I. Pradžia
Gyvenimas yra negailestingas. Žudyk arba būsi nužudytas - tokia taisyklė galioja visur. Tarp gyvūnų, tarp žmonių. Galbūt Anastazija pradėjo žudyti, nes norėjo atkeršyti, o gal tik norėjo išgyventi. Ji nebuvo bloga, tačiau žmonės ją laikė pabaisa. Ji nebuvo bloga, nes gyvenime ji nėra mačiusi nieko kito, tik blogį. O tokie žmonės nežino kitokio kelio. Žmogus, kuris niekada nepatyrė gėrio, negali elgtis kitaip. Aš mokėjau pamatyti Anastazija iš gerosios pusės. Nors tai atrodė neįmanoma…
Mano vardas Nerija. Noriu papasakoti istoriją, kuri vyko labai seniai. Tais priespaudos laikais išgyventi buvo išties sunku. Vien vardas parodydavo iš kokio tu sluoksnio esi kilęs – aukštuomenės, dvasininkų, dvarininkų, valstiečių ar elgetų. Aukštuomenė jokiu būdu negalėjo giminiuotis su valstiečiais, o valstiečiai net nesvajojo apie kilmingesnius. Viskas priklausė nuo valdančiųjų. Nori mylėti? Pasvajok. Turi daryti tik tai, kas naudinga, o ne tai ko reikalauja tavo prigimtis.
Aš gyvenau Glukos mieste. Kaimas buvo įsikūręs labai lygioje vietovėje. Aplink jį driekėsi ganyklos ir arimai, kuriuose daug prakaito išliedavo daugelis miesto gyventojų. Žemė nebūdavo mums itin dosni. Prie viso to, puse derliaus tekdavo atiduoti mano ponui, pas kurį dirbau ir aš. Tai buvo jo žemės. Jis šias žemes gavo iš savo tėvo, o šis, iš savojo, kuris už gerą karinę tarnybą, buvo apdovanotas karaliaus.
Šiek tiek į šiaurę augo didelis miškas. Ten galėdavai pamatyti įvairiausių augalų, didingų medžių, kurie augdavo tik šiose apylinkėse. Miškas buvo turtingas uogomis ir įvairiomis žolelėmis. Miške galėdavai praleisti valandų valandas ir vis atrasti ką nors naujo ir nepaprasto. Klajoti po jį ir jaustis saugus, nes čia visi lygūs, vienodi. Niekas negali būti viršesnis, nes yra gamtos dalis.
Vidury miško buvo ežeras, o vidury jo - salelė, kurioje tekėjo šaltinis. Ežero vanduo buvo skaidrus ir tyras, todėl galėdavo pagirdyti ištroškusį gaiviu, šaltu vandeniu. Bet taip pat galėjo ir pamaitinti. Aplink šaltinį ir ežerą augo daugybė neįprastų vaisių. Žmonės sakydavo, kad labai seniai čia gyveno burtininkas, kuris atskrido ant drakono.
Burtininkas labai mylėjo savo drakoną, o drakonas mylėjo burtininką. Jie skraidydavo apie apylinkes ir džiaugėsi savo gyvenimu. Troško būti laisvi ir nesuvaržyti. Tačiau vieną dieną burtininkas mirė ir drakonas iš sielvarto pradėjo verkti. Jis verkė daugybe metų. Toje vietoje, kurioje gulėjo drakonas atsirado ežeras, o viduryje maža salelė. Drakono širdis suledėjo ir jis virto akmeniu. Tačiau tai, kas yra gera, niekada nemiršta.
