Saremos Sala
Saremos (est. Saaremaa) - tai didžiausia Estijos sala (maždaug Liuksemburgo dydžio), kuri savyje saugo užburiančią gamtą, istorinius objektus ir savo gamybos alų.
Saremos sala, kartu su mažesnėmis salelėmis (Muhu, Ruhnu, Abrukos,
Vilsandės ir mažesnės) įeina į Sarės apskritį. Visai netoli yra Hyjuma - antra pagal dydį Estijos sala ir priklauso Vakarų Estijos salynui.
Tai didžiausia Europos sala, kurios viena kranto pusė remiasi į Rygos įlanką, o kita į Baltijos jūrą.
Saremos salos plotas sudaro 2,922 km². Saloje gyvena beveik 32 tūkst. gyventojų.
Sala išlaikė savo unikalia gamtą ir senas tradicijas dėl savo geografinės padėties ir uždarumo. Dėl to prisidėjo dar ir Sovietų sąjunga, kuri saloje įkūrė karinę zoną. Šiuo metu didžioji salos teritorija yra gamtos rezervatas.
Prie salos jungiasi dar viena, kur kas mažesnė Muhu sala, kuri taip pat turi ką parodyti keliautojui.
Sala turi tik vieną miestą, kuris ir yra salos sostinė - Kuresarė. Joje galima aptikti netik labai jaukias miesto gatveles, bet ir viduramžius menančią pilį. O jeigu nori pailsėti ne tik siela, bet ir kūnu, galima užsukti į SPA centrus, kurių čia apstu.
Reiktų neužmiršti ir Kaarma kaimo, kuris garsėja savo dolomitų kasyklomis, gotikine bažnyčia su seniausiu estų kalba užrašytu tekstu ir IX-XIII a. tvirtove. Prisilietimas prie istorijos - garantuotas.
Saremos saloje galima išvysti ne tik viduramžius, bet ir priešistorinius laikus siekiančią Kaali meteorito kraterius. Ligi šiol yra ginčijamasi, kada galėjo šie krateriai susiformuoti.
Saremoje galima išvysti įspūdingus Anglos vėjo malūnus. Jų likę tik keli, nors ankščiau, šios malūnus buvo galima aptikti kiekviename Saremos salos kaime.
Dar keli įdomios vietos, traukiančios keliautojo akį:
Saremos sala, kartu su mažesnėmis salelėmis (Muhu, Ruhnu, Abrukos,
Vilsandės ir mažesnės) įeina į Sarės apskritį. Visai netoli yra Hyjuma - antra pagal dydį Estijos sala ir priklauso Vakarų Estijos salynui.
Tai didžiausia Europos sala, kurios viena kranto pusė remiasi į Rygos įlanką, o kita į Baltijos jūrą.
Saremos salos plotas sudaro 2,922 km². Saloje gyvena beveik 32 tūkst. gyventojų.
Sala išlaikė savo unikalia gamtą ir senas tradicijas dėl savo geografinės padėties ir uždarumo. Dėl to prisidėjo dar ir Sovietų sąjunga, kuri saloje įkūrė karinę zoną. Šiuo metu didžioji salos teritorija yra gamtos rezervatas.
Prie salos jungiasi dar viena, kur kas mažesnė Muhu sala, kuri taip pat turi ką parodyti keliautojui.
Sala turi tik vieną miestą, kuris ir yra salos sostinė - Kuresarė. Joje galima aptikti netik labai jaukias miesto gatveles, bet ir viduramžius menančią pilį. O jeigu nori pailsėti ne tik siela, bet ir kūnu, galima užsukti į SPA centrus, kurių čia apstu.
Reiktų neužmiršti ir Kaarma kaimo, kuris garsėja savo dolomitų kasyklomis, gotikine bažnyčia su seniausiu estų kalba užrašytu tekstu ir IX-XIII a. tvirtove. Prisilietimas prie istorijos - garantuotas.
Saremos saloje galima išvysti ne tik viduramžius, bet ir priešistorinius laikus siekiančią Kaali meteorito kraterius. Ligi šiol yra ginčijamasi, kada galėjo šie krateriai susiformuoti.
Saremoje galima išvysti įspūdingus Anglos vėjo malūnus. Jų likę tik keli, nors ankščiau, šios malūnus buvo galima aptikti kiekviename Saremos salos kaime.
Dar keli įdomios vietos, traukiančios keliautojo akį:
- Servės švyturys
- Koljala dvaras
- Piode bažnyčia
- Šv. Katerinos bažnyčia
- Panga skardis
- Karja bažnyčia
- Karujarv (Meškos) ežeras
- Vilsandi nacionalinis parkas
Saremos istorija
Saremų saloje žmonės savo pėdsaką palieka jau 5000 metų. Tačiau, pasak XVIII-X a. Skandinavų sagų, ši sala buvo vadinama Eysysla. Pavadinimas reiškia tą patį, ką Sarema estiškai: „salos regionas, salos žemė“. Tais gūdžiais laikais, kai po Baltijos jūrą klajojo Vikingai su savo prekybiniais arba grobiamaisiais laivais, jie buvo puolami piratų iš Eysysla salos. Henrikas iš Livonijos kronikose rašo, kad net dabartinė Švedija, kuri tuo metu buvo valdoma Danijos, buvo atakuojama šių Eysyslos piratų, kurie užsitarnavo sau "Rytų Vikingų" vardą.
