2015. June. 30
I wake up. Viskas aplinkui buvo susilieję. Prireikė keleto minučių, kol susivokiau, kur esu. O ir susivokti nebuvo ką. sėdėjau viduryje kambario pririšta prie kėdės. ant stalų aplinkui buvo pridėta įvairių įrankių ir rakandų. norėjau susivokti, kaip aš čia atsidūriau, tačiau man galva sukėsi. jaučiausi lyg ne savo kūne. lyg oda būtų buvusi kitokia, nei visada.
įėjo vyras. pagyvenęs, šiek tiek žilstelėjęs. ant nosies padėti akiniai. jis įsmeigė savo keistai rudas akis į mane.
- pagaliau grįžai į gyvenimą, - apsidžiaugė jis. - Bet pakankamai greitai. tik 3 valandos. na gal tik dėl to, kad pirmas kartas. pradėsime?
- ką pradėsime?
- Eksperimentus. Tu esi padaras, kuris niekada daugiau nemirs. Tu gali mirti, tačiau po kelių valandų grįžti į gyvenimą. Man tai nepatinka. visi turi mirti. ir tu. tad mes šiek tiek paeksperimentuosime, - aš nesupratau, apie ką jis kalbėjo. tačiau jai jo rankose atsidūrė milžiniškas peilis, viskas buvo aišku.
- palaukit. jūs negalit to daryti. aš mirtinga. aš galiu mirti. prašau nereikia.
- Tu negali mirti? Bet tu gyva. nors aš tave nužudžiau, - jis mėgavosi mano baime ir visišku nesusigaudymu. - tu grįžai. Aš tau įrodysiu.
Ir aštrus peilis lėtai judėjo mano ranka. rankoje labai lengvai atsirado gili, krauju sruvant juosta. iš mano burnos pasigirdo silpnas skausmo atodūsis. nenorėjau jam parodyti savo skausmo. tačiau viskas buvo ir taip aišku, kad tai tik pradžia. aš žiūrėjau į rankoje atsivėrusią kiauryme. jis perpjovė mano veną, tad kraujas bėgo labai greitai. ir staiga milžiniška žaizda ėmė mažėti. jaučiau, kaip mano odos audinys, raumuo lėtai gijo mano akyse. skausmas, kuris erzino mano viso kūno ląsteles, po truputi mažėjo, kol visiškai dingo. liko tik prisiminimas. ir štai, po akimirkos, mano oda buvo vientisa. atrodytų, kad nieko nenutiko, tačiau kraujuota ranka liudijo ką kitą. Viskas vyko vos akimirką, tačiau mano galvoje tai kartojosi vėl ir vėl, kol suvokiau, kad tai nebuvo miražas. kad tai, ką ką tik mačiau, buvo tikra. Ir žmogus, kuris laikė rankose peilį ir šypsojosi savo keistai kreiva šypsena užsibrėžė man įrodyti, kad tai gali vykti ir vėl, ir vėl.
Taip prasidėjo mano be galo trunkantis įrodymų, kad esu nemirtinga maratonas. bent jau taip jį vadino mano pagrobėjas. jis mane be gailesčio kankino su viskuo, kuo tik galima įsivaizduoti. ginklai, nuodai, ugnis, aštrūs įrankiai. Mano kūno organai buvo išpjaunami tiek kartų, kad aš būčiau galėjusi išgydyti visus, kuriems reikia naujų organų. mano kūne nebuvo vietos, kurios jis nebūtų sužeidęs. O kas blogiausia, jis tai galėjo daryti vėl ir vėl. mano kūnas sugydavo po kiekvieno pjūvio, nudegimo ar nuodingo įdūrimo. Nežinau, kiek kartų aš netekau sąmonės. skausmas buvo nepakeliantis. tačiau mano šauksmų niekas negirdėjo. tačiau kas keisčiausia, jis mane kankindavo daug maž tiek pat laiko ir tada, jis vėl pasirūpindavo, kad aš prarasčiau sąmonę. ir tai kartojosi vėl ir vėl. neturėjau supratimo, kiek laiko buvau pririšta prie kėdės. tačiau skausmas padarė amžinybe. Niekas nesukeitė. Ir aš, jos tik sužeista, sugydavau. keisčiausia buvo, kad per visą laiką aš neturėjau burnoje nė kąsnelio maisto, tačiau nesijaučiau alkana. nei karto nereikėjo man valgyti ar gerti. Nežinau, ką jis man padarė, tačiau mano kūnas, mano gebėjimai pasikeitė. Aš net mačiau savo plaukus, kurie nebebuvo juodi. Mano dažyti juodi plaukai buvo dingę ir vietoj jų buvo natūrali mano plaukų spalva. tik po kiek laiko susivokiau, kad mano akyse nebebuvo lęšių. aš puikiai mačiau ir nesuvokiau, kaip tai įmanoma.
