VI. Landynė
Ryte mus pakėlė anksti. Nežinojau kas su manimi bus. Nejuokais bijojau. Su savo „kambariokais“ nulipau žemyn. Ten jau buvo koks penkiolika, gal dvidešimt, įvairaus amžiaus vaikų nuo šešerių iki šešiolikos metų. Du vyrai, su kuriais vakar Grimvydas lošė kortomis, stovėjo prie katilo ir visiems pylė kažkokį marmalą į lėkštes. Vaikai, gavę savo porciją, sėdo kur papuola ir valgė.
Mažasis mano draugas, kurio vardas pasirodo buvo Envitas, padavė man dubenėlį:
- Pirmą kartą atvykusiems duoda valgyt ir neatnešus pinigų.
Aš priėjau prie vyro, kuris dalino porcijas. Jis į mane pažvelgė ir sušuko:
- Žiūrėkit! Mūsų naujokė, - daugelis vaikų nusijuokė. - Jau valgyt prašai? Ne per gerai? Grimvydas už tave sumokėjo net devynis auksinius! Tu mums brangiai atsieini vos tik atvykus. Turėsi grąžinti savo skolą. O dabar įsimink! - jis priėjo taip arti, kad net palietė mane su savo nosies galiuku. Nuo jo taip šlykščiai tvieskė puvėsiais ir šlapimu, kad mano akys pradėjo ašaroti. Vos įstengiau stovėti vietoje. - Tu esi mūsų nuosavybė! Ir jei neatneši pinigų, turėsi kitokiais būdais sumokėti, - jis palietė mane savo šlykščiais pirštais. Aš pasitraukiau. Jis griebė mano dubenėlį ir juokdamasis iš manęs įdėjo į jį kažkokios košės.
Nei vienas vaikas šį kartą nesijuokė. Man užteko proto, ką reiškia šie grasinimai. Atsisėdau šalia Envito. Neįstengiau nieko pasakyti. Pravirkau. Jaučiausi tokia silpna. Envitas paglostė mano ranką:
- Valgyk. Tau reikės jėgų.
Pažiūrėjau į tai, ką jie man įdėjo. Ten buvo kažkas panašaus į miežius. Bet kur kas šlykščiau atrodė. Buvo pridėta kažkokio rausvo skysčio. Mane supykino. Kvapas priminė vėmalus. Man dingo bet koks apetitas. Kaip kiti gali tai valgyt?
Mažasis mano draugas, kurio vardas pasirodo buvo Envitas, padavė man dubenėlį:
- Pirmą kartą atvykusiems duoda valgyt ir neatnešus pinigų.
Aš priėjau prie vyro, kuris dalino porcijas. Jis į mane pažvelgė ir sušuko:
- Žiūrėkit! Mūsų naujokė, - daugelis vaikų nusijuokė. - Jau valgyt prašai? Ne per gerai? Grimvydas už tave sumokėjo net devynis auksinius! Tu mums brangiai atsieini vos tik atvykus. Turėsi grąžinti savo skolą. O dabar įsimink! - jis priėjo taip arti, kad net palietė mane su savo nosies galiuku. Nuo jo taip šlykščiai tvieskė puvėsiais ir šlapimu, kad mano akys pradėjo ašaroti. Vos įstengiau stovėti vietoje. - Tu esi mūsų nuosavybė! Ir jei neatneši pinigų, turėsi kitokiais būdais sumokėti, - jis palietė mane savo šlykščiais pirštais. Aš pasitraukiau. Jis griebė mano dubenėlį ir juokdamasis iš manęs įdėjo į jį kažkokios košės.
Nei vienas vaikas šį kartą nesijuokė. Man užteko proto, ką reiškia šie grasinimai. Atsisėdau šalia Envito. Neįstengiau nieko pasakyti. Pravirkau. Jaučiausi tokia silpna. Envitas paglostė mano ranką:
- Valgyk. Tau reikės jėgų.
Pažiūrėjau į tai, ką jie man įdėjo. Ten buvo kažkas panašaus į miežius. Bet kur kas šlykščiau atrodė. Buvo pridėta kažkokio rausvo skysčio. Mane supykino. Kvapas priminė vėmalus. Man dingo bet koks apetitas. Kaip kiti gali tai valgyt?
