2014.02.23.
Susitikimas, pirma kova
Ir vėl pamačiau tą pačią mergaitę. Ji stovėjo kur kas arčiau, nei ankstesnius kartus, kai ją mačiau. Ji žvelgė į mane savo tamsiomis akimis. Nusišypsojo ir žengė tolyn. Ji norėjo, kad ją sekčiau. Ne nepajutau, kaip iš aikštės atsidūriau skersgatvyje. Tik akimirkai paleidau ją iš akių ir ji dingo.
- Po velnių, kiek tai gali tęstis.
- Iki tol, kol būsi pasirengus mane matyti.
Aš net pašokau iš savo vietos. Mergaitė stovėjo už manęs.
- Pala... Kaip tu...?? Už manęs... - jaučiausi tokia pasimetus.
- Žmonės tai vadina magija, - ji nusišypsojo.
- O tu ne žmogus? - pasišaipiau.
- Ne, - atsakė taip rimtai, kad akimirką net patikėjau.
- Kas Tu? Kodėl mane seki? Ir kaip apskritai mane randi??
- Aš turiu tave rasti. Kaip kitaip mane apsaugosi??
- Kodėl turėčiau tave saugoti? Ir nuo ko? Kur tavo tėvai??
- Aš esu Kali, Mirties Dievo dukra. O tu esi mano sergėtoja.
Aš žiūrėjau į mergaitę ir protu suvokiau, kad mergaitė meluoja ar apsimetinėja. Tačiau kažkodėl mano širdis sakė ką kitą. Jaučiau, lyg ji sako tiesą.
- Klausyk, mes surasim tavo tėvus. Eime, gerai?
- Gaila, kad tavo tėtis mirė taip anksti. Jis būtų tau paaiškinęs.
- Iš kur tu tai žinai? Iš kur tu žinai apie mano tėtį? - man pasidarė labai neramu.
Mergaitė jau žiojosi man atsakyti, tačiau jos tamsios akys staiga tapo baltos.
- Kas tau?? Mergaite... - pačiupau ją ir ėmiau purtyti. - Mergaite... Kali...
Mergaitė mirktelėjo ir taip pat staigiai jos akys tapo įprastos spalvos.
- Kas tau nutiko?
- Nėra laiko aiškinti, - ji pagriebė mano ranką ir pradėjo mane tempti iš skersgatvio.
- Kur mes einame?
- Aš turiu išgelbėti gyvybę. O tu turi mane apsaugoti nuo bet ko, kas bandys mane sustabdyti, supratai?
- Ką tu čia šneki? Kali?
Tačiau ji manęs nesiklausė. Ir aš negalėjau išsprūsti iš jos gniaužtų. Ji buvo labai stipri. Nežmoniškai stipri.
- Ar turi pakabuką, kurį tau davė tėtis?
Sustingau. Mane pradėjo imti pyktis
- Iš kur tu apie tai žinai?
- Nesvarbu. Parodyk man ji.
Aš visada su savimi nešiodavausi tėčio pakabuką. Išsitraukiau iš už drabužių. Mergaitė palietė pakabuką ir pradėjo murmėti kažką nesuprantama kalba. Man ji nepriminė jokios kalbos, kokias esu girdėjusi. Kai mergaitė paleido mano pakabuką, akutė pakabuko vidutyje švytėjo skaisčiai mėlyna spalva.
- Kaip tu tai padarei?
- Dabar tu būsi nematoma paprastiem žmonėms, kaip ir aš. O dabar eime, žmogus tuoj mirs.
Ir ji pasileido bėgti. O aš bėgau iš paskos. Veikiau daugiau iš instinkto, nei iš supratimo. Nežinojau, ką darau, bet ir nekausinėjau savęs. Aš tiesiog bėgau paskui mažametę mergaitę. Mergaitę, kuri apie mane žinojo daugiau, nes aš pati.
Mes atsidūrėme prie didelio nuosavo namo. Mergaitė įsistebilijo į jį.
- Ką mes čia darome?
- Čia tuoj mirs žmogus, kurio gyvenimas dar turėtų tęstis. Mes neturime daug laiko.
