II. Kosmosas
Išgirdau švilpiantį arbatinuką. Buvau užmiršęs, kad jį užkaičiau. Sėdėjau ant sofos ir nenorėjau judintis. Bet tas garsas tiesiog erzinte erzino. Įsipyliau arbatos. Žalios. Nekenčiu žalios arbatos. Ji buvo karti. Ir šiaip... žalia.
Turėjau supakuoti jos daiktus, bet neįstengiau. Aplinkui buvo vien tik ji. Jos apdovanojimai ir diplomai už laimėtas karatė varžybas. Didelė lentynų ir spintų dalis buvo jais užgriozdota. Kitą pusė priklausė man. Mama niekada man neleisdavo jai nusileisti. Ir galiausiai tai tapo įpročiu. Konkuruoti tarpusavyje. Kuris daugiau turės taurių ar apdovanojimų. Kadangi neprilygau karatė meistriškumu jai, teko užsiimti ir kitais dalykai. Smuikas ir teptukai. Buvo smagu taip lenktyniauti. Bet dabar juk nebesvarbu. Ir arbata karti. Šlykštu.
Atsisėdau ant virtuvės stalo. Virtuvė. Ji čia buvo retas svečias. Nors gaminti mokėjo. Darydavo tikrus šedevrus. Tačiau sėdėti prie puodų jai buvo panašu į vergavimą. Ne malonumas, o kančia. Turbūt dėl to čia sukiodavausi aš. Galėčiau pagaminti bet ką. Vieni juokai. O ir merginoms patikdavo. Viena lengviausių viliojimo formų. Pati mama kartą sakė, kad vyras, kuris sugeba dviem smūgiais nokautuoti priešininką, įžeidusį jo merginą, ir dar, padaryti vištienos su bulvių koše yra tikras vyras, galintis būti tobulu žmogumi, jį mylinčiai moteriai. Bet, kol toks neatsirado, galima linksmai leisti laiką ir su tais, kurie nėra tokie tobuli. Siekiau tapti tobulu vyru. Kad ji manimi didžiuotųsi dar labiau. Ir ji buvo pašėlusi. Jai nelabai rūpėjo geros moters įvaizdis, kuris jai buvo tiesiog priklijuotas. Tačiau ji nesistengė to įvaizdžio atsikratyti. Bet tiesiog mėgavosi gyvenimu. Iki paskutinio atodūsio.
Arbatos puodelis degino rankas. Tačiau tik dar labiau suspaudžiau puoduką. Norėjau, kad skausmas rankose pradangintų tą keistą jausmą krūtinėje. Kai protas verčia suvokti, kad likau vienas, bet vidus atsisako tai pripažinti. Lyg būtų įvykęs nesusipratimas. Norėjau, kad taip būtų.
Išgirdau vibraciją. Man kažkas skambino į mobilųjį. Buvo išjungtas garsas. Norėjau jį ignoruoti, bet padėjau puoduką ant stalo ir pradėjau ieškoti iš kur sklinda garsas. Po kokios geros minutės radau jį įkritusį į fotelio tarpą. Išsidrėbiau ant jo. Pakėlus pasigirdo moteriškas balsas.
- Geibai? - Tomos švelnus balsas. - Geibai, kaip Tu? Man nepaskambinai. Žadėjai paskambinti. Juk žinai, kad man neramu. Gal man ateiti? - bėrė lyg žirnius į sieną. Kai nerimauja ar jaudinasi ji visada kalba labai greitai. Dabar ji laukė, kol aš ką nors atsakysiu. - Geibai? Kalbėk po galais.
- Man viskas gerai, - ir kol ji nespėjo man paprieštarauti, pridūriau. - Tikrai. Man tiesiog dabar reikia pabūti pačiam su savimi, - melavau. Nenorėjau būti su savimi. Neturėjau noro apskritai būti. Bet nenorėjau ir jos velti į savo bėdas. Mums visada buvo gera kartu, bet mes niekada nelaikėme vienas kito daugiau nei draugais. Ji buvo graži ir sąmojinga. Be to, labai pašėlusi ir aistringa. Mes garbindavome vienas kito kūnus ir pildėme vienas kito fantazijas. Niekada nereikėdavo jokių paaiškinimų ar atsiprašymų. Mes tiesiog būdavome vienas dėl kito.