Vieną rytą į tą vietą užklydo vaikinas. Jis buvo kitoks nei visi žmonės. Ypatingas. Jo venomis tekėjo magiškas kraujas. Vaikinas priskynęs žolelių nuo ežero pakrantės, išvirė magišką viralą. Jis buvo toks galingas, kad ištepęs drakoną viralu, sukvietė dangaus debesis ir jiems sugriaudėjus, pasipylė lietus. Lietaus ir nuoviro galia buvo stulbinanti. Ji suskaldė akmenį ir drakonas atgijo. Tačiau jo širdis buvo suledėjusi. Praėjo daug metų, kol išmokė drakoną vėl džiaugtis gyvenimu. Vaikinas buvo panašus į jo mylimą burtininką, toks pat magiškas ir ypatingas. Drakonas tai pajautė. Jis pamilo vaikiną taip pat, kaip ir savo burtininką ir nebenorėjo jo prarasti. Sukaupęs visą savo magiškąją galią, drakonas pavertė vaikiną tokiu pačiu, kaip jis. Jie pakilo į dangų ir niekada daugiau nebenusileido, o toje vietoje, kurioje tupėjo drakonas, liko salelė, o iš jos tryško šaltinis lyg primingamas šią stebuklingą istoriją. Drakono vardas buvo Lunas. Taip pat buvo pramintas ežeras ir miškas. Ši istorija buvo graži pasaka prieš miegą, bet aš niekada netikėjau legendomis ir pasakomis. Kaip galima tikėti tuo, ko nematai? Tačiau man patiko sekti pasakas kitiems. Tiems, kurie nori išgirsti, nes gražus pasakojimas gali suvirpinti širdį.
Augau neturtingoje valstiečių šeimoje. Man ir mano broliams, bei seserims reikėdavo sunkiai dirbti, kad turėtume ko valgyti. Aš su seserimi ir broliu dirbau pas turtingą dvarininką, poną Sauberį. Ten dariau viską: šluosčiau, valiau, ploviau, gaminau maistą, ėjau apsipirkti, ravėjau daržą, rūpinausi gyvuliais, prižiūrėjau žirgus ir t.t. Ponas Sauberis buvo stambus, bet aukštas vyras. Visada ištaigingai apsirengęs, su skrybėle ir lazdele. Mėgavęs puotauti ir švęsti. Dėja, mėgo ir moteris. Baisu pagalvoti, ką jis su jomis turėjo daryti. Tačiau kaip bebūtų keista, jo liguista aistra moterims neatnešė nei vieno palikuonio. Gal ir gerai. Kuo mažiau tokių kaip jis. Kai ponas Sauberis supykdavo, o tai būdavo dažnai, jo veidas pasidarydavo raudonas lyg burokas. Jį ištikdavo pykčio priepuoliai ir jis pradėdavo purtytis. Kai pamatydavai jį tokį, būdavo aišku - bėk, nes jei pasitaikysi jo kelyje, jis tave primuš iki sąmonės netekimo, o gal net dar baisiau - iki mirties. Man kartą kliuvo paragauti jo lazdos. Tris dienas negalėjau atsikelti iš lovos. Skaudėjo visą kūną. Buvo klaiku.
Aš, pono Sauberio nekenčiau. Teisybę sakant, nekentė visi, kurie jį pažinojo, nes jis buvo labai žiaurus ir niekingas žmogus.
Aš gyvenau Glukos mieste. Kaimas buvo įsikūręs labai lygioje vietovėje. Aplink jį driekėsi ganyklos ir arimai, kuriuose daug prakaito išliedavo daugelis miesto gyventojų. Žemė nebūdavo mums itin dosni. Prie viso to, puse derliaus tekdavo atiduoti mano ponui, pas kurį dirbau ir aš. Tai buvo jo žemės. Jis šias žemes gavo iš savo tėvo, o šis, iš savojo, kuris už gerą karinę tarnybą, buvo apdovanotas karaliaus.
Šiek tiek į šiaurę augo didelis miškas. Ten galėdavai pamatyti įvairiausių augalų, didingų medžių, kurie augdavo tik šiose apylinkėse. Miškas buvo turtingas uogomis ir įvairiomis žolelėmis. Miške galėdavai praleisti valandų valandas ir vis atrasti ką nors naujo ir nepaprasto. Klajoti po jį ir jaustis saugus, nes čia visi lygūs, vienodi. Niekas negali būti viršesnis, nes yra gamtos dalis.
Vidury miško buvo ežeras, o vidury jo - salelė, kurioje tekėjo šaltinis. Ežero vanduo buvo skaidrus ir tyras, todėl galėdavo pagirdyti ištroškusį gaiviu, šaltu vandeniu. Bet taip pat galėjo ir pamaitinti. Aplink šaltinį ir ežerą augo daugybė neįprastų vaisių. Žmonės sakydavo, kad labai seniai čia gyveno burtininkas, kuris atskrido ant drakono.
