Žvaigždė:
Baskų - Izar
Esperanso - Stelo
Galisų, portugalų - Estrela
Ispanų, Katalonų - Estrella
Italų, lotynų - Stella
Malagasų - kintana
Sesuto - Naleli
Valų - seren
Baskų - Izar
Esperanso - Stelo
Galisų, portugalų - Estrela
Ispanų, Katalonų - Estrella
Italų, lotynų - Stella
Malagasų - kintana
Sesuto - Naleli
Valų - seren
Arogo - skorpionas, water
Baku - Jautis, earth
Lukas - Avinas, fire
Tom - Leo, fire
Baku - Jautis, earth
Lukas - Avinas, fire
Tom - Leo, fire
Dulahem - missionary of the fae world. Over the years it learn to reamove it's head. They know how to scare people and kill
Laiko portalas prasivėrė ir mane įtraukė į jį. Dar girdėjau Tomą kažką sušunkant, tačiau tai buvo neaiškus aidas. Po akimirkos stovėjau kažkur viduryje gūdaus miško su skaudančia galva.
- Nekenčiu kelionių laiku! - sušukau atsipeikėjusi. Mano galva laiko skirtumo nelabai toleravo. - Po velniu Lukai! - Mano kūnas virpėjo iš pykčio. - Jis mane įmetė į velniai žino kokį laikotarpį tada, tai pasakiau, kad išeinu iš darbo. Nuostabu. Ir jis tikisi, kad puikiai atliksiu darbą, kai nedavė jokių instrukcijų?? - po akimirkos, beveik prarėkusi balsą, privalėjau nurimti. Aš neturėjau jokių galimybių grįžti į savo laiką, jeigu nepadarysiu, ko Vyresnieji nori. Vadinasi turėjau žingsniuoti kažkur į nežinią, kad išgelbėčiau kažkieno likimą. "Bent jau sportbačiais aviu." - tačiau tai buvo vienintelė paguoda.
Pasirodo, kad aš nebuvau viduryje gūdaus miško. Vos po keliu minučių ėjimo atsidūriau miško pakraštyje. Netoli, vos už kokio kilometro mačiau kaimelį. Tačiau mediniai stogai nedavė jokių gerų žinių. Aš tikrai labai toli nuo namų. Kokiais gerais keliais šimtais metų per toli. Vadinasi aš esu labai netinkamai apsirengusi. Mano trumpi šortai tikrai nekels pasitikėjimo. Tai pats geriausias būdas papulti į bėdą.
Vos įėjusi į miestelį supratau, kad man mirtinai reikia persirengti. Moterys su ilgomis sukniomis iš grublėtos medžiagos. Vyrai tokios pat medžiagos kelnėmis ir marškiniais. Aš buvau ateivis iš kito pasaulio. Techniškai taip ir buvo.
Mane nužiūrinėjo visi. Mano apranga visiškai čia netiko, o mano dažyti ryškiai raudoni plaukai, auskarai veide ir akiniai viską tik dar labiau apsunkino. Pamėginau slapta pasinaudoti savo galiomis, tačiau jų nebuvo. Aš ir vėl priešiškai nusiteikusiame laike be jokių galių. Nuostabu.
- Kas tu tokia? - man iš už nugaros pasigirdo balsas.
Nenorėjau apsisukti. Juk žinojau, kad tai nebuvo draugiškas klausimas. Už manęs stovėjo labai tvirtas vyras. Kokių gerų 100 kg raumenų masė. "Dar geriau..."
- Aš pasiklydau, - bandžiau nustatyti kuo nekaltesnį balselį, tačiau tai, kas išklydo man iš burnos buvo apgailėtina. Tik visiškas idiotas būtų patikėjęs.
- Tau čia ne vieta! - pasigirdo kitas balsas.
- Taip! - daug pritariančiųjų.
- Gerai, aš keliauju iš čia, - labai meldžiausi, kad jie priims tai kaip pasidavimą ir man nereikės mirti viduryje kaimo velniai žino kokiame laike.
- Ji pritrauks mums nelaimes, - kažkokia moteriškė sušuko.
- Ne ne ne, jokių nelaimių, aš jau keliauju, - tačiau praeiti man neleido. Kažkas pačiupo mane už rankos ir pradėjo kažkur tempti.