- Geibai, praėjo trys dienos. Tu tikrai nenori, kad ateičiau?
- Trys dienos nuo ko? - nustebau.
- Nuo laidotuvių, - tyliai ištarė.
- Am... Taip... Jo, - "Trys dienos????", likau šokiruotas. - Toma, man tikrai viskas gerai...
- Bet jie tavęs nepasiims? Na, juk tau dar nėra 18... Neuždarys į kokius vaikų namus?
- Ne. Mamos advokatė sakė, kad rado kažkokį giminaitį. Tai keista. Juk nėra jokių giminaičių. Nežinau. Man nerūpi.
- Supratau. Paskambink, kai norėsi pakalbėti. Noriu žinoti, ar tau viskas gerai.
- Žinoma. Man reikia eiti ir sukrauti viską. Daug darbo, - pasakiau. Po to dar patylėjome į ragelį kelias akimirkas ir aš išgirdau pypsėjimą
Mečiau telefoną ant sofos. Vėl pradėjau spoksoti į vieną tašką. Prisiminiau giminaitį. Advokatė kalbėjo apie jį užuominomis. Tačiau ji žino, kas jis toks, bet man nesakė. Įdomu kodėl? Tiesa sakant, aš turėjau tik mamą. Ji ir jos brolis buvo vieninteliai mano giminės, bet brolis mirė prieš kelis metus, o vaikų neturėjo. Aš vienas. Na, dar techniškai turiu tėvą. Bet aš nežinau, kas jis toks. Nei jo vardo, nei kas jis per vienas. Tik tai, jog jis gyvas. Mama niekada nepasakojo. Nes aš niekada neleidau apie jį kalbėti. Nenorėjau žinoti. Jis paliko mamą, kai ji pradėjo manęs lauktis. Tik kartą jai išsprūdo, kad esu jo kopija. Lyg du vandens lašai. Išvaizda. Bet man buvo nusispjaut. Toks žmogus, kuris palieka moterį, vos sužinojęs, kad ji laukiasi jo kūdikio ir visą gyvenimą niekada nesidomėjo juo, nėra vertas vadintis tėvu. Tuo labiau vyru... Nenorėjau, kad jis egzistuotų mano pasaulyje. Prisiminiau arbatą. Net nebeėjau jos pasiimti. Vis tiek atšalo. Ir dar karti...
Lauke temo. Darėsi vis tamsiau, kol visiškai sutemo. Apie nieką negalvojau. Tik spoksojau į vieną tašką. Dar prisiminiau giminaitį. Reiks jam padaryti arbatos. Tik ne žalios. Ji karti.
Turėjau supakuoti jos daiktus, bet neįstengiau. Aplinkui buvo vien tik ji. Jos apdovanojimai ir diplomai už laimėtas karatė varžybas. Didelė lentynų ir spintų dalis buvo jais užgriozdota. Kitą pusė priklausė man. Mama niekada man neleisdavo jai nusileisti. Ir galiausiai tai tapo įpročiu. Konkuruoti tarpusavyje. Kuris daugiau turės taurių ar apdovanojimų. Kadangi neprilygau karatė meistriškumu jai, teko užsiimti ir kitais dalykai. Smuikas ir teptukai. Buvo smagu taip lenktyniauti. Bet dabar juk nebesvarbu. Ir arbata karti. Šlykštu.
