VII. Naujas gyvenimas
Kitą rytą nusileidusi laiptais žemyn, Freidžino neradau. Mums maistą dalino Grimvydas ir kitas vyras vardu Ašadinas, bet jį taip niekas nevadino. Jis ir vakar mums maistą dalino, bet tada, aš į jį neatkreipiau dėmesio. Žemas, malonių veido bruožų vyras. Ant jo kairės rankos puikavosi tatuiruotė su gyvatės galva. Dėl to, jį visi vadino Žalčiu.
Šį kartą, duodami man maisto, niekas nieko nesakė. Jaučiausi dėkinga už tai. Nenorėjau su niekuo kalbėtis.
Atsisėdau prie Envito po palange ir prisiverčiau valgyti tai, ką jie man davė. Nebuvo taip šlykštu, kaip aš maniau. Gal būt dėl to, kad nevalgiau beveik dvi paras. Jaučiausi išsekusi, taigi neturėjau iš ko rinktis.
Šį kartą, duodami man maisto, niekas nieko nesakė. Jaučiausi dėkinga už tai. Nenorėjau su niekuo kalbėtis.
Atsisėdau prie Envito po palange ir prisiverčiau valgyti tai, ką jie man davė. Nebuvo taip šlykštu, kaip aš maniau. Gal būt dėl to, kad nevalgiau beveik dvi paras. Jaučiausi išsekusi, taigi neturėjau iš ko rinktis.
Išėjusi iš Landynės, buvau pasiryžusi išmokti viską, kad nesuteikčiau progos Freidžinui manęs vėl užpulti. Neleisiu, kad mane kas nors vėl nuskriaustų. Ir iš tiesų, man pavyko nugalėti savo baimę, savo įsitikinimus, kad vogti yra blogai. Tačiau aš vis prisimindavau Anastazijos žodžius „Gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas“. Taip. Gyvenimas yra žiaurus, bet tik tiek, kiek mes tikime, kad jis toks yra. Ir aš nepasiduosiu.
Man pradėjo sektis. Iš pradžių, besąlygiškai vykdžiau visus Elogo nurodymus, stengiausi atkartoti viską taip, kaip jis sakė ir rodė. Ir man pavyko. Pirmoji mano ištrauka piniginė nebuvo itin didelis grobis, vos keli variokai, bet šis žygdarbis man suteikė drąsos. Su kiekvienu mano pavogtu daiktu, mano pasitikėjimas savimi augo. Tačiau taip pat augo ir keršto troškimas. Kerštas, kurį įvykdysiu Freidžinui ir Anastazijai.
Man pradėjo sektis. Iš pradžių, besąlygiškai vykdžiau visus Elogo nurodymus, stengiausi atkartoti viską taip, kaip jis sakė ir rodė. Ir man pavyko. Pirmoji mano ištrauka piniginė nebuvo itin didelis grobis, vos keli variokai, bet šis žygdarbis man suteikė drąsos. Su kiekvienu mano pavogtu daiktu, mano pasitikėjimas savimi augo. Tačiau taip pat augo ir keršto troškimas. Kerštas, kurį įvykdysiu Freidžinui ir Anastazijai.
Laikas ėjo nepastebimai. Praėjo keli mėnesiai. Šiltą vasarą pakeitė ruduo. Keista, bet man pradėjo patikti vokti. Supratau, kad aš pati turiu kovoti už gyvenimą po saule. Baimė, kurią jaučiau ankščiau - dingo. Atsirado pasitikėjimas savimi ir panašūs dalykai.
Susidraugavau su Rebeka. Ji buvo miela ir labai linksma, vyresnė už mane, keturiolikos metų, tačiau mes gerai sutardavome. Žema mergaičiukė, rudų, banguotų plaukų. Jos smulkus ir apvalus veidelis buvo nusėtas strazdanomis. Jos apvalios, didelės, pilkos akys. Ji nebuvo niekuo išsiskirianti savo išvaizda mergina, tačiau turėjo didelę širdį. Tuo ji skyrėsi nuo savo tėvo.