Grįžo Grimvydas. Apžvelgęs visus vaikus, jis šūktelėjo:
- Elogai, Envitai ir Rebeka, jums tenka garbė apmokyti mūsų naujokę, - pasakė vaikams, su kuriais miegojau kambaryje. - Tobi, tu pereisi pas Kreititą ir kitus. Tik žiūrėkit, neįkliūkit! Tvarkos Sergėtojai pastaruoju metu dažai patruliuoja gatvėse. Visi kiti, gatvėse vaikštot tokia pat tvarka, kaip ir ankščiau. Ir atminkit, nukreipdami dėmesį nepersistenkite, nes jus gali perprasti. Ir stenkitės likti nematomi. Tai yra svarbiausia. O dabar keliaukit. Ir telydi jis Anegonas.
- Kas tas Anegogas?
Envitas nusijuokė:
- Vagių ir apgavystės dievas.
Visi vaikai pradėjo judėti prie durų. Aš likau sėdėti. Niekur nenorėjau eiti. Tačiau Envitas mane išsitempė (kaip tokio amžiaus vaikas, jis buvo labai stiprus).
- Eime! Jie su grasinimais nejuokauja.
Eidami apšiurusiomis gatvėmis visas mūsų būrys pamažu išsiskirstė po du, tris ir keturis vaikus. Mes likom keturiese. Aš jau norėjau lėkti kuo toliau nuo visų šitų vaikų ir viso šio lūšnyno, bet Elogas mane pačiupo už pakarpos ir stipriai timptelėjo save.
- Ką čia sugalvojai? - piktai tarė jis. Tačiau jo pyktis buvo vieni niekai palyginus su Anastazija. - Eini su mumis! Jei pabėgsi, mus taip sumuš, kad kažin ar pavyks išgyventi. O ir tave suras, gali tuo neabejoti, o tada gero nesitikėk. Jie nejuokauja. O tau dabar reikia padirbėti! - jis nusitempė mane link miesto centro. - Freidžinas savo grasinimus visada įvykdo, ypač tada, kai kalba eina apie seksą. Jis tave išprievartaus greičiau nei spėsi, ką nors sumąstysi.
- Elogai, - nutraukė jį mergina. - Žiūrėk ten, pora ant suoliuko su vaiku.
- Puiku, Rebeka. Envitai, tu eik ir nukreipk jų dėmesį, paišsidirbinėk prie jų, Rebeka, pasirūpinsi pinigine. Aš lieku saugot šitos. Pirmyn! - davė nurodymus ir atsisuko į mane. - O tu mokykis, šiandien turėsi tą patį padaryti!
Mačiau, kaip Envitas priėjo prie poros, ir pradėjo šokti ir šokinėti. Tuo metu Rebeka priėjo prie jų iš kitos pusės, atsitūpė. Po to atsistojo ir greitai nubėgo. Envitas nusilenkė porai ir pasitraukė. Elogas pasileido bėgte ir aš lėkiau su juo kartu. Man darėsi bloga. „Aš negaliu vogti! Aš negaliu! Taip negalima!“
Nubėgę už namo kampo išvydome stovinčius Rebeką su Envitu. Jie ramiausiai laukė mūsų.
- Ir kaip pasisekė? – pasiteiravo Elogas.
- Prastai. Keli variniai pinigėliai
- Mėšlas. Eime į turgų. Ten turėtų būti daugiau laimikio.
Mes nuėjome į turgų. Daugybe žmonių stovėjo ir rinkosi prekes, šnekučiavosi su pardavėjais ar netikėtai susitikusiais draugais. Rebeka pasiliko saugoti manęs, o Elogas su Envitu prasisuko tarp žmonių. Po kiek laiko jie grįžo su saujele auksinių.
- Nesiseka, - susirūpinęs tarė Elogas.
- Čia per ją! - sušuko Rebeka. - Ji mums nelaimę prišauks.
- Baik! Nerėkauk čia. Į mus gali atkreipti dėmesį. Eime ten.
Mes vis vaikščiojome ir vaikščiojome. Net nepastebėdavau, kaip jie sugebėdavo apšvarinti žmones. Jie tai darė taip mikliai. Praėjo kelios valandos. Envitas man aiškino, ką reikia daryti. Dalino patarimus. Sakė, kad negalima atrodyti sutrikusiam ar išsigandusiam. Privaloma atrodyti nekaltai, elgtis ramiai. Po to rodė, kaip reikia judinti riešą ir panašiai. Kad ir kaip jis stengėsi man kažką parodyti, aš nieko nesupratau, bet ir netroškau suprasti. Norėjau išnykti.