Atsisėdau ant virtuvės stalo. Virtuvė. Ji čia buvo retas svečias. Nors gaminti mokėjo. Darydavo tikrus šedevrus. Tačiau sėdėti prie puodų jai buvo panašu į vergavimą. Ne malonumas, o kančia. Turbūt dėl to čia sukiodavausi aš. Galėčiau pagaminti bet ką. Vieni juokai. O ir merginoms patikdavo. Viena lengviausių viliojimo formų. Pati mama kartą sakė, kad vyras, kuris sugeba dviem smūgiais nokautuoti priešininką, įžeidusį jo merginą, ir dar, padaryti vištienos su bulvių koše yra tikras vyras, galintis būti tobulu žmogumi, jį mylinčiai moteriai. Bet, kol toks neatsirado, galima linksmai leisti laiką ir su tais, kurie nėra tokie tobuli. Siekiau tapti tobulu vyru. Kad ji manimi didžiuotųsi dar labiau. Ir ji buvo pašėlusi. Jai nelabai rūpėjo geros moters įvaizdis, kuris jai buvo tiesiog priklijuotas. Tačiau ji nesistengė to įvaizdžio atsikratyti. Bet tiesiog mėgavosi gyvenimu. Iki paskutinio atodūsio.
Arbatos puodelis degino rankas. Tačiau tik dar labiau suspaudžiau puoduką. Norėjau, kad skausmas rankose pradangintų tą keistą jausmą krūtinėje. Kai protas verčia suvokti, kad likau vienas, bet vidus atsisako tai pripažinti. Lyg būtų įvykęs nesusipratimas. Norėjau, kad taip būtų.
Išgirdau vibraciją. Man kažkas skambino į mobilųjį. Buvo išjungtas garsas. Norėjau jį ignoruoti, bet padėjau puoduką ant stalo ir pradėjau ieškoti iš kur sklinda garsas. Po kokios geros minutės radau jį įkritusį į fotelio tarpą. Išsidrėbiau ant jo. Pakėlus pasigirdo moteriškas balsas.
- Geibai? - Tomos švelnus balsas. - Geibai, kaip Tu? Man nepaskambinai. Žadėjai paskambinti. Juk žinai, kad man neramu. Gal man ateiti? - bėrė lyg žirnius į sieną. Kai nerimauja ar jaudinasi ji visada kalba labai greitai. Dabar ji laukė, kol aš ką nors atsakysiu. - Geibai? Kalbėk po galais.
- Man viskas gerai, - ir kol ji nespėjo man paprieštarauti, pridūriau. - Tikrai. Man tiesiog dabar reikia pabūti pačiam su savimi, - melavau. Nenorėjau būti su savimi. Neturėjau noro apskritai būti. Bet nenorėjau ir jos velti į savo bėdas. Mums visada buvo gera kartu, bet mes niekada nelaikėme vienas kito daugiau nei draugais. Ji buvo graži ir sąmojinga. Be to, labai pašėlusi ir aistringa. Mes garbindavome vienas kito kūnus ir pildėme vienas kito fantazijas. Niekada nereikėdavo jokių paaiškinimų ar atsiprašymų. Mes tiesiog būdavome vienas dėl kito.
- Geibai, praėjo trys dienos. Tu tikrai nenori, kad ateičiau?
- Trys dienos nuo ko? - nustebau.
- Nuo laidotuvių, - tyliai ištarė.
- Am... Taip... Jo, - "Trys dienos????", likau šokiruotas. - Toma, man tikrai viskas gerai...
- Bet jie tavęs nepasiims? Na, juk tau dar nėra 18... Neuždarys į kokius vaikų namus?
- Ne. Mamos advokatė sakė, kad rado kažkokį giminaitį. Tai keista. Juk nėra jokių giminaičių. Nežinau. Man nerūpi.
- Supratau. Paskambink, kai norėsi pakalbėti. Noriu žinoti, ar tau viskas gerai.
