- Jeigu norime užkirsti kelią žudymams, nes turime surasti Noxon demoną, kol jis nepridarė kur kas daugiau bėdos. Tačiau čia jam šis pasaulis turėtų būti kaip skani vakarienė. Juk galima sakyti, kad visas pasaulis laiko savo emocijas sugniaužtam delne, - Tomas retai kada rodydavo nerimą, tačiau net ir jis šią akimirką jautė, kaip beviltiškai viskas pakrypo. - Neturėjau leisti Margaritai vienai kovoti su šiuo demonu. Ji net nežinojo, ką išleidžia iš butelio...
- Tomai, dabar ne pats tinkamiausias laikas save kaltinti, - įsiterpė Lukas. - Niekas nežinojo. Dabar esmė jį rasti.
- Tačiau tai nebus taip lengva, - Natalija pasirodė su BOS rankose. - Norint sunaikinti šį demoną, mums reikia labai sudėtingo viralo su aukštesnio lygio demono krauju. Ir norint atrasti, kur jis slepiasi, mums reikia, kad būtent tas demonas jį ir turi surasti su kristalu ir šiokiu tokiu ritualu. Tad kur mes rasime demoną, kuris norėtų padėti mums?
Iš kiekvieno buvo galima išgirsti nevilties atodūsį, tačiau Baku sėdėjo ramus. Jis pažinojo tokį demoną. Tačiau jis nė nenutuokė, kaip į Arogą reaguos Lukas ir kiti, o svarbiausiai, kaip į visą šitą gali reaguoti pats Arogas. Tačiau laikas slinko, ir Noxon demonas kėlė chaosą ir žudė žmones. Kažkas turėjo kažko imtis. Baku sunkiai atsistojo ir atsisuko į Luką:
- Aš pažįstu vieną.
- Ką vieną? - Lukas sunerimo.
- Demoną. Jis pusiau demonas tačiau vistiek aukštesniojo lygio.
- Tu pažįsti aukštesniojo lygio demoną, kurio galėtum paprašyti pagalbos? - Tomas negalėjo patikėti.
Baku tik susierzinęs atkirto:
- Lygiai taip pat, kaip pažinojau undinę.
- Ar jis sutiks mums padėti? - Baku bandė surasti atsakymą Luko balse, kaip labai jam klius už bendravimą su demonu, tačiau šį kartą Lukas buvo totalus poker face'as.
- Aš galiu jį įkalbėti. Manau, - paskutinį žodį jis ištarė sau labai tyliai, tačiau jo balsas vistiek nebuvo tvirtas.
- Tada bandyk.
- Pala, Lukai, tu rimtai? - Natalija nesitikėjo iš šito nieko gero.
- Aš pasitikiu Baku.
Gaila, bet Baku nesijautė toks pasitikintis. Tačiau laikas spaudė. Jis atsisuko nugara į visus ir pašaukė:
- Arogai, - tačiau nieko neįvyko. - Arogai! Man reikia tavo pagalbos.
Tuoj pat ne už ilgo priešais Baku visi išvydo žavų tamsiaplaukį vaikiną su džinsais ir odine koža. Visi įsitempė. Net Tomas pakilo nuo fotelio. Demonas jų oloje.
Pirmą akimirką Arogas atrodė susirūpinęs, tačiau vos tik išvydęs už Baku nugaros besiburiuojančius šviesos sergėtojus pakeitė veido išraišką kardinaliai.
- Tu turbūt juokauji, - Baku dar negirdėjo Arogo tokio sutrikusiai pikto. Baku pirmą kartą matė Arogą pasimetusį. Ir piktą. Ant jo. - Tu mane iškvietei čia?
- Pala, niekas nieko nedarys. Mums reikia tavo pagalbos?
- Pagalbos? Nuo proto nušokai? Aš nepadedu šviesos sergėtojams.
Dabar jau ir Baku pyktis pakilo.
- Nepadedi? Aš esu šviesos sergėtojas.
- Tai kas kita. Mūsų bendravimo tai neliečia.
- Mano geriausias draugas yra demonas. Kaip po velnių tai yra neliečiama?
Arogas įsistebeilijo į Baku. Viskas ginčas vyko vos akimirką, tačiau energija užpildė visą patalpą.
