Aš turėjau kaip nors susitikti su Tao, tačiau be pakvietimo į Olą aš būčiau pačirškinta elektros ir šito malonumo tikrai netroškau. Džiaugiausi, kad buvau dėmesinga tuo metu, kai Baku man pasakojo savo nuotykius. Jis turi pasirodyti Ispanijoje, Madride. Viena nuošali gatvelė, kurioje turėjo būti užpulta mergina, kurią Baku saugojo.
Laukiau, kol kas nors pasirodys. Laikas slinko labai lėtai. Savo galvoje vis mačiau mirštantį Baku tolimoje ateityje. "To nebus", - vis kartojau sau. Aš neleisiu, kad kas nors atsitiktų nei vienam iš Tao.
Iš už kampo pasigirdo garsai. Vaikinas kalbėjosi su mergina. Jų dar nemačiau, tačiau buvo aišku, kad tai Baku. Jo malonaus balso su niekuo nesupainiosi. Jie artėjo link mano slėptuvės, kai pajaučiau, kad kažkas dar atsirado šioje gatvelėje. Jaučiau jo buvimą visai netoli Baku. Tačiau mano planas buvo padėti Baku išsisukti iš blogos situacijos. Negalėjau tiesiog išlįsti. Turėjau padaryti tinkamą įspūdį.
Baku irgi pajautė, kad čia kažkas yra. Manęs jausti negalėjo, nes buvau pakankamai toli, kad jis galėtų savo galiomis mane pasiekti. Žinoma, negalėjau būti tikra 100%, tačiau mano apskaičiavimai buvo labai logiški. Savo empatiškas galias jis dar kartais ne visada suvaldydavo mano dabartyje, tai ką jau kalbėti apie šį laiką.
Baku sustojo ir tyliai pasakė merginai stovėti prie pat jo. Pajaučiau, kad užpuolikas ruošia energijos pliūpsnį. Tačiau tai pajautė ir jis, ir kuo puikiausiai išvengė puolimo. Girdėjau grumstynes, kurias turėjau padėti užbaigti. Žinojau, kad jis sunaikins šį užpuoliką, vadinasi ateities neturėčiau pakeisti. Tikiuosi.
Staiga mergina suriko. Lyg iš niekur atsirado dar vienas užpuolikas, apie kurį nežinojau. Baku gina merginą nuo jų abiejų, tačiau jaučiau, kad jis ilgi neatsilaikys. Vienas iš užpuolikų jam trenkė ir aš net išgirdau, kaip Baku trenkėsi į sieną. Laukti ilgiau negalėjau, nes tai galėjo pražudyti merginą ir patį Baku.
Materializavausi priešais vieną užpuoliką ir vienu staigiu energijos smūgiu sviedžiau užpuoliką į sieną. Jie atrodė klaikiai. Žalsva oda atrodė lyg pūtų. Toks vaizdelis ne kiekvieno akiai. Iš už balo aulo išsitraukiau durklą, kurį pašventinau po šventuoju šaltiniu Delfuose. Tai neturėjo nužudyti demonų, tačiau kaip reikalas juos sužeisti privalėjo. Ir mano spėjimai buvo teisingi. Demonas su skausmu perkreipta marmūze parkrito ant žemės. Kitas, kuris tuo metu bandė griebti merginą, buvo kur kas smulkesnis. Sviedžiau durklą į jį ir tikėjausi, kad tai sužeis jį ir jis pamirš merginą bent tiek, kad aš spėčiau prie jo atsidurti. Tuo metu, kai durklas susmigo demono petyje, pajaučiau, kaip Baku ruošia energijos pliūpsnį. Tą patį padariau ir aš ir mūsų abiejų energijos užteko, kad mažesnysis demonas pavirstu dūmu. Didysis pūvantis demonas išnyko supratęs, kad nepavyks mūsų dviejų įveikti. Vargšė mergina, po tokių įvykio neišlaikė ir susmuko ten kur stovėjo.
- Hilda! - sušuko Baku ir staigiai atsistojęs nulėkė prie jos.
- Jai viskas bus gerai. Ji tik apalpo.