- Žinoma. Man reikia eiti ir sukrauti viską. Daug darbo, - pasakiau. Po to dar patylėjome į ragelį kelias akimirkas ir aš išgirdau pypsėjimą
Mečiau telefoną ant sofos. Vėl pradėjau spoksoti į vieną tašką. Prisiminiau giminaitį. Advokatė kalbėjo apie jį užuominomis. Tačiau ji žino, kas jis toks, bet man nesakė. Įdomu kodėl? Tiesa sakant, aš turėjau tik mamą. Ji ir jos brolis buvo vieninteliai mano giminės, bet brolis mirė prieš kelis metus, o vaikų neturėjo. Aš vienas. Na, dar techniškai turiu tėvą. Bet aš nežinau, kas jis toks. Nei jo vardo, nei kas jis per vienas. Tik tai, jog jis gyvas. Mama niekada nepasakojo. Nes aš niekada neleidau apie jį kalbėti. Nenorėjau žinoti. Jis paliko mamą, kai ji pradėjo manęs lauktis. Tik kartą jai išsprūdo, kad esu jo kopija. Lyg du vandens lašai. Išvaizda. Bet man buvo nusispjaut. Toks žmogus, kuris palieka moterį, vos sužinojęs, kad ji laukiasi jo kūdikio ir visą gyvenimą niekada nesidomėjo juo, nėra vertas vadintis tėvu. Tuo labiau vyru... Nenorėjau, kad jis egzistuotų mano pasaulyje. Prisiminiau arbatą. Net nebeėjau jos pasiimti. Vis tiek atšalo. Ir dar karti...
Lauke temo. Darėsi vis tamsiau, kol visiškai sutemo. Apie nieką negalvojau. Tik spoksojau į vieną tašką. Dar prisiminiau giminaitį. Reiks jam padaryti arbatos. Tik ne žalios. Ji karti.
Pabudau anksti. Tiksliau atrodė, kad dar anksti. Jaučiausi lyg grįžęs iš kito pasaulio. Bent jau taip jį įsivaizdavau. Nežinau. Niekada nebuvau kosmose. Atsistojęs, bandžiau išsitiesti. Užmigau ant fotelio. Kažkokia nesąmonė. Nusvirduliavau iki savo kambario. Reikėjo palysti po dušu. Nusirengiau ir numečiau drabužius ant žemės. Įėjęs į dušo kabiną atsisukau šaltą vandenį. Visada maudydavausi po karšta, beveik verdančio vandens srove, tačiau šį sykį norėjau, kad mane kas nors pažadintų iš šito besitęsiančio košmaro.
Ir man pavyko. Po kokių dešimties minučių stovėjimo, pasijaučiau pagaliau grįžęs į realybę. Lyg būčiau pažadintas iš transo. Protas prablaivėjo. Vėl galėjau mąstyti ir suvokti. Ir dar sušalau. Kokio velnio lindau po šalta srove?
Virtuvėje radau puoduką su žalia arbata. Visada gerdavau arbatą stiprią ir be cukraus. Dėl to ir nekenčiu žalios arbatos, nes ji pasidarydavo per daug karti. Kodėl ją pasidariau? Nepamenu.
Akys užkliuvo už elektroninio kalendoriaus. Kelias akimirkas spoksojau į jį. Iš mano gyvenimo dingo keturios dienos. Aš atsimenu įvykius, bet maniau, kad jie vyko vakar. Apskritai viską atsiminiau tik per miglą. Žmones, pokalbius, žalią arbatą. Greičiausiai man buvo koks šokas ar dar kas nors. Kitaip to paaiškinti negalėjau. Bet nebūčiau pagalvojęs, kad man taip gali nutikti...
Vėl užsikaičiau arbatos. Tik šį kartą nugrūdau žalią arbatą, kuo toliau. Vis dar bandžiau suvokti kas man buvo praėjusias keturias dienas ir ką aš veikiau... Deja, man tai ne itin sekėsi.
Turėjau pradėti krauti mamos daiktus. Tačiau vos įėjęs į mamos kambarį sustingau. Peržvelgiau visą kambarį ir uždariau duris. Negaliu. Dar ne.