- Tu neturėjai manęs čia kvieti. Nešdinuosi iš čia, - Arogas apsisuko ir jau norėjo išnykti, kai už nugaros išgirdo balsą.
- Aš prisimenu tave. Kai pirmą kartą pamačiau, - tai buvo Lukas. - Buvau apstulbęs, nes demono ten tikrai nesitikėjau pamatyti. Maniau, kad esi pavojingas. Aš norėjau tave sunaikinti, kad nekeltum pavojaus, - Arogas lėtai atsisuko. Lukas visada mokėjo kalbėti taip, kad sukaustydavo dėmesį.
- Tačiau ji man neleido. Ji man sakė, kad esi kitoks. Nepavojingas nei jei nei kam nors kitam. Ir kai laikas ateis, tavimi bus galima pasikliauti. Kad vieną dieną pasirinksi teisingai...
- Ji nesakė... - sau po nosimi suburbėjo.
- Kuo puikiausiai žinai, kad sakė. Ji tikėjo tavimi, - Luko balso tonas kilo, kai jis lėtai ėjo link Arogo. - Ji tave mokė. Negi tikrai manai, kad ji tai darė veltui?
- Panašu, kad taip. Ji suklydo, - Arogas vis dar bandė išsisukti iš situacijos, į kurią buvo įmestas.
- Delfų karalienė niekada neklydo, - Lukas jau buvo prie pat Arogo. - Ji iš demono tave padarė žmogų. Tu jai skolingas. Ir ankščiau ar vėliau tau teks pasirinkti, kurioje pusėje esi, - Lukas išsitraukė durklą ir įgrūdo į Arogo ranką. - O dabar užsičiaupk ir padėk.
Lukas nuėjo prie stalo su viralų ingredientais. Arogas žiūrėjo į durklą ir žinojo, kad neturi kito pasirinkimo. Visą gyvenimą jautė, kad yra jai skolingas. Tas jausmas jį persekiojo. Net ir tada, kai jis ant jos pyko. O dabar, Baku sužinojo apie jo ir jo motiną. Arogas pakėlė akis į Baku. Jo žvilgsnis aiškiai bylojo apie išdavystę. O prieš kelias akimirkas jis jautėsi išduotas. Arogas lėtai apsisuko ir nuėjo prie stalo.
- Tomai, dabar ne pats tinkamiausias laikas save kaltinti, - įsiterpė Lukas. - Niekas nežinojo. Dabar esmė jį rasti.
- Tačiau tai nebus taip lengva, - Natalija pasirodė su BOS rankose. - Norint sunaikinti šį demoną, mums reikia labai sudėtingo viralo su aukštesnio lygio demono krauju. Ir norint atrasti, kur jis slepiasi, mums reikia, kad būtent tas demonas jį ir turi surasti su kristalu ir šiokiu tokiu ritualu. Tad kur mes rasime demoną, kuris norėtų padėti mums?
Iš kiekvieno buvo galima išgirsti nevilties atodūsį, tačiau Baku sėdėjo ramus. Jis pažinojo tokį demoną. Tačiau jis nė nenutuokė, kaip į Arogą reaguos Lukas ir kiti, o svarbiausiai, kaip į visą šitą gali reaguoti pats Arogas. Tačiau laikas slinko, ir Noxon demonas kėlė chaosą ir žudė žmones. Kažkas turėjo kažko imtis. Baku sunkiai atsistojo ir atsisuko į Luką:
- Aš pažįstu vieną.
- Ką vieną? - Lukas sunerimo.
- Demoną. Jis pusiau demonas tačiau vistiek aukštesniojo lygio.
- Tu pažįsti aukštesniojo lygio demoną, kurio galėtum paprašyti pagalbos? - Tomas negalėjo patikėti.
Baku tik susierzinęs atkirto:
- Lygiai taip pat, kaip pažinojau undinę.
- Ar jis sutiks mums padėti? - Baku bandė surasti atsakymą Luko balse, kaip labai jam klius už bendravimą su demonu, tačiau šį kartą Lukas buvo totalus poker face'as.
- Aš galiu jį įkalbėti. Manau, - paskutinį žodį jis ištarė sau labai tyliai, tačiau jo balsas vistiek nebuvo tvirtas.
