X. Mirtis
Man atrodo, kad aš linkusi traukti mirtį. Iš pradžių viskas buvo labai paprasta. Nueini, ištrauki pinigus ir pabėgi. Paprasta. Bet staiga, viskas apsivertė aukštyn kojom. Prie fontano stovėjo vyras. Jo kapšelis su pinigais buvo beveik atsirišęs nuo diržo. Elogas su Rebeka pasiuntė mane jo apšvarinti. Ėjau drąsiai, nes jau tūkstantį kartų tai dariau. Žmonės į mane nekreipė dėmesio. Tas vyriškis kalbėjosi su kitu ponu. Priėjusi, lengvu rankos mostu atrišau kapšelį. Vyras net nepajuto ir toliau kažką kalbėjosi apie žirgų kainas. Lėtai paėjusi kelis metrus dėjau į kojas. Lėkiau pas draugus, bet staiga atsitrenkiau į iš niekur atsiradusį poną mano kelyje. Jis griebė mane už rankos.
- Vagilė! Sučiupau! - garsiai suriko jis. Visi atsisuko pasižiūrėti.
Visaip stengiausi ištrūkti, tačiau jis mane sugriebė abiem rankom ir aš neturėjau galimybės pabėgti. Atsisukau ir pažiūrėjau tam vyrui į akis. Tai buvo tas pats vyras, iš kurio aš pavogiau nosinę.
- Dabar tu atsidursi kartuvėse! - su pašaipia, šiek tiek beprotiška šypsena išrėkė vyras.
Jis pradėjo mane kažkur tempti. Bandžiau ištrūkti, bet veltui buvo mano pastangos. Iš visos širdies meldžiau pagalbos. Ir gavau. Iš kažkur atsiradusi Rebeka puolė man į pagalbą. Ji trenkė mane laikiusiam žmogui per nugarą, įspyrė į kelį ir jis, suklupęs iš skausmo, mane paleido. Aš pasileidau bėgti. Bėgau pas Elogą. Maniau, kad paskui mane lekia ir Rebeka. Tačiau kai pasiekiau galutinį tašką, atsisukusi Rebekos neišvydau.
- Kur Rebeka? - paklausė Elogas.
- Ne-ne-nežinau, - tikėjausi, kad ji tuoj, tuoj išlys iš kampo, bet taip nebuvo. - O neee! Ją sučiupo, - staiga suvokiau tikrovę.
Pasileidome bėgti atgal. Kai atbėgome, pamatėme, kad trys Tvarkos Sergėtojai ir tas vyras laiko Rebeką. Žmonės rėkavo ir padrąsinamai šūkavo, kad reikia ją užmušti. Rebeka draskėsi ir stengėsi ištrūkti į laisvę. Bet tai buvo bergždžias reikalas.
Tvarkos Sergėtojai trenkė jai per kojas ir ji suklupo. Jie išsitraukė kardą. Norėjau bėgti ir ją išgelbėti, puoliau per minią pas ją. Bet pasivijęs mane Elogas, pačiupo ir užspaudė burną, kad nerėkčiau. Stovėjom ir nieko nedarėm. Mano skruostais riedėjo ašaros. Minia jau buvo įsisiautėjus ir mūsų niekas nepastebėjo. Aiškiai mačiau Rebeką. Ji pakėlė savo rudų plaukų kupetą ir lyg žinodama, kur mes stovime pažvelgė į mus. Ji visada buvo labai stipri. Tokia liko ir iki pat galo. Jos akyse buvo toks didelis ryžtas, pasitikėjimas savimi ir pašaipumo gaidelė, kuri sakė, kad niekas jos nenugalės.
Vienas iš Tvarkos Sergėtojų stvėrė jai už plaukų ir nuleido galvą. Patraukė jai nuo kaklo plaukus. Kitas išsitraukė ir iškėlė savo kalaviją. Minia įsisiautėjo, ir dar labiau kurstė Tvarkos Sergėtojų viešą egzekuciją be jokio teismo. Visi žiūrėjo į Rebeką. Dar bandžiau ištrūkti iš Elogo gniaužtų, bet jis tik dar stipriau mane prispaudė prie savęs. Vis galvoje kartojau „ne, ne, ne“, bet tai buvo beviltiškumo išraiška. Tvarkos Sergėtojas užsimojo ir jo kalavijas įsmigo Rebekos kakle. Girdėjau, kaip ji riktelėjo ir jos kūnas nusviro ant žemės. Tvarkos Sergėtojas grubiai ištraukęs iš kaklo kalaviją kirto dar kartą. Šį kartą, jam pavyko nukirsti galvą iki galo.
Lyg iš miglos išniro vaizdas, kurį mačiau akyse per savo gimtadienį. Tai buvo Rebeka. Tai buvo pranašystė. Aš mačiau pranašystę, kuri išsipildė. Kaip galėjau to nesuprasti ankščiau!?