Atsisėdau balkone. Iš ten atsivėrė puikus vaizdas į miestą. Man visada jis patiko. Ta, betono ir metalo džiunglėse tvyranti betvarkė, kuri labai staigiai gali virsti nevaldomu chaosu. Dabar galva buvo visiškai blaiva. Iš naujo turėjau perkratyti kelių praėjusių dienų įvykius. Prisiminiau lyg per miglą arba visai nieko. Tik vieną kartą esu taip jautęsis. Bet šį kartą alkoholio nevartojau. Tik žalią arbatą. O tai buvo dar viena paslaptis. Reikėjo paskambinti Tomai, ar bent jau parašyti jai žinutę. Bandžiau prisiminti, ar su ja kalbėjau. Lyg ir... Bet tingėjau atsistoti. Tingėjau apskritai ką nors daryti. Ji supras.
Po kokio pusvalandžio suskambo namų telefonas. Nenorėjau pakelti ragelio. Tarkim aš bėgioju. Juk tokiu laiku visada bėgiodavau. Tačiau atsistojau ir klusniai nuėjau prie telefono.
- Sveikas, Gabrieliau. Čia Ana. Kaip laikaisi? – pasigirdo moteriškas balsas.
- Rimtai?
- Am... Taip, atsiprašau. Norėjau pranešti, kad už pusvalandžio būsiu pas tave. Niekur nedink, gerai?
- O aš turiu kitą pasirinkimą?
- Ne, - šyptelėjo. Nusišypsojau. Mamos advokatė visada man buvo labai miela.
Turėjau visą pusvalandį. Norėjau, ką nors veikti, kad nereikėtų mąstyti. Tačiau sugebėjau tik atsisėsti ant sofos. Atsisėdau tiesiai ant telefono. Vėl prisiminiau, kad reikia susisiekti su Toma. Visiškai neprisiminiau, ką jai sakiau. Spėju klausė, kaip laikausi ir ar nereikia, kad ji ateitų. Greičiausiai atsisakiau, nes kitaip ji būtų čia. Nors ji dar miegos, vis tiek parašiau jai žinutę. Bent jau, kai pabus, supras, kad neišprotėjau ir esu savoje stadijoje. Daug maž...
Prisiminiau mūsų su Toma pasimatymus, kai jos tėvų nebuvo namie. Tiesa sakant visi mūsų susitikimai visada baigdavosi lovoje. Jokių išimčių. Aišku, nebent mes lovos nepasiekdavome. Ji visada būdavo labai aistringa ir pašėlusi. Mūsų žaidimai tęsdavosi iki tol, kol abu nebeturėdavome jėgų net pajudėti. Taip paprasta...
Išgirdau smūgio garsą gatvėje. Garso signalas, stabdžiai, bum. Nuėjau pažiūrėti, kas įvyko. Avarija. Pražilęs vyras atsitrenkė į kažkokio jauniklio automobilį. Jie pradėjo ginčytis. Nebuvo didelės žalos, gal tik įbrėžimas, tačiau abu pūtojosi lyg mašinos būtų nepataisomai sugadintos. Atsisėdau balkone ir tiesiog sėdėjau spoksodamas buku žvilgsniu į juos. Buvo gera palikti savo problemas nors keliom akimirkoms ir pasinerti į kitų ginčą, kuris kuo puikiausiai girdėjosi pas mane balkone. Nejaučiau, kokiu greičiu eina laikas.
Advokatės žalsvas audi sustojo priešais mano laiptinę kita pus gatvės. Jos automobilio spalva buvo kažkokių kelių žalsvos spalvos rūšių mišinys, kuris neturėjo jokio aiškaus atitikmens gamtoje. Ir šiaip, spalva buvo klaiki. Kaip ir savininkės vairavimas. Po pirmo mūsų pasivažinėjimo daugiau nebesėdau į jos vairuojamą mašiną. Dėl saugumo sumetimų. Bijojau dėl savo gyvybės.
