XIII. Vergė-Kovotoja
Praėjo kelios dienos. Vis jojau tolyn ir tolyn. Mano maisto atsargos, kurias buvau pasiėmusi, sparčiai seko. Buvo gerai, kad žirgas pats pasirūpino savimi. Jei ne jis, nebūčiau radusi vandens. Jis nuėjo prie netoliese buvusio upelio. Taip skubėjau išvykti, bet užmiršau, kad turėsiu gyventi nežinia kur. Nepasirūpinau niekuo. Buvo sunku. Nenorėjau palikti šaltinio, nes neturėjau, kur įsipilti vandens, bet negalėjau likti vienoje vietoje. Nebežinojau, kiek laiko keliauju. Galiausiai baigėsi maistas. Nemokėjau medžioti ar spęsti spąstų gyvūnams. Mano brolis kažkada mane mokė, bet aš buvau prasta mokinė. Vieną naktį teko apsistoti laukymėje. Nebeturėjau kito pasirinkimo. Mano jėgos seko. Norėjau valgyti ir svarbiausia gerti. Tačiau aplinkui, kiek tik matė akys buvo tik žolė. Žirgas kažkaip prasimaitino. Bandžiau griaužti žolę, bet man ji nesuteikė jėgų. Gulėjau neaukštoje žolėje susirietusi ir meldžiau, kad mirtis nebūtų skausminga. Užsimerkiau. Norėjau miego. O aš net neišrinkau žirgui vardo. Juk visi turi turėti vardus...
Mane pažadino balsai. Nesupratau, ką jie sakė, bet užuodžiau vandenį. Atmerkusi akis išvydau gražiai apsirengusius du vyrus. Jie išvydę, kad aš pabudau, pradėjo man kažką sakyti, bet aš nieko nesupratau. Vienas iš vyrų ištiesė man gertuvę. Aš sukaupusi visas jėgas puoliau godžiai gerti. Pakankamai atsigėrusi padėkojau ir supratau, kad vyras mane suprato, tačiau toliau kalbėjo sava kalba. Apsidairiau aplinkui. Šiek tiek toliau buvo keli vežimai. Prie vieno jų pririštas mano žirgas. Vyras, davęs man atsigerti, pakėlė mane ir nuvedė prie vežimų. Neturėjau jėgų priešintis. Priėjusi arčiau vežimų, supratau, kas yra tie vyrai. Vergų pirkliai. Mane įkėlė į vežimą, kuriame buvo dar daug maž dešimt vergų. Aš buvau vienuolikta. Tapau verge.
Man davė pavalgyti. Jaučiausi šiek tiek stipriau, bet mane žlugdė mintis, kad bėgusi nuo vienos vergijos pakliuvau į kitą. Apsižvalgiau aplinkui. Su manini sėdėjo jauni, stiprūs vyrai. Jie buvo juodaodžiai. Vienas iš jų buvo susižeidęs ranką. Norėjau jam padėti, bet nežinojau kaip. Visi tylėjome.
Keliavome ilgai. Kelias paras. Tai buvo velniškai ilgai. Pirmą kartą leidau sau vėl pagalvoti apie Elogą ir Envitą. Ką jiedu mano apie tai, kad juos palikau? Ar mane kaltina? Ar jų neskriaudė? Ne, neturėjo. Aš pasielgiau garbingai. Palikau pinigų, jų negalėjo skriausti. Pinigai! Suvokiau, kad pirkliai pasiėmė mano daiktus. Ten buvo Rebekos durklas. Jie jį turi.
Galiausiai mus atvežė į kažkokį miestą. Tai buvo tvirtovė. Milžiniška tvirtovė. Įvažiavome į turgų. Mus įvežė į kažkokį aptvertą kiemą. Čia buvo daugybės kambarių su grotomis. Visur stovėjo sargyba. Buvome kaliniai. Mane atskyrė nuo visų ir uždarė į vieną kamerą su kitomis juodaodėmis moterimis. Kai kurios turėjo vaikų. Mačiau išverktas akis, tačiau jos atrodė stiprios. Visos apsirišusios petį. Man buvo jų gaila, bet aš dabar buvau viena iš jų. Nejaučiau baimės. Nebijojau, nors turėjau. Juk nežinojau, kas bus. Bet tai nebuvo pirmas kartas, kai taip jaučiausi. Gal būt jau pripratau?
Prasėdėjau ten kokias geras kelias valandas, kol atėjo vienas sargybinis ir pagriebęs mane išsitempė lauk.
- Kur mane tempiate? - sušukau, bet sargybinis nesureagavo. Mane nuvedė į kalvidę. Bent jau maniau, kad tai kalvidė. Tada supratau, kad nutiks. Įdagas. Būsiu pažymėta kaip vergė.