- Tu nesijaudink. Greit visko išmoksi, - nusišypsojo Envitas. Jo vaikiškas veidelis atrodė toks nekaltas.
- Bet aš negaliu. Negaliu! Nenoriu. Juk taip negalima.
- Mes visi čia patekę taip kalbame. Bet viskas ateina su laiku. Kai Ana mane čia atgabeno, į Landynę, bijojau visko kas juda, - nusijuokė. - Bet dabar nėra taip baisu. Elogas manimi rūpinasi kaip brolis, kurio niekada neturėjau. Jis mane visko išmokė. Išmokys ir tave.
- Iš kur ji tave paėmė? – pasidomėjau.
- Aš gyvenau vaikų namuose. Buvau lauke, kai Aną pamačiau pirmą kartą. Kitą dieną, ji paprasčiausiai atjojo ir pasiėmė mane. Aš nespėjau nieko suprasti, o jau buvau toli. Bet čia geriau. Ten, vyresni vaikai mane mušdavo kasdien. Čia mane saugo Elogas. Jis neleidžia manęs skriausti.
Žvelgiau į Envitą. Ji buvo toks mažas, bet apie tokius žiaurius dalykus kalbėjo lyg tai būtų paprastas, savaime aiškus dalykas. Šie vaikai, kad ir kokie jie jauni būtų, tik kovoja už išlikimą. Juk juos bando sutrypti. Be vogimo jie netūrėtų nieko. Jie būtų sunaikinti.
- Ei, Elogai, žiūrėk ten. Stovi prie vežimo. Puiki praktika mūsų naujokei! - tarė Rebeka, rodydama pirštu į vidutinio amžiaus džentelmeną. Jo nosinė kyšojo išlindus iš kelnių kišenės. - Eik ir paimk tą nosinę.
Jie visi sužiuro į mane.
- Ne! Aš negaliu! Aš ne vagilė! - supanikavau.
- Envitas tau papasakojo labai daug. Parodyk, kaip įdėmiai klauseisi.
- Ne, - ne juokais persigandau.
- Eik! - susinervinęs suriko ant manęs Elogas. Jis žiūrėjo į mane su tokiu įniršiu, kad man nekilo noro nepaklusti.
Ėjau link džentelmeno ir man linko keliai. „Aš nesugebėsiu, aš nesugebėsiu! Juk aš ne vagilė. Aš negaliu.“ Staiga suvokiau, kad jau stoviu šalia to vyriškio. Nosinė kyšojo išlindusi ir tiesiog ranka pasiekiama. Aš jau tiesiau ranką, pačiupau nosinę, bet tas džentelmenas atsisuko ir griebė mane už rankos.
- Ką čia, po velnių, darai? Tvarkos Sergėtojai! Greičiau! Sučiupau nusikaltėlį!
- Ne! - surikau. Pradėjau muistytis ir bandžiau ištrūkti iš jo gniaužtų.
Kas įvyko po to, nesugebu suvokti. Aš taip stipriai muisčiausi, kad vyras nesugebėjo manęs išlaikyti. Aš išsprūdau jam iš rankų ir jis mane paleido. Aš atsidūriau ant žemės. Puoliau bėgti. Bėgau, kiek kojos neša. Nemačiau, kur bėgu. Atsidūriau kažkokiame skersgatvyje. Įlindau į nuošalų kampą ir nenorėjau niekur iš ten eiti. Verkiau. „Kodėl JI neleido man mirti? Dabar nereikėtų bijoti kur nors žengti žingsnį.“ Jaučiau, kaip visi mano kūno raumenys įsitempę. Visas kūnas gaudė bet kokį garsą. Aš bijojau ir vis dar laikiau sugniaužusi rankose nosinę.
- Elogai, Envitai ir Rebeka, jums tenka garbė apmokyti mūsų naujokę, - pasakė vaikams, su kuriais miegojau kambaryje. - Tobi, tu pereisi pas Kreititą ir kitus. Tik žiūrėkit, neįkliūkit! Tvarkos Sergėtojai pastaruoju metu dažai patruliuoja gatvėse. Visi kiti, gatvėse vaikštot tokia pat tvarka, kaip ir ankščiau. Ir atminkit, nukreipdami dėmesį nepersistenkite, nes jus gali perprasti. Ir stenkitės likti nematomi. Tai yra svarbiausia. O dabar keliaukit. Ir telydi jis Anegonas.
- Kas tas Anegogas?
Envitas nusijuokė:
- Vagių ir apgavystės dievas.