Į dabartinės Latvijos teritoriją atsikraustęs Livonijos ordinas, 1227 m. į savo rankas paėmė salos valdžią. Tačiau tai nebuvo taip lengva. Saremos sala priešinosi ir buvo viena stipriausių maištautųjų regione. Po Saulės mūšio 1236 m. saliečiai sukilo ir konfliktas numalšintas tik pasirašius taikos sutartį tarp salos gyventojų ir ordino. Čia buvo įkurta vyskupija, kuri ir valdė salą. Vėliau, 1560 m., vyskupija buvo parduota Danijai, kuri suvienijo visas salos teritorijas.
Praėjus 75 metams, valdžia saloje vėl pasikeitė. 1645 m. Sarema buvo perleista Švedams. Tačiau pasibaigus Šiaurės karui, 1721 m. sala atitenka Rusijos imperijai.
Saremų sala, kartu su Estija, liko Rusų imperijos dalimi iki Rusijos revoliucijos, kai visos Baltijos valstybės paskelbė savo nepriklausomybe. Estija nepriklausomybę paskelbė 1918 m. vasario 24 d. Tačiau tai truko ne ilgai. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktas skelbė, kad Sarema kartu su Estija atitenka Sovietų Sąjungai.
1940 m. buvo sudrumsta Estijos ir Saremų salų ramybė. Daugiau nei 1000 salos gyventojų buvo išsiųsti į Sibirą.
Sala tapo militaristinė SSRS zona. Net patys Estai negalėdavo laisvai keliauti šioje saloje, tad užsieniečiams nebuvo jokių vilčių. Visiška izoliacija nuo aplinkinio pasaulio, slepiant saloje esančias karines bazes, buvo virš 30.
Vis dėl to, okupacija amžinai nesitęsė ir Estija 1991 m rugpjūčio 20 d. išsikovojo nepriklausomybę. Nuo to laiko, sala atsirado turistų akiratyje ir aplankyti salą rinkosi ne tik vietiniai, bet ir iš svetur.
Saremų saloje žmonės savo pėdsaką palieka jau 5000 metų. Tačiau, pasak XVIII-X a. Skandinavų sagų, ši sala buvo vadinama Eysysla. Pavadinimas reiškia tą patį, ką Sarema estiškai: „salos regionas, salos žemė“. Tais gūdžiais laikais, kai po Baltijos jūrą klajojo Vikingai su savo prekybiniais arba grobiamaisiais laivais, jie buvo puolami piratų iš Eysysla salos. Henrikas iš Livonijos kronikose rašo, kad net dabartinė Švedija, kuri tuo metu buvo valdoma Danijos, buvo atakuojama šių Eysyslos piratų, kurie užsitarnavo sau "Rytų Vikingų" vardą.
Į dabartinės Latvijos teritoriją atsikraustęs Livonijos ordinas, 1227 m. į savo rankas paėmė salos valdžią. Tačiau tai nebuvo taip lengva. Saremos sala priešinosi ir buvo viena stipriausių maištautųjų regione. Po Saulės mūšio 1236 m. saliečiai sukilo ir konfliktas numalšintas tik pasirašius taikos sutartį tarp salos gyventojų ir ordino. Čia buvo įkurta vyskupija, kuri ir valdė salą. Vėliau, 1560 m., vyskupija buvo parduota Danijai, kuri suvienijo visas salos teritorijas.
Praėjus 75 metams, valdžia saloje vėl pasikeitė. 1645 m. Sarema buvo perleista Švedams. Tačiau pasibaigus Šiaurės karui, 1721 m. sala atitenka Rusijos imperijai.
Saremų sala, kartu su Estija, liko Rusų imperijos dalimi iki Rusijos revoliucijos, kai visos Baltijos valstybės paskelbė savo nepriklausomybe. Estija nepriklausomybę paskelbė 1918 m. vasario 24 d. Tačiau tai truko ne ilgai. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktas skelbė, kad Sarema kartu su Estija atitenka Sovietų Sąjungai.
1940 m. buvo sudrumsta Estijos ir Saremų salų ramybė. Daugiau nei 1000 salos gyventojų buvo išsiųsti į Sibirą.
Sala tapo militaristinė SSRS zona. Net patys Estai negalėdavo laisvai keliauti šioje saloje, tad užsieniečiams nebuvo jokių vilčių. Visiška izoliacija nuo aplinkinio pasaulio, slepiant saloje esančias karines bazes, buvo virš 30.
Vis dėl to, okupacija amžinai nesitęsė ir Estija 1991 m rugpjūčio 20 d. išsikovojo nepriklausomybę. Nuo to laiko, sala atsirado turistų akiratyje ir aplankyti salą rinkosi ne tik vietiniai, bet ir iš svetur.
Saremos alus
Sarema buvo labai izoliuota ir mažai kas galėdavo pakliūti į šią salą. Dėl to, saremiečiai nuo seno buvo ne tik geri alaus gėrėjai, bet ir gamintojai. Ta pati gamybos tradicija išlikusi nuo senų laiku ir yra gyva šiandieną. Alus gaminamas iš salyklo, apynių, mielių ir tapo gerai žinomu ir mėgiamu alumi, kuris geriamas su pasimėgavimu.
Sarema buvo labai izoliuota ir mažai kas galėdavo pakliūti į šią salą. Dėl to, saremiečiai nuo seno buvo ne tik geri alaus gėrėjai, bet ir gamintojai. Ta pati gamybos tradicija išlikusi nuo senų laiku ir yra gyva šiandieną. Alus gaminamas iš salyklo, apynių, mielių ir tapo gerai žinomu ir mėgiamu alumi, kuris geriamas su pasimėgavimu.