Ji vėl pačiupo mano ranką ir pasileido link to namo. Tačiau kai pribėgo prie durų, net nesiruošė sulėtinti. Man nespėjus susivokti, mes perskrodėm duris kiaurai.
Užbėgome laiptais į antrą aukštą. Sustojome kolidoriuje ties kambariu su pravertom durimis. Dideliame kambaryje, ant lovos gulėjo 50 metų vyras. Jis skaitė laikraštį. Mes iš toli žiūrėjome į šį vyrą. Aš nesugebėjau praverti burnos.
Staiga prie vyro lovos, lyg iš dūmo, pradėjo rastis siluetas. Tas siluetas pavirto į žmogų, juodos spalvos apsiaustu. Tas žmogus nebuvo žmogiškas. Baltos, permatomos odos spalvos. Labai panašios į Kali, tik kur kas kraupesnis.
Vyras pakėlė ranką nukreiptą į žmogų gylinti ant lovos. Ir jis pradėjo dusti. Po akimirkos jis jau buvo be sąmonės. Tą akimirką Kali paleido mano ranką ir puolė prie jo. Ji pačiupo vyrą už rankos ir žmogus vėl galėjo įkvėpti.
- Tu! - sušuko vyras tokiu balsu, kokio man neteko girdėti.
- Aš! Ir šis žmogus gyvens.
Iš kažkur mergaitės rankoje atsirado kardas. Ji sviedė jį man. Vos palietusi šaltą rankeną, mano viduje kažkas užvirė. Po visą mano kūną pasklido tokia energija. Per visus savo treniravimosi metus, niekada nejaučiau tokios energijos. Lyg visas mano pyktis, visa aistra, kurią kažkada turėjau ir kažkada turėsiu susidėjo į vieną vietą. Ir tai tiesiog spinduliavo iš manęs. Jeigu būčiau labiau įsižiūrėjusi, turbūt būčiau pamačiusi tą energiją. Ir aš norėjau ją išlieti.
Mergaitė tvirtai laikė vyrą už rankos ir nors jis bandė ištrūkti, jam tai nesisekė. Jis griebė mergaitę už gerklės ir pabandė ją pakelti.
- Ne! Nedrįsk, - žodžiai išskrido iš mano lūpų.
- Oh... Naujoji tavo sergėtoja? Neilgam, - sukriokė vyras. Aplink mus radosi nauji šešėliai. Ir jie čia, kad mane nužudytų. Tačiau aš nebijojau. Žinojau, kad ginklas sustiprins mano sugebėjimus. Aš pasitikėjau šiuo šaltu matalu su keistais išraitytais hieroglifais.
Ir mane pradėjo pulti. Aš tikrai džiaugiausi, kad visus tuos įgūdžius išmoktus karinėse stovyklose ir įvairų kovos menų sporto salėse, dabar atsipirks. Nejaučiau jokios baimės. Tik visišką pasitikėjimą savimi.
Juodos figūros virto į žmonės panašius skeletais. Jie manė tik mane. Vienas paskui kitą jie puolė mane. Pirmieji du išnyko tai pat, kaip ir atsirado, vos tik mano ginklas atsidūrė jų krūtinėse. Tačiau vos tik mano pasitikėjimas savimi pasiekė epogėjų, viena iš skeletinių figūrų, vienu rankos mostu sviedė mane į sieną. Kažkodėl tikėjausi, kad perskriesių kiaurai sieną, tačiau taip neįvyko. Stipriai trenkiausiai į ją ir kardas iškrito iš mano rankų. Tą akimirką suvokiau, kad būtent jis temdė mano protą. Vos tik paleidusi ginklą iš rankų mano logika grįžo ir aš susidūriau su bauginančia realybe.