per visą buvimo laiką galvojau, kad šiame rūsyje esu viena. tačiau vieną kartą prabudusi suvokiau, kad tai netiesa. Kartą pabudau, kai kankintojas dar nebuvo grįžęs. išgirdau, kad kažkur tolumoje, tačiau šiame pastate kažkas suklykė. tai buvo vyras. akivaizdu, kad kankintojas čia dar kažką kankino. ir aš nebuvau vienintelė auka. tai sustiprino mano norą pabėgti. tačiau aš negalėjau ištrūkti. mano rankos buvo surištos stipria virve, kuri dvokė labai šlykščiai. ir ta virvė dar degino mano riešus ir kulkšnis. Lyg būtų pamirkyta nuodingame tirpale.
Išgirdau, kaip vyras išleido savo paskutinį atodūsį. mano kankintojas užtrenkė duris. girdėjau, kaip jis kažką rašo. jis vedė užrašus apie tai, kas dėjosi su kitu eksperimentu.
Vos tik jis atsidūrė prie durų, apsimečiau, kad dar tik dabar atgaunu sąmonę.
- labas rytas. džiaugiuosi, kad bundi. laikas naujam eksperimentui.
- Kiek eksperimentų tu jau padarei su manimi? - iškošiau pro dantis.
- Ohh... Dar ne daug. Nieko, mes dar sugalvosime ką nors įdomaus.
Jis išsitraukė savo skalpelius.
- Kurį mano organą dabar ruošiesi perduoti?
- Man reikia kepens. Pažiūrėsim, kokiu būdu bus galima iš tavęs jį išpjauti šį kartą.
jis privažiavo su savo įrankiai prie manęs, tačiau jų pasiekti aš negalėjau. aš
įėjo vyras. pagyvenęs, šiek tiek žilstelėjęs. ant nosies padėti akiniai. jis įsmeigė savo keistai rudas akis į mane.
- pagaliau grįžai į gyvenimą, - apsidžiaugė jis. - Bet pakankamai greitai. tik 3 valandos. na gal tik dėl to, kad pirmas kartas. pradėsime?
- ką pradėsime?
- Eksperimentus. Tu esi padaras, kuris niekada daugiau nemirs. Tu gali mirti, tačiau po kelių valandų grįžti į gyvenimą. Man tai nepatinka. visi turi mirti. ir tu. tad mes šiek tiek paeksperimentuosime, - aš nesupratau, apie ką jis kalbėjo. tačiau jai jo rankose atsidūrė milžiniškas peilis, viskas buvo aišku.
- palaukit. jūs negalit to daryti. aš mirtinga. aš galiu mirti. prašau nereikia.
- Tu negali mirti? Bet tu gyva. nors aš tave nužudžiau, - jis mėgavosi mano baime ir visišku nesusigaudymu. - tu grįžai. Aš tau įrodysiu.
Ir aštrus peilis lėtai judėjo mano ranka. rankoje labai lengvai atsirado gili, krauju sruvant juosta. iš mano burnos pasigirdo silpnas skausmo atodūsis. nenorėjau jam parodyti savo skausmo. tačiau viskas buvo ir taip aišku, kad tai tik pradžia. aš žiūrėjau į rankoje atsivėrusią kiauryme. jis perpjovė mano veną, tad kraujas bėgo labai greitai. ir staiga milžiniška žaizda ėmė mažėti. jaučiau, kaip mano odos audinys, raumuo lėtai gijo mano akyse. skausmas, kuris erzino mano viso kūno ląsteles, po truputi mažėjo, kol visiškai dingo. liko tik prisiminimas. ir štai, po akimirkos, mano oda buvo vientisa. atrodytų, kad nieko nenutiko, tačiau kraujuota ranka liudijo ką kitą. Viskas vyko vos akimirką, tačiau mano galvoje tai kartojosi vėl ir vėl, kol suvokiau, kad tai nebuvo miražas. kad tai, ką ką tik mačiau, buvo tikra. Ir žmogus, kuris laikė rankose peilį ir šypsojosi savo keistai kreiva šypsena užsibrėžė man įrodyti, kad tai gali vykti ir vėl, ir vėl.
