Baku visai nenorėjo keliauti į paplūdimį su kambarioko draugais, tačiau Markas jį tiesiog tempe išsitempė. "Paplūdimio vakarėlis, tokių dalykų negalima praleisti," - sakydavo jis. Ir visada pridurdavo. "Ten bus merginų."
- Nejaugi iš tiesų namai, kad man trūksta merginų dėmesio?
- Baku, merginų dėmesio niekada nebus per daug, - Markas niekada nepasiduodavo. - Gerai, tada kita idėja. Kodėl tu turėtum keliauti į paplūdimį su manimi.
- Kad prižiūrėčiau tavo problemų ieškantį užpakalį nuo kokios nors nelaimės? - krizeno Baku.
Markas iš pradžių bandė nustatyti supykusį žvilgsnį, tačiau tuojaus ir pats krizeno kartu.
- Vienas iš dalykų taip, - galiausiai pripažino.
- Neturiu noro kur nors eiti, - iš tiesų, Baku nuojauta jam sakė, kad nemalonumai laukia tuoj už kampo ir jis su jais nenorėjo susidirti.
- Tu pats pagalvok. Tu dabar sėdi skaitydamas kažkokio mirusios rašytojo knygą ir tai darai nuolat. Ir netikėtai, tavo kambariokas pasiūlo tau nukrypti nuo tavo gyvenimo kelio ir pasekti nauju... Tai likimas, žmogau!
- Kaip man tavimi atsikratyti? - jau ir nevilties garselis išsklido.
- Pasakyk, kad eini ruoštis, - tačiau užsispyrusios Baku akys nesikeitė... - Juk tai likiiiiimas....
- Gerai! Einu ruoštis. Tu laimėjai, - Baku teko nusileisti. Markas pradėjo šokti laimės šokį. - Tavo įkyrumas privirs tau košės vieną dieną.
- Arba padės man išgarsėti.
- Nejaugi iš tiesų namai, kad man trūksta merginų dėmesio?
- Baku, merginų dėmesio niekada nebus per daug, - Markas niekada nepasiduodavo. - Gerai, tada kita idėja. Kodėl tu turėtum keliauti į paplūdimį su manimi.
- Kad prižiūrėčiau tavo problemų ieškantį užpakalį nuo kokios nors nelaimės? - krizeno Baku.
Markas iš pradžių bandė nustatyti supykusį žvilgsnį, tačiau tuojaus ir pats krizeno kartu.
- Vienas iš dalykų taip, - galiausiai pripažino.
- Neturiu noro kur nors eiti, - iš tiesų, Baku nuojauta jam sakė, kad nemalonumai laukia tuoj už kampo ir jis su jais nenorėjo susidirti.
- Tu pats pagalvok. Tu dabar sėdi skaitydamas kažkokio mirusios rašytojo knygą ir tai darai nuolat. Ir netikėtai, tavo kambariokas pasiūlo tau nukrypti nuo tavo gyvenimo kelio ir pasekti nauju... Tai likimas, žmogau!
- Kaip man tavimi atsikratyti? - jau ir nevilties garselis išsklido.
- Pasakyk, kad eini ruoštis, - tačiau užsispyrusios Baku akys nesikeitė... - Juk tai likiiiiimas....
- Gerai! Einu ruoštis. Tu laimėjai, - Baku teko nusileisti. Markas pradėjo šokti laimės šokį. - Tavo įkyrumas privirs tau košės vieną dieną.
- Arba padės man išgarsėti.
- Tai kaip mes ten nusigausime? - paklausė Baku, jau lipdamas laiptais į kiemą.
- Mano kursiokės vaikinas mus nuveš. Jis turi nerealią mašiną.
Vos tik atsidūrę gatvėje, Baku suprato savo blogos nuojautos kaltininką. Prie mašinos, viena ranka apsikabinęs merginą, stovėjo Arogas. Arogas buvo demonas ir tai jam jau sakė jo gebėjimas empatiškai jausti tokius dalykus. Keisčiausia, kad kiekvieną kartą, kai Baku susidurdavo su Arogu, tai jis meluodavo savo draugams, kad pavojaus nėra. Kažkodėl, ir Baku niekaip negalėjo suprasti kodėl, jis neleisdavo, kad Arogui kas nors nutiktų.