Jis atsisuko į mane.
- Dėkui, kad padėjai. Kodėl man padėjai? Kas tu?
- Aš esu labai ilga istorija, - tai pasakiau daugiau sau, nei jam. Ir tai buvo tiesa. Nebuvau pilnai visko apsvarsčius, ką galiu jiems sakyti ir ko ne.
- Tai gal pasakyk sutrumpintą versiją.
- Aš esu Tao, tačiau iš ateities. Atvykau čia sutrukdyti pasaulį paversti pragaru. Ir man reikia tavo pagalbos. Tiksliau jūsų visų.
Baku ilgai tylėjo. Akivaizdžiai bandė įskaityti mano jausmus. Tačiau žinojau, ką jis pajaus, tad manęs tai negąsdino.
- Aha... Pirmiausia aš turiu ją nugabenti į ligoninę, - pakėlė merginą ant rankų. - Lauk manęs...
- ...Tura upės ištakose, - užbaigiau Baku sakinį. - Žinau. Pasirūpink savo globotine.
Baku pažvelgė į mane savo tamsiomis akimis. Numaniau, kokia sumaištis dabar turėjo dėtis jo galvoje. Vos tik jam išnykus nukeliavau prie Turos ištakų. Nenorėjau laukti nei akimirkos. Žinojau, kad dabar turėsiu susitikti su Luku ir kad būtent jis bus didžiausia problema. Jis tikrai nepasitikės niekuo, kurio minčių negali perskaityti.
Gerą valandą laukiau, kol kas nors pasirodys, ir jau kilo mintys, kad Baku mane apgavo. Žinojau, kad tai neįmanoma, Baku žodžio žmogus, tačiau laukimas mane erzino. Kai Baku pasirodė, buvau labai nustebinta, nes jis pasirodė vienas.
- Tu atvykai vienas? - negalėjau patikėti.
- O tu norėjai pamatyti dar ką nors? - maloniai paklausė. Tardymas prasidėjo.
- Luką. Juk abu žinome, kad su juo daugiausiai problemų.
- Nesiruošiu statyti į pavojų savo kolegas.
- Ir šeip jeigu Lukas žinotų, neleistų čia vienam su manim kalbėtis, - išsprūdo. Turėjau pataisyti klaidą. - Atsiprašau, nenorėjau nieko... - žinojau, kad mano aiškinimai daug naudos neduos. - Aš negaliu leisti, kad pasaulis taptu tokiu, kokiu per klaidą tapo. Ir mano likimas yra ištaisyti šią klaidą. Aš nežinau, kur yra įrankiai, kuriais galiu tai padaryti, tad kol mes čia kalbame, yra švaistomas laikas. Mes abu žinome, kad tavo galios ir tavo nuojauta sako, kad manimi galima pasitikėti ir kad ji dar niekada tavęs neapgavo. Prašau, pasitikėk ja ir dabar.
Baku žiūrėjo į mane savo rudomis akimis ir bandė įskaityti mano jausmus.
- Tikiuosi, kad man neteks gailėtis.
- Neteks.
Jis palietė mano petį ir vienų šuoliu mes atsidūrėme Oloje.
Laukiau, kol kas nors pasirodys. Laikas slinko labai lėtai. Savo galvoje vis mačiau mirštantį Baku tolimoje ateityje. "To nebus", - vis kartojau sau. Aš neleisiu, kad kas nors atsitiktų nei vienam iš Tao.
Iš už kampo pasigirdo garsai. Vaikinas kalbėjosi su mergina. Jų dar nemačiau, tačiau buvo aišku, kad tai Baku. Jo malonaus balso su niekuo nesupainiosi. Jie artėjo link mano slėptuvės, kai pajaučiau, kad kažkas dar atsirado šioje gatvelėje. Jaučiau jo buvimą visai netoli Baku. Tačiau mano planas buvo padėti Baku išsisukti iš blogos situacijos. Negalėjau tiesiog išlįsti. Turėjau padaryti tinkamą įspūdį.