Taip prasidėjo mano be galo trunkantis įrodymų, kad esu nemirtinga maratonas. bent jau taip jį vadino mano pagrobėjas. jis mane be gailesčio kankino su viskuo, kuo tik galima įsivaizduoti. ginklai, nuodai, ugnis, aštrūs įrankiai. Mano kūno organai buvo išpjaunami tiek kartų, kad aš būčiau galėjusi išgydyti visus, kuriems reikia naujų organų. mano kūne nebuvo vietos, kurios jis nebūtų sužeidęs. O kas blogiausia, jis tai galėjo daryti vėl ir vėl. mano kūnas sugydavo po kiekvieno pjūvio, nudegimo ar nuodingo įdūrimo. Nežinau, kiek kartų aš netekau sąmonės. skausmas buvo nepakeliantis. tačiau mano šauksmų niekas negirdėjo. tačiau kas keisčiausia, jis mane kankindavo daug maž tiek pat laiko ir tada, jis vėl pasirūpindavo, kad aš prarasčiau sąmonę. ir tai kartojosi vėl ir vėl. neturėjau supratimo, kiek laiko buvau pririšta prie kėdės. tačiau skausmas padarė amžinybe. Niekas nesukeitė. Ir aš, jos tik sužeista, sugydavau. keisčiausia buvo, kad per visą laiką aš neturėjau burnoje nė kąsnelio maisto, tačiau nesijaučiau alkana. nei karto nereikėjo man valgyti ar gerti. Nežinau, ką jis man padarė, tačiau mano kūnas, mano gebėjimai pasikeitė. Aš net mačiau savo plaukus, kurie nebebuvo juodi. Mano dažyti juodi plaukai buvo dingę ir vietoj jų buvo natūrali mano plaukų spalva. tik po kiek laiko susivokiau, kad mano akyse nebebuvo lęšių. aš puikiai mačiau ir nesuvokiau, kaip tai įmanoma.
per visą buvimo laiką galvojau, kad šiame rūsyje esu viena. tačiau vieną kartą prabudusi suvokiau, kad tai netiesa. Kartą pabudau, kai kankintojas dar nebuvo grįžęs. išgirdau, kad kažkur tolumoje, tačiau šiame pastate kažkas suklykė. tai buvo vyras. akivaizdu, kad kankintojas čia dar kažką kankino. ir aš nebuvau vienintelė auka. tai sustiprino mano norą pabėgti. tačiau aš negalėjau ištrūkti. mano rankos buvo surištos stipria virve, kuri dvokė labai šlykščiai. ir ta virvė dar degino mano riešus ir kulkšnis. Lyg būtų pamirkyta nuodingame tirpale.
Išgirdau, kaip vyras išleido savo paskutinį atodūsį. mano kankintojas užtrenkė duris. girdėjau, kaip jis kažką rašo. jis vedė užrašus apie tai, kas dėjosi su kitu eksperimentu.
Vos tik jis atsidūrė prie durų, apsimečiau, kad dar tik dabar atgaunu sąmonę.
- labas rytas. džiaugiuosi, kad bundi. laikas naujam eksperimentui.
- Kiek eksperimentų tu jau padarei su manimi? - iškošiau pro dantis.
- Ohh... Dar ne daug. Nieko, mes dar sugalvosime ką nors įdomaus.
Jis išsitraukė savo skalpelius.
- Kurį mano organą dabar ruošiesi perduoti?
- Man reikia kepens. Pažiūrėsim, kokiu būdu bus galima iš tavęs jį išpjauti šį kartą.
jis privažiavo su savo įrankiai prie manęs, tačiau jų pasiekti aš negalėjau. aš
Mačiau, kaip truktelėjo jo ranka. Girdėjau, kaip jo širdis pradėjo
plakti. Kaip pirmas dūžis nedrąsiai stuktelėjo. Jau po kelių akimirkų
jaučiau, kaip jo kūną užvaldo energija. Tikra, gyvybės pilna energija.
Tai buvo panašu į gimimą. Tačiau viską užgožė realybė. Suvokęs, kad jo
rankos nėra pririštos, sąmonė greitai grįžo į jo kūną. Jis žaibišku
greičiu atsisėdo. Galėjau tik įsivaizduoti, kad dėjosi jo galvoje.