Mamos advokatė išlipo iš savo automobilio, kaip visada rafinuota. Tik su juodu kostiumėliu. Ji nemėgo šios spalvos. Tačiau mano mamos netektis ją prislėgė labiau, nei kas nors gali įsivaizduoti, nors ji to niekam ir neparodė. Jos buvo geriausios draugės. Kaip sakoma – priešingybė priešingybę traukia. Viena buvo pašėlusi ir laisvos valios žmogus, kita – tvarkinga ir visada įspraudžianti save į kokius nors rėmus. Bet jos visada rasdavo bendrą kalbą. Mane tai visada priversdavo nusišypsoti ir glumino vienu metu.
Pažvelgiau į mašiną. Mačiau, kad joje sėdi dar vienas žmogus. Nemačiau kas, tačiau man per nugarą perbėgo šaltas šiurpas. Mano nuojauta pradėjo skambinti pavojaus varpais. Nemėgau, kada ji taip darydavo. Nes dažniausiai ji būdavo teisi. Po akimirkos iš automobilio išlipo šviesiaplaukis vyriškis. Žemė ėmė suktis. Aš žinojau, kas yra tas vyras. Nors ir nemačiau jo veido. Žinojau, kas jis!
Ir man pavyko. Po kokių dešimties minučių stovėjimo, pasijaučiau pagaliau grįžęs į realybę. Lyg būčiau pažadintas iš transo. Protas prablaivėjo. Vėl galėjau mąstyti ir suvokti. Ir dar sušalau. Kokio velnio lindau po šalta srove?
Virtuvėje radau puoduką su žalia arbata. Visada gerdavau arbatą stiprią ir be cukraus. Dėl to ir nekenčiu žalios arbatos, nes ji pasidarydavo per daug karti. Kodėl ją pasidariau? Nepamenu.
Akys užkliuvo už elektroninio kalendoriaus. Kelias akimirkas spoksojau į jį. Iš mano gyvenimo dingo keturios dienos. Aš atsimenu įvykius, bet maniau, kad jie vyko vakar. Apskritai viską atsiminiau tik per miglą. Žmones, pokalbius, žalią arbatą. Greičiausiai man buvo koks šokas ar dar kas nors. Kitaip to paaiškinti negalėjau. Bet nebūčiau pagalvojęs, kad man taip gali nutikti...
Vėl užsikaičiau arbatos. Tik šį kartą nugrūdau žalią arbatą, kuo toliau. Vis dar bandžiau suvokti kas man buvo praėjusias keturias dienas ir ką aš veikiau... Deja, man tai ne itin sekėsi.
Turėjau pradėti krauti mamos daiktus. Tačiau vos įėjęs į mamos kambarį sustingau. Peržvelgiau visą kambarį ir uždariau duris. Negaliu. Dar ne.
Atsisėdau balkone. Iš ten atsivėrė puikus vaizdas į miestą. Man visada jis patiko. Ta, betono ir metalo džiunglėse tvyranti betvarkė, kuri labai staigiai gali virsti nevaldomu chaosu. Dabar galva buvo visiškai blaiva. Iš naujo turėjau perkratyti kelių praėjusių dienų įvykius. Prisiminiau lyg per miglą arba visai nieko. Tik vieną kartą esu taip jautęsis. Bet šį kartą alkoholio nevartojau. Tik žalią arbatą. O tai buvo dar viena paslaptis. Reikėjo paskambinti Tomai, ar bent jau parašyti jai žinutę. Bandžiau prisiminti, ar su ja kalbėjau. Lyg ir... Bet tingėjau atsistoti. Tingėjau apskritai ką nors daryti. Ji supras.
Po kokio pusvalandžio suskambo namų telefonas. Nenorėjau pakelti ragelio. Tarkim aš bėgioju. Juk tokiu laiku visada bėgiodavau. Tačiau atsistojau ir klusniai nuėjau prie telefono.
- Sveikas, Gabrieliau. Čia Ana. Kaip laikaisi? – pasigirdo moteriškas balsas.