Mažametė mergaitė grumiasi su vaiduokliškos išvaizdos vyru, o prie manęs artinasi trys neaiškios kilmės iš dūmų atsiradę skeletai. Mane sukaustė baimė. Tačiau greita reakcija mane gelbėjo. Kad ir kaip bijojau vėl paliesti kardo rankeną, žinojau, kad be jo aš mirsiu. Ir tai nebuvo mano planuose. Sutelkusi visas savo jėgas į viršutinę kūno dalį, atsispyriau nuo sienos ir rėžiausi į vieną iš skeletų. Ir mes abu atsidūrėme ant žemės. Kas įvyko po to, nelabai galėjau suprasti. Kardas buvo per toli nuo manęs, kad galėčiau jį pasiekti. Tuo metu, vienas iš skeletų buvo po manimi, tačiau irgi labai greitai susigaudė, kas įvyko ir baigė atsigauti. Kažkas griebė mane už kojos ir pradėjo temti. aš tiesiau ranką į vienntelį ginką, kuris galėtų man padėti. Man jo reikėjo. Mintyse mačiau, kaip jis atsiduria mano rankose ir staiga, lyg miražas kardas buvo mano rankose. Ilgai nedvejodama, aš pasisukau į už kojos laikantį skeletą ir suvariau kardo ašmenis į jį ir jis pavirto dūmu. Tada vienu rankos mostu, pasinaudojusi kardo svoriu aš trenkiau sau už nugaros. Apkvaitęs nuo smūgio, skeletas paleido mane ir aš suvariau kardą jam į šoną. Jis virto dūmu ir aš nukritau ant žemės.
Dar apsvaigusi nuo skausmo, kurį sukėlė skeleto gniaužtai, bandžiau suprasti kas dedasi kambaryje. Turėjau rasti Kali. Instinktyviai jaučiau, kur ji, ir kad turiu ją apsaugoti. Mergaitė su vyru vis dar stovėjo ten pat. Kali laikė vyrą už riešo, o šis ją už gerklės. Jie stegilijosi vienas į kitą. Mačiau, kad Kali akys baltos. Ir ji pati buvo dar baltesnė. Mačiau, kad ji pralaimi kovą. Nežinau, koki ata kova buvo, tačiau gerai neatrodė. Mergaitės baltoje odoje matėsi juodos įsivagojusios linijos. Lyg juodos spalvos kraujagyslės bandančios išlįsti iš odos. Pas vyrą ant odo buvo tokios pat linijos, tačiau ne tokios ryškios ir gausios.
Sutelkiau visas likusias jėgas ir atsistojau. Tvirtai sugniaužiau rankose kardo rankeną ir pribėgusi įsmeigiau ašmenis į vyro nugarą. Tačiau jis nedingo kaip dūmas. Jis sviedė Kali ant žemės ir lėtai atsisuko į mane.
- Tu per silpna mane įveikti, - jo beveik girgždantis balsas įsmigo giliai į mane.
- Tačiau aš galiu, - iš vyro nugaros pasigirdo tyras mergaitės balsas. Jos mažutė rankutė įsmigo į vyro nugarą ir lengvu mostu ištraukė jo širdį. Jis dar spėjo atsisukti į ją, tačiau tuojaus pat virto migla.
Akimirką stovėjau žiūrėdama į vietą, kurioje buvo dingo vyras. Mergaitė vis dar laikė rankoje širdį. Ji atrodė labai pavargusi. Pamaniau, kad tuoj nugrius, tačiau ji išsitiesė lyg stygą ir priėjo prie žmogaus, kuris nematė šios sumaišties. Jis miegojo. Ji pakėlė širdį, pasakė kelis žodžius nesuprantama kalba ir sukišo ją į žmogų.
- Tai jo žudiko širdis... - suvapėjau sau po nosimi.
- Ši širdis apsaugos jį nuo kitų. Tai lyg šydas, kuris uždengia jį nuo bet kokių antgamtinių būtybių.
Ginklas vis dar buvo mano rankose ir aš jaučiausi labai stipri ir nenugalima. Jo energija sklido manimi. Drąsa sklido mano kūnu. Mergaitė atsisėdo ant lovos. Vyras buvo ką tik išgelbėtas šios mažos būtybės. Aš ištiesiau ginklą, tačiau mergaitė papurtė galvą.
- Tau jo dar prireiks.
Ir aš žinojau, kad tai tiesa. Lėtai atsisėdau kojūgalyje šalia mergaitės. Arėmiau ginklą ir jo magija dingo iš mano kūno. Baimė ir logika vėl grįžo į mano kūną.