- Paleisk mane! - sušukau 100 kg vyriškiui, tačiau jis nesiklausė. Nors buvo turbūt daugiau nei 40 kg sunkesnis už mane, tačiau aš keliais lengvais judesiais išsisukau iš jo gniaužtų ir pargrioviau spyrusi staigų smūgį į kelią, o po to į veidą. Mintyse dėkojau Tomui, Natali ir visiems kitiems, kurie mane mokino kovoti. Jau buvau pasiruošusi kovoti, tačiau už nugaros pasigirdo žirgo kanopos ir riksmas.
- STOP! Ji priklauso man! - Lukas lėtai atjojo ant savo žirgo. Jis atrodė tikrai labai prašmatniai palyginus su visais kitais čia stovinčiais žmonėmis.
- Aš priklausau tau? - tyliai, kad tik jis išgirstų paklausiau, stengiausi įgnybti, tačiau daugiau džiaugiausi jį matydama, nei pykau.
Lukas nusišypsojo man ir padavė ranką, kad galėčiau lengviau užlipti ant žirgo. Vos po kelių akimirkų mes jau skriejome per pievą link miško ir vos tik jį pasiekę, persikėlėme į prašmatnų kiemą.
- Nekenčiu kelionių laiku! - sušukau atsipeikėjusi. Mano galva laiko skirtumo nelabai toleravo. - Po velniu Lukai! - Mano kūnas virpėjo iš pykčio. - Jis mane įmetė į velniai žino kokį laikotarpį tada, tai pasakiau, kad išeinu iš darbo. Nuostabu. Ir jis tikisi, kad puikiai atliksiu darbą, kai nedavė jokių instrukcijų?? - po akimirkos, beveik prarėkusi balsą, privalėjau nurimti. Aš neturėjau jokių galimybių grįžti į savo laiką, jeigu nepadarysiu, ko Vyresnieji nori. Vadinasi turėjau žingsniuoti kažkur į nežinią, kad išgelbėčiau kažkieno likimą. "Bent jau sportbačiais aviu." - tačiau tai buvo vienintelė paguoda.
Pasirodo, kad aš nebuvau viduryje gūdaus miško. Vos po keliu minučių ėjimo atsidūriau miško pakraštyje. Netoli, vos už kokio kilometro mačiau kaimelį. Tačiau mediniai stogai nedavė jokių gerų žinių. Aš tikrai labai toli nuo namų. Kokiais gerais keliais šimtais metų per toli. Vadinasi aš esu labai netinkamai apsirengusi. Mano trumpi šortai tikrai nekels pasitikėjimo. Tai pats geriausias būdas papulti į bėdą.
Vos įėjusi į miestelį supratau, kad man mirtinai reikia persirengti. Moterys su ilgomis sukniomis iš grublėtos medžiagos. Vyrai tokios pat medžiagos kelnėmis ir marškiniais. Aš buvau ateivis iš kito pasaulio. Techniškai taip ir buvo.
Mane nužiūrinėjo visi. Mano apranga visiškai čia netiko, o mano dažyti ryškiai raudoni plaukai, auskarai veide ir akiniai viską tik dar labiau apsunkino. Pamėginau slapta pasinaudoti savo galiomis, tačiau jų nebuvo. Aš ir vėl priešiškai nusiteikusiame laike be jokių galių. Nuostabu.
- Kas tu tokia? - man iš už nugaros pasigirdo balsas.
Nenorėjau apsisukti. Juk žinojau, kad tai nebuvo draugiškas klausimas. Už manęs stovėjo labai tvirtas vyras. Kokių gerų 100 kg raumenų masė. "Dar geriau..."
- Aš pasiklydau, - bandžiau nustatyti kuo nekaltesnį balselį, tačiau tai, kas išklydo man iš burnos buvo apgailėtina. Tik visiškas idiotas būtų patikėjęs.
- Tau čia ne vieta! - pasigirdo kitas balsas.
- Taip! - daug pritariančiųjų.
- Gerai, aš keliauju iš čia, - labai meldžiausi, kad jie priims tai kaip pasidavimą ir man nereikės mirti viduryje kaimo velniai žino kokiame laike.
- Ji pritrauks mums nelaimes, - kažkokia moteriškė sušuko.
- Ne ne ne, jokių nelaimių, aš jau keliauju, - tačiau praeiti man neleido. Kažkas pačiupo mane už rankos ir pradėjo kažkur tempti.