Baku irgi pajautė, kad čia kažkas yra. Manęs jausti negalėjo, nes buvau pakankamai toli, kad jis galėtų savo galiomis mane pasiekti. Žinoma, negalėjau būti tikra 100%, tačiau mano apskaičiavimai buvo labai logiški. Savo empatiškas galias jis dar kartais ne visada suvaldydavo mano dabartyje, tai ką jau kalbėti apie šį laiką.
Baku sustojo ir tyliai pasakė merginai stovėti prie pat jo. Pajaučiau, kad užpuolikas ruošia energijos pliūpsnį. Tačiau tai pajautė ir jis, ir kuo puikiausiai išvengė puolimo. Girdėjau grumstynes, kurias turėjau padėti užbaigti. Žinojau, kad jis sunaikins šį užpuoliką, vadinasi ateities neturėčiau pakeisti. Tikiuosi.
Staiga mergina suriko. Lyg iš niekur atsirado dar vienas užpuolikas, apie kurį nežinojau. Baku gina merginą nuo jų abiejų, tačiau jaučiau, kad jis ilgi neatsilaikys. Vienas iš užpuolikų jam trenkė ir aš net išgirdau, kaip Baku trenkėsi į sieną. Laukti ilgiau negalėjau, nes tai galėjo pražudyti merginą ir patį Baku.
Materializavausi priešais vieną užpuoliką ir vienu staigiu energijos smūgiu sviedžiau užpuoliką į sieną. Jie atrodė klaikiai. Žalsva oda atrodė lyg pūtų. Toks vaizdelis ne kiekvieno akiai. Iš už balo aulo išsitraukiau durklą, kurį pašventinau po šventuoju šaltiniu Delfuose. Tai neturėjo nužudyti demonų, tačiau kaip reikalas juos sužeisti privalėjo. Ir mano spėjimai buvo teisingi. Demonas su skausmu perkreipta marmūze parkrito ant žemės. Kitas, kuris tuo metu bandė griebti merginą, buvo kur kas smulkesnis. Sviedžiau durklą į jį ir tikėjausi, kad tai sužeis jį ir jis pamirš merginą bent tiek, kad aš spėčiau prie jo atsidurti. Tuo metu, kai durklas susmigo demono petyje, pajaučiau, kaip Baku ruošia energijos pliūpsnį. Tą patį padariau ir aš ir mūsų abiejų energijos užteko, kad mažesnysis demonas pavirstu dūmu. Didysis pūvantis demonas išnyko supratęs, kad nepavyks mūsų dviejų įveikti. Vargšė mergina, po tokių įvykio neišlaikė ir susmuko ten kur stovėjo.
- Hilda! - sušuko Baku ir staigiai atsistojęs nulėkė prie jos.
- Jai viskas bus gerai. Ji tik apalpo.
Jis atsisuko į mane.
- Dėkui, kad padėjai. Kodėl man padėjai? Kas tu?
- Aš esu labai ilga istorija, - tai pasakiau daugiau sau, nei jam. Ir tai buvo tiesa. Nebuvau pilnai visko apsvarsčius, ką galiu jiems sakyti ir ko ne.
- Tai gal pasakyk sutrumpintą versiją.
- Aš esu Tao, tačiau iš ateities. Atvykau čia sutrukdyti pasaulį paversti pragaru. Ir man reikia tavo pagalbos. Tiksliau jūsų visų.
Baku ilgai tylėjo. Akivaizdžiai bandė įskaityti mano jausmus. Tačiau žinojau, ką jis pajaus, tad manęs tai negąsdino.
- Aha... Pirmiausia aš turiu ją nugabenti į ligoninę, - pakėlė merginą ant rankų. - Lauk manęs...
- ...Tura upės ištakose, - užbaigiau Baku sakinį. - Žinau. Pasirūpink savo globotine.
Baku pažvelgė į mane savo tamsiomis akimis. Numaniau, kokia sumaištis dabar turėjo dėtis jo galvoje. Vos tik jam išnykus nukeliavau prie Turos ištakų. Nenorėjau laukti nei akimirkos. Žinojau, kad dabar turėsiu susitikti su Luku ir kad būtent jis bus didžiausia problema. Jis tikrai nepasitikės niekuo, kurio minčių negali perskaityti.