- Puiki mašina! - Baku lyg iš miego pabudo. Markas iš visų pusių apžiūrinėjo mašiną, kol Arogas ir Baku stebeilijosi vienas į kitą. Nei vienas, nei kitas nežinojo, kaip reaguoti.
Arogo merginos vardas buvo Rita. Ji supažindino visus ir tada atėjo momentas, kai reikėjo paspausti ranką vienas kitam.
- Vov, kas čia buvo? - nusistebėjo Rita, kai Arogas ir Baku vos tik vienas kitą palietę buvo nukratyti.
- Tik kibirkštis, - pasakė Arogas. Tačiau jie abu žinojo, kad tai nebuvo paprasta kibirkštis. Tai buvo magiškas ženklas. Ženklas, kuris reikškė, kad kažkas turi nutikti. Deja, kas turi nutikti, gali sužinoti tik tada, kai tai nutinka.
- Kur tu gavai šią mašiną? - Markas vis dar buvo apžavėtas mašina.
- Paveldėjau. Tai niekis.
- Tu sakai, kad Ford Fairline 500 Skyliner yra niekis? Tai įžeidimas tokiai mašinai.
Arogas susiraukė.
- Atsiprašau, Baku. Gal man dar ir jos atsiprašyti? - krizeno. Rita pradėjo juoktis. Jos juokas buvo užkrečiantis.
- Iš ko tu ją paveldėjai? Šią mašiną gaminti pradėjo vos prieš metus (1957), - Baku savo nepasitikėjimo neslėpė.
- Draugo. Jis mirė.
- Oh, kaip liūdna, - susigraudino Rita. - Kaip jis mirė?
- Žuvo kovoje. Jis nebuvo geras žmogus. Tiesa sakant, jis išvis nebuvo žmogus, - Arogo minties nesupratusi Rita vėl pradėjo juoktis.
- Nagi, keliaukime. Laikas į paplūdimį! - sušuko ji.
- Mano kursiokės vaikinas mus nuveš. Jis turi nerealią mašiną.
Vos tik atsidūrę gatvėje, Baku suprato savo blogos nuojautos kaltininką. Prie mašinos, viena ranka apsikabinęs merginą, stovėjo Arogas. Arogas buvo demonas ir tai jam jau sakė jo gebėjimas empatiškai jausti tokius dalykus. Keisčiausia, kad kiekvieną kartą, kai Baku susidurdavo su Arogu, tai jis meluodavo savo draugams, kad pavojaus nėra. Kažkodėl, ir Baku niekaip negalėjo suprasti kodėl, jis neleisdavo, kad Arogui kas nors nutiktų.
- Puiki mašina! - Baku lyg iš miego pabudo. Markas iš visų pusių apžiūrinėjo mašiną, kol Arogas ir Baku stebeilijosi vienas į kitą. Nei vienas, nei kitas nežinojo, kaip reaguoti.
Arogo merginos vardas buvo Rita. Ji supažindino visus ir tada atėjo momentas, kai reikėjo paspausti ranką vienas kitam.
- Vov, kas čia buvo? - nusistebėjo Rita, kai Arogas ir Baku vos tik vienas kitą palietę buvo nukratyti.
- Tik kibirkštis, - pasakė Arogas. Tačiau jie abu žinojo, kad tai nebuvo paprasta kibirkštis. Tai buvo magiškas ženklas. Ženklas, kuris reikškė, kad kažkas turi nutikti. Deja, kas turi nutikti, gali sužinoti tik tada, kai tai nutinka.
- Kur tu gavai šią mašiną? - Markas vis dar buvo apžavėtas mašina.
- Paveldėjau. Tai niekis.
- Tu sakai, kad Ford Fairline 500 Skyliner yra niekis? Tai įžeidimas tokiai mašinai.
Arogas susiraukė.