Visi vaikai pradėjo judėti prie durų. Aš likau sėdėti. Niekur nenorėjau eiti. Tačiau Envitas mane išsitempė (kaip tokio amžiaus vaikas, jis buvo labai stiprus).
- Eime! Jie su grasinimais nejuokauja.
Eidami apšiurusiomis gatvėmis visas mūsų būrys pamažu išsiskirstė po du, tris ir keturis vaikus. Mes likom keturiese. Aš jau norėjau lėkti kuo toliau nuo visų šitų vaikų ir viso šio lūšnyno, bet Elogas mane pačiupo už pakarpos ir stipriai timptelėjo save.
- Ką čia sugalvojai? - piktai tarė jis. Tačiau jo pyktis buvo vieni niekai palyginus su Anastazija. - Eini su mumis! Jei pabėgsi, mus taip sumuš, kad kažin ar pavyks išgyventi. O ir tave suras, gali tuo neabejoti, o tada gero nesitikėk. Jie nejuokauja. O tau dabar reikia padirbėti! - jis nusitempė mane link miesto centro. - Freidžinas savo grasinimus visada įvykdo, ypač tada, kai kalba eina apie seksą. Jis tave išprievartaus greičiau nei spėsi, ką nors sumąstysi.
- Elogai, - nutraukė jį mergina. - Žiūrėk ten, pora ant suoliuko su vaiku.
- Puiku, Rebeka. Envitai, tu eik ir nukreipk jų dėmesį, paišsidirbinėk prie jų, Rebeka, pasirūpinsi pinigine. Aš lieku saugot šitos. Pirmyn! - davė nurodymus ir atsisuko į mane. - O tu mokykis, šiandien turėsi tą patį padaryti!
Mačiau, kaip Envitas priėjo prie poros, ir pradėjo šokti ir šokinėti. Tuo metu Rebeka priėjo prie jų iš kitos pusės, atsitūpė. Po to atsistojo ir greitai nubėgo. Envitas nusilenkė porai ir pasitraukė. Elogas pasileido bėgte ir aš lėkiau su juo kartu. Man darėsi bloga. „Aš negaliu vogti! Aš negaliu! Taip negalima!“
Nubėgę už namo kampo išvydome stovinčius Rebeką su Envitu. Jie ramiausiai laukė mūsų.
- Ir kaip pasisekė? – pasiteiravo Elogas.
- Prastai. Keli variniai pinigėliai
- Mėšlas. Eime į turgų. Ten turėtų būti daugiau laimikio.
Mes nuėjome į turgų. Daugybe žmonių stovėjo ir rinkosi prekes, šnekučiavosi su pardavėjais ar netikėtai susitikusiais draugais. Rebeka pasiliko saugoti manęs, o Elogas su Envitu prasisuko tarp žmonių. Po kiek laiko jie grįžo su saujele auksinių.
- Nesiseka, - susirūpinęs tarė Elogas.
- Čia per ją! - sušuko Rebeka. - Ji mums nelaimę prišauks.
- Baik! Nerėkauk čia. Į mus gali atkreipti dėmesį. Eime ten.
Mes vis vaikščiojome ir vaikščiojome. Net nepastebėdavau, kaip jie sugebėdavo apšvarinti žmones. Jie tai darė taip mikliai. Praėjo kelios valandos. Envitas man aiškino, ką reikia daryti. Dalino patarimus. Sakė, kad negalima atrodyti sutrikusiam ar išsigandusiam. Privaloma atrodyti nekaltai, elgtis ramiai. Po to rodė, kaip reikia judinti riešą ir panašiai. Kad ir kaip jis stengėsi man kažką parodyti, aš nieko nesupratau, bet ir netroškau suprasti. Norėjau išnykti.
- Tu nesijaudink. Greit visko išmoksi, - nusišypsojo Envitas. Jo vaikiškas veidelis atrodė toks nekaltas.
- Bet aš negaliu. Negaliu! Nenoriu. Juk taip negalima.
- Mes visi čia patekę taip kalbame. Bet viskas ateina su laiku. Kai Ana mane čia atgabeno, į Landynę, bijojau visko kas juda, - nusijuokė. - Bet dabar nėra taip baisu. Elogas manimi rūpinasi kaip brolis, kurio niekada neturėjau. Jis mane visko išmokė. Išmokys ir tave.
- Iš kur ji tave paėmė? – pasidomėjau.