Gerą valandą laukiau, kol kas nors pasirodys, ir jau kilo mintys, kad Baku mane apgavo. Žinojau, kad tai neįmanoma, Baku žodžio žmogus, tačiau laukimas mane erzino. Kai Baku pasirodė, buvau labai nustebinta, nes jis pasirodė vienas.
- Tu atvykai vienas? - negalėjau patikėti.
- O tu norėjai pamatyti dar ką nors? - maloniai paklausė. Tardymas prasidėjo.
- Luką. Juk abu žinome, kad su juo daugiausiai problemų.
- Nesiruošiu statyti į pavojų savo kolegas.
- Ir šeip jeigu Lukas žinotų, neleistų čia vienam su manim kalbėtis, - išsprūdo. Turėjau pataisyti klaidą. - Atsiprašau, nenorėjau nieko... - žinojau, kad mano aiškinimai daug naudos neduos. - Aš negaliu leisti, kad pasaulis taptu tokiu, kokiu per klaidą tapo. Ir mano likimas yra ištaisyti šią klaidą. Aš nežinau, kur yra įrankiai, kuriais galiu tai padaryti, tad kol mes čia kalbame, yra švaistomas laikas. Mes abu žinome, kad tavo galios ir tavo nuojauta sako, kad manimi galima pasitikėti ir kad ji dar niekada tavęs neapgavo. Prašau, pasitikėk ja ir dabar.
Baku žiūrėjo į mane savo rudomis akimis ir bandė įskaityti mano jausmus.
- Tikiuosi, kad man neteks gailėtis.
- Neteks.
Jis palietė mano petį ir vienų šuoliu mes atsidūrėme Oloje.
Taigi mano pirmasis susitikimas su Tao šiame laike buvo toks pats keistas, kaip ir manajame. Jie nenorėjo lengvai priimti fakto, kad aš esu iš ateities ir kad noriu išgelbėti pasaulį. Negalėjau pasakyti, kad mano tikslas apsaugoti Luką, tačiau tai tik sukeltų bereikalingų emocijų. Sėdėjau ant minkštos sofos apsupta lyg būčiau pavojingas padaras atėjęs jų nužudyti.
- Gerai, visos kelionės laiku kontroliuojamos Vyresniųjų. Vadinasi aš negalėjau pakliūti čia, be jų leidimo...
- ...nebent esi demonė, kuri turi galingų draugų, - nukirto mano kalbą Natalija. Akivaizdu, kad ji nesiruošia manęs mėgti bet kokiame laike.
- Tai juokinga. Aš neesu blogis! - tačiau mano žodžiai nedavė jokių rezultatų.
- Na atsiprašome, kad nepasitikime tavimi, tačiau aš negaliu skaityti tavo minčių. Vadinasi jau keli įtarimą, - kalbėjo Lukas.
Suraukiau antakius ir pirštu parodžiau į Nataliją.
- Ja tai pasitiki, - ir labai greitai pridūriau. - Aš neturiu jokių blogų minčių apie tave, tik bandau pagrįsti savo mintį.
Natalija jau norėjo kažką sakyti, tačiau susilaikė.
- Tai nekeičia fakto, kad tavo pateikta istorija yra kiek miglota, - tarė Tomas.
- Kas prakalbo, - nusijuokiau. - Tavo istorijų ne visada suprasi, net jeigu apie tave pasakoja.
Krizeno daugelis. Net Natalija nesusilaikiusi šyptelėjo. Man jau buvo atsibodęs šis kamantinėjimas. Turėjau griebtis rimtesnių ginklų.
- Baku, būk geras, apšviesk situaciją, - atsisukau ir įsmeigiau susierzinusias savo akis.
Baku lyg pažadintas iš miegų sumirksėjo.
- Aš nejaučiu jokio blogio joje.
- Dėkui! Pagaliau, kažkas mano pusėje...
Visi sužiuro į jį lyg į išdaviką.
- Ej, jis sako, ką jaučia, - bandžiau ginti. - Ir visi tai žinot.
- Kad jau taip gerai mus pažįsti tai pasakyk ką nors apie mus, ko niekas kitas nežino, - Tomas visada mėgo naudotis esama padėtimi.