- Kas tu? Kas čia dedasi??
- Ne dabar. Jis buvo tikrai stiprus.
- Kas jis buvo?
- Mano brolis. Vienas iš jų.
- Po velnių, kiek tai gali tęstis.
- Iki tol, kol būsi pasirengus mane matyti.
Aš net pašokau iš savo vietos. Mergaitė stovėjo už manęs.
- Pala... Kaip tu...?? Už manęs... - jaučiausi tokia pasimetus.
- Žmonės tai vadina magija, - ji nusišypsojo.
- O tu ne žmogus? - pasišaipiau.
- Ne, - atsakė taip rimtai, kad akimirką net patikėjau.
- Kas Tu? Kodėl mane seki? Ir kaip apskritai mane randi??
- Aš turiu tave rasti. Kaip kitaip mane apsaugosi??
- Kodėl turėčiau tave saugoti? Ir nuo ko? Kur tavo tėvai??
- Aš esu Kali, Mirties Dievo dukra. O tu esi mano sergėtoja.
Aš žiūrėjau į mergaitę ir protu suvokiau, kad mergaitė meluoja ar apsimetinėja. Tačiau kažkodėl mano širdis sakė ką kitą. Jaučiau, lyg ji sako tiesą.
- Klausyk, mes surasim tavo tėvus. Eime, gerai?
- Gaila, kad tavo tėtis mirė taip anksti. Jis būtų tau paaiškinęs.
- Iš kur tu tai žinai? Iš kur tu žinai apie mano tėtį? - man pasidarė labai neramu.
Mergaitė jau žiojosi man atsakyti, tačiau jos tamsios akys staiga tapo baltos.
- Kas tau?? Mergaite... - pačiupau ją ir ėmiau purtyti. - Mergaite... Kali...
Mergaitė mirktelėjo ir taip pat staigiai jos akys tapo įprastos spalvos.
- Kas tau nutiko?
- Nėra laiko aiškinti, - ji pagriebė mano ranką ir pradėjo mane tempti iš skersgatvio.
- Kur mes einame?
- Aš turiu išgelbėti gyvybę. O tu turi mane apsaugoti nuo bet ko, kas bandys mane sustabdyti, supratai?
- Ką tu čia šneki? Kali?
Tačiau ji manęs nesiklausė. Ir aš negalėjau išsprūsti iš jos gniaužtų. Ji buvo labai stipri. Nežmoniškai stipri.
- Ar turi pakabuką, kurį tau davė tėtis?
Sustingau. Mane pradėjo imti pyktis
- Iš kur tu apie tai žinai?
- Nesvarbu. Parodyk man ji.
Aš visada su savimi nešiodavausi tėčio pakabuką. Išsitraukiau iš už drabužių. Mergaitė palietė pakabuką ir pradėjo murmėti kažką nesuprantama kalba. Man ji nepriminė jokios kalbos, kokias esu girdėjusi. Kai mergaitė paleido mano pakabuką, akutė pakabuko vidutyje švytėjo skaisčiai mėlyna spalva.
- Kaip tu tai padarei?
- Dabar tu būsi nematoma paprastiem žmonėms, kaip ir aš. O dabar eime, žmogus tuoj mirs.
Ir ji pasileido bėgti. O aš bėgau iš paskos. Veikiau daugiau iš instinkto, nei iš supratimo. Nežinojau, ką darau, bet ir nekausinėjau savęs. Aš tiesiog bėgau paskui mažametę mergaitę. Mergaitę, kuri apie mane žinojo daugiau, nes aš pati.
Mes atsidūrėme prie didelio nuosavo namo. Mergaitė įsistebilijo į jį.
- Ką mes čia darome?
- Čia tuoj mirs žmogus, kurio gyvenimas dar turėtų tęstis. Mes neturime daug laiko.
Ji vėl pačiupo mano ranką ir pasileido link to namo. Tačiau kai pribėgo prie durų, net nesiruošė sulėtinti. Man nespėjus susivokti, mes perskrodėm duris kiaurai.