Pasirodo, jos tėvas buvo Grimvydas. Tačiau Grimvydas su ja elgėsi lygiai taip pat, kaip ir su visais kitais savo globotiniais. Tačiau jai nerūpėjo, kai jis su ja elgiasi. Ji buvo kieta. Rebeka pasakojo, kad ankščiau, ji gyveno su mama ir vyresniąją seserimi. Jie turėjo nedidelį ūkį. Ji buvo laiminga. Tačiau tuo metu, kažkas paskundė Tvarkos Sergėtojams, kad jie gyvena be vyro. Iš jų buvo atimta žemė ir jiems nebebuvo kur eiti. Buvo žiema, visa šeima atsidūrė gatvėje. Rebekos mama sunkiai susirgo. Sesuo stengėsi gauti iš kur nors maisto, bet ją sučiupo. Nuo to laiko ji nieko apie seserį nebegirdėjo. Rebekos motina nusprendė atvesti Rebeką čia, pas Grimvydą. Grimvydas leido pasilikti Rebekai, tačiau jos motina turėjo išeiti. Nuo to laiko Rebeka nematė ir savo motinos. Klausydama jos istorijos aš verkiau, o Rebeka neišliejo nei vienos ašarėlės. Ji šaltu veidu spoksojo į vieną tašką sienoje. Mergina iš tiesų buvo labai tvirta. Nebijojo nieko. Dėl to ji man ir patiko.
Tačiau buvo vienas dalykas, kuris man nepatiko ir tai mane griaužte griaužė. Ji draugavo su Elogu. Kuo ilgiau su juo bendravau, tuo labiau jis man patiko. Aukštas, gražus vaikinas su įdegusiu, raumeningu kūnu tiesiog traukte traukė. Jo šviesūs, ilgi plaukai ir ryškiai mėlynos akys. Kiekvieną kartą, kai jis į mane pažiūrėdavo, jausdavau perbėgant šiurpuliukus per kūną. Tačiau aš nenorėjau paminti mūsų su Rebeka draugytės, todėl teko tramdyti savo jausmus ir norus.
Susidraugavau su Rebeka. Ji buvo miela ir labai linksma, vyresnė už mane, keturiolikos metų, tačiau mes gerai sutardavome. Žema mergaičiukė, rudų, banguotų plaukų. Jos smulkus ir apvalus veidelis buvo nusėtas strazdanomis. Jos apvalios, didelės, pilkos akys. Ji nebuvo niekuo išsiskirianti savo išvaizda mergina, tačiau turėjo didelę širdį. Tuo ji skyrėsi nuo savo tėvo.
Pasirodo, jos tėvas buvo Grimvydas. Tačiau Grimvydas su ja elgėsi lygiai taip pat, kaip ir su visais kitais savo globotiniais. Tačiau jai nerūpėjo, kai jis su ja elgiasi. Ji buvo kieta. Rebeka pasakojo, kad ankščiau, ji gyveno su mama ir vyresniąją seserimi. Jie turėjo nedidelį ūkį. Ji buvo laiminga. Tačiau tuo metu, kažkas paskundė Tvarkos Sergėtojams, kad jie gyvena be vyro. Iš jų buvo atimta žemė ir jiems nebebuvo kur eiti. Buvo žiema, visa šeima atsidūrė gatvėje. Rebekos mama sunkiai susirgo. Sesuo stengėsi gauti iš kur nors maisto, bet ją sučiupo. Nuo to laiko ji nieko apie seserį nebegirdėjo. Rebekos motina nusprendė atvesti Rebeką čia, pas Grimvydą. Grimvydas leido pasilikti Rebekai, tačiau jos motina turėjo išeiti. Nuo to laiko Rebeka nematė ir savo motinos. Klausydama jos istorijos aš verkiau, o Rebeka neišliejo nei vienos ašarėlės. Ji šaltu veidu spoksojo į vieną tašką sienoje. Mergina iš tiesų buvo labai tvirta. Nebijojo nieko. Dėl to ji man ir patiko.