- Ramiai. Visks gerai. Tu saugus, - tariau lėtai.
- Kaip? Kas? Pala... Kur..? - vapėjo sau po nosimi.
- Mes motelyje. Aš mus čia atgabenau, kai... - mano balsas užstrigo. -
Man pavyko ištrūkti... Kartą girdėjau, kaip jis tave... Nužudė. Tad
žinojau, kad ne mane vieną... - man vis pritrūkdavo žodžių. Mintys
sukosi galvoje, tačiau aš nežinojau, ką jam pasakyti.
- Kaip tau pavyko ištrūkti? - jokios emocijos balse.
- Jis norėjo išpjauti mano kepenį. Jačiau kažkas nepavyko. Jaučiau,
kaip kraujas pradėjo plūsti manyje. Jis bandė pagriebti kažką nuo savo
staliuko su skalpeliais, tačiau jis nuriedėjo. Jis įsidėjo skalpelį,
kurį laikė rankoje sau į kišenę. Manau, kad tai jis padarė
instinktyviai, nes vėl atsistūmęs vežimėlį griebėsi kito ir to nebenaudojo. Nors skausmas man temdė protą, instinktai veikė. Vos
progai pasitaikius aš griebiau jo skalpelį iš kišenės ir sugrūdau sau
į ranką, - dar ligi šiol jaučiau ašmenis savo rankoje. - Jis to nė
nepastebėjo, nes tuo metu bandė susidoroti su mano srūvančia arterija.
Kai viskas baigėsi, ir jis pradėjo pakuoti mano kepenį į ledą, net
nepastebėjo, kad kažko trūksta. Jis mane nužudė, kai norėjo išnešti
organą. Nesitikėjau pabudusi jausti skalpelio savo rankoje, tačiau jis
vis dar ten buvo. Meldžiau galimybės, ir ji pasitaikė. Aš išstūmiau
skalpelį iš rankos, perpjoviau virves ir vos tik vis pasirodė...
perrėžiau gerklę. Tada radau tave ir išlaisvinau iš virvių. Radau jo
mašiną, raktelius, padegiau namą ir išvažiavau.
Laukiau reakcijos, tačiau jis mąstė ilgiau nei reiktų.
- Pala, tu tik perrėžei jam gerklę? - supyko. - Jis mus kankino kaži kiek laiko ir tu tik perrėžei jam gerklę? - jo balso tonas kilo. Jis žiojosi pasakyti dar kažką, bet aš nesiruošiau leisti jam ant savęs rėkti.
- Būtent! Jis mane kankino 4 mėnesius, nors atrodė, kad jis tai darė metus. Filmuose pralaimi tie, kurie per daug kalba. Nesiruošiau grįžti į tą kėdę. Nesiruošiau vėl būti kankinama vien tik todėl, kad mano ego liepė man keršyti. Aš nenorėjau keršyti. Aš tik norėjau, kad tai baigtųsi. Ir tai baigėsi. Mums abiems! Nes man pavyko pabėgi! Jeigu ne aš, tu dabar būtum pjaustomas į gabaliukus, tad šiek tiek dėkingumo ir žemesnis tonas būtų ne prošal, - išbėriau tai taip greitai, kad net uždusau. Jis spoksojo į mane lediniu veidu.
- 4 mėnesius? - jo žvilgsnis leido suprasti tikrąjį klausimą.
Pažvelgiau į laikraštį, kurį pačiupau dar vestibiulyje. Jis gulėjo ant staliuko. Vos pakėlęs laikraštį, jis sustingo. Laukiau kol vaikinas pats pasakys, bet jis tylėjo.
- Ar man tikrai reiks paklausti?
Lyg pažadintas iš transo, atsisuko į mane.
- Penkis metus.
Šie du žodžiai, lyg aidas pasklido po visą kambarį atsimušdamas į kiekvieną sieną.
- Kaip mes atsiradome šiame motelyje?
- Aš pavogiau jo mašiną, - aš susigėdau, nors tam nebuvo reikalo.
- Ir ji stovi kur nors čia? - vėl piktas tonas.
- Gal juokauji? Pakeičiau ją vos tik pasitaikė proga. Ir nustok ant manęs rėkti!
plakti. Kaip pirmas dūžis nedrąsiai stuktelėjo. Jau po kelių akimirkų
jaučiau, kaip jo kūną užvaldo energija. Tikra, gyvybės pilna energija.