- Atsiprašau, Baku. Gal man dar ir jos atsiprašyti? - krizeno. Rita pradėjo juoktis. Jos juokas buvo užkrečiantis.
- Iš ko tu ją paveldėjai? Šią mašiną gaminti pradėjo vos prieš metus (1957), - Baku savo nepasitikėjimo neslėpė.
- Draugo. Jis mirė.
- Oh, kaip liūdna, - susigraudino Rita. - Kaip jis mirė?
- Žuvo kovoje. Jis nebuvo geras žmogus. Tiesa sakant, jis išvis nebuvo žmogus, - Arogo minties nesupratusi Rita vėl pradėjo juoktis.
- Nagi, keliaukime. Laikas į paplūdimį! - sušuko ji.
Bangų ošimas kėlė raminantį pojūtį.
Baku ėjo paplūdimiu. Jo vaizdiniai, kuriuos jis pamatė, sakė jam, kad mergina bus įtraukta į jūrą. Jis negalėjo ignoruoti šio vaizdinio. Ateities matymas buvo dovana, kurią jis paveldėjo iš motinos, tačiau tai nebuvo taip lengva, kaip galėjo pasirodyti. Ant savo pečių Baku laikė žmogaus gyvybę. Atsisėdęs ant olos, pradėjo laukti. Savo vaizdinyje kuo puikiausiai matė uolas, vadinasi mergina kažkuriuo metu turi pasirodyti.
- Ką tu čia darai? - Baku net pašoko. Niekas ankščiau nesugebėjo jo taip išgąsdinti. Arogas tuojaus pat pakėlė ranka. - Wow, žmogau. Viskas gerai.
- Ką po velnių tu čia darai? Kodėl mane seki? - supykęs paklausė. Jo plati stovėsena ir plačiai praskleistos plaštakos akivaizdžiai rodė, kad jis nejuokauja.
- Gal pamiršai? Tai nebuvo elektros kibirkštis. Tai buvo ženklas ir aš niekada tokių dalykų neignoravau. Nesiruošiu to daryti ir dabar. Kažkas turi nutikti ir aš noriu žinoti kas, - žaismingai pasimaivęs išsidrėbė ant uolos krašto. - Ką tu matei? Juk žinau, kad matai ateities vizijas.
Baku nenorom, tačiau vistiek išklojo, ko jis čia atsidūrė.
- Vadinasi, kiekvieną kartą, kai tokia pranašystę pamatai savo galvoje, eini padaryti viską, kad jos išvengtum?
- Dažniausiai. Mano galios ne visada veikia taip paprastai.
- Vistiek smagu. Gali žaisti pokerį, - smagiai pakilojo antakius. Baku atsisėdo ir įsistebeilijo į pakrantę.
- Mano galios ne asmeninei naudai.
- Čia ir yra problema su jumis šviesos sergėtojais... Tai koks įdomumas jas turėti?
- Tu gali padėti žmonėms. Padaryti ką nors tikrai gero.
- Tai tu vienas iš tų geradarių, kurie viską atiduoda kitiems ir nieko nepasilieka sau?
- O kas blogai su tuo? - Baku nepatiko, kad jo noras daryti gera yra smukdomas.
- Kiek tau metų? - paklausė Arogas.
- 19.
- Turėjau omenyje, kiek iš tiesų tau metų, - nusijuokė.
- 19, - pakartojo Baku.
- Oooo... Tu atrodai kur kas labiau subrendęs... am... protiškai, -- sukrizeno sau panosėje.
Baku nieko neatsakė. Jam irgi knietėjo sužinoti, kodėl ženklą gavo būtent jiedu, tačiau jį Arogas erzino. Tas pasikėlęs balso tonas. Per daug ekscentriškas.
Įsivyravo tyla. Baku jautė, kaip Arogas jį stebi. Tačiau net nesistengė palaikyti pokalbio. Tačiau kuo puikiausiai nujautė apie ką jis galvoja.
- Kodėl tu niekada manęs... - Arogas užsikirto, tačiau Baku nereikėjo, kad klausimas būtų pabaigtas. Šito savęs klausė ne vieną kartą.
- Nes būtų nesąžininga.