Tačiau buvo vienas dalykas, kuris man nepatiko ir tai mane griaužte griaužė. Ji draugavo su Elogu. Kuo ilgiau su juo bendravau, tuo labiau jis man patiko. Aukštas, gražus vaikinas su įdegusiu, raumeningu kūnu tiesiog traukte traukė. Jo šviesūs, ilgi plaukai ir ryškiai mėlynos akys. Kiekvieną kartą, kai jis į mane pažiūrėdavo, jausdavau perbėgant šiurpuliukus per kūną. Tačiau aš nenorėjau paminti mūsų su Rebeka draugytės, todėl teko tramdyti savo jausmus ir norus.
Vieną žiemos vakarą, Grimvydas grįžo labai girtas. Jis ir ankščiau grįždavo girtas, bet tokio girto man jo dar neteko matyti. Jis parsinešė butelį ir kažkokį paketą.
- Nerija! Aukseli! Ateik čia! - užriko per visus namus.
Tuo metu buvau antrame aukšte, savo, taip vadinamame, kambaryje, su kitais. Jaučiausi išsigandusi, tačiau Envitas kuo skubiausiai timptelėjo mane.
- Eik! Ko lauki?
Lipdama laiptais jau mačiau, kaip Grimvygas guli ant grindų negalėdamas atsikelti. Jis dar užsivertė butelį kažkokio birzgalo. Atsisukęs į mane tarė:
- Ei, Aukseli, padėk atsistoti!
Šį jo prašymą buvo gan sunku įvykdyti, bet man pavyko. Jis nusvirduliavo iki kėdės ir atsisėdo. Pasėdėjęs gal kokią minutę pakėlė galvą į mane ir vėl suriko, kad net langai skambėjo:
- Visi mano vaikai ateikit! Greičiau! Aš laukiu!
Jaučiausi išsigandusi. Kas dabar bus? Visi vaikai susirinko. Apstojo mane ir Grimvydą ratu. Iš jų veidų supratau, kad jie jautėsi lygiai taip pat kaip ir aš - išsigandę.
- Šiandien aš labai apsidžiaugiau jūsų darbu. Jūsų laimikiai tikrai nemaži ir man patinka, kad jūs taip dirbat, - kovodamas su besipinančiu liežuviu kalbėjo Grimvydas. - Tačiau, turiu garbės praneš...ššti, kad šita mergina yra geriausia mano inve... inve... investicija, - jis parodė pirštu į mane. - Kai tu čia atke... atkeliavai, buvau tingi, išpaikinta, niekuo nepatenkinta mergiščia! Tačiau dabar, aš tvirtai galiu pasakyti, kad tu esi geriausia mano inves... tacija. Geriausias mano darbas. Parneši man pakankamai laimikio ir jau seniai atpirkai savo kainą. Todėl nusprendžiau, kad tau reikia dovanos.
Jaučiausi šiek tiek pamaloninta. Grimvydas išvyniojo paketą, ir iš jo iškrito juodas apsiaustas. Jis parodė pirštu, kad turiu jį pasiimti. O pats tuo metu kažką neaiškiai sumurmėjo ir nugriuvęs nuo kėdės užmigo. Mano rankose buvo šiek tiek skylėtas, bet pakankamai geras ir šiltas apsiaustas. Atsisukau į vaikus jo parodyti, tačiau pakėlusi galvą supratau, kad jie nėra tokie patenkinti, kai tuo metu buvau aš.
- Grimvydas mums niekada nėra jokių dovanų dovanojęs! - į mane atsisukęs su pykčiu akyse, spoksojo Gojus. Šis vaikinas, kartu su Elogu buvo šios gaujos lyderis. - Kodėl ši maža kvaiša gavo dovanų? Ji čia nė pusės metų nėra išbuvusi. Tapai numylėtine? Tai dabar užrietei nosį?
- Nieko aš neužriečiau. Žmogau! Aš dar nieko nespėjau pasakyti. Ko čia prikibai? - supykau. Aš dar nieko pasakyti nespėjau.