- Tada bandyk.
- Pala, Lukai, tu rimtai? - Natalija nesitikėjo iš šito nieko gero.
- Aš pasitikiu Baku.
Gaila, bet Baku nesijautė toks pasitikintis. Tačiau laikas spaudė. Jis atsisuko nugara į visus ir pašaukė:
- Arogai, - tačiau nieko neįvyko. - Arogai! Man reikia tavo pagalbos.
Tuoj pat ne už ilgo priešais Baku visi išvydo žavų tamsiaplaukį vaikiną su džinsais ir odine koža. Visi įsitempė. Net Tomas pakilo nuo fotelio. Demonas jų oloje.
Pirmą akimirką Arogas atrodė susirūpinęs, tačiau vos tik išvydęs už Baku nugaros besiburiuojančius šviesos sergėtojus pakeitė veido išraišką kardinaliai.
- Tu turbūt juokauji, - Baku dar negirdėjo Arogo tokio sutrikusiai pikto. Baku pirmą kartą matė Arogą pasimetusį. Ir piktą. Ant jo. - Tu mane iškvietei čia?
- Pala, niekas nieko nedarys. Mums reikia tavo pagalbos?
- Pagalbos? Nuo proto nušokai? Aš nepadedu šviesos sergėtojams.
Dabar jau ir Baku pyktis pakilo.
- Nepadedi? Aš esu šviesos sergėtojas.
- Tai kas kita. Mūsų bendravimo tai neliečia.
- Mano geriausias draugas yra demonas. Kaip po velnių tai yra neliečiama?
Arogas įsistebeilijo į Baku. Viskas ginčas vyko vos akimirką, tačiau energija užpildė visą patalpą.
- Tu neturėjai manęs čia kvieti. Nešdinuosi iš čia, - Arogas apsisuko ir jau norėjo išnykti, kai už nugaros išgirdo balsą.
- Aš prisimenu tave. Kai pirmą kartą pamačiau, - tai buvo Lukas. - Buvau apstulbęs, nes demono ten tikrai nesitikėjau pamatyti. Maniau, kad esi pavojingas. Aš norėjau tave sunaikinti, kad nekeltum pavojaus, - Arogas lėtai atsisuko. Lukas visada mokėjo kalbėti taip, kad sukaustydavo dėmesį.
- Tačiau ji man neleido. Ji man sakė, kad esi kitoks. Nepavojingas nei jei nei kam nors kitam. Ir kai laikas ateis, tavimi bus galima pasikliauti. Kad vieną dieną pasirinksi teisingai...
- Ji nesakė... - sau po nosimi suburbėjo.
- Kuo puikiausiai žinai, kad sakė. Ji tikėjo tavimi, - Luko balso tonas kilo, kai jis lėtai ėjo link Arogo. - Ji tave mokė. Negi tikrai manai, kad ji tai darė veltui?
- Panašu, kad taip. Ji suklydo, - Arogas vis dar bandė išsisukti iš situacijos, į kurią buvo įmestas.
- Delfų karalienė niekada neklydo, - Lukas jau buvo prie pat Arogo. - Ji iš demono tave padarė žmogų. Tu jai skolingas. Ir ankščiau ar vėliau tau teks pasirinkti, kurioje pusėje esi, - Lukas išsitraukė durklą ir įgrūdo į Arogo ranką. - O dabar užsičiaupk ir padėk.
Lukas nuėjo prie stalo su viralų ingredientais. Arogas žiūrėjo į durklą ir žinojo, kad neturi kito pasirinkimo. Visą gyvenimą jautė, kad yra jai skolingas. Tas jausmas jį persekiojo. Net ir tada, kai jis ant jos pyko. O dabar, Baku sužinojo apie jo ir jo motiną. Arogas pakėlė akis į Baku. Jo žvilgsnis aiškiai bylojo apie išdavystę. O prieš kelias akimirkas jis jautėsi išduotas. Arogas lėtai apsisuko ir nuėjo prie stalo.
- Šis viralas neturėtų burbuliuoti. Neužvirink, - Arogas jautė, kaip Tomo kantrybė senka.
- Gal nustosi aiškint. Tu net nežinai, kam šis viralas bus naudojamas.