- Nesąžininga? - suraukė antakius. Nors buvo tamsu, tačiau tai labai gerai matėsi. - Tu juk žinai, kas aš esu, tiesa?
- Taip, žinau. Tu esi demonas, kuris studijuoja psichologiją. Esi geriausias savo klasėje. Tu supranti žmonių emocijas, žmonių vidų, nors pats neesi žmogus. Tai būtu galima pavadinti painiava, tačiau nemanau, kad tai nusako situaciją.
- Tai tu manęs neišdavei, nes aš pirmūnas psichologijos paskaitose? - Arogas nepatikliai stebėjo Baku.
- Gal man tik 19 metų, tačiau aš gelbėjau žmones nuo demonų. Aš empatas. Aš jaučiu. Ir būdavo situacijų, tai žmoguje, kurį apsaugodavau, jausdavau mažiau žmogiškumo, nei tavyje. Tad jeigu tave įduočiau, tai būtų tiesiog... nesąžininga, - Baku vis dar žiūrėjo priešais save einantį paplūdimį, tačiau Arogo emocijos pasakė daugiau, nei jam reikėjo pamatyti. Jo arogancija dingo. Jis jautėsi pamalonintas ir dėkingas. Dėkingas už supratingumą.
- Aš neesu 100% demonas. Mano motina buvo mirtingoji. Tad aš turiu žmogiškąją pusę. Ne visada suprantu, kaip ja naudotis, bet kol kas visai neblogai sekasi.
Baku atsisuko į Arogą ir bandė suprasti, ar galima juo pasitikėti. Jo galios šį kartą nenorėjo jam padėti.
- Tavo mergina ateina. Sakei, ji turi būti įtraukta į vandenį?
- Taip. Reikia ją sustabdyti.
- Pala... - sustabdė Arogas Baku. Šelmiškai nusišypsojo ir tarė: - Aš ją pažįstu. Ji undinė.
- Ką?
Arogas leidosi nuo olos juokdamasis sau po nosimi.
- Adrina! - sušuko jis. Baku teko sekti iš paskos.
- Arogai, kaip gera tave matyti, - jos švelnus, dainingas balsas buvo užburiantis, nežemiškas. - Vieną kartą metuose galiu išlįsti iš vandenyno ir kiekvieną kartą sutinku tave. Tai likimas.
- Tai jau tikrai. Tačiau matau, kad jau grįžti namo.
- Negalėjau tavęs surasti.
Jų žaismingas flirtas kiek trikdė Baku.
- Juk žinai, kad tau tereikia mane tik pašaukti. Ir aš būsiu šalia, - Arogas apkabino undinę per juosmenį, prisitraukė arčiau iš ją pabučiavo. Jų aistringas bučinys trūko pakankamai ilgai, kad Baku tektų nusikosėti, kas situaciją padarė dar nemalonesne. Jie abu pažvelgė į Baku, lyg nesuprasdami, ko jis jiems trukdo.
- Aš mačiau vaizdinį, kad tave įtraukia jūra.
- Taip ir turi būti. Norint undinei grįžti į jūrą, jai reikia mirti. Tu negali tapti vandens magiška būtybe, jeigu esi gyvas.
- Tai mano matytai ateičiai nebuvo jokios prasmės? Taip niekada nebūna, - šį kartą Baku kalbėjo daugiau sau, nei jiems. Visos Baku vizijos turi kažkokią reikšmę. Nėra bereikšmės ateities vizijos.
- Tokiu atveju, gal reikšmės ieškai ne toje vietoje. Kuo tu vardu?
- Baku, - Baku švelniai paspaudė ranką. Adriana atsisuko į Arogą.
- Kitą kartą būtinai pašauksiu tavo vardą, - ir dar kartą jį pabučiavo. Eidama atbulomis pridūrė:
- Pašauksiu tavo, arba Baku vardą. Arba jūsų abiejų. Galėsime padaryti ką nors įdomaus, gal net pavojingo... - ir šelmiškai nusijuokusi leido bangoms ją pačiupti.
Vaikinai, likę vieni tiesiog spoksojo į vietą, kurioje ji pradingo.
