IV. Tėvas
Lėktuve atsiradau likus pusvalandžiui iki išskrydimo. Ana labai greitai sutvarkė visus reikalus. Aš net atidaviau savo gyvybę į jos rankas, kai ji vežė mus į oro uostą. Kadangi mano „tėtukas“ nupirko bilietus pirmojoje klasėje, sėdėjau erdviame krėsle ir gavau vietą prie lango. Atrėmęs galvą į sieną mąsčiau apie išsiskyrimą su Ana. Ji mane apkabino ir apsiverkė. Ji buvo viena iš tų moterų, kurios niekada neverkia. Negalėjau patikėti, kad taip įvyko. Aš jos atsiprašiau, kad apšaukiau ir buvau nedėkingas, tačiau ji tik nutildė mane ir liepė keliauti, pridūrė tik tiek, kad aš bet kada galiu kreiptis į ją pagalbos. Buvo gera žinoti, kad yra nors viena žmogus, kuriuo galiu pasikliauti. Aš jai liepiau pasiimti paveikslą iš buto, kuris jai labiausiai patiks. Man jų tikri nereikėjo, o ji mokėjo juos vertinti.
Sėdėjau šalia savo tėvo. Vis dar bandžiau išsiaiškinti, ar aš įstengsiu jį taip vadinti. Tačiau vis prieidavau tik vienos išvados. Dar, suvokiau, kad aš nežinau nieko apie šį vyrą išskyrus tai, ką išgirdau virtuvėje. Pažvelgiau į jį. Jis gilinosi į straipsnį, kurio pavadinimas skelbė apie kažkokio viešbučio tinklo bankrutavimą.
- Kuo jūs vardu? – galiausiai paklausiau. Jis pakėlė į mane savo žvilgsnį. Mane šiek tiek gąsdino mūsų panašumas. Tas tvirtas žvilgsnis. Trumpam buvo šmėstelėjęs pasimetimas, kai pirmas sakinys ištartas jo sūnaus jam, buvo klausimas, koks jo tėvo vardas, bet labai greitai jis jį paslėpė už lengvabūdiškumo kauke.
- Kristianas. Kristianas Vanas, - jis net išspaudė šypsenėlę. Po kelių akimirkų, kuo nerūpestingiau, paklausė. – Tavo motina niekada apie mane nepasakojo?
- Aš jai niekada neleidau, - šaltai, bet dalykiškai atsakiau. Jis nudelbė akis. Nors ir ignoravo mano egzistavimą septyniolika metų, bet vis dėl to jautė šiokią tokią kaltę. Bent jau norėjo, kad taip pagalvočiau. Nepatikėjau tuo. Nenorėjau tikėti.
- Turi žmoną? - mano smalsumas nugalėjo.
- Turiu. Jos vardas Tania.
- Rusė?
- Jos tėvai rusai.
- Vaikai?
- Turiu sūnų. Luką, - šyptelėjo.
- Kiek jam metų?
- Septyniolika.
- Jis vyresnis? – jis tik linktelėjo. Buvo keista su juo kalbėtis, net nemalonu. Tačiau turėjau dar šį tą žinoti.
- Kaip susipažinot su mano mama?
Jis įsmeigė į mane savo žydras akis. Lyg žiūrėčiau į savąsias.
- Tuo metu grojau gitara vienoje grupėje. Mes koncertuodavome, visur, kur mus priimdavo. Taip atsidūriau viename mažame kurortiniame miestelyje prie jūros. Po koncerto vyko vakarėlis ir mes ten susitikome. Ji buvo gražiausia mergina, kokią kada nors buvau matęs, - jis užtilo.
- Tai kodėl ją palikai?
- Buvau jaunas. Man reikėjo laisvės. Be to, buvau muzikantas.
- Bet tuo metu kažkokia moteris jau laukėsi tavo vaiko, - kalbėjau ramiai. Lyg tai būtų paprastas pokalbis apie orą. Nors viduje norėjau jam trenkti.