Arogo veide atsirado šelmiška išdidi šypsenėlė.
- Sunaikinti Noxon demoną.
- Kaip po velniu tu...
Arogas nelaukė, kol Tomas pabaigs sakinį.
- Aukštesniojo lygio demono kraujo reikia tik keliems demonams rasti ir sunaikinti. Tačiau pagal ingredientus, kurie yra ant stalo, sunaikinti galima Sarksą, Hemus arba Noxon demoną. Tačiau ten, - Arogas pakėlė dubenėlį su šaknimis. - Mandragora officinarum arba kitaip tariant vaistinės mandragoros šaknys, kurios yra nuodingos ir turi haliucinogeninį poveikį. Vadinasi lieka Noxon demonas, kurio viena iš galių yra susijusios su reginių sukūrimą ir užvaldymą žmonių mintis taip juos apnuodijant, - Arogas dievino būti teisus.
- Lucky guess... - o Tomas nekentė Arogo pašaipios šypsenėlės.
Arogas nors ir atrodė, kad mėgaujasi, tačiau jo mintys sukosi apie Baku. Jis jautė jo deginantį žvilgsnį pakaušyje. Ir to jis bandė išvengti.
- Baigta, - tarė Tomas. - Telieka palaukti, kol šiek tiek pravės ir tada šis arogantiškas idiotas galės nuleisti šiek tiek savo kraujo.
Abu persimetė piktais šypsniais. Ir tada atsitiko tai, ko Arogas labiausiai nelaukė. Stojo tyla. Jis žinojo Baku. Jis jautė, kad klausimas jau sklando ore, tačiau jo dar neištarė garsiai.
- Kodėl man nesakei? - tačiau net žinodamas, kad šis klausimas bus užduotas, jis nebuvo jam pasiruošęs.
Arogas sustingo. Pakėlė akis į paveikslą kabantį ant uolos.
- Nes aš tavęs nekenčiu, - išsunkė iš savęs. Jis vis dar buvo nugara į Baku, tačiau jautė jo skausmą. - Aš mylėjau ją, - po kiekvieno sakinio ėjo trumpa pauzė. - Ji buvo vienintelis žmogus, kuris manimi tikėjo, kuri parodė, kas yra žmogiškumas, paaiškino, kaip veikia kita mano - žmogiškoji - pusė. Ji padarė mane žmogumi. Ir vieną dieną, ji pareiškia, kad ji greitai mirs. Ji žinojo įstatymą. Ji žinojo, kad jeigu kada nors susilauks kūdikio, ji niekada jo nepamatys. Ir vistiek pasirinko mirtį. O kas blogiausia, ji pareiškė, kad būsiu toks pat ištikimas jam, kaip esu jai. Kad aš turėsiu jį saugoti. Aš turėsiu saugoti tai, kas ją nužudys. Kad aš pamilsiu tai, kaip mylėjau ją.
Tai buvo paskutinis kartą, kai ją mačiau. Nepasakiau nieko ir išėjau. Pykau ant jos ir nekenčiau kūdikio, dėl kurio ji išsižadėjo gyvenimo, - Arogas nenoriai, bet lėtai vis dėl to atsisuko į Baku. Jis matė pyktį jo akyse. - Ir praėjus beveik 20 metų, kai visas pyktis buvo atlėgęs, aš pamačiau tave išgelbstint tą vaiką. Iš karto supratau, kas tu. Ne išvaizda. Bet energija. Tu spinduliuoji tą pačią energiją kaip ir ji. Visas pyktis vėl pradėjo mane ėsti. Tačiau tu Tao. Nesiruošiau aukoti savo gyvenimo. Ir tada mes susitikom. Ta žiežirba mums palietus vienas kitą... Tai buvo ženklas, tačiau aš kuo puikiausiai žinojau jo reikšmę. Ir tada akimirka po akimirkos, diena po dienos aš privalėjau sau pripažinti... - Arogas vėl nusisuko. Pasiėmė durklą ir įpjovė sau į riešą. Kraujas lašėjo į viralą ir iš jo ėmė kilti balti dūmai. - Aš turėjau pripažinti, kad ji buvo teisi. Kad vis dėl to Delfų karalienė neklysta.