- Gerai, bet... net nedrįsk manęs klausti apie Liverpool FC laimėjimus, nes aš tau jų tikrai nesakysiu, nors žinau! Dėka tavo manijos, - per dantis iškošiau paskutinius žodžius, net tai tikrai užknisa.
Tomo veidas pasikeitė taip staigiai, kaip tik tai buvo įmanoma. Ir tai buvo nepakartojamas vaizdas. Gaila, kad tokių momentų beveik niekada neužfiksuosi. Ir šį kartą niekas netramdė šypsenos.
- Pirmą kartą, kai jis išgirdo, kad man labiau patinka futbolas, o ne krepšinis, turėjau gerą istorinę futbolo pamoką. Niekada to nepamiršiu.
- Šaipykis, šaipykis... - tramdydamas šypsnį atkirto Tomas.
- Pone Grifinai, negi jūs įsižeidėte?
- Grifinas... Nice touch...
- O tai nėra tavo mėgstamiausia knygą? "Nematomas žmogus"? - mano sarkazmas visus tik dar labiau linksmino. - Nesijaudink, tu jos niekada ir nepamėgsi. Toliau, Baku. Mūsų mielasis Baku. Vienintelis žmogus, kuris sugeba perkalbėti Luką. Kitaip tariant, faktas, kad visus trauki iš bėdos... Tas tikrai nepasikeis. Galėtum pradėti imti mokestį, - ir tada suvokiau, kokią klaidą padariau. - Pala, ne... Mes su Tomu skolose sėdėtume...
- Gera žinoti, - jos šis faktas nenustebino. - Ką nors "giliau" apie mane? Tai nieko nepasako.
Jis norėjo grįžti į Luko pusę. Ir aš neturėjau, kur dėtis, tik "įgelti" tiesiai ten, kur padaryčiau didžiausią įspūdį.
- Bijai įsimylėti, nes manai, jog tave persekioja tas pats prakeiksmas, kaip motina, kas yra visiškas absurdas. Turi daddy issues, nes tikras tėvas niekada tavęs nesuprato, o netikras supranta, tačiau pats turi daug issues, kad būtų lengva bendrauti. Bet kažkodėl tu visada atrodei susitaikęs su tokia situacija, tad mes dar giliau nebesikapstysime. Natalija - žymioji vampyrė sergėtoja, kurios minčių skaityti Lukas negali. Turbūt tai ir buvo svarbiausias dalykas, kuris jį suviliojo. Mes niekada nesutarsime, mūsų energijos niekada nesutaps, bet panašu, kad taip yra su visais, tad aš per daug nepergyvenu.
Išdėti, ką žinau apie juos visus buvo smagu, tačiau šalia Luko stovėjo mergina, kurios aš nepažinojau. Ir jis tiesiog laukė, kada ką nors pasakysiu apie ją.
- Kad ir kaip norėčiau ką nors pasakyti apie tave, neturiu žalio supratimo, kas tu esi. Tačiau žinau, kad viena sergėtoja dar prieš man ateinat atsistatydino, tad manau, kad tai esi tu.
- Aš atsistatydinau? Dėl ko?
- O dėl ko žmonės meta darbus, kurios myli? Dėl kažko, ką myli dar labiau, - mergina pasimetė, o Tomas tuo metu žiojosi kažką sakyti, tačiau aš užkirtau tam kelia. - Taip, taip Tomai, tai tavo žodžiai! Sveikinu, esi cituojamas, - jaučiau, kaip jis išsišiepė man už nugaros.
- Lukas - mūsų bebaimis lyderis, - galiausiai priėjau prie jo. Iš tiesų, buvo daug dalykų, kuriuos galėjau pasakyti, tačiau nežinojau, ką. Nenorėjau pasakyti to, ką žinau tik aš, nes tai gali kokiu nors būdu išduoti mano tikrąja tapatybę. - Sergėtojas, gyvenantis jau beveik 2000 metų. Turintis daugiau žmonių, kurios sergsti ir rodo jiems kelią, tačiau pas savąjį negalintis nueiti pasitarti. Kiek nesąžininga...