- Aš to nežinojau. Kai supratau, turėjau...
- Gana, supratau, - nusisukau nuo jo ir įsikišau ausinukus į ausis. Nenorėjau klausytis jo melų. Mačiau šį vyrą kiaurai. Žinojau, kad dabar būtų sukūręs istoriją, kaip jam buvo sunku pasirinkti ir panašiai. Žinojau, nes ir pats pradėdavau kurti istorijas, kai norėdavau išsisukti. Tačiau nieku gyvu nebūčiau pasielgęs taip, kaip pasielgė jis. Nebūčiau palikęs savo vaiko.
Sėdėjau šalia savo tėvo. Vis dar bandžiau išsiaiškinti, ar aš įstengsiu jį taip vadinti. Tačiau vis prieidavau tik vienos išvados. Dar, suvokiau, kad aš nežinau nieko apie šį vyrą išskyrus tai, ką išgirdau virtuvėje. Pažvelgiau į jį. Jis gilinosi į straipsnį, kurio pavadinimas skelbė apie kažkokio viešbučio tinklo bankrutavimą.
- Kuo jūs vardu? – galiausiai paklausiau. Jis pakėlė į mane savo žvilgsnį. Mane šiek tiek gąsdino mūsų panašumas. Tas tvirtas žvilgsnis. Trumpam buvo šmėstelėjęs pasimetimas, kai pirmas sakinys ištartas jo sūnaus jam, buvo klausimas, koks jo tėvo vardas, bet labai greitai jis jį paslėpė už lengvabūdiškumo kauke.
- Kristianas. Kristianas Vanas, - jis net išspaudė šypsenėlę. Po kelių akimirkų, kuo nerūpestingiau, paklausė. – Tavo motina niekada apie mane nepasakojo?
- Aš jai niekada neleidau, - šaltai, bet dalykiškai atsakiau. Jis nudelbė akis. Nors ir ignoravo mano egzistavimą septyniolika metų, bet vis dėl to jautė šiokią tokią kaltę. Bent jau norėjo, kad taip pagalvočiau. Nepatikėjau tuo. Nenorėjau tikėti.
- Turi žmoną? - mano smalsumas nugalėjo.
- Turiu. Jos vardas Tania.
- Rusė?
- Jos tėvai rusai.
- Vaikai?
- Turiu sūnų. Luką, - šyptelėjo.
- Kiek jam metų?
- Septyniolika.
- Jis vyresnis? – jis tik linktelėjo. Buvo keista su juo kalbėtis, net nemalonu. Tačiau turėjau dar šį tą žinoti.
- Kaip susipažinot su mano mama?
Jis įsmeigė į mane savo žydras akis. Lyg žiūrėčiau į savąsias.
- Tuo metu grojau gitara vienoje grupėje. Mes koncertuodavome, visur, kur mus priimdavo. Taip atsidūriau viename mažame kurortiniame miestelyje prie jūros. Po koncerto vyko vakarėlis ir mes ten susitikome. Ji buvo gražiausia mergina, kokią kada nors buvau matęs, - jis užtilo.
- Tai kodėl ją palikai?
- Buvau jaunas. Man reikėjo laisvės. Be to, buvau muzikantas.
- Bet tuo metu kažkokia moteris jau laukėsi tavo vaiko, - kalbėjau ramiai. Lyg tai būtų paprastas pokalbis apie orą. Nors viduje norėjau jam trenkti.
- Aš to nežinojau. Kai supratau, turėjau...
- Gana, supratau, - nusisukau nuo jo ir įsikišau ausinukus į ausis. Nenorėjau klausytis jo melų. Mačiau šį vyrą kiaurai. Žinojau, kad dabar būtų sukūręs istoriją, kaip jam buvo sunku pasirinkti ir panašiai. Žinojau, nes ir pats pradėdavau kurti istorijas, kai norėdavau išsisukti. Tačiau nieku gyvu nebūčiau pasielgęs taip, kaip pasielgė jis. Nebūčiau palikęs savo vaiko.