- Žinau tokias kaip tu. Jaučiasi geriausios. Man atrodo, kad reiktų tave pamokyti! - ir atsisuko į „publiką“ lyg laukdamas pritarimo. Ir pritarimą gavo. Visi aplinkui šnibždėjosi ir pritariamai linkčiojo.
- Bet už ką? Nieko aš nepadariau! - dairiausi aplinkui ieškodama pagalbos, tačiau niekas nekreipė dėmesio.
Staiga pajaučiau stiprų smūgį į petį. Net nepajaučiau, kaip atsidūriau ant žemės. Girdėjau, kaip kiti vaikai kvatoja. Gojus man trenkė ir atėmė iš manęs apsiaustą. Jaučiausi pažeminta, nors buvau pažadėjusi, kad daugiau tokio jausmo aš nebejausiu. Įtūžau. Gojus juokėsi kartu su visais. Bandė pasimatuoti mano apsiaustą. „Neleisiu, kad iš manęs tyčiotųsi!“ Atsistojusi puoliau Gojų. Jis nesitikėjo tokio mano žingsnio. Tačiau greitai atsipeikėjo ir trenkė man į veidą. Šį kartą nepargriuvau nors labai skaudėjo. Puoliau jį vėl bandydama atimti apsiaustą, bet man nepavyko. Jis man tvojo dar kartą. Pataikė ranką. Gojus griebė man už kaklo ir pradėjo smaugti. Muisčiausi bandydama ištrūkti, bet man nepavyko. Jis buvo kur kas stipresnis už mane. Jau galvojau, kad viskas. Nebegirdėjau nieko. Visi garsai, visi vaikų riksmai užtilo. Maniau, kad jau atėjo galas.
Bet staiga jis mane paleido. Atsidūriau ant žemės gaudydama orą. Kaip buvo gera vėl jo įkvėpti. Bandžiau suvokti kas vyksta. Pakėlusi galvą aukštyn išvydau, kaip Rebeka stovėjo grasindama peiliu Gojui. Gojus atrodė labai sutrikęs. Pagaliau mano užgulusios ausys pradėjo atsigauti. Girdėjau, kaip Rebeka rėkia ant Gojaus:
- Koks tau skirtumas dėl to. Grimvydas girtas. Negalvojo, ką daro. O jei ir gavo dovaną tai ji to nusipelnė. Niekas iš čia esančių nedirbo taip gerai, praėjus tik keliems mėnesiams. Pats įgudai tik per kelis metus. Taigi palik ją ramybėje. Atiduok apsiaustą! Tuojau pat! - ji su tokiu pykčiu žiūrėjo į Gojų, kad jam neliko nieko kito, kaip tik jai paklusti. Už Rebekos nugaros ryžtingai suspaustais kumščiais stovėjo Envitas.
Gojus numetė man apsiaustą ir pasišalino. Visi kiti vaikai stovėjo sutrikę ir spoksojo tai į mane, tai į Rebeka su Envitu, tai į duris, už kurių ką tik dingo Gojus. Envitas priėjo prie manęs ir padėjo atsistoti. Mes užlipome į savo kambarį.
- Nerija! Aukseli! Ateik čia! - užriko per visus namus.
Tuo metu buvau antrame aukšte, savo, taip vadinamame, kambaryje, su kitais. Jaučiausi išsigandusi, tačiau Envitas kuo skubiausiai timptelėjo mane.
- Eik! Ko lauki?
Lipdama laiptais jau mačiau, kaip Grimvygas guli ant grindų negalėdamas atsikelti. Jis dar užsivertė butelį kažkokio birzgalo. Atsisukęs į mane tarė:
- Ei, Aukseli, padėk atsistoti!
Šį jo prašymą buvo gan sunku įvykdyti, bet man pavyko. Jis nusvirduliavo iki kėdės ir atsisėdo. Pasėdėjęs gal kokią minutę pakėlė galvą į mane ir vėl suriko, kad net langai skambėjo:
- Visi mano vaikai ateikit! Greičiau! Aš laukiu!