- Rimtai?
- Am... Taip, atsiprašau. Norėjau pranešti, kad už pusvalandžio būsiu pas tave. Niekur nedink, gerai?
- O aš turiu kitą pasirinkimą?
- Ne, - šyptelėjo. Nusišypsojau. Mamos advokatė visada man buvo labai miela.
Turėjau visą pusvalandį. Norėjau, ką nors veikti, kad nereikėtų mąstyti. Tačiau sugebėjau tik atsisėsti ant sofos. Atsisėdau tiesiai ant telefono. Vėl prisiminiau, kad reikia susisiekti su Toma. Visiškai neprisiminiau, ką jai sakiau. Spėju klausė, kaip laikausi ir ar nereikia, kad ji ateitų. Greičiausiai atsisakiau, nes kitaip ji būtų čia. Nors ji dar miegos, vis tiek parašiau jai žinutę. Bent jau, kai pabus, supras, kad neišprotėjau ir esu savoje stadijoje. Daug maž...
Prisiminiau mūsų su Toma pasimatymus, kai jos tėvų nebuvo namie. Tiesa sakant visi mūsų susitikimai visada baigdavosi lovoje. Jokių išimčių. Aišku, nebent mes lovos nepasiekdavome. Ji visada būdavo labai aistringa ir pašėlusi. Mūsų žaidimai tęsdavosi iki tol, kol abu nebeturėdavome jėgų net pajudėti. Taip paprasta...
Išgirdau smūgio garsą gatvėje. Garso signalas, stabdžiai, bum. Nuėjau pažiūrėti, kas įvyko. Avarija. Pražilęs vyras atsitrenkė į kažkokio jauniklio automobilį. Jie pradėjo ginčytis. Nebuvo didelės žalos, gal tik įbrėžimas, tačiau abu pūtojosi lyg mašinos būtų nepataisomai sugadintos. Atsisėdau balkone ir tiesiog sėdėjau spoksodamas buku žvilgsniu į juos. Buvo gera palikti savo problemas nors keliom akimirkoms ir pasinerti į kitų ginčą, kuris kuo puikiausiai girdėjosi pas mane balkone. Nejaučiau, kokiu greičiu eina laikas.
Advokatės žalsvas audi sustojo priešais mano laiptinę kita pus gatvės. Jos automobilio spalva buvo kažkokių kelių žalsvos spalvos rūšių mišinys, kuris neturėjo jokio aiškaus atitikmens gamtoje. Ir šiaip, spalva buvo klaiki. Kaip ir savininkės vairavimas. Po pirmo mūsų pasivažinėjimo daugiau nebesėdau į jos vairuojamą mašiną. Dėl saugumo sumetimų. Bijojau dėl savo gyvybės.
Mamos advokatė išlipo iš savo automobilio, kaip visada rafinuota. Tik su juodu kostiumėliu. Ji nemėgo šios spalvos. Tačiau mano mamos netektis ją prislėgė labiau, nei kas nors gali įsivaizduoti, nors ji to niekam ir neparodė. Jos buvo geriausios draugės. Kaip sakoma – priešingybė priešingybę traukia. Viena buvo pašėlusi ir laisvos valios žmogus, kita – tvarkinga ir visada įspraudžianti save į kokius nors rėmus. Bet jos visada rasdavo bendrą kalbą. Mane tai visada priversdavo nusišypsoti ir glumino vienu metu.
Pažvelgiau į mašiną. Mačiau, kad joje sėdi dar vienas žmogus. Nemačiau kas, tačiau man per nugarą perbėgo šaltas šiurpas. Mano nuojauta pradėjo skambinti pavojaus varpais. Nemėgau, kada ji taip darydavo. Nes dažniausiai ji būdavo teisi. Po akimirkos iš automobilio išlipo šviesiaplaukis vyriškis. Žemė ėmė suktis. Aš žinojau, kas yra tas vyras. Nors ir nemačiau jo veido. Žinojau, kas jis!