Burtininkas labai mylėjo savo drakoną, o drakonas mylėjo burtininką. Jie skraidydavo apie apylinkes ir džiaugėsi savo gyvenimu. Troško būti laisvi ir nesuvaržyti. Tačiau vieną dieną burtininkas mirė ir drakonas iš sielvarto pradėjo verkti. Jis verkė daugybe metų. Toje vietoje, kurioje gulėjo drakonas atsirado ežeras, o viduryje maža salelė. Drakono širdis suledėjo ir jis virto akmeniu. Tačiau tai, kas yra gera, niekada nemiršta.
Vieną rytą į tą vietą užklydo vaikinas. Jis buvo kitoks nei visi žmonės. Ypatingas. Jo venomis tekėjo magiškas kraujas. Vaikinas priskynęs žolelių nuo ežero pakrantės, išvirė magišką viralą. Jis buvo toks galingas, kad ištepęs drakoną viralu, sukvietė dangaus debesis ir jiems sugriaudėjus, pasipylė lietus. Lietaus ir nuoviro galia buvo stulbinanti. Ji suskaldė akmenį ir drakonas atgijo. Tačiau jo širdis buvo suledėjusi. Praėjo daug metų, kol išmokė drakoną vėl džiaugtis gyvenimu. Vaikinas buvo panašus į jo mylimą burtininką, toks pat magiškas ir ypatingas. Drakonas tai pajautė. Jis pamilo vaikiną taip pat, kaip ir savo burtininką ir nebenorėjo jo prarasti. Sukaupęs visą savo magiškąją galią, drakonas pavertė vaikiną tokiu pačiu, kaip jis. Jie pakilo į dangų ir niekada daugiau nebenusileido, o toje vietoje, kurioje tupėjo drakonas, liko salelė, o iš jos tryško šaltinis lyg primingamas šią stebuklingą istoriją. Drakono vardas buvo Lunas. Taip pat buvo pramintas ežeras ir miškas. Ši istorija buvo graži pasaka prieš miegą, bet aš niekada netikėjau legendomis ir pasakomis. Kaip galima tikėti tuo, ko nematai? Tačiau man patiko sekti pasakas kitiems. Tiems, kurie nori išgirsti, nes gražus pasakojimas gali suvirpinti širdį.
Augau neturtingoje valstiečių šeimoje. Man ir mano broliams, bei seserims reikėdavo sunkiai dirbti, kad turėtume ko valgyti. Aš su seserimi ir broliu dirbau pas turtingą dvarininką, poną Sauberį. Ten dariau viską: šluosčiau, valiau, ploviau, gaminau maistą, ėjau apsipirkti, ravėjau daržą, rūpinausi gyvuliais, prižiūrėjau žirgus ir t.t. Ponas Sauberis buvo stambus, bet aukštas vyras. Visada ištaigingai apsirengęs, su skrybėle ir lazdele. Mėgavęs puotauti ir švęsti. Dėja, mėgo ir moteris. Baisu pagalvoti, ką jis su jomis turėjo daryti. Tačiau kaip bebūtų keista, jo liguista aistra moterims neatnešė nei vieno palikuonio. Gal ir gerai. Kuo mažiau tokių kaip jis. Kai ponas Sauberis supykdavo, o tai būdavo dažnai, jo veidas pasidarydavo raudonas lyg burokas. Jį ištikdavo pykčio priepuoliai ir jis pradėdavo purtytis. Kai pamatydavai jį tokį, būdavo aišku - bėk, nes jei pasitaikysi jo kelyje, jis tave primuš iki sąmonės netekimo, o gal net dar baisiau - iki mirties. Man kartą kliuvo paragauti jo lazdos. Tris dienas negalėjau atsikelti iš lovos. Skaudėjo visą kūną. Buvo klaiku.
Aš, pono Sauberio nekenčiau. Teisybę sakant, nekentė visi, kurie jį pažinojo, nes jis buvo labai žiaurus ir niekingas žmogus.