Jaučiausi išsigandusi. Kas dabar bus? Visi vaikai susirinko. Apstojo mane ir Grimvydą ratu. Iš jų veidų supratau, kad jie jautėsi lygiai taip pat kaip ir aš - išsigandę.
- Šiandien aš labai apsidžiaugiau jūsų darbu. Jūsų laimikiai tikrai nemaži ir man patinka, kad jūs taip dirbat, - kovodamas su besipinančiu liežuviu kalbėjo Grimvydas. - Tačiau, turiu garbės praneš...ššti, kad šita mergina yra geriausia mano inve... inve... investicija, - jis parodė pirštu į mane. - Kai tu čia atke... atkeliavai, buvau tingi, išpaikinta, niekuo nepatenkinta mergiščia! Tačiau dabar, aš tvirtai galiu pasakyti, kad tu esi geriausia mano inves... tacija. Geriausias mano darbas. Parneši man pakankamai laimikio ir jau seniai atpirkai savo kainą. Todėl nusprendžiau, kad tau reikia dovanos.
Jaučiausi šiek tiek pamaloninta. Grimvydas išvyniojo paketą, ir iš jo iškrito juodas apsiaustas. Jis parodė pirštu, kad turiu jį pasiimti. O pats tuo metu kažką neaiškiai sumurmėjo ir nugriuvęs nuo kėdės užmigo. Mano rankose buvo šiek tiek skylėtas, bet pakankamai geras ir šiltas apsiaustas. Atsisukau į vaikus jo parodyti, tačiau pakėlusi galvą supratau, kad jie nėra tokie patenkinti, kai tuo metu buvau aš.
- Grimvydas mums niekada nėra jokių dovanų dovanojęs! - į mane atsisukęs su pykčiu akyse, spoksojo Gojus. Šis vaikinas, kartu su Elogu buvo šios gaujos lyderis. - Kodėl ši maža kvaiša gavo dovanų? Ji čia nė pusės metų nėra išbuvusi. Tapai numylėtine? Tai dabar užrietei nosį?
- Nieko aš neužriečiau. Žmogau! Aš dar nieko nespėjau pasakyti. Ko čia prikibai? - supykau. Aš dar nieko pasakyti nespėjau.
- Žinau tokias kaip tu. Jaučiasi geriausios. Man atrodo, kad reiktų tave pamokyti! - ir atsisuko į „publiką“ lyg laukdamas pritarimo. Ir pritarimą gavo. Visi aplinkui šnibždėjosi ir pritariamai linkčiojo.
- Bet už ką? Nieko aš nepadariau! - dairiausi aplinkui ieškodama pagalbos, tačiau niekas nekreipė dėmesio.
Staiga pajaučiau stiprų smūgį į petį. Net nepajaučiau, kaip atsidūriau ant žemės. Girdėjau, kaip kiti vaikai kvatoja. Gojus man trenkė ir atėmė iš manęs apsiaustą. Jaučiausi pažeminta, nors buvau pažadėjusi, kad daugiau tokio jausmo aš nebejausiu. Įtūžau. Gojus juokėsi kartu su visais. Bandė pasimatuoti mano apsiaustą. „Neleisiu, kad iš manęs tyčiotųsi!“ Atsistojusi puoliau Gojų. Jis nesitikėjo tokio mano žingsnio. Tačiau greitai atsipeikėjo ir trenkė man į veidą. Šį kartą nepargriuvau nors labai skaudėjo. Puoliau jį vėl bandydama atimti apsiaustą, bet man nepavyko. Jis man tvojo dar kartą. Pataikė ranką. Gojus griebė man už kaklo ir pradėjo smaugti. Muisčiausi bandydama ištrūkti, bet man nepavyko. Jis buvo kur kas stipresnis už mane. Jau galvojau, kad viskas. Nebegirdėjau nieko. Visi garsai, visi vaikų riksmai užtilo. Maniau, kad jau atėjo galas.