Rebekos krauju greitai pasruvusi visą aikštė. Vyras, kuris buvo mane pačiupęs, paėmė jos galvą ir užmovė ant strypo arkliam rišti. Minia šėlo. Norėjau nuimti jos išniekintą kūną nuo stypo, bet Elogas nusitempė mane. Mes nesustoję parbėgome į Landynę.
- Vagilė! Sučiupau! - garsiai suriko jis. Visi atsisuko pasižiūrėti.
Visaip stengiausi ištrūkti, tačiau jis mane sugriebė abiem rankom ir aš neturėjau galimybės pabėgti. Atsisukau ir pažiūrėjau tam vyrui į akis. Tai buvo tas pats vyras, iš kurio aš pavogiau nosinę.
- Dabar tu atsidursi kartuvėse! - su pašaipia, šiek tiek beprotiška šypsena išrėkė vyras.
Jis pradėjo mane kažkur tempti. Bandžiau ištrūkti, bet veltui buvo mano pastangos. Iš visos širdies meldžiau pagalbos. Ir gavau. Iš kažkur atsiradusi Rebeka puolė man į pagalbą. Ji trenkė mane laikiusiam žmogui per nugarą, įspyrė į kelį ir jis, suklupęs iš skausmo, mane paleido. Aš pasileidau bėgti. Bėgau pas Elogą. Maniau, kad paskui mane lekia ir Rebeka. Tačiau kai pasiekiau galutinį tašką, atsisukusi Rebekos neišvydau.
- Kur Rebeka? - paklausė Elogas.
- Ne-ne-nežinau, - tikėjausi, kad ji tuoj, tuoj išlys iš kampo, bet taip nebuvo. - O neee! Ją sučiupo, - staiga suvokiau tikrovę.
Pasileidome bėgti atgal. Kai atbėgome, pamatėme, kad trys Tvarkos Sergėtojai ir tas vyras laiko Rebeką. Žmonės rėkavo ir padrąsinamai šūkavo, kad reikia ją užmušti. Rebeka draskėsi ir stengėsi ištrūkti į laisvę. Bet tai buvo bergždžias reikalas.
Tvarkos Sergėtojai trenkė jai per kojas ir ji suklupo. Jie išsitraukė kardą. Norėjau bėgti ir ją išgelbėti, puoliau per minią pas ją. Bet pasivijęs mane Elogas, pačiupo ir užspaudė burną, kad nerėkčiau. Stovėjom ir nieko nedarėm. Mano skruostais riedėjo ašaros. Minia jau buvo įsisiautėjus ir mūsų niekas nepastebėjo. Aiškiai mačiau Rebeką. Ji pakėlė savo rudų plaukų kupetą ir lyg žinodama, kur mes stovime pažvelgė į mus. Ji visada buvo labai stipri. Tokia liko ir iki pat galo. Jos akyse buvo toks didelis ryžtas, pasitikėjimas savimi ir pašaipumo gaidelė, kuri sakė, kad niekas jos nenugalės.
Vienas iš Tvarkos Sergėtojų stvėrė jai už plaukų ir nuleido galvą. Patraukė jai nuo kaklo plaukus. Kitas išsitraukė ir iškėlė savo kalaviją. Minia įsisiautėjo, ir dar labiau kurstė Tvarkos Sergėtojų viešą egzekuciją be jokio teismo. Visi žiūrėjo į Rebeką. Dar bandžiau ištrūkti iš Elogo gniaužtų, bet jis tik dar stipriau mane prispaudė prie savęs. Vis galvoje kartojau „ne, ne, ne“, bet tai buvo beviltiškumo išraiška. Tvarkos Sergėtojas užsimojo ir jo kalavijas įsmigo Rebekos kakle. Girdėjau, kaip ji riktelėjo ir jos kūnas nusviro ant žemės. Tvarkos Sergėtojas grubiai ištraukęs iš kaklo kalaviją kirto dar kartą. Šį kartą, jam pavyko nukirsti galvą iki galo.
Lyg iš miglos išniro vaizdas, kurį mačiau akyse per savo gimtadienį. Tai buvo Rebeka. Tai buvo pranašystė. Aš mačiau pranašystę, kuri išsipildė. Kaip galėjau to nesuprasti ankščiau!?
Rebekos krauju greitai pasruvusi visą aikštė. Vyras, kuris buvo mane pačiupęs, paėmė jos galvą ir užmovė ant strypo arkliam rišti. Minia šėlo. Norėjau nuimti jos išniekintą kūną nuo stypo, bet Elogas nusitempė mane. Mes nesustoję parbėgome į Landynę.
Aš jau nebeįstengiau kalbėti. Užlėkiau į kambarį. Po kiek laiko atėjo Elogas. Jis viską papasakojo Grimvydui. Išvydusi jį, puoliau daužyti.
- Kodėl? Kodėl neleidai man jai padėti? Kodėl? Dabar ji būtų gyva!