- Žavi būtybė, tiesa? - vėl grįžo ekscentriškas tonas.
- Maniau, kad turi merginą.
- Ji irgi žavi, - nusijuokė abu.
- Negaliu patikėti, kad mano vaizdinys buvo be jokios reikšmės...
- Nepasakyčiau, kad nebuvo verta.
Vaikinų žvilgsnis susitiko ir buvo aišku apie ką eina kalba. Šią akimirką empatijos galių jam nereikėjo, nors jos ir sutiko su jo nuojauta. Jis gali pasitikėti Arogu, nors ir kuo puikiausiai žinojo, kad jis jam privirs košės.
- Ką tu čia darai? - Baku net pašoko. Niekas ankščiau nesugebėjo jo taip išgąsdinti. Arogas tuojaus pat pakėlė ranka. - Wow, žmogau. Viskas gerai.
- Ką po velnių tu čia darai? Kodėl mane seki? - supykęs paklausė. Jo plati stovėsena ir plačiai praskleistos plaštakos akivaizdžiai rodė, kad jis nejuokauja.
- Gal pamiršai? Tai nebuvo elektros kibirkštis. Tai buvo ženklas ir aš niekada tokių dalykų neignoravau. Nesiruošiu to daryti ir dabar. Kažkas turi nutikti ir aš noriu žinoti kas, - žaismingai pasimaivęs išsidrėbė ant uolos krašto. - Ką tu matei? Juk žinau, kad matai ateities vizijas.
Baku nenorom, tačiau vistiek išklojo, ko jis čia atsidūrė.
- Vadinasi, kiekvieną kartą, kai tokia pranašystę pamatai savo galvoje, eini padaryti viską, kad jos išvengtum?
- Dažniausiai. Mano galios ne visada veikia taip paprastai.
- Vistiek smagu. Gali žaisti pokerį, - smagiai pakilojo antakius. Baku atsisėdo ir įsistebeilijo į pakrantę.
- Mano galios ne asmeninei naudai.
- Čia ir yra problema su jumis šviesos sergėtojais... Tai koks įdomumas jas turėti?
- Tu gali padėti žmonėms. Padaryti ką nors tikrai gero.
- Tai tu vienas iš tų geradarių, kurie viską atiduoda kitiems ir nieko nepasilieka sau?
- O kas blogai su tuo? - Baku nepatiko, kad jo noras daryti gera yra smukdomas.
- Kiek tau metų? - paklausė Arogas.
- 19.
- Turėjau omenyje, kiek iš tiesų tau metų, - nusijuokė.
- 19, - pakartojo Baku.
- Oooo... Tu atrodai kur kas labiau subrendęs... am... protiškai, -- sukrizeno sau panosėje.
Baku nieko neatsakė. Jam irgi knietėjo sužinoti, kodėl ženklą gavo būtent jiedu, tačiau jį Arogas erzino. Tas pasikėlęs balso tonas. Per daug ekscentriškas.
Įsivyravo tyla. Baku jautė, kaip Arogas jį stebi. Tačiau net nesistengė palaikyti pokalbio. Tačiau kuo puikiausiai nujautė apie ką jis galvoja.
- Kodėl tu niekada manęs... - Arogas užsikirto, tačiau Baku nereikėjo, kad klausimas būtų pabaigtas. Šito savęs klausė ne vieną kartą.
- Nes būtų nesąžininga.
- Nesąžininga? - suraukė antakius. Nors buvo tamsu, tačiau tai labai gerai matėsi. - Tu juk žinai, kas aš esu, tiesa?
- Taip, žinau. Tu esi demonas, kuris studijuoja psichologiją. Esi geriausias savo klasėje. Tu supranti žmonių emocijas, žmonių vidų, nors pats neesi žmogus. Tai būtu galima pavadinti painiava, tačiau nemanau, kad tai nusako situaciją.
- Tai tu manęs neišdavei, nes aš pirmūnas psichologijos paskaitose? - Arogas nepatikliai stebėjo Baku.
