- Natali, prašau užeiti... Noriu pasikalbėti, - pasigirdo brolio balsas iš už menės durų.
Natali kuo puikiausiai žinojo, ko brolis nori. Ji nepagarbiai elgėsi su jo generolais, kai ji pasiūlė idėja kariniams manevrams rytuose. Ji žinojo, kad tai geresnis būdas, tačiau vyrai nemano, kad moters nuomonė gali ką nors reikšti.
- Jei tikiesi, kad atsiprašysiu už savo elgesį, gali pamiršti, - iš karto ėjo prie reikalo.
Jack'as stovėjo nugara į seserį įsistebeilijęs į žemėlapį ant stalo. Jis vis dar bandė sukurti tinkamiausią puolimo planą.
- Ar pameni tą naktį, kai mirėme pirmą kartą? - brolio balsas buvo labai keistas. O ir pats klausimas išmušė Natali iš vėžių.
- Taip. Aš tai prisimenu sapnuose. Savo košmaruose... - prisipažino.
Stojo tyla. Jų abiejų mintyse dabar liepsnojo pastatas ir aitrios liepsnos talžė kūnus.
- Aš irgi... - Jack'as atsisuko. - Girdėjau tavo balsą lauke, kai mane šaukei. Negalėjau pratarti nei žodžio, tačiau tu jautei kur aš. Tu įbėgai į pastatą, kad mane ištrauktum. Buvo baisu. Viskas aplinkui liepsnojo. Tu lyg vijurkas įlėkei net nepagalvojusi, kad pati gali žūti. Tau rūpėjo tik vienas dalykas - išgelbėti mane. Ir taip darai jau du šimtus metų. Kad ir kas benutiktų, tu visada esi šalia, kad pirma stotum tarp manęs ir kažko, kas kelia grėsmę, - Jack'as žiūrėjo į seserį šiek tiek ašarotomis akimis.
- Visada jaučiau pareigą tave ginti. Juk tu esi mano jaunėlis brolis. Nors ir esame nemirtingi, tačiau nėra reikalo mirti dažniau nei būtina.
Jack'as šypsojosi.
- Kai šiandien generolas Stoikas sušuko, kad tramdyčiau tave, nebežinojau, ką jam atsakyti. Aš suvokiau, kad tai neįmanoma. Tu niekada man nepaklusai. Tačiau būtų tiesiog kvaila, jeigu aš mėginčiau pažaboti gamtos stichiją, kurios tikslas apsaugoti mane...
Jack'as priėjo prie sesers ir švelniai palietė jos skruostą.
- Mano gražioji sesuo. Tokia stipri ir nepalaužiama, - Jack'as šią akimirką buvo toliau nei šį menė. Jo mintys lėkė taip toli.
- Brolau, ką tu nori pasakyti, - Natali žinojo, kad kai brolis susimąsto, tai gali trukti visą amžinybę.
- Mano generolai yra protingi vyrai, - Jack'as vėl patraukė prie žemėlapio. - Tačiau jie niekada neprilygs tau.
Natali buvo sukrėsta. Ji niekada nemanė, kad jos brolis kada nors tai pasakys garsiai. Jis to niekada nenorėjo pripažinti.
- Net ir aš... Kad ir kiek studijavau karybą, kad ir kiek bandžiau būti geriausias, aš niekada neprilygsiu tau. Jeigu aš negaliu prilygti tau, tai visi mano generolai tiesiog neturi tiek laiko visko išmokti... Mes turėjome daugiau nei du amžius.
- Ką tu nori pasakyti?
- Kad esi geriausia, - Jack'as atsirėmęs į stalą su šypsena akyse žiūrėjo į savo seserį. - Ir ne todėl, kad pasipuikuoti, o todėl, kad apginti mane. Visą gyvenimą aš paklusau gyvenimo taisyklėm. Moteris negali būti lygi su vyru. Bet tu neesi paprasta moteris. Tu esi geriausia, kas galėjo man nutikti. Ir man nusibodo, kad visi kiti tave taip pat laiko tik kvaila moterimi. Aš noriu tai pakeisti. Aš noriu, kad būtum lygi. Mano partnerė. Noriu, kad mes sukurtume galingą imperiją. Kartu!
Turbūt pirmą kartą gyvenime Natali nežinojo, ką pasakyti.
- Juk žinai, kad tavo generolai niekada nepriims mano idėjų.
- Bet priims mano. O tada jau jiems parodysime, kad be tavęs čia niekas nevyks. O dabar parodyk, ką turėjai omenyje ryte.