Kol Arogas žiūrėjo, kaip žaizda rieše lėtai užsitraukia, tuo metu Baku dar kartą pajautė, kaip per jo kūną nubėgo šiurpulys. Tačiau šį kartą visas jo kūnas užsipildė malonia šiluma. Kad ir kaip norėtum, tačiau jausmų nepaslėpsi. Gali juos suvaldyti, tačiau viskas vistiek yra tavyje. Verda ir kunkuliuoja. Baku niekada nejautė neapykantos iš Arogo. Dėl to akimirką, kai Arogas pranešė, kad jo nekenčia, jam išslydo žemė iš po kojų. Tačiau dabar, viskas kas maišėsi Arogo viduje buvo sutrikimas ir baimė. Jis nežinojo, kaip su šiomis emocijomis elgtis.
- Viralas baigtas, - Arogas pasėmė viralo ir įpylė į buteliukus.
- Tau dar reikia surasti kur tas demonas yra, - tarė Tomas. Šį kartą jokios arogancijos ir pašaipių šypsenėlių.
- Man reikia žemėlapio ir kristalo, - tarė Arogas.
- Ir dar ritualas, - Tomas rankos mostu parodė į BOS. Arogas priėjo prie knygos ir pirštu palietė BOS norėdamas perskaityti ritualą. Tačiau tą akimirką jis išgirdo kaip Baku suriko "Ne", o kiti įsitempė.
- Kas? - nesusipratęs paklausė.
Visi nustėrę stebėjo jį. Baku susižvalgė su Luku.
- Knyga turi tam tikrą apsaugą. Blogis negali jos paliesti, - tarė Baku.
- Ir tai reiškia, kad knyga mano, jog esu geras?
- Ji ne mano, - tarė Lukas. - Ji žino...
Tą akimirką atsitiko vienas netikėtas dalykas. Arogas, kuris visą savo gyvenimą buvo pašalaitis, bet kur kur tik atsidurdavo. Jis nėra blogis, kaip visada galvojo. Nors ir nesiruošė taip lengvai pasiduoti, tačiau tą akimirką jis pajautė, kur jo vieta.
- Gal nustosi aiškint. Tu net nežinai, kam šis viralas bus naudojamas.
Arogo veide atsirado šelmiška išdidi šypsenėlė.
- Sunaikinti Noxon demoną.
- Kaip po velniu tu...
Arogas nelaukė, kol Tomas pabaigs sakinį.
- Aukštesniojo lygio demono kraujo reikia tik keliems demonams rasti ir sunaikinti. Tačiau pagal ingredientus, kurie yra ant stalo, sunaikinti galima Sarksą, Hemus arba Noxon demoną. Tačiau ten, - Arogas pakėlė dubenėlį su šaknimis. - Mandragora officinarum arba kitaip tariant vaistinės mandragoros šaknys, kurios yra nuodingos ir turi haliucinogeninį poveikį. Vadinasi lieka Noxon demonas, kurio viena iš galių yra susijusios su reginių sukūrimą ir užvaldymą žmonių mintis taip juos apnuodijant, - Arogas dievino būti teisus.
- Lucky guess... - o Tomas nekentė Arogo pašaipios šypsenėlės.
Arogas nors ir atrodė, kad mėgaujasi, tačiau jo mintys sukosi apie Baku. Jis jautė jo deginantį žvilgsnį pakaušyje. Ir to jis bandė išvengti.
- Baigta, - tarė Tomas. - Telieka palaukti, kol šiek tiek pravės ir tada šis arogantiškas idiotas galės nuleisti šiek tiek savo kraujo.
Abu persimetė piktais šypsniais. Ir tada atsitiko tai, ko Arogas labiausiai nelaukė. Stojo tyla. Jis žinojo Baku. Jis jautė, kad klausimas jau sklando ore, tačiau jo dar neištarė garsiai.
- Kodėl man nesakei? - tačiau net žinodamas, kad šis klausimas bus užduotas, jis nebuvo jam pasiruošęs.
Arogas sustingo. Pakėlė akis į paveikslą kabantį ant uolos.