Bet staiga jis mane paleido. Atsidūriau ant žemės gaudydama orą. Kaip buvo gera vėl jo įkvėpti. Bandžiau suvokti kas vyksta. Pakėlusi galvą aukštyn išvydau, kaip Rebeka stovėjo grasindama peiliu Gojui. Gojus atrodė labai sutrikęs. Pagaliau mano užgulusios ausys pradėjo atsigauti. Girdėjau, kaip Rebeka rėkia ant Gojaus:
- Koks tau skirtumas dėl to. Grimvydas girtas. Negalvojo, ką daro. O jei ir gavo dovaną tai ji to nusipelnė. Niekas iš čia esančių nedirbo taip gerai, praėjus tik keliems mėnesiams. Pats įgudai tik per kelis metus. Taigi palik ją ramybėje. Atiduok apsiaustą! Tuojau pat! - ji su tokiu pykčiu žiūrėjo į Gojų, kad jam neliko nieko kito, kaip tik jai paklusti. Už Rebekos nugaros ryžtingai suspaustais kumščiais stovėjo Envitas.
Gojus numetė man apsiaustą ir pasišalino. Visi kiti vaikai stovėjo sutrikę ir spoksojo tai į mane, tai į Rebeka su Envitu, tai į duris, už kurių ką tik dingo Gojus. Envitas priėjo prie manęs ir padėjo atsistoti. Mes užlipome į savo kambarį.
Susmukau kampe. Tankiai alsavau bandydama atgauti kvapą. Žiūrėjau į vieną tašką ir nežinojau, kaip pasielgti. Manęs vos neuždusino. Jei ne Rebeka, turbūt dabar gulėčiau nebegyva. Envitas klūpėjo šalia ir glostė mano plaukus. Kodėl jis mane veikia taip raminančiai?
- Dėkui, - tyliai pasakiau.
- Nereikia dėkoti. Juk mes draugės, - ji kukliai nusišypsojo.
- Tau jie nieko nepadarys?
- Tikrai ne. Aš neprognozuojama. Galiu bet ką. Jie nerizikuos.
- Imk, - ištiesiau dovanų gautą apsiaustą. - Bent taip tau atsidėkosiu.
- Ne. Tikrai nepriimsiu. Jį tau padovanojo ir beje, tu jo tikrai nusipelnai. Tegul jie springsta iš pavydo, - nusijuokė Rebeka.
- Norėčiau bent per pus būti tokia drąsi, kaip tu.
- O tai nėra labai sunku. Aš, Envitas ir Elogas pamokinsime tave kaip įspirti į užpakalį tokiems, kaip Gojus. O beje, Elogas atsiims už tai, kad tau nepadėjo. Ot šlykštynė. Bet žinai, kas linksmiausia? O gi tai, kad Grimvydas buvo toks girtas, kad per visą šitą triukšmą nepabudo.
- Dėkui, - tyliai pasakiau.
- Nereikia dėkoti. Juk mes draugės, - ji kukliai nusišypsojo.
- Tau jie nieko nepadarys?
- Tikrai ne. Aš neprognozuojama. Galiu bet ką. Jie nerizikuos.
- Imk, - ištiesiau dovanų gautą apsiaustą. - Bent taip tau atsidėkosiu.
- Ne. Tikrai nepriimsiu. Jį tau padovanojo ir beje, tu jo tikrai nusipelnai. Tegul jie springsta iš pavydo, - nusijuokė Rebeka.
- Norėčiau bent per pus būti tokia drąsi, kaip tu.
- O tai nėra labai sunku. Aš, Envitas ir Elogas pamokinsime tave kaip įspirti į užpakalį tokiems, kaip Gojus. O beje, Elogas atsiims už tai, kad tau nepadėjo. Ot šlykštynė. Bet žinai, kas linksmiausia? O gi tai, kad Grimvydas buvo toks girtas, kad per visą šitą triukšmą nepabudo.