- Kvailę! Jei būčiau tau leidęs, tavęs nebūtų gyvos. Rebeka pasiaukojo dėl tavęs. Ji pasiaukojo dėl tavęs. Nesugadink visko! - išrėkė Elogas. Verkdama susmukau kampe. Mano pranašystė, kurią mačiau, išsipildė. Kodėl aš jos nebandžiau išsiaiškinti? Juk tada ji būtų gyva. Mane kažkas perspėjo. O aš tai paleidau vėjais. Mačiau, kad Elogas taip pat verkia. Jis ją taip mylėjo. Aš ją taip mylėjau. Taip neturėjo nutikti.
- Aš žinojau, kad ji mirs, - šis suvokimas mane prislėgė baisiau, nei akmenų krūva.
- Ką čia šneki? - Elogas įsmeigė į mane savo apsiašarojusias akis.
- Aš mačiau tai.
- Tau gal kas galvą sutrenkė?
- Ne. Aš tiesiog... - nežinojau, kaip reikia tai paaiškinti.
- Nat, tu nekalta. Taip įvyko, ir tu nieko nepakeisi, - jis atsiklaupė prie manęs ir apkabino. Visada troškau jo prisilietimų, tačiau dabar jaučiausi šlykščiai. Tai manęs nei kiek neramino. Mano geriausia draugė ir mano autoritetas, ką tik žuvo dėl mano kaltės. Kas gali labiau draskyti širdį?
- Kodėl? Kodėl neleidai man jai padėti? Kodėl? Dabar ji būtų gyva!
- Kvailę! Jei būčiau tau leidęs, tavęs nebūtų gyvos. Rebeka pasiaukojo dėl tavęs. Ji pasiaukojo dėl tavęs. Nesugadink visko! - išrėkė Elogas. Verkdama susmukau kampe. Mano pranašystė, kurią mačiau, išsipildė. Kodėl aš jos nebandžiau išsiaiškinti? Juk tada ji būtų gyva. Mane kažkas perspėjo. O aš tai paleidau vėjais. Mačiau, kad Elogas taip pat verkia. Jis ją taip mylėjo. Aš ją taip mylėjau. Taip neturėjo nutikti.
- Aš žinojau, kad ji mirs, - šis suvokimas mane prislėgė baisiau, nei akmenų krūva.
- Ką čia šneki? - Elogas įsmeigė į mane savo apsiašarojusias akis.
- Aš mačiau tai.
- Tau gal kas galvą sutrenkė?
- Ne. Aš tiesiog... - nežinojau, kaip reikia tai paaiškinti.
- Nat, tu nekalta. Taip įvyko, ir tu nieko nepakeisi, - jis atsiklaupė prie manęs ir apkabino. Visada troškau jo prisilietimų, tačiau dabar jaučiausi šlykščiai. Tai manęs nei kiek neramino. Mano geriausia draugė ir mano autoritetas, ką tik žuvo dėl mano kaltės. Kas gali labiau draskyti širdį?
Kitą dieną, niekas nebuvo išvarytas vogti. Grimvydas nebuvo išėjęs iš savo kambario nuo pat tos akimirkos, kai Elogas pranešė jam skaudžią tiesą. Per kelias savaites jis neteko brolio ir dukters. Jis tapo dar labiau sugniuždytas. Kaip bebūtų, Rebeka buvo jo duktė. Nors to niekada ir neparodė, jis ją laikė svarbesne už visus.
Visą dieną degė žvakė jos garbei. Niekada nemaniau, kad vagys gali gedėti. Kad gali degti žvakę ir melstis. Tačiau visi tai darė. Tokioje tyloje mes buvome visą dieną. Visi mąstėme apie Rebeką, tačiau aš būčiau daug ką atidavusi, kad tik kas leistu man eiti vogti. Mąstymas apie Rebeką man kėlė šleikštulį ir nenumaldomą skausmą. Nenorėjau jo jausti. Nenorėjau daugiau galvoti. Nebenorėjau nieko. Skausmas degino visą gėrį likusį manyje. Man neberūpėjo niekas. Norėjau tik keršyti. Ir man nerūpėjo, kokia panaši į Anastaziją aš tapsiu.
Visą dieną degė žvakė jos garbei. Niekada nemaniau, kad vagys gali gedėti. Kad gali degti žvakę ir melstis. Tačiau visi tai darė. Tokioje tyloje mes buvome visą dieną. Visi mąstėme apie Rebeką, tačiau aš būčiau daug ką atidavusi, kad tik kas leistu man eiti vogti. Mąstymas apie Rebeką man kėlė šleikštulį ir nenumaldomą skausmą. Nenorėjau jo jausti. Nenorėjau daugiau galvoti. Nebenorėjau nieko. Skausmas degino visą gėrį likusį manyje. Man neberūpėjo niekas. Norėjau tik keršyti. Ir man nerūpėjo, kokia panaši į Anastaziją aš tapsiu.