- Ne! - sušukau. - Nedrįskite manęs liesti. Muisčiausi kiek tik įstengiau, bet tai buvo beviltiška. Sargybinis buvo kur kas stipresnis.
Prie manęs priėjo vyras ir nuplėšė drabužius, kad matytusi mano petys. Iš kitos pusės, link mūsų ėjo vyras su įkaitintu metaliniu strypu, kurio gale puikavosi S raidė. Jis priėjo prie manęs ir jau norėjo priglausti iki raudonumo įkaitintą geležį, bet aš jam nesuteikia tokio šanso. Aš spyriau jam į klyną. Jis išmetė geležį iš rankų ir pargriuvo. Niekas nesitikėjo mano tokio staigaus poelgio. Pasinaudojusi proga išsilaisvinau iš mane laikančiu gniaužtų ir čiupau geležinį stypą. Pradėjau mosikuotis juo aplink save, kad jie negalėtų prieiti. Prie mūsų pribėgo daugiau sargybinių. Prisiminiau Elogo duotas pamokas. Iškėliau stypą virš galvos ir pasiruošiau puolimui. Trenkiau prie manęs bėgančiam sargybiniui ir kitam, atsidūrusio man iš kitos pusės priglaudžiau stypą prie krūtinės. Jis suspigo iš skausmo. Karšta geležis pradegino skylę drabužiuose ir išdegino S raidę. Supratau, kad nebeturiu kur dingti ir greičiausiai būsiu žiauriai nubausta. Tačiau be kovos nepasiduosiu. Tačiau nieko neprireikė. Išgirdau kažką rėkiant. Atlėkė pirklys, davęs man vandens. Jis kalbėjo su jais kažką. O aš toliau likau pasiruošusi pulti. Tačiau visi nuleido iškeltus ginklus. Vyras atsisuko į mane.
- Tai beviltiška. Nuleisk tą daiktą ir liksi gyva. Tavęs nemuš, - ramiai pasakė.
Nenorėjau jo klausyti, bet patikėjau. Prie manęs pripuolė sargybinis, kuram ką tik palikau prisiminima apie mane. Jis norėjo man trenkti, bet pirklys jį sustabdė. Piktai kažką pasakė ir sargybinis nieko nebedarė. Tik tvirtai suėmė mane. Kalvis pasiėmė dar vieną S raidė ir jau norėjo išdeginti ją ant peties, kai pirklys vėl jį sustabdė. Kažką pasakęs, jis apsisuko ir nužingsniavo tolyn. Sargybinis apsuko mane ir pagriebęs mano kairiąją ranką patraukė rankovę. Veriantis skausmas pervėrė mane. Jie išdegino žymę man ant ant rankos. Norėjau klykti, bet to nedariau. Neduosiu jiems progos suprasti, kad mane palaužė, nes taip nebuvo. Jaučiausi stipresnė nei kada nors ankščiau.
Manęs nebevedė į moterų kamerą. Vedė į visai kitą pusę. Į kažkokią areną. Čia buvo daug vyrų. Jie kovojo tarp pusavyje. Dabar prisiminiau, ką Rebeka pasakojo apie žymėjimus. Aš tapau verge-kovotoja.
Mane pažadino balsai. Nesupratau, ką jie sakė, bet užuodžiau vandenį. Atmerkusi akis išvydau gražiai apsirengusius du vyrus. Jie išvydę, kad aš pabudau, pradėjo man kažką sakyti, bet aš nieko nesupratau. Vienas iš vyrų ištiesė man gertuvę. Aš sukaupusi visas jėgas puoliau godžiai gerti. Pakankamai atsigėrusi padėkojau ir supratau, kad vyras mane suprato, tačiau toliau kalbėjo sava kalba. Apsidairiau aplinkui. Šiek tiek toliau buvo keli vežimai. Prie vieno jų pririštas mano žirgas. Vyras, davęs man atsigerti, pakėlė mane ir nuvedė prie vežimų. Neturėjau jėgų priešintis. Priėjusi arčiau vežimų, supratau, kas yra tie vyrai. Vergų pirkliai. Mane įkėlė į vežimą, kuriame buvo dar daug maž dešimt vergų. Aš buvau vienuolikta. Tapau verge.
Man davė pavalgyti. Jaučiausi šiek tiek stipriau, bet mane žlugdė mintis, kad bėgusi nuo vienos vergijos pakliuvau į kitą. Apsižvalgiau aplinkui. Su manini sėdėjo jauni, stiprūs vyrai. Jie buvo juodaodžiai. Vienas iš jų buvo susižeidęs ranką. Norėjau jam padėti, bet nežinojau kaip. Visi tylėjome.