- Tai, ką pasakei, galėjai susirinkti informaciją laiku bėgant, - Lukas vistiek nenorėjo nusileisti. Nors aš jo nekaltinau, tačiau tai pradėjo užknisti.
Mes abu kurį laiką žiūrėjom vienas į kitą. Lukas bandė kokiu nors būdu įsiskverbti į mano mintis, o aš kūriau planą, kaip išsisukti, tačiau niekas nedavė gerų rezultatų. O tada man tiesiog išsprūdo:
- Richu.
Lukas suraukė antakius nesitikėdamas, kad kas nors žino šį vardą. Jo akyse matėsi klausimas.
- Vienas angelas pasakė, - Lukas kuo puikiausiai suprato apie ką aš kalbu. - Tas angelas manimi pasitiki ant tiek, kad papasakojo apie tokį svarbų žmogų. Lukai, aš supratu, kodėl manimi nepasitiki, tačiau čia aš atkeliavau pasirūpinti, kad pasaulis, koks egzistuoja dabar, nepakistų rytoj. Ir aš tai padarysiu su jūsų pagalba ar be jos, - mes vis dar nebuvome nuleidę akių nuo vienas kito. - Tačiau būtų kur kas lengviau, jeigu vis dėl to būtume vienoje pusėje.
Tą akimirką, už manęs atsirado dar vienas sergėtojas.
- Nekenčiu tos genties, - suriko jis.
- Ką po velnių čia apsirengęs? Atrodai idiotiškai, - nusijuokė Baku.
Už manęs stovėjo Arogas. Vienintelis dalykas, ką aš buvau užmiršusi, kad šiame laike jis gyvas ir vis dar su Tao. Mano širdis pradėjo šėlti ir aš nieko negalėjau padaryti. Žinojau, kad Baku tai pajautė. Ir tai gadino situaciją.
- Tai yra garbinga Maorių genties žynio apranga. Neturėtum taip kalbėti, - nusišypsojau.
- Kas tu tokia? - suirzęs paklausė.
- Arogai, pakeisk toną. Šiek tiek mandagumo su pirmą kartą matomo dama. Kur tavo manieros? - atkirtau. Arogas šiek tiek padvejojo ir ištiesė savo ranką:
- Atsiprašau, tu teisi...
- O kas sakė, kad aš mandagi? - atkirtau, tačiau tai nebuvo pasišaipymas. Kuo puikiausiai žinojau Arogo galimybes. Negalėjau lesti, kad palietęs mane išvystų kokią nors viziją. Tačiau mano elgesys tikrai negalėjo jo įžeisti. Aš jam turėjau pasidaryti dar įdomesnė.
- Kas ji tokia? - šį kartą Luko paklausė.
- Jį Hana. Ji sako, kad atvyko iš ateities apsaugoti mūsų ateitį čia.
- Kaip miela iš jos nemandagios pusės, - bandė įgelti.
- Tu mane nervini...
- Pratinkis, - atkirto Lukas.
- Vadinasi aš lieku?
- Mes padėsime tau išgelbėti pasaulį.
- Normali darbo diena...
- Gerai, visos kelionės laiku kontroliuojamos Vyresniųjų. Vadinasi aš negalėjau pakliūti čia, be jų leidimo...
- ...nebent esi demonė, kuri turi galingų draugų, - nukirto mano kalbą Natalija. Akivaizdu, kad ji nesiruošia manęs mėgti bet kokiame laike.
- Tai juokinga. Aš neesu blogis! - tačiau mano žodžiai nedavė jokių rezultatų.
- Na atsiprašome, kad nepasitikime tavimi, tačiau aš negaliu skaityti tavo minčių. Vadinasi jau keli įtarimą, - kalbėjo Lukas.
Suraukiau antakius ir pirštu parodžiau į Nataliją.
- Ja tai pasitiki, - ir labai greitai pridūriau. - Aš neturiu jokių blogų minčių apie tave, tik bandau pagrįsti savo mintį.
Natalija jau norėjo kažką sakyti, tačiau susilaikė.