Pasaulis keista vieta. Jis sugeba būti labai komplikuotas. Kai ryte atsikėliau visi elgėsi, lyg nieko nebūtu nutikę. Ir mane tai tenkino. Nenorėjau nieko aiškintis. Rebeka stipriai susipyko su Elogu. Jis laikėsi nuomonės, kad čia kiekvienas už save ir nėra ko smulkintis. Širdyje aš jį supratau. Supratau, ką jis turi omenyje. Tačiau padėti mane išmokinti apsiginti neatsisakė. Keistai viskas kaupėsi manyje. Krausčiausi iš proto. Norėjau sprogti. Kai tik man parsisekdavo, po akimirkos visas laimės burbulas subliūkšdavo. Atsibodo pralaimėti. Jaučiausi tokia silpna ir priklausoma nuo Rebekos. Man tai nepatiko. Įgyvendinant savo keršto planus, turėjau atsiriboti nuo visų, įveikti baimes ir pagaliau pasitikėti savimi. Juk Anastazija neatjos pas mane, kad galėčiau ją sunaikinti. Norint ją surasti, man prireiks lašelio beprotystės.
Per mūsų slaptas treniruotes, sužinojau nemažai naujo apie savo mokytojų gabumus. Rebeka tikrai buvo visiškai neprognozuojama. Paleisti į darbą kumščius ji nebijojo. O kai įsismagindavo, sunkiai kas nors ją sutramdydavo. Elogas gavo neblogą smūgį į pilvą. Po to kelias minutes atsigauti negalėjo. Envitas buvo toks vikrus, kad dažnai net nespėdavau susigaudyti, kur jis lekia. Be to, jis mokėjo šokinėti. Vos ne stogais laipioti. Elogas puikiai valdė lazda. Kai paklausiau iš kur jis tai sugeba, jis supyko ir liepė užsičiaupti. Kai paklausiau Rebekos, ji paslaptingai nusišypsojo ir lengvabūdiškai atsakė:
- Aš irgi klausiau. Bet jis lyg apkurtęs. Nieko nesakė. Grimvydas minėjo, jog Elogas pats čia atėjo, bet buvo visas sumuštas ir apdaužytas, - galva nežymiai linktelėjusi į Elogo puse pridūrė. - Jis buvo vergas ir ten nieko gero nebuvo. Ankščiau dar bandžiau klausinėti apie jo praeitį, bet jis nieko nesakė. Vis išsisukdavo nuo mano klausimų. Aš ir pasidaviau.
- Vergas? Iš kur žinai, jeigu jis nieko nesakė?
- Jis ant rankos turi įdagą. Su S raide. Tai reiškia „servus“, vergas lotyniškai. Tokius įdagus turi visi vergai, - pasakojo Rebeka, tačiau išvydusi mano nesupratingą miną pridūrė. – juos jiems įdiegia šeimininkai. Nežinau visų žymėjimų, bet vergai naudojami karo ar saugumo reikmėms gauna įdagą ant rankos, tad manau, kad Elogas buvo karys ar kažkas tokio. Tie, kurie dirba žemės ūkio darbus įdagą turi ant šlaunies. Moterys dažniausiai gauna įdagą ant peties, nes tai patarnautojų ūkyje įdagas. Dar žinau, kad... - ji nutilo pažvelgusi man už nugaros. Ten stovėjo Elogas. Jis piktu žvilgsniu perliejo mus ir nuėjo. - Dėl to jis visada užsirišęs ant rankos medžiagos gabalą, - tyliai ištarė ir daugiau nieko nebepasakė.
Per mūsų slaptas treniruotes, sužinojau nemažai naujo apie savo mokytojų gabumus. Rebeka tikrai buvo visiškai neprognozuojama. Paleisti į darbą kumščius ji nebijojo. O kai įsismagindavo, sunkiai kas nors ją sutramdydavo. Elogas gavo neblogą smūgį į pilvą. Po to kelias minutes atsigauti negalėjo. Envitas buvo toks vikrus, kad dažnai net nespėdavau susigaudyti, kur jis lekia. Be to, jis mokėjo šokinėti. Vos ne stogais laipioti. Elogas puikiai valdė lazda. Kai paklausiau iš kur jis tai sugeba, jis supyko ir liepė užsičiaupti. Kai paklausiau Rebekos, ji paslaptingai nusišypsojo ir lengvabūdiškai atsakė:
- Aš irgi klausiau. Bet jis lyg apkurtęs. Nieko nesakė. Grimvydas minėjo, jog Elogas pats čia atėjo, bet buvo visas sumuštas ir apdaužytas, - galva nežymiai linktelėjusi į Elogo puse pridūrė. - Jis buvo vergas ir ten nieko gero nebuvo. Ankščiau dar bandžiau klausinėti apie jo praeitį, bet jis nieko nesakė. Vis išsisukdavo nuo mano klausimų. Aš ir pasidaviau.