Keliavome ilgai. Kelias paras. Tai buvo velniškai ilgai. Pirmą kartą leidau sau vėl pagalvoti apie Elogą ir Envitą. Ką jiedu mano apie tai, kad juos palikau? Ar mane kaltina? Ar jų neskriaudė? Ne, neturėjo. Aš pasielgiau garbingai. Palikau pinigų, jų negalėjo skriausti. Pinigai! Suvokiau, kad pirkliai pasiėmė mano daiktus. Ten buvo Rebekos durklas. Jie jį turi.
Galiausiai mus atvežė į kažkokį miestą. Tai buvo tvirtovė. Milžiniška tvirtovė. Įvažiavome į turgų. Mus įvežė į kažkokį aptvertą kiemą. Čia buvo daugybės kambarių su grotomis. Visur stovėjo sargyba. Buvome kaliniai. Mane atskyrė nuo visų ir uždarė į vieną kamerą su kitomis juodaodėmis moterimis. Kai kurios turėjo vaikų. Mačiau išverktas akis, tačiau jos atrodė stiprios. Visos apsirišusios petį. Man buvo jų gaila, bet aš dabar buvau viena iš jų. Nejaučiau baimės. Nebijojau, nors turėjau. Juk nežinojau, kas bus. Bet tai nebuvo pirmas kartas, kai taip jaučiausi. Gal būt jau pripratau?
Prasėdėjau ten kokias geras kelias valandas, kol atėjo vienas sargybinis ir pagriebęs mane išsitempė lauk.
- Kur mane tempiate? - sušukau, bet sargybinis nesureagavo. Mane nuvedė į kalvidę. Bent jau maniau, kad tai kalvidė. Tada supratau, kad nutiks. Įdagas. Būsiu pažymėta kaip vergė.
- Ne! - sušukau. - Nedrįskite manęs liesti. Muisčiausi kiek tik įstengiau, bet tai buvo beviltiška. Sargybinis buvo kur kas stipresnis.
Prie manęs priėjo vyras ir nuplėšė drabužius, kad matytusi mano petys. Iš kitos pusės, link mūsų ėjo vyras su įkaitintu metaliniu strypu, kurio gale puikavosi S raidė. Jis priėjo prie manęs ir jau norėjo priglausti iki raudonumo įkaitintą geležį, bet aš jam nesuteikia tokio šanso. Aš spyriau jam į klyną. Jis išmetė geležį iš rankų ir pargriuvo. Niekas nesitikėjo mano tokio staigaus poelgio. Pasinaudojusi proga išsilaisvinau iš mane laikančiu gniaužtų ir čiupau geležinį stypą. Pradėjau mosikuotis juo aplink save, kad jie negalėtų prieiti. Prie mūsų pribėgo daugiau sargybinių. Prisiminiau Elogo duotas pamokas. Iškėliau stypą virš galvos ir pasiruošiau puolimui. Trenkiau prie manęs bėgančiam sargybiniui ir kitam, atsidūrusio man iš kitos pusės priglaudžiau stypą prie krūtinės. Jis suspigo iš skausmo. Karšta geležis pradegino skylę drabužiuose ir išdegino S raidę. Supratau, kad nebeturiu kur dingti ir greičiausiai būsiu žiauriai nubausta. Tačiau be kovos nepasiduosiu. Tačiau nieko neprireikė. Išgirdau kažką rėkiant. Atlėkė pirklys, davęs man vandens. Jis kalbėjo su jais kažką. O aš toliau likau pasiruošusi pulti. Tačiau visi nuleido iškeltus ginklus. Vyras atsisuko į mane.
- Tai beviltiška. Nuleisk tą daiktą ir liksi gyva. Tavęs nemuš, - ramiai pasakė.
Nenorėjau jo klausyti, bet patikėjau. Prie manęs pripuolė sargybinis, kuram ką tik palikau prisiminima apie mane. Jis norėjo man trenkti, bet pirklys jį sustabdė. Piktai kažką pasakė ir sargybinis nieko nebedarė. Tik tvirtai suėmė mane. Kalvis pasiėmė dar vieną S raidė ir jau norėjo išdeginti ją ant peties, kai pirklys vėl jį sustabdė. Kažką pasakęs, jis apsisuko ir nužingsniavo tolyn. Sargybinis apsuko mane ir pagriebęs mano kairiąją ranką patraukė rankovę. Veriantis skausmas pervėrė mane. Jie išdegino žymę man ant ant rankos. Norėjau klykti, bet to nedariau. Neduosiu jiems progos suprasti, kad mane palaužė, nes taip nebuvo. Jaučiausi stipresnė nei kada nors ankščiau.
Manęs nebevedė į moterų kamerą. Vedė į visai kitą pusę. Į kažkokią areną. Čia buvo daug vyrų. Jie kovojo tarp pusavyje. Dabar prisiminiau, ką Rebeka pasakojo apie žymėjimus. Aš tapau verge-kovotoja.