- Aš gyvenau vaikų namuose. Buvau lauke, kai Aną pamačiau pirmą kartą. Kitą dieną, ji paprasčiausiai atjojo ir pasiėmė mane. Aš nespėjau nieko suprasti, o jau buvau toli. Bet čia geriau. Ten, vyresni vaikai mane mušdavo kasdien. Čia mane saugo Elogas. Jis neleidžia manęs skriausti.
Žvelgiau į Envitą. Ji buvo toks mažas, bet apie tokius žiaurius dalykus kalbėjo lyg tai būtų paprastas, savaime aiškus dalykas. Šie vaikai, kad ir kokie jie jauni būtų, tik kovoja už išlikimą. Juk juos bando sutrypti. Be vogimo jie netūrėtų nieko. Jie būtų sunaikinti.
- Ei, Elogai, žiūrėk ten. Stovi prie vežimo. Puiki praktika mūsų naujokei! - tarė Rebeka, rodydama pirštu į vidutinio amžiaus džentelmeną. Jo nosinė kyšojo išlindus iš kelnių kišenės. - Eik ir paimk tą nosinę.
Jie visi sužiuro į mane.
- Ne! Aš negaliu! Aš ne vagilė! - supanikavau.
- Envitas tau papasakojo labai daug. Parodyk, kaip įdėmiai klauseisi.
- Ne, - ne juokais persigandau.
- Eik! - susinervinęs suriko ant manęs Elogas. Jis žiūrėjo į mane su tokiu įniršiu, kad man nekilo noro nepaklusti.
Ėjau link džentelmeno ir man linko keliai. „Aš nesugebėsiu, aš nesugebėsiu! Juk aš ne vagilė. Aš negaliu.“ Staiga suvokiau, kad jau stoviu šalia to vyriškio. Nosinė kyšojo išlindusi ir tiesiog ranka pasiekiama. Aš jau tiesiau ranką, pačiupau nosinę, bet tas džentelmenas atsisuko ir griebė mane už rankos.
- Ką čia, po velnių, darai? Tvarkos Sergėtojai! Greičiau! Sučiupau nusikaltėlį!
- Ne! - surikau. Pradėjau muistytis ir bandžiau ištrūkti iš jo gniaužtų.
Kas įvyko po to, nesugebu suvokti. Aš taip stipriai muisčiausi, kad vyras nesugebėjo manęs išlaikyti. Aš išsprūdau jam iš rankų ir jis mane paleido. Aš atsidūriau ant žemės. Puoliau bėgti. Bėgau, kiek kojos neša. Nemačiau, kur bėgu. Atsidūriau kažkokiame skersgatvyje. Įlindau į nuošalų kampą ir nenorėjau niekur iš ten eiti. Verkiau. „Kodėl JI neleido man mirti? Dabar nereikėtų bijoti kur nors žengti žingsnį.“ Jaučiau, kaip visi mano kūno raumenys įsitempę. Visas kūnas gaudė bet kokį garsą. Aš bijojau ir vis dar laikiau sugniaužusi rankose nosinę.
Praėjo nemažai laiko. Pradėjo temti. Turėjau kažką daryti. Negalėjau čia lindėti amžinai. Išėjau į gatvę. Žmonių nebebuvo daug. Visi skirstėsi į namus. Grįžinėjo pas savo šeimas. Aš ėjau gatvėmis bijodama kiekvieno šešėlio. Klaidžiojau gatvėmis ilgai. Nežinojau, kur esu. Prietema tapo tamsa. Atėjo naktis ir aš nežinojau kur dėtis. Turėjau rasti kokią nors vietelę nakčiai, bet neįsivaizdavau kur eiti.
Staiga pajaučiau ranką ant savo burnos ir stiprius gniaužtus, kurie mane stipriai suspaudė. „O Dieve. Viskas. Mane pagavo Tvarkos Sergėtojai. Dabar nuo kartuvių neišsisuksiu.“ Tačiau aš klydau. Čia buvo blogiau. Šio žmogaus dvokas man leido iškart atpažinti, kas mane pačiupo. Freidžinas. Jis mane laikė tvirtai suspaudęs savo glėby.
- Na, brangute, manei pasislėpsi nuo mūsų? Nepasisekė! Žaisti su mumis negalima. Ir už tai yra baudžiama.