- Paleisk mane! - sušukau 100 kg vyriškiui, tačiau jis nesiklausė. Nors buvo turbūt daugiau nei 40 kg sunkesnis už mane, tačiau aš keliais lengvais judesiais išsisukau iš jo gniaužtų ir pargrioviau spyrusi staigų smūgį į kelią, o po to į veidą. Mintyse dėkojau Tomui, Natali ir visiems kitiems, kurie mane mokino kovoti. Jau buvau pasiruošusi kovoti, tačiau už nugaros pasigirdo žirgo kanopos ir riksmas.
- STOP! Ji priklauso man! - Lukas lėtai atjojo ant savo žirgo. Jis atrodė tikrai labai prašmatniai palyginus su visais kitais čia stovinčiais žmonėmis.
- Aš priklausau tau? - tyliai, kad tik jis išgirstų paklausiau, stengiausi įgnybti, tačiau daugiau džiaugiausi jį matydama, nei pykau.
Lukas nusišypsojo man ir padavė ranką, kad galėčiau lengviau užlipti ant žirgo. Vos po kelių akimirkų mes jau skriejome per pievą link miško ir vos tik jį pasiekę, persikėlėme į prašmatnų kiemą.
- Tu gyveni pilyje? - buvau apžavėta šios vietos. To tikrai nesitikėjau iš Luko.
- Tai tik dvaras, - nusišypsojo. - Tu atrodai... - jis nužvelgė mane visą ir bandė atrasti žodį tinkantį man.
- ... kaip ne iš tavo laiko?
- Taip! Būtent tai ir norėjau pasakyti.
- Kaip mane radai? Maniau, kad įkliuvau.
- Tu šaukei mane. Išgirdau tavo balsą.
- Tu vis dar prisimeni mano balsą? - nustebino.
- Aš niekada nebuvau jo pamiršęs, - tokio galantiško ir malonaus Luko aš dar nemačiau. Mane tai trikdė ir žavėjo vienu metu. - Tau reikia persirengti. Duosiu tau drabužių.
- Tu turi moteriškų drabužių savo spintoje? - sukrizenau.
- Kur? - nesuprato.
- Aw... Dar neišrasta turbūt.
- Taip, aš turiu moteriškų drabužių.
Kambarys į kurį įėjome buvo labai erdvus ir šiltas. Lukas priėjo prie skrynios ir ją atidarė.
- Manau, kad čia ką nors rasi apsirengti.
Aš pažvelgiau į vidų. Tai buvo tikrai gražios suknelės. Galiausiai man toptelėjo.
- Tu man siūlai apsirengti savo buvusios vampyrės merginos drabužius? Nat bus sužavėta, - pasakiau daugiau sau nei Lukui, tačiau šis sutrikęs pažiūrėjo į mane. - Jap, aš ją pažįstu.
- Tai tik dvaras, - nusišypsojo. - Tu atrodai... - jis nužvelgė mane visą ir bandė atrasti žodį tinkantį man.
- ... kaip ne iš tavo laiko?
- Taip! Būtent tai ir norėjau pasakyti.
- Kaip mane radai? Maniau, kad įkliuvau.
- Tu šaukei mane. Išgirdau tavo balsą.
- Tu vis dar prisimeni mano balsą? - nustebino.
- Aš niekada nebuvau jo pamiršęs, - tokio galantiško ir malonaus Luko aš dar nemačiau. Mane tai trikdė ir žavėjo vienu metu. - Tau reikia persirengti. Duosiu tau drabužių.
- Tu turi moteriškų drabužių savo spintoje? - sukrizenau.
- Kur? - nesuprato.
- Aw... Dar neišrasta turbūt.
- Taip, aš turiu moteriškų drabužių.
Kambarys į kurį įėjome buvo labai erdvus ir šiltas. Lukas priėjo prie skrynios ir ją atidarė.
- Manau, kad čia ką nors rasi apsirengti.
Aš pažvelgiau į vidų. Tai buvo tikrai gražios suknelės. Galiausiai man toptelėjo.
- Tu man siūlai apsirengti savo buvusios vampyrės merginos drabužius? Nat bus sužavėta, - pasakiau daugiau sau nei Lukui, tačiau šis sutrikęs pažiūrėjo į mane. - Jap, aš ją pažįstu.