Tai buvo panašu į gimimą. Tačiau viską užgožė realybė. Suvokęs, kad jo
rankos nėra pririštos, sąmonė greitai grįžo į jo kūną. Jis žaibišku
greičiu atsisėdo. Galėjau tik įsivaizduoti, kad dėjosi jo galvoje.
- Ramiai. Visks gerai. Tu saugus, - tariau lėtai.
- Kaip? Kas? Pala... Kur..? - vapėjo sau po nosimi.
- Mes motelyje. Aš mus čia atgabenau, kai... - mano balsas užstrigo. -
Man pavyko ištrūkti... Kartą girdėjau, kaip jis tave... Nužudė. Tad
žinojau, kad ne mane vieną... - man vis pritrūkdavo žodžių. Mintys
sukosi galvoje, tačiau aš nežinojau, ką jam pasakyti.
- Kaip tau pavyko ištrūkti? - jokios emocijos balse.
- Jis norėjo išpjauti mano kepenį. Jačiau kažkas nepavyko. Jaučiau,
kaip kraujas pradėjo plūsti manyje. Jis bandė pagriebti kažką nuo savo
staliuko su skalpeliais, tačiau jis nuriedėjo. Jis įsidėjo skalpelį,
kurį laikė rankoje sau į kišenę. Manau, kad tai jis padarė
instinktyviai, nes vėl atsistūmęs vežimėlį griebėsi kito ir to nebenaudojo. Nors skausmas man temdė protą, instinktai veikė. Vos
progai pasitaikius aš griebiau jo skalpelį iš kišenės ir sugrūdau sau
į ranką, - dar ligi šiol jaučiau ašmenis savo rankoje. - Jis to nė
nepastebėjo, nes tuo metu bandė susidoroti su mano srūvančia arterija.
Kai viskas baigėsi, ir jis pradėjo pakuoti mano kepenį į ledą, net
nepastebėjo, kad kažko trūksta. Jis mane nužudė, kai norėjo išnešti
organą. Nesitikėjau pabudusi jausti skalpelio savo rankoje, tačiau jis
vis dar ten buvo. Meldžiau galimybės, ir ji pasitaikė. Aš išstūmiau
skalpelį iš rankos, perpjoviau virves ir vos tik vis pasirodė...
perrėžiau gerklę. Tada radau tave ir išlaisvinau iš virvių. Radau jo
mašiną, raktelius, padegiau namą ir išvažiavau.
Laukiau reakcijos, tačiau jis mąstė ilgiau nei reiktų.
- Pala, tu tik perrėžei jam gerklę? - supyko. - Jis mus kankino kaži kiek laiko ir tu tik perrėžei jam gerklę? - jo balso tonas kilo. Jis žiojosi pasakyti dar kažką, bet aš nesiruošiau leisti jam ant savęs rėkti.
- Būtent! Jis mane kankino 4 mėnesius, nors atrodė, kad jis tai darė metus. Filmuose pralaimi tie, kurie per daug kalba. Nesiruošiau grįžti į tą kėdę. Nesiruošiau vėl būti kankinama vien tik todėl, kad mano ego liepė man keršyti. Aš nenorėjau keršyti. Aš tik norėjau, kad tai baigtųsi. Ir tai baigėsi. Mums abiems! Nes man pavyko pabėgi! Jeigu ne aš, tu dabar būtum pjaustomas į gabaliukus, tad šiek tiek dėkingumo ir žemesnis tonas būtų ne prošal, - išbėriau tai taip greitai, kad net uždusau. Jis spoksojo į mane lediniu veidu.
- 4 mėnesius? - jo žvilgsnis leido suprasti tikrąjį klausimą.
Pažvelgiau į laikraštį, kurį pačiupau dar vestibiulyje. Jis gulėjo ant staliuko. Vos pakėlęs laikraštį, jis sustingo. Laukiau kol vaikinas pats pasakys, bet jis tylėjo.
- Ar man tikrai reiks paklausti?
Lyg pažadintas iš transo, atsisuko į mane.
- Penkis metus.
Šie du žodžiai, lyg aidas pasklido po visą kambarį atsimušdamas į kiekvieną sieną.
- Kaip mes atsiradome šiame motelyje?
- Aš pavogiau jo mašiną, - aš susigėdau, nors tam nebuvo reikalo.
- Ir ji stovi kur nors čia? - vėl piktas tonas.
- Gal juokauji? Pakeičiau ją vos tik pasitaikė proga. Ir nustok ant manęs rėkti!