Užbėgome laiptais į antrą aukštą. Sustojome kolidoriuje ties kambariu su pravertom durimis. Dideliame kambaryje, ant lovos gulėjo 50 metų vyras. Jis skaitė laikraštį. Mes iš toli žiūrėjome į šį vyrą. Aš nesugebėjau praverti burnos.
Staiga prie vyro lovos, lyg iš dūmo, pradėjo rastis siluetas. Tas siluetas pavirto į žmogų, juodos spalvos apsiaustu. Tas žmogus nebuvo žmogiškas. Baltos, permatomos odos spalvos. Labai panašios į Kali, tik kur kas kraupesnis.
Vyras pakėlė ranką nukreiptą į žmogų gylinti ant lovos. Ir jis pradėjo dusti. Po akimirkos jis jau buvo be sąmonės. Tą akimirką Kali paleido mano ranką ir puolė prie jo. Ji pačiupo vyrą už rankos ir žmogus vėl galėjo įkvėpti.
- Tu! - sušuko vyras tokiu balsu, kokio man neteko girdėti.
- Aš! Ir šis žmogus gyvens.
Iš kažkur mergaitės rankoje atsirado kardas. Ji sviedė jį man. Vos palietusi šaltą rankeną, mano viduje kažkas užvirė. Po visą mano kūną pasklido tokia energija. Per visus savo treniravimosi metus, niekada nejaučiau tokios energijos. Lyg visas mano pyktis, visa aistra, kurią kažkada turėjau ir kažkada turėsiu susidėjo į vieną vietą. Ir tai tiesiog spinduliavo iš manęs. Jeigu būčiau labiau įsižiūrėjusi, turbūt būčiau pamačiusi tą energiją. Ir aš norėjau ją išlieti.
Mergaitė tvirtai laikė vyrą už rankos ir nors jis bandė ištrūkti, jam tai nesisekė. Jis griebė mergaitę už gerklės ir pabandė ją pakelti.
- Ne! Nedrįsk, - žodžiai išskrido iš mano lūpų.
- Oh... Naujoji tavo sergėtoja? Neilgam, - sukriokė vyras. Aplink mus radosi nauji šešėliai. Ir jie čia, kad mane nužudytų. Tačiau aš nebijojau. Žinojau, kad ginklas sustiprins mano sugebėjimus. Aš pasitikėjau šiuo šaltu matalu su keistais išraitytais hieroglifais.
Ir mane pradėjo pulti. Aš tikrai džiaugiausi, kad visus tuos įgūdžius išmoktus karinėse stovyklose ir įvairų kovos menų sporto salėse, dabar atsipirks. Nejaučiau jokios baimės. Tik visišką pasitikėjimą savimi.
Juodos figūros virto į žmonės panašius skeletais. Jie manė tik mane. Vienas paskui kitą jie puolė mane. Pirmieji du išnyko tai pat, kaip ir atsirado, vos tik mano ginklas atsidūrė jų krūtinėse. Tačiau vos tik mano pasitikėjimas savimi pasiekė epogėjų, viena iš skeletinių figūrų, vienu rankos mostu sviedė mane į sieną. Kažkodėl tikėjausi, kad perskriesių kiaurai sieną, tačiau taip neįvyko. Stipriai trenkiausiai į ją ir kardas iškrito iš mano rankų. Tą akimirką suvokiau, kad būtent jis temdė mano protą. Vos tik paleidusi ginklą iš rankų mano logika grįžo ir aš susidūriau su bauginančia realybe.