Freidžinas buvo tvirtas vyras. Jis viena ranka mane pakėlė. O kita, laikė uždengęs burną. Aš bandžiau pabėgti, ištrūkti iš jo gniaužtų, bet man nepavyko. Jaučiausi išsekusi. Galvojau, kad jis mane neša į lūšną, pas Envitą, Elogą ir kitus, bet klydau. Jis mane tempė kažkur į tamsą. Atsidūrėme kažkur priemiestyje. Čia buvo kelios lūšnos, bet jų buvo ne daug. Aplinkui driekėsi pievos ir kažkur čiurleno upelis. Jis sviedė mane ant žolės.
- Ne! Ką jūs man darysite?? - aš pradėjau klykti. Freidžinas stipriai trenkė man ir aš apalpau.
Atsipeikėti privertė tik stiprus skausmas tarp kojų. Nuo manęs jis buvo nutempęs drabužius. Aš jaučiau jį. Jis buvo ant manęs užsigulęs. Dusau nuo jo svorio. Jo nuogas, plaukuotas kūnas, jo rankos. Jis lietė mane, mane visą. Šlykštėjausi kiekvienu jo prisilietimu. Jis lietė mano rankas, glamonėjo krūtis, tarpukojį. Negalėjau nieko padaryti. Aš verkiau ir man darėsi bloga, o jis tik judėjo pirmyn ir atgal. Bučiavo kaklą. Skausmas buvo nenumaldomas, bet aš nežinau, ar tai buvo fizinis ar vidinis skausmas. Jaučiausi bejėgė. Viskas pradėjo suktis ir aš vėl netekau sąmonės.
Kai vėl pabudau Fredžinas stovėjo apsirengęs. Jis metė man mano drabužius ir liepė pasirengti. Verkiau. Negalėjau suvaldyti ašarų. Mačiau, kaip tas vyras ant manęs rėkia, bet aš nieko negirdėjau tik sunkiai rengiausi. Galiausiai Freidžinas čiupo mane ir persimetęs mane per petį, kažkur pradėjo nešti. Neįstengiau judėti. Neįstengiau išleisti nė garso. Sumirksėjau kelis kartus, kad akys apsiprastu su tamsa ir pamažu pradėjau atpažinti lūšnas, pro kurias mane nešė. Jis mane tempė atgal į Landynę. Jaučiausi, kaip sudaužyta. Mano galvą plyšo iš skausmo. Viskas vėl pradėjo suktis ir aš trečią kartą netekau sąmonės.
Staiga pajaučiau ranką ant savo burnos ir stiprius gniaužtus, kurie mane stipriai suspaudė. „O Dieve. Viskas. Mane pagavo Tvarkos Sergėtojai. Dabar nuo kartuvių neišsisuksiu.“ Tačiau aš klydau. Čia buvo blogiau. Šio žmogaus dvokas man leido iškart atpažinti, kas mane pačiupo. Freidžinas. Jis mane laikė tvirtai suspaudęs savo glėby.
- Na, brangute, manei pasislėpsi nuo mūsų? Nepasisekė! Žaisti su mumis negalima. Ir už tai yra baudžiama.
Freidžinas buvo tvirtas vyras. Jis viena ranka mane pakėlė. O kita, laikė uždengęs burną. Aš bandžiau pabėgti, ištrūkti iš jo gniaužtų, bet man nepavyko. Jaučiausi išsekusi. Galvojau, kad jis mane neša į lūšną, pas Envitą, Elogą ir kitus, bet klydau. Jis mane tempė kažkur į tamsą. Atsidūrėme kažkur priemiestyje. Čia buvo kelios lūšnos, bet jų buvo ne daug. Aplinkui driekėsi pievos ir kažkur čiurleno upelis. Jis sviedė mane ant žolės.
- Ne! Ką jūs man darysite?? - aš pradėjau klykti. Freidžinas stipriai trenkė man ir aš apalpau.
Atsipeikėti privertė tik stiprus skausmas tarp kojų. Nuo manęs jis buvo nutempęs drabužius. Aš jaučiau jį. Jis buvo ant manęs užsigulęs. Dusau nuo jo svorio. Jo nuogas, plaukuotas kūnas, jo rankos. Jis lietė mane, mane visą. Šlykštėjausi kiekvienu jo prisilietimu. Jis lietė mano rankas, glamonėjo krūtis, tarpukojį. Negalėjau nieko padaryti. Aš verkiau ir man darėsi bloga, o jis tik judėjo pirmyn ir atgal. Bučiavo kaklą. Skausmas buvo nenumaldomas, bet aš nežinau, ar tai buvo fizinis ar vidinis skausmas. Jaučiausi bejėgė. Viskas pradėjo suktis ir aš vėl netekau sąmonės.
Kai vėl pabudau Fredžinas stovėjo apsirengęs. Jis metė man mano drabužius ir liepė pasirengti. Verkiau. Negalėjau suvaldyti ašarų. Mačiau, kaip tas vyras ant manęs rėkia, bet aš nieko negirdėjau tik sunkiai rengiausi. Galiausiai Freidžinas čiupo mane ir persimetęs mane per petį, kažkur pradėjo nešti. Neįstengiau judėti. Neįstengiau išleisti nė garso. Sumirksėjau kelis kartus, kad akys apsiprastu su tamsa ir pamažu pradėjau atpažinti lūšnas, pro kurias mane nešė. Jis mane tempė atgal į Landynę. Jaučiausi, kaip sudaužyta. Mano galvą plyšo iš skausmo. Viskas vėl pradėjo suktis ir aš trečią kartą netekau sąmonės.
- Jį gyva, nesijaudink!
- O jeigu neatsigaus? Kas tada? Su ja pasielgs, kaip ir su Vesta. Įmes į didžiąją upę ir niekas jos neras ir neatsimis.
- Bet juk tu atsimeni. Baigsi čia panikuot ar ne!? Ji kvėpuoja. Viskas gerai. Turėtum apie save pagalvoti. Dėl jos mus prilupo, dėl jos mums viskas nesiseka!
- Baigsit jūs abu. Nemetąs ginčytis. Eikit miegot!
Mano galva buvo kaip švininė. Neįstengiau jos pakelti. Iš tiesų, neįstengiau nieko pajudinti. Girdėjau kalbas, bet neįstengiau nieko pasakyti. Taip pragulėjau ilgai. Jaučiau, kaip Envitas prisiglaudęs nugara prie manęs užmigo, kaip Elogas dar kažką šnibždėjo Rebekai, o ji jam atsako.
Taip gulėjau ilgai. Tol, kol įsitikinau, kad visi sumigo. Atsistojau. Tai buvo pakankamai sudėtinga, nes jaučiausi kaip sudaužyta. Skaudėjo visą kūną. Tyliai, stengdamasi nieko nepažadinti nuėjau prie lango. Pavaliau jį rankove, nes nieko nesimatė. Pro langą skaisčiai švietė mėnulis, apšviesdamas visą kambarėlį. Matėsi daug lūšnynų stogų. Ten, kažkur toliau vinguriavo upė.
- Tu susimovei, - šis tylus balsas mane labai išgandino. Aš atsisukau. Tai buvo Elogas. Jo lūpa buvo prakirsta, matėsi mėlynė po akimi ir ant skruosto. - Kai tu pabėgai, Freidžinas mus sumušė. Tai lyg parodymas kitiems, kad čia nevalia juokauti ir negalima pabėgti, nes bus baudžiami ir kiti, - jo balsas nebuvo nei smerkiantis, nei piktas. Jis visiškai nepyko. Priešingai, atrodė, kad jis užjaučia mane. - Spėju, kad Freidžinas tave taip pat nubaudė.
Aš nusisukau. Nenorėjau, kad jis matytų mano ašaras. Tramdžiau jas gana ilgai, bet daugiau neįstengiau. Dėl manęs, nekaltai buvo apkaltinti trys žmonės? Tik todėl, kad aš susimoviau. Tačiau taip negalima. Juk mes tik vaikai. Bet buvau nubausta ir aš. „Aš atkeršysiu Freidžinui! Vieną dieną jis atsiims už viską, ką man ir šiems vaikams padarė. Jis kentės. Niekur iš čia neisiu, kol to nepadarysiu.“
Staiga mano mintis perskrodė tylus šnabždesys:
- Bet žinai, tau pavyko pavogti nosinę. Jį tau iškrito, kai tave atnešė. Šaunuolė. Vis dėl to turi gabumų. Tačiau rytoj turėsi vėl tą patį padaryti, tik šį kartą aš tave labiau saugosiu. Niekur nedingsi.
- Aš niekur ir nebesiruošiu bėgti, - atsisukau į Elogą. - Išmokyk mane visko, ką moki pats. Juk iš čia aš taip ar taip niekur nepabėgsiu, tiesa?
Stojo mirtina tyla. Girdėjosi tik tylus miegančiųjų šnopavimas.
- O tu ne kvaila. Išmokysiu. O dabar eik miegoti.
Elogas įsitaisė patogiau ir užmigo. Aš pažvelgiau pro langą į tamsą. „Dabar čia mano namai, kad ir kaip šlykščiai tai skambėtų. Nors pagalvojus, čia kažkas panašaus į pono Sauberio namus. Juk ten buvo tokia pat priespauda, tik jo namuose buvo tvarkinga. Ką gi, nieko nepakeisi. Niekur neisiu iš čia tol, kol neatkeršysiu Freidžinui. O po to, Anastazijai. Merginai, kuri kalta dėl visko, kas man dabar vyksta.“
- O jeigu neatsigaus? Kas tada? Su ja pasielgs, kaip ir su Vesta. Įmes į didžiąją upę ir niekas jos neras ir neatsimis.
- Bet juk tu atsimeni. Baigsi čia panikuot ar ne!? Ji kvėpuoja. Viskas gerai. Turėtum apie save pagalvoti. Dėl jos mus prilupo, dėl jos mums viskas nesiseka!
- Baigsit jūs abu. Nemetąs ginčytis. Eikit miegot!
Mano galva buvo kaip švininė. Neįstengiau jos pakelti. Iš tiesų, neįstengiau nieko pajudinti. Girdėjau kalbas, bet neįstengiau nieko pasakyti. Taip pragulėjau ilgai. Jaučiau, kaip Envitas prisiglaudęs nugara prie manęs užmigo, kaip Elogas dar kažką šnibždėjo Rebekai, o ji jam atsako.
Taip gulėjau ilgai. Tol, kol įsitikinau, kad visi sumigo. Atsistojau. Tai buvo pakankamai sudėtinga, nes jaučiausi kaip sudaužyta. Skaudėjo visą kūną. Tyliai, stengdamasi nieko nepažadinti nuėjau prie lango. Pavaliau jį rankove, nes nieko nesimatė. Pro langą skaisčiai švietė mėnulis, apšviesdamas visą kambarėlį. Matėsi daug lūšnynų stogų. Ten, kažkur toliau vinguriavo upė.
- Tu susimovei, - šis tylus balsas mane labai išgandino. Aš atsisukau. Tai buvo Elogas. Jo lūpa buvo prakirsta, matėsi mėlynė po akimi ir ant skruosto. - Kai tu pabėgai, Freidžinas mus sumušė. Tai lyg parodymas kitiems, kad čia nevalia juokauti ir negalima pabėgti, nes bus baudžiami ir kiti, - jo balsas nebuvo nei smerkiantis, nei piktas. Jis visiškai nepyko. Priešingai, atrodė, kad jis užjaučia mane. - Spėju, kad Freidžinas tave taip pat nubaudė.
Aš nusisukau. Nenorėjau, kad jis matytų mano ašaras. Tramdžiau jas gana ilgai, bet daugiau neįstengiau. Dėl manęs, nekaltai buvo apkaltinti trys žmonės? Tik todėl, kad aš susimoviau. Tačiau taip negalima. Juk mes tik vaikai. Bet buvau nubausta ir aš. „Aš atkeršysiu Freidžinui! Vieną dieną jis atsiims už viską, ką man ir šiems vaikams padarė. Jis kentės. Niekur iš čia neisiu, kol to nepadarysiu.“
Staiga mano mintis perskrodė tylus šnabždesys:
- Bet žinai, tau pavyko pavogti nosinę. Jį tau iškrito, kai tave atnešė. Šaunuolė. Vis dėl to turi gabumų. Tačiau rytoj turėsi vėl tą patį padaryti, tik šį kartą aš tave labiau saugosiu. Niekur nedingsi.
- Aš niekur ir nebesiruošiu bėgti, - atsisukau į Elogą. - Išmokyk mane visko, ką moki pats. Juk iš čia aš taip ar taip niekur nepabėgsiu, tiesa?
Stojo mirtina tyla. Girdėjosi tik tylus miegančiųjų šnopavimas.
- O tu ne kvaila. Išmokysiu. O dabar eik miegoti.
Elogas įsitaisė patogiau ir užmigo. Aš pažvelgiau pro langą į tamsą. „Dabar čia mano namai, kad ir kaip šlykščiai tai skambėtų. Nors pagalvojus, čia kažkas panašaus į pono Sauberio namus. Juk ten buvo tokia pat priespauda, tik jo namuose buvo tvarkinga. Ką gi, nieko nepakeisi. Niekur neisiu iš čia tol, kol neatkeršysiu Freidžinui. O po to, Anastazijai. Merginai, kuri kalta dėl visko, kas man dabar vyksta.“