- Vergas? Iš kur žinai, jeigu jis nieko nesakė?
- Jis ant rankos turi įdagą. Su S raide. Tai reiškia „servus“, vergas lotyniškai. Tokius įdagus turi visi vergai, - pasakojo Rebeka, tačiau išvydusi mano nesupratingą miną pridūrė. – juos jiems įdiegia šeimininkai. Nežinau visų žymėjimų, bet vergai naudojami karo ar saugumo reikmėms gauna įdagą ant rankos, tad manau, kad Elogas buvo karys ar kažkas tokio. Tie, kurie dirba žemės ūkio darbus įdagą turi ant šlaunies. Moterys dažniausiai gauna įdagą ant peties, nes tai patarnautojų ūkyje įdagas. Dar žinau, kad... - ji nutilo pažvelgusi man už nugaros. Ten stovėjo Elogas. Jis piktu žvilgsniu perliejo mus ir nuėjo. - Dėl to jis visada užsirišęs ant rankos medžiagos gabalą, - tyliai ištarė ir daugiau nieko nebepasakė.
Kuo ilgiau buvau Landynėje, tuo tvirčiau jaučiausi ant kojų. Nebebijojau to, kas tik atvykus mane gąsdindavo. Laikas ėjo nenumaldomai. Greitai praėjo puse metų nuo mano pabėgimo iš Glukos. Atėjo gūdi žiema. Buvo labai šalta. Keletas vaikų susirgo. Vienas iš jų, po kelių pragariškų naktų mirė. Mirė tikrai skausmingai. Labai karščiavo ir kliedėjo nesąmones. Jis buvo mano metų berniukas. Paskutines valandas girdėjau, kaip šaukėsi mamos. Mama. Dažnai pagalvodavau apie savo mama, bet tądien ypač pajaučiau, kad jos pasiilgau. Tačiau, jeigu aš grįžčiau, sukelčiau ir jai, ir tėčiui su broliais ir seserimis pavojų. Nemanau, kad kas pagalvotų ar juos palikti gyvus. Ir viskas dėl manęs.
Tą naktį visur buvo mirtina tyla. Girdėjau, kaip nurimo berniukas. Buvau nuėjusi iki jo kambario, bet Grimvydas mane išvydęs, išvarė. Jau tada suvokiau, kad jis ilgau netems. Po kelių valandų jis vėl pradėjo kliedėti ir rėkti iš skausmo. Buvo klaiku klausytis. Envitas gulėjo šalia manęs ir verkė. Net jis šiąnakt praskydo. Bet aš jo nekaltinau. Buvo kraupu, o jis juk niekada neverkdavo. Girdėjau riksmą, kuris staigiai išblėso ir baigėsi. Tik, aidas dar nuvilnijo per Karūnos lūšnynų gatves. Vaikas mirė.
Tą naktį visur buvo mirtina tyla. Girdėjau, kaip nurimo berniukas. Buvau nuėjusi iki jo kambario, bet Grimvydas mane išvydęs, išvarė. Jau tada suvokiau, kad jis ilgau netems. Po kelių valandų jis vėl pradėjo kliedėti ir rėkti iš skausmo. Buvo klaiku klausytis. Envitas gulėjo šalia manęs ir verkė. Net jis šiąnakt praskydo. Bet aš jo nekaltinau. Buvo kraupu, o jis juk niekada neverkdavo. Girdėjau riksmą, kuris staigiai išblėso ir baigėsi. Tik, aidas dar nuvilnijo per Karūnos lūšnynų gatves. Vaikas mirė.