Mažametė mergaitė grumiasi su vaiduokliškos išvaizdos vyru, o prie manęs artinasi trys neaiškios kilmės iš dūmų atsiradę skeletai. Mane sukaustė baimė. Tačiau greita reakcija mane gelbėjo. Kad ir kaip bijojau vėl paliesti kardo rankeną, žinojau, kad be jo aš mirsiu. Ir tai nebuvo mano planuose. Sutelkusi visas savo jėgas į viršutinę kūno dalį, atsispyriau nuo sienos ir rėžiausi į vieną iš skeletų. Ir mes abu atsidūrėme ant žemės. Kas įvyko po to, nelabai galėjau suprasti. Kardas buvo per toli nuo manęs, kad galėčiau jį pasiekti. Tuo metu, vienas iš skeletų buvo po manimi, tačiau irgi labai greitai susigaudė, kas įvyko ir baigė atsigauti. Kažkas griebė mane už kojos ir pradėjo temti. aš tiesiau ranką į vienntelį ginką, kuris galėtų man padėti. Man jo reikėjo. Mintyse mačiau, kaip jis atsiduria mano rankose ir staiga, lyg miražas kardas buvo mano rankose. Ilgai nedvejodama, aš pasisukau į už kojos laikantį skeletą ir suvariau kardo ašmenis į jį ir jis pavirto dūmu. Tada vienu rankos mostu, pasinaudojusi kardo svoriu aš trenkiau sau už nugaros. Apkvaitęs nuo smūgio, skeletas paleido mane ir aš suvariau kardą jam į šoną. Jis virto dūmu ir aš nukritau ant žemės.
Dar apsvaigusi nuo skausmo, kurį sukėlė skeleto gniaužtai, bandžiau suprasti kas dedasi kambaryje. Turėjau rasti Kali. Instinktyviai jaučiau, kur ji, ir kad turiu ją apsaugoti. Mergaitė su vyru vis dar stovėjo ten pat. Kali laikė vyrą už riešo, o šis ją už gerklės. Jie stegilijosi vienas į kitą. Mačiau, kad Kali akys baltos. Ir ji pati buvo dar baltesnė. Mačiau, kad ji pralaimi kovą. Nežinau, koki ata kova buvo, tačiau gerai neatrodė. Mergaitės baltoje odoje matėsi juodos įsivagojusios linijos. Lyg juodos spalvos kraujagyslės bandančios išlįsti iš odos. Pas vyrą ant odo buvo tokios pat linijos, tačiau ne tokios ryškios ir gausios.
Sutelkiau visas likusias jėgas ir atsistojau. Tvirtai sugniaužiau rankose kardo rankeną ir pribėgusi įsmeigiau ašmenis į vyro nugarą. Tačiau jis nedingo kaip dūmas. Jis sviedė Kali ant žemės ir lėtai atsisuko į mane.
- Tu per silpna mane įveikti, - jo beveik girgždantis balsas įsmigo giliai į mane.
- Tačiau aš galiu, - iš vyro nugaros pasigirdo tyras mergaitės balsas. Jos mažutė rankutė įsmigo į vyro nugarą ir lengvu mostu ištraukė jo širdį. Jis dar spėjo atsisukti į ją, tačiau tuojaus pat virto migla.
Akimirką stovėjau žiūrėdama į vietą, kurioje buvo dingo vyras. Mergaitė vis dar laikė rankoje širdį. Ji atrodė labai pavargusi. Pamaniau, kad tuoj nugrius, tačiau ji išsitiesė lyg stygą ir priėjo prie žmogaus, kuris nematė šios sumaišties. Jis miegojo. Ji pakėlė širdį, pasakė kelis žodžius nesuprantama kalba ir sukišo ją į žmogų.
- Tai jo žudiko širdis... - suvapėjau sau po nosimi.
- Ši širdis apsaugos jį nuo kitų. Tai lyg šydas, kuris uždengia jį nuo bet kokių antgamtinių būtybių.
Ginklas vis dar buvo mano rankose ir aš jaučiausi labai stipri ir nenugalima. Jo energija sklido manimi. Drąsa sklido mano kūnu. Mergaitė atsisėdo ant lovos. Vyras buvo ką tik išgelbėtas šios mažos būtybės. Aš ištiesiau ginklą, tačiau mergaitė papurtė galvą.
- Tau jo dar prireiks.
Ir aš žinojau, kad tai tiesa. Lėtai atsisėdau kojūgalyje šalia mergaitės. Arėmiau ginklą ir jo magija dingo iš mano kūno. Baimė ir logika vėl grįžo į mano kūną.
- Kas tu? Kas čia dedasi??
- Ne dabar. Jis buvo tikrai stiprus.
- Kas jis buvo?
- Mano brolis. Vienas iš jų.