- Tai nekeičia fakto, kad tavo pateikta istorija yra kiek miglota, - tarė Tomas.
- Kas prakalbo, - nusijuokiau. - Tavo istorijų ne visada suprasi, net jeigu apie tave pasakoja.
Krizeno daugelis. Net Natalija nesusilaikiusi šyptelėjo. Man jau buvo atsibodęs šis kamantinėjimas. Turėjau griebtis rimtesnių ginklų.
- Baku, būk geras, apšviesk situaciją, - atsisukau ir įsmeigiau susierzinusias savo akis.
Baku lyg pažadintas iš miegų sumirksėjo.
- Aš nejaučiu jokio blogio joje.
- Dėkui! Pagaliau, kažkas mano pusėje...
Visi sužiuro į jį lyg į išdaviką.
- Ej, jis sako, ką jaučia, - bandžiau ginti. - Ir visi tai žinot.
- Kad jau taip gerai mus pažįsti tai pasakyk ką nors apie mus, ko niekas kitas nežino, - Tomas visada mėgo naudotis esama padėtimi.
- Gerai, bet... net nedrįsk manęs klausti apie Liverpool FC laimėjimus, nes aš tau jų tikrai nesakysiu, nors žinau! Dėka tavo manijos, - per dantis iškošiau paskutinius žodžius, net tai tikrai užknisa.
Tomo veidas pasikeitė taip staigiai, kaip tik tai buvo įmanoma. Ir tai buvo nepakartojamas vaizdas. Gaila, kad tokių momentų beveik niekada neužfiksuosi. Ir šį kartą niekas netramdė šypsenos.
- Pirmą kartą, kai jis išgirdo, kad man labiau patinka futbolas, o ne krepšinis, turėjau gerą istorinę futbolo pamoką. Niekada to nepamiršiu.
- Šaipykis, šaipykis... - tramdydamas šypsnį atkirto Tomas.
- Pone Grifinai, negi jūs įsižeidėte?
- Grifinas... Nice touch...
- O tai nėra tavo mėgstamiausia knygą? "Nematomas žmogus"? - mano sarkazmas visus tik dar labiau linksmino. - Nesijaudink, tu jos niekada ir nepamėgsi. Toliau, Baku. Mūsų mielasis Baku. Vienintelis žmogus, kuris sugeba perkalbėti Luką. Kitaip tariant, faktas, kad visus trauki iš bėdos... Tas tikrai nepasikeis. Galėtum pradėti imti mokestį, - ir tada suvokiau, kokią klaidą padariau. - Pala, ne... Mes su Tomu skolose sėdėtume...
- Gera žinoti, - jos šis faktas nenustebino. - Ką nors "giliau" apie mane? Tai nieko nepasako.
Jis norėjo grįžti į Luko pusę. Ir aš neturėjau, kur dėtis, tik "įgelti" tiesiai ten, kur padaryčiau didžiausią įspūdį.
- Bijai įsimylėti, nes manai, jog tave persekioja tas pats prakeiksmas, kaip motina, kas yra visiškas absurdas. Turi daddy issues, nes tikras tėvas niekada tavęs nesuprato, o netikras supranta, tačiau pats turi daug issues, kad būtų lengva bendrauti. Bet kažkodėl tu visada atrodei susitaikęs su tokia situacija, tad mes dar giliau nebesikapstysime. Natalija - žymioji vampyrė sergėtoja, kurios minčių skaityti Lukas negali. Turbūt tai ir buvo svarbiausias dalykas, kuris jį suviliojo. Mes niekada nesutarsime, mūsų energijos niekada nesutaps, bet panašu, kad taip yra su visais, tad aš per daug nepergyvenu.
Išdėti, ką žinau apie juos visus buvo smagu, tačiau šalia Luko stovėjo mergina, kurios aš nepažinojau. Ir jis tiesiog laukė, kada ką nors pasakysiu apie ją.
- Kad ir kaip norėčiau ką nors pasakyti apie tave, neturiu žalio supratimo, kas tu esi. Tačiau žinau, kad viena sergėtoja dar prieš man ateinat atsistatydino, tad manau, kad tai esi tu.
