Tu neturi žalio supratimo, kiek kartų aš jau klausiau, "Kodėl aš?". Kodėl būtent aš buvau pasirinkta. Juk visata didelė. Daugybė paralelių pasaulių, kuriuose yra bent viena aš. Tačiau būtent aš buvau pasirinkta. Labiausiai panaši iš visų panašių. Aš vis dar savęs klausiu. Kodėl mano gyvenimas turėjo pasikeisti? Tačiau atsakymas vienas. Kodėl ne? Jei ne aš, tai kita aš dabar apie tai mąstytų. Ir šis ratas beribis. Juk,kad ir kokius skirtingus gyvenimus mes visos gyventume, mes visos esame vienas iš tas pats asmuo. Mes gyvos, pulsuojančios sielos. Mes klystame. Mes mylime. Mes bijome. Vienos labiau, kitos mažiau. Kasandra buvo ta, kuri bijojo mažiausiai. Tačiau neabejoju, kad paskutinę savo gyvenimo akimirką ji pasitiko su baime širdyje. Aš žinau. Nes aš esu ji. Taip. Neaugau taip, kaip ji. Nebuvau užauginta rūmuose. Niekas iš manęs nesitikėjo nieko didingo. Niekas nekalė man į galvą būdų, kaip valdyti visatą. Aš buvau paprasta. Tačiau likimas lėmė, kad Kasandra turi mirti. Ir dabar aš esu jos vietoje. Nieko negaliu pakeisti. Aš jau čia. Aš jau esu Kasandra. Tik keli žmonės žino, kas aš. Koks mano tikras vardas. Ir niekas nesužinos. Nes Kasandra buvo ta, kuria buvo lemta valdyti. Kurios vardas kėlė susižavėjimą, pagarbą ir baimę. Ir man buvo lemta tapti ja. Neleisti jai mirti kitų akyse. Net jeigu ji ir buvo žiauri. Net jeigu ji ir buvo tas žmogus, kurio bijoma. Nekenčiu to. Nekenčiu būti baimės objektas. Tačiau jeigu mano likimas yra valdyti taip, kaip valdė ji - tebūnie. Jos rankose buvo visatos saugumas. Jos rankose buvo Žemės saugumas. Jeigu man reiks paaukoti savo gyvenimą, kad gyventų kiti... Aš pasiryžusi tam. Visada maniau, kad esu savanaudė. Tačiau taip nėra. Negaliu tik dėl savo gerovės paaukoti kitų. Tad aš priimsiu likimo man skirtą užduotį. Vienaip ar kitaip. Aš jau čia.
Pirmą kartą pamačiau ją grojančią miesto aikštėje. Ji sėdėjo viena su altu tarp kojų. Mane užbūrė jos muzika. Lyg magiškas liepsnos ir garso šokis. Aš nebejaučiau nieko. Viskas, ką mačiau, tai muzika. Muzika, kuri perliejo mane savo stipria banga. Net nepajaučiau, kaip atsidūriau prie pat jos. Mergina užsimerkusi braukė stryku per stygas. Nuo kiekvieno judesio liejosi aistringa melodija. Aš stebėjau ją. Mačiau kiekvieną merginos rankos mostą. Man gniaužė kvapą. Visada galvojau, kad muziką geriausia išgirsti užsