuvo bloga, bet tas prakeiktas sunkumas... Bet vis dėl to, pasidariau nugaros rentgeno nuotraukas. Po to keliavau pas neurologę, kuriai labai nepatinka maištaujantys žmonės. Mano auskaras buvo tik pretekstas daugiau pakalbėti. Tačiau išrašė vitaminų (kurių negaliu nusipirkti, nes višta išleidau visus pinigus) ir grįšiu stebėjimui. Great.... Trečiasis gydytojas buvo ekoskopas dėl krūtinės, kuris man pasakė, kad esu visiškai sveika. Wohhoo!
Ir dar daug daug nervinimosi, kai negalėjau išsiimti 200€ už mokesčius, nes mano banko limitas to neleido. Daug vaikščiojimo, bet galiausiai viskas baigėsi, padaviau pinigus Aidai, kuri tuo metu turėjo daug vargo dėl neveikiančios kasos. Grįžau namo ir į lovą. Neišlindau iki šiol. Aišku, jau vėl laikas eiti miegoti, tačiau čia problemėlė, nes aš ilgai miegojau prieš tai. Ką gi... Manau, kad sugalvosiu, ką veikti :D O diena buvo ilga. Ir ji dar nesibaigė. Sėdžiu universitete ir laukiu, kad prasidės man paskaita. "Kivedos" direktorė turėtų šiandien kalbėti. Įdomu kiek mūsų susirinks. Vis dėl to paskutinė paskaita, ir prieš tai daug nebuvo. Ką tik paskambino Aida ir pasakė, kad nenori viena eiti į Kaniavos koncertą, o Edvardas neina, tad kviečia mane. Vadinasi po paskaitos, mano vakaras nesibaigs. Keliausiu į Loftą ir pasilinksminsiu :) Jėga. Man patinka, kai viskas taip susiklosto. Ir vis dėl to, aš buvau Signatarų namuose. Labai įdomi ekskursija ir labai smagi gidė. Labai daug informacijos. Ypač įstrigo, kad tik du žmonės pasiryžo eiti iki galo ir atkurti nepriklausomybę. Jie įtikino kitus, kad tiek to, kas jau bus tas, tačiau mes parodysime tautai, kad norėjome ir bandėme. Tuo metu, kai už durų vokiečiu atstovai sėdėjo, Signatarai parengė dokumentą, kuris visiškai netiko vokiečiams. Tačiau likimas susidėliojo taip, kad vis dėl to Aktas buvo priimtas. Ir 1918 metasi, Vasario 16 d. Lietuva buvo atkurta, kaip nepriklausoma valstybė. Oh... Gražu. Ir štai, ta akimirka, kai nukeliavau į Vilniaus Loftą. Aida nenorėjo eiti viena, tad prisijungiau. O ypač tada, kai ji mokėjo už bilietą. Ir už alų. Taip, dabar jaučiuosi skolinga. Tačiau ji mane pakvietė ir niekas jos nevertė man nieko pirkti. Dar vienas iš tų melų, kuriais save apgaudinėju. Ką gi. Būna. Buvo tikrai gera išgirsti Kaniavą. Tokia nostalgija kilo. Brėmeno muzikantai. Stovėjome ir klausėmės. Aišku nebuvo jau toks įspūdingas koncertas, nes jie niekada nebuvo mėgstami, tačiau už nemokamus dalykus niekas nesiskundžia :) Tad dėkui Aida už tai, kad nusivedei mane į koncertą!! :) Jaučiausi kaip viščiukas čirškinamas šašlykinėje. Čia Lofto tualetas. Kai kietai siena atrodo... Kokia aš išsekusi. Tačiau turiu pripažinti, kad tai buvo nereali diena. Visų pirma, kad susitikau su Agnieta. Kaip buvo gera ją pamatyti. Ir kas man tikrai labai patiko, jog tik susitikusios, iškarto pradėjome bendrauti lyg būtume nesimatę tik kelias dienas, o ne 5 mėnesius. Valgėme kebabus ant Tauro kalno (apie kuriuos Agnieta svajojo ilgai), nuėjome iki Gedo 9 išgerti kavos. Visą laiką sėdėjome ir kalbėjomės. Ir tai buvo taip gera. Abi suvokėm, kad mes nesuprantam žmonių, kurie nenori keliauti. Kurie nori kurti šeimą. Likti vienoje vietoje. Kaip gera žinoti, kad yra pasaulyje žmogus, kuris mane supranta. Dar sužinjau, kad Agnieta ir jos vaikinas Dima, su kuriuo ji buvo susipykusi ir turėjo labai sunkių emocinių pasėmių, susitaikė ir vėl kartu. Dima dabar jau dar geresnis ir panašiai, tačiau pirmas mano klausimas jai buvo "Why?". Ir pasirodo ne mano vienos. Egidijus irgi panašiai sureagavo. Žinau, kaip sunkiai ji reagavo į išsiskyrimą ir tikrai nenoriu, kad vėl tai patirtų... Tada, kai ji man rašė, apie tai, kas įvyko, aš taip norėjau būti šaliai ir ją palaikyti. O sėdėjau LT ir nieko padaryti negalėjau... Bet greitai. Aš atvyksiu pas Agnietą. Mes užsidirbam pinigų ir keliaujam į Ameriką pas Adolių. I need an adventure. Right away!! Tas mažas taškelis prie laiptų yra Agnieta. :) Kai atsisveikinau su Agnieta, keliavau į mokomąją ekskursiją. Sveika, Laima "Daugiatautis Vilnius" tikrai nustebino. Pamačiau vietas, kurias praeidavau dažnai, tačiau net nebūčiau pagalvojus, kaip daug galima apie tą vietą papasakoti :) Kas gal jau kiek atsibodo, kad jau kelinta ekskursija, kai einam beveik ta pačia trasa. Tačiau iš kitos pusės gal ir gerai. Tą patį objektą gali pamatyti iš vis kitokios pusės, tad gal ir nėra taip jau blogai. Gidė tikrai labai maloni ir energinga. Man patiko jos klausytis. Vienintelis minusiukas, kuris man užkliuvo, tai kad buvo mažai tų perliukų. Man asmeniškai jie labiausia įstringa ir vien dėl jų vertą eiti. Iš šios ekskursijos perliuku aš beveik nepamenu ir tad kažkaip liūdnoka. Dar ko neparašiau, tai kad mūsų gidė vis trukčiojo kalbėdama. Tačiau kažkodėl neparašiau to. Gal būt dėl to, kad ji labai nuoširdžiai į mane žiūrėjo. :) Nerealus vaizdas... :) Turėjau gerą ekskursiją su kolege Vita. Labai šlapia ir snigo, tačiau viskas buvo ok. Čia recenzija, kurią koordinatorė Laima liepė parašyti. Labukas :) ekskursija buvo tikrai įdomi, gidė Vita tikrai žinojo apie ką kalba. Jeigu ne šaltukas ir sniegas, kuris visą laiką į veidą iš neaiškios pusės krito, tai būtų tobula ekskursija, bet kaip sakoma oro neužsakysi. Manau, kad toje vietoje, kurioje ji skaitė tekstą iš popieriau (tai nebuvo problema)... Net nežinau, kaip išsireikšti. Ji mus pastatė priešais mašinų stovėjimo aikštelę, kur kažkada buvo Sapiegų rūmai (man atrodo, man sunku su pavardėm). Manau, kad tokiu atveju, ji galėjo pastatyti mus kur nors šiek tiek toliau (matomumo ribose), kad būtų bent šiek tiek kur akis paganyti. Kai stovėjome priešais mašinų stovėjimo aikštelę, taip, mes galėjome susikoncentruoti į skaitomą tekstą ir patys susikurti vaizdą galvose, tačiau, kažkaip trūko. Net girdėjau, kaip kažkas klausė "O tai čia nieko neišliko?". Žodžiu čia minusiukas. Labiausiai įstrigusi frazė, kad Bardora Radvilaitė pražudė dvi gimines. Labai įdomiai pasakytą, privertė susimąstyti. Man šis pasakymas labai patiko. Labai patiko, kai Pilies g. 4 pasakojo apie kardinolijas (tiksliai pavadinimo nepamenu, reiks pasitikslinti), ir užsiminė, kad ten gyvenusio kalvio žmona "laisvalaikiu" samdė moteriškes vyrams patenkinti. Bažnyčios nuomojamose patalpose - viešnamis (dievinu tokius perliukus). O ir pati idėja manau visai įdomi - ekskursija apie kokį Jaudulių Vilnių. Aišku čia reiktų labai pasistengti ir sugalvoti kaip pateikti, kad ko neįžeisti, bet vis dėl to, jeigu į tokią ekskursiją kas eitų, tai vis dėl to žino, į kur ėjo ;D Dar labai patiko, kai kalbėjo apie žydus ir kaip jie apeidavo įstatymus, kad galėtų toliau tęsti prekybą per visus jiems duodamus draudimus. Žodžiu, ekskursija buvo tikrai įdomi, mergaitė žinojo ką kalbą, vienoje vietoje susipainiojo ir ne tą pasakė, bet kai aš apie tuos rūmus ne itin ką žinojau, tai man nebuvo ten ko prikibti (būčiau patikėjusi bet kuo :D ) Jeigu Vita šitai skaitys, tai jai labai didelis dėkui!! :) P.S. Būtų įdomu sužinoti, iš kur ji ėmė info apie ten tą pilies g. 4 namą :) Visa tai rašiau, kai sėdėjau Mažvydo bibliotekoje, kai tingėjau taisyti būsimo egzamino tekstą.
Sveikata ne tokia jau tokia ir gera. Norėjau nueiti į muziejus, nes šiandien daugelis nemokamai. Tačiau šiek tiek pasigailėjau. Kai buvau Londono muziejuose, Lietuvos tokie menki. Nacionalinis Muziejus nors ir parodė dalį istorijos ir man labai patiko žemėlapiai, tačiau man trūko įspūdingumo.
Norėjau nueiti į Valdovų rūmus, tačiau ten eilės, buvo labai ilgos, būtų reikėję labai ilgai laukti. Oras nebuvo pats geriausias, tačiau aš tikėjausi, kad Gedimino bokštas bus nemokamas. Deja, man liepė susimokėti 4€, kurių aš neturėjau, tad keliavau atgal. Vėjas buvo didelis ir tai negerino mano savijautos. Kadangi buvo apie 14 h, kai turėjo atidaryti Energetikos ir Techninkos muziejų, keliavau ten. Ir vėlgi, pamačiusi ekspoziciją likau nusivylusi. Nors buvo gražu, po Science Musiem in London, čia buvo vaikų žaidimai. Tačiau tai Lietuva - čia lietus lyja. Grįžau namo ir nesikėliau iš lovos. Vis dar nesijaučiu gerai, nors ir išgėriau Theraflu. Ką gi... taip jau būna su ligoniais. :) Vilnius, 2016.02.04-05 Keista, kaip netikėtai viskas pasikeičia. Vieną akimirką du nepažįstami žmonės stovi kambaryje ir vienintelis juos siejantis dalykas yra Pinigų Muziejus. O kitą akimirką tu jau sėdi bare su tuo nauju įdomiu žmogumi ir kalbi apie istoriją, Škotija, gyvenimą. Ir tu vėl pamatai, kad užsieniečiai yra kur kas įdomesni pašnekovai. Ir kad tu atgyji, kai svetimos kultūros žmogus, ar bent jau svetimos kalbos (anglų) žmogus su tavimi bendrauja. Taip neturėtų būti, tačiau aš nematau patrauklumo Lietuvoje. Manęs netraukia žmonės iš Lietuvos gal būt todėl, kad aš per daug iš jų tikiuosi. Bet jeigu nesiklausysiu savo širdies, kas tada? Atsidursiu su žmogumi tik tam, kad numalšinčiau savo seksualinius troškimus ir vėl nervuočiausi, kaip man išsiskirti su juo, nes man jis atsibodo. Nukrypau. Esmė tame, kad susitikimas su Callum buvo labai malonus ir viskas prasidėjo nuo to, kad Aistė, mano kolegė gidų kursuose, pakvietė eiti į Pinigų Muziejų. Ekskursija buvo nuostabi. Pati ekspozicijų vietą yra labai jauki, ką jau kalbėti apie, įsimintinai pravestą ekskursiją, kurią vedė gidė/ekspertė Nijole, kuri yra ne tik savo darbo ir srities specialistė, bet ir šio darbo mylėtoja. Ji mums labai įdomiai pravedė ekskursiją, parodė, kaip veikia technologijos, leido nusikalti monetą/skirtuką knygai. Buvo labai malonu ir informatyvu. Labiausiai patiko Milijono centų piramidė. Gineso rekordų knygoje atsidūręs statinys, simboliškai atsisveikino su litu/centu. Man jau besiruošiant išvykti, vaikinukas skaitė Didžiosios Britanijos pinigų istoriją. Aš priėjau prie jo ir kažkokiu būdu mes pradėjome kalbėtis. Ir tuo viskas prasidėjo. Vaikinuko vardas Callum. 20 metų Škotas atvyko į Lietuvą kelioms dienom. Jis keliavo iš Baltarusijos per Lenkiją ir į Lietuvą. Iš tiesų nerealiai daug žinantis žmogus apie savo šalies istoriją, politiką, apskritai gyvenimą. Jis keliavęs daug ir dažniausiai su Couchsurfing. Būtent tai priminė man, kad pats metas grįžti į Couchsurfing'ą ir suvokti, kad tai yra labai lengvas apsistojimo būdas. Ir esmė keliavimo yra ta, kad susipažįsti su naujais žmonėmis, pamatai jų kultūrą, pasaulį. Mes daug laiko pravaikščiojome po Vilnius, aš jam aprodžiau pagrindinius Vilniaus objektus. Po to mes nuėjome į Artistus ir daug kalbėjomės. Alus baigėsi, bet abiem norėjosi dar kartelį susitikti. Būtent tai paskatino mane pakvieti jį į koncertą, kuris vyks Artistuose tą vakarą. Aš iškeliavau į Gidų kursus, o jis išėjo pavalgyti. Ir vakare mes klausėmės merginos su grupe. Tačiau Jazz man ne prie širdies ir mes gan greitai išėjome. Vis dėl to buvo ilga diena su daug įspūdžių ir bendravimo. Dar prieš tai mes kalbėjome, kad reiktų susitikti Lietuvių organizuojamame Couchsurfing meet'e. Kitos dienos vakarą aš jau keliavau į Būsi Trečias, kur turėjo įvykti susitikimas. Tikėjausi, kad ateis kokie 10-15 žmonių max, tačiau vakarui įpusėjus viskas taip įsisiūbavo. Prisirinko visa salė, kai kuriems žmonėms nebuvo kur atsisėsti... Komanda iš Bulgarijos man labai patiko. Tokie jauni, tik 18, bet atrodo jaunesni, tačiau tokie linksmi. Ir tas keistai akis dėliojantis gėjus, kuris buvo žavus bet keistu žvilgsniu. O ir jo geriausia draugė tokia linksma. Tiesiog nušviečianti kambarį. Buvo ir ne itin malonu, kai Agnė, mergina, kuri lyg ir organizuoja šį susitikimą, keistai į mane žiūrėjo, kai aš norėjau susodinti visus prie vieno stalo, o ne atskirai prie staliukų, kad visi sėdėtų. Bet aš ją ignoravau ir viskas ėjosi kuo puikiausiai. Buvo labai smagu bendrauti su skirtingais, kitokių kultūrų žmonėmis! Callum buvo Baltarusijoje prieš atvažiuojant į Lietuvą. Iš jo pasakojimų supratau, kaip galima nusikelti į praeitį. Grįžti į sovietmetį, tik čia valdo Lukošenka, o ne Gorbačiovas...
Callum problemos prasidėjo tik įvažiavus į Belgiją. Pasirodo, viza, kurią jis gavo yra ne ta, kurios reikia įvažiuoti į šalį. Visų pirma, niekas su juo nekalbėjo angliškai. Moteriškė, kuri tikrino pasus, kurį laiką bandė susisiekti su kuo nors,kas kalba angliškai. Kai toks žmogus atsirado, ilgą laiką Callum turėjo aiškintis, ką jam dabar daryti, nes pagal viską jis Baltarusijoje nelegaliai. Po kiek laiko aiškinimosi, pareigūnas priėjo ir pasakė, kad "Tu atrodai patikimas, ir mes tave praleidžiame, tačiau jokiu būdu iš šalies nekeliauk pro tuos pačius postus. Niekasne norim problemų." Galiausiai atsidūręs Baltarusijoje, šiek tiek atsipūtė. Tačiau ten niekur nėra WiFi. Ir visur gailma rūkyti. Ne tik kavinėje, bet ir troleibuse. Dar didesni nuotykiai tęsėsi, kai Callum norėjo išvykti iš šalies. Vėl buvo prisikabinta prie vizos, tačiau tai nesutrukdė įlipti į traukinį. Jam buvo pasakyti, kad į Lietuvą jis vykti negali. Išvykti jis gali tik pro Ukrainą, Rusiją arba Lenkiją, kurią jis ir pasirinko. Kai jau buvo traukinyje, pasieniečiai atėjo tikrinti dokumentų/bilietų. Pagal šalies įstatymą, negalima išsivešti Baltarusiškų rublių. O jis jų turėjo piniginėje. Jam buvo lieptą parodyti piniginės turinį. Jau galvojo, kad bus blogai, tačiau niekas nieko nedarė. Pareigūnai liepė išeiti iš kajutės. Jie užsidarė ten, ir jis girdėjo, kaip buvo tikrinami jo krepšiai. Tuo metu jo pasas buvo pas vieną iš pareigūnų. Kai jie baigė kratą jo kajutėje, jam buvo įsakyta niekur neiti, o jie dingo su jo dokumentais. Po kiek laiko jis užsimanė į tualetą. Atidaręs kajutės duris rado prie durų stovintį apsauginį. Jis jį nusekė iki tualeto. O kai šis iš jo išėjo, pareigūnas įėjo ir apžiūrėjo tualetą... Dokumentai Callum buvo gražinti likus pusvalandžiui iki traukinio atvykimo į vietą. Štai kaip žmonės grįžta į praeitį... |
Categories
All
Archives
July 2016
|