- Gal man tik 19 metų, tačiau aš gelbėjau žmones nuo demonų. Aš empatas. Aš jaučiu. Ir būdavo situacijų, tai žmoguje, kurį apsaugodavau, jausdavau mažiau žmogiškumo, nei tavyje. Tad jeigu tave įduočiau, tai būtų tiesiog... nesąžininga, - Baku vis dar žiūrėjo priešais save einantį paplūdimį, tačiau Arogo emocijos pasakė daugiau, nei jam reikėjo pamatyti. Jo arogancija dingo. Jis jautėsi pamalonintas ir dėkingas. Dėkingas už supratingumą.
- Aš neesu 100% demonas. Mano motina buvo mirtingoji. Tad aš turiu žmogiškąją pusę. Ne visada suprantu, kaip ja naudotis, bet kol kas visai neblogai sekasi.
Baku atsisuko į Arogą ir bandė suprasti, ar galima juo pasitikėti. Jo galios šį kartą nenorėjo jam padėti.
- Tavo mergina ateina. Sakei, ji turi būti įtraukta į vandenį?
- Taip. Reikia ją sustabdyti.
- Pala... - sustabdė Arogas Baku. Šelmiškai nusišypsojo ir tarė: - Aš ją pažįstu. Ji undinė.
- Ką?
Arogas leidosi nuo olos juokdamasis sau po nosimi.
- Adrina! - sušuko jis. Baku teko sekti iš paskos.
- Arogai, kaip gera tave matyti, - jos švelnus, dainingas balsas buvo užburiantis, nežemiškas. - Vieną kartą metuose galiu išlįsti iš vandenyno ir kiekvieną kartą sutinku tave. Tai likimas.
- Tai jau tikrai. Tačiau matau, kad jau grįžti namo.
- Negalėjau tavęs surasti.
Jų žaismingas flirtas kiek trikdė Baku.
- Juk žinai, kad tau tereikia mane tik pašaukti. Ir aš būsiu šalia, - Arogas apkabino undinę per juosmenį, prisitraukė arčiau iš ją pabučiavo. Jų aistringas bučinys trūko pakankamai ilgai, kad Baku tektų nusikosėti, kas situaciją padarė dar nemalonesne. Jie abu pažvelgė į Baku, lyg nesuprasdami, ko jis jiems trukdo.
- Aš mačiau vaizdinį, kad tave įtraukia jūra.
- Taip ir turi būti. Norint undinei grįžti į jūrą, jai reikia mirti. Tu negali tapti vandens magiška būtybe, jeigu esi gyvas.
- Tai mano matytai ateičiai nebuvo jokios prasmės? Taip niekada nebūna, - šį kartą Baku kalbėjo daugiau sau, nei jiems. Visos Baku vizijos turi kažkokią reikšmę. Nėra bereikšmės ateities vizijos.
- Tokiu atveju, gal reikšmės ieškai ne toje vietoje. Kuo tu vardu?
- Baku, - Baku švelniai paspaudė ranką. Adriana atsisuko į Arogą.
- Kitą kartą būtinai pašauksiu tavo vardą, - ir dar kartą jį pabučiavo. Eidama atbulomis pridūrė:
- Pašauksiu tavo, arba Baku vardą. Arba jūsų abiejų. Galėsime padaryti ką nors įdomaus, gal net pavojingo... - ir šelmiškai nusijuokusi leido bangoms ją pačiupti.
Vaikinai, likę vieni tiesiog spoksojo į vietą, kurioje ji pradingo.
- Žavi būtybė, tiesa? - vėl grįžo ekscentriškas tonas.
- Maniau, kad turi merginą.
- Ji irgi žavi, - nusijuokė abu.
- Negaliu patikėti, kad mano vaizdinys buvo be jokios reikšmės...
- Nepasakyčiau, kad nebuvo verta.
Vaikinų žvilgsnis susitiko ir buvo aišku apie ką eina kalba. Šią akimirką empatijos galių jam nereikėjo, nors jos ir sutiko su jo nuojauta. Jis gali pasitikėti Arogu, nors ir kuo puikiausiai žinojo, kad jis jam privirs košės.