- Nes aš tavęs nekenčiu, - išsunkė iš savęs. Jis vis dar buvo nugara į Baku, tačiau jautė jo skausmą. - Aš mylėjau ją, - po kiekvieno sakinio ėjo trumpa pauzė. - Ji buvo vienintelis žmogus, kuris manimi tikėjo, kuri parodė, kas yra žmogiškumas, paaiškino, kaip veikia kita mano - žmogiškoji - pusė. Ji padarė mane žmogumi. Ir vieną dieną, ji pareiškia, kad ji greitai mirs. Ji žinojo įstatymą. Ji žinojo, kad jeigu kada nors susilauks kūdikio, ji niekada jo nepamatys. Ir vistiek pasirinko mirtį. O kas blogiausia, ji pareiškė, kad būsiu toks pat ištikimas jam, kaip esu jai. Kad aš turėsiu jį saugoti. Aš turėsiu saugoti tai, kas ją nužudys. Kad aš pamilsiu tai, kaip mylėjau ją.
Tai buvo paskutinis kartą, kai ją mačiau. Nepasakiau nieko ir išėjau. Pykau ant jos ir nekenčiau kūdikio, dėl kurio ji išsižadėjo gyvenimo, - Arogas nenoriai, bet lėtai vis dėl to atsisuko į Baku. Jis matė pyktį jo akyse. - Ir praėjus beveik 20 metų, kai visas pyktis buvo atlėgęs, aš pamačiau tave išgelbstint tą vaiką. Iš karto supratau, kas tu. Ne išvaizda. Bet energija. Tu spinduliuoji tą pačią energiją kaip ir ji. Visas pyktis vėl pradėjo mane ėsti. Tačiau tu Tao. Nesiruošiau aukoti savo gyvenimo. Ir tada mes susitikom. Ta žiežirba mums palietus vienas kitą... Tai buvo ženklas, tačiau aš kuo puikiausiai žinojau jo reikšmę. Ir tada akimirka po akimirkos, diena po dienos aš privalėjau sau pripažinti... - Arogas vėl nusisuko. Pasiėmė durklą ir įpjovė sau į riešą. Kraujas lašėjo į viralą ir iš jo ėmė kilti balti dūmai. - Aš turėjau pripažinti, kad ji buvo teisi. Kad vis dėl to Delfų karalienė neklysta.
Kol Arogas žiūrėjo, kaip žaizda rieše lėtai užsitraukia, tuo metu Baku dar kartą pajautė, kaip per jo kūną nubėgo šiurpulys. Tačiau šį kartą visas jo kūnas užsipildė malonia šiluma. Kad ir kaip norėtum, tačiau jausmų nepaslėpsi. Gali juos suvaldyti, tačiau viskas vistiek yra tavyje. Verda ir kunkuliuoja. Baku niekada nejautė neapykantos iš Arogo. Dėl to akimirką, kai Arogas pranešė, kad jo nekenčia, jam išslydo žemė iš po kojų. Tačiau dabar, viskas kas maišėsi Arogo viduje buvo sutrikimas ir baimė. Jis nežinojo, kaip su šiomis emocijomis elgtis.
- Viralas baigtas, - Arogas pasėmė viralo ir įpylė į buteliukus.
- Tau dar reikia surasti kur tas demonas yra, - tarė Tomas. Šį kartą jokios arogancijos ir pašaipių šypsenėlių.
- Man reikia žemėlapio ir kristalo, - tarė Arogas.
- Ir dar ritualas, - Tomas rankos mostu parodė į BOS. Arogas priėjo prie knygos ir pirštu palietė BOS norėdamas perskaityti ritualą. Tačiau tą akimirką jis išgirdo kaip Baku suriko "Ne", o kiti įsitempė.
- Kas? - nesusipratęs paklausė.
Visi nustėrę stebėjo jį. Baku susižvalgė su Luku.
- Knyga turi tam tikrą apsaugą. Blogis negali jos paliesti, - tarė Baku.
- Ir tai reiškia, kad knyga mano, jog esu geras?
- Ji ne mano, - tarė Lukas. - Ji žino...
Tą akimirką atsitiko vienas netikėtas dalykas. Arogas, kuris visą savo gyvenimą buvo pašalaitis, bet kur kur tik atsidurdavo. Jis nėra blogis, kaip visada galvojo. Nors ir nesiruošė taip lengvai pasiduoti, tačiau tą akimirką jis pajautė, kur jo vieta.