- Aš atsistatydinau? Dėl ko?
- O dėl ko žmonės meta darbus, kurios myli? Dėl kažko, ką myli dar labiau, - mergina pasimetė, o Tomas tuo metu žiojosi kažką sakyti, tačiau aš užkirtau tam kelia. - Taip, taip Tomai, tai tavo žodžiai! Sveikinu, esi cituojamas, - jaučiau, kaip jis išsišiepė man už nugaros.
- Lukas - mūsų bebaimis lyderis, - galiausiai priėjau prie jo. Iš tiesų, buvo daug dalykų, kuriuos galėjau pasakyti, tačiau nežinojau, ką. Nenorėjau pasakyti to, ką žinau tik aš, nes tai gali kokiu nors būdu išduoti mano tikrąja tapatybę. - Sergėtojas, gyvenantis jau beveik 2000 metų. Turintis daugiau žmonių, kurios sergsti ir rodo jiems kelią, tačiau pas savąjį negalintis nueiti pasitarti. Kiek nesąžininga...
- Tai, ką pasakei, galėjai susirinkti informaciją laiku bėgant, - Lukas vistiek nenorėjo nusileisti. Nors aš jo nekaltinau, tačiau tai pradėjo užknisti.
Mes abu kurį laiką žiūrėjom vienas į kitą. Lukas bandė kokiu nors būdu įsiskverbti į mano mintis, o aš kūriau planą, kaip išsisukti, tačiau niekas nedavė gerų rezultatų. O tada man tiesiog išsprūdo:
- Richu.
Lukas suraukė antakius nesitikėdamas, kad kas nors žino šį vardą. Jo akyse matėsi klausimas.
- Vienas angelas pasakė, - Lukas kuo puikiausiai suprato apie ką aš kalbu. - Tas angelas manimi pasitiki ant tiek, kad papasakojo apie tokį svarbų žmogų. Lukai, aš supratu, kodėl manimi nepasitiki, tačiau čia aš atkeliavau pasirūpinti, kad pasaulis, koks egzistuoja dabar, nepakistų rytoj. Ir aš tai padarysiu su jūsų pagalba ar be jos, - mes vis dar nebuvome nuleidę akių nuo vienas kito. - Tačiau būtų kur kas lengviau, jeigu vis dėl to būtume vienoje pusėje.
Tą akimirką, už manęs atsirado dar vienas sergėtojas.
- Nekenčiu tos genties, - suriko jis.
- Ką po velnių čia apsirengęs? Atrodai idiotiškai, - nusijuokė Baku.
Už manęs stovėjo Arogas. Vienintelis dalykas, ką aš buvau užmiršusi, kad šiame laike jis gyvas ir vis dar su Tao. Mano širdis pradėjo šėlti ir aš nieko negalėjau padaryti. Žinojau, kad Baku tai pajautė. Ir tai gadino situaciją.
- Tai yra garbinga Maorių genties žynio apranga. Neturėtum taip kalbėti, - nusišypsojau.
- Kas tu tokia? - suirzęs paklausė.
- Arogai, pakeisk toną. Šiek tiek mandagumo su pirmą kartą matomo dama. Kur tavo manieros? - atkirtau. Arogas šiek tiek padvejojo ir ištiesė savo ranką:
- Atsiprašau, tu teisi...
- O kas sakė, kad aš mandagi? - atkirtau, tačiau tai nebuvo pasišaipymas. Kuo puikiausiai žinojau Arogo galimybes. Negalėjau lesti, kad palietęs mane išvystų kokią nors viziją. Tačiau mano elgesys tikrai negalėjo jo įžeisti. Aš jam turėjau pasidaryti dar įdomesnė.
- Kas ji tokia? - šį kartą Luko paklausė.
- Jį Hana. Ji sako, kad atvyko iš ateities apsaugoti mūsų ateitį čia.
- Kaip miela iš jos nemandagios pusės, - bandė įgelti.
- Tu mane nervini...
- Pratinkis, - atkirto Lukas.
- Vadinasi aš lieku?
- Mes padėsime tau išgelbėti pasaulį.
- Normali darbo diena...