Natali kuo puikiausiai žinojo, ko brolis nori. Ji nepagarbiai elgėsi su jo generolais, kai ji pasiūlė idėja kariniams manevrams rytuose. Ji žinojo, kad tai geresnis būdas, tačiau vyrai nemano, kad moters nuomonė gali ką nors reikšti.
- Jei tikiesi, kad atsiprašysiu už savo elgesį, gali pamiršti, - iš karto ėjo prie reikalo.
Jack'as stovėjo nugara į seserį įsistebeilijęs į žemėlapį ant stalo. Jis vis dar bandė sukurti tinkamiausią puolimo planą.
- Ar pameni tą naktį, kai mirėme pirmą kartą? - brolio balsas buvo labai keistas. O ir pats klausimas išmušė Natali iš vėžių.
- Taip. Aš tai prisimenu sapnuose. Savo košmaruose... - prisipažino.
Stojo tyla. Jų abiejų mintyse dabar liepsnojo pastatas ir aitrios liepsnos talžė kūnus.
- Aš irgi... - Jack'as atsisuko. - Girdėjau tavo balsą lauke, kai mane šaukei. Negalėjau pratarti nei žodžio, tačiau tu jautei kur aš. Tu įbėgai į pastatą, kad mane ištrauktum. Buvo baisu. Viskas aplinkui liepsnojo. Tu lyg vijurkas įlėkei net nepagalvojusi, kad pati gali žūti. Tau rūpėjo tik vienas dalykas - išgelbėti mane. Ir taip darai jau du šimtus metų. Kad ir kas benutiktų, tu visada esi šalia, kad pirma stotum tarp manęs ir kažko, kas kelia grėsmę, - Jack'as žiūrėjo į seserį šiek tiek ašarotomis akimis.
- Visada jaučiau pareigą tave ginti. Juk tu esi mano jaunėlis brolis. Nors ir esame nemirtingi, tačiau nėra reikalo mirti dažniau nei būtina.
Jack'as šypsojosi.
- Kai šiandien generolas Stoikas sušuko, kad tramdyčiau tave, nebežinojau, ką jam atsakyti. Aš suvokiau, kad tai neįmanoma. Tu niekada man nepaklusai. Tačiau būtų tiesiog kvaila, jeigu aš mėginčiau pažaboti gamtos stichiją, kurios tikslas apsaugoti mane...
Jack'as priėjo prie sesers ir švelniai palietė jos skruostą.
- Mano gražioji sesuo. Tokia stipri ir nepalaužiama, - Jack'as šią akimirką buvo toliau nei šį menė. Jo mintys lėkė taip toli.
- Brolau, ką tu nori pasakyti, - Natali žinojo, kad kai brolis susimąsto, tai gali trukti visą amžinybę.
- Mano generolai yra protingi vyrai, - Jack'as vėl patraukė prie žemėlapio. - Tačiau jie niekada neprilygs tau.
Natali buvo sukrėsta. Ji niekada nemanė, kad jos brolis kada nors tai pasakys garsiai. Jis to niekada nenorėjo pripažinti.
- Net ir aš... Kad ir kiek studijavau karybą, kad ir kiek bandžiau būti geriausias, aš niekada neprilygsiu tau. Jeigu aš negaliu prilygti tau, tai visi mano generolai tiesiog neturi tiek laiko visko išmokti... Mes turėjome daugiau nei du amžius.
- Ką tu nori pasakyti?
- Kad esi geriausia, - Jack'as atsirėmęs į stalą su šypsena akyse žiūrėjo į savo seserį. - Ir ne todėl, kad pasipuikuoti, o todėl, kad apginti mane. Visą gyvenimą aš paklusau gyvenimo taisyklėm. Moteris negali būti lygi su vyru. Bet tu neesi paprasta moteris. Tu esi geriausia, kas galėjo man nutikti. Ir man nusibodo, kad visi kiti tave taip pat laiko tik kvaila moterimi. Aš noriu tai pakeisti. Aš noriu, kad būtum lygi. Mano partnerė. Noriu, kad mes sukurtume galingą imperiją. Kartu!
Turbūt pirmą kartą gyvenime Natali nežinojo, ką pasakyti.
- Juk žinai, kad tavo generolai niekada nepriims mano idėjų.
- Bet priims mano. O tada jau jiems parodysime, kad be tavęs čia niekas nevyks. O dabar parodyk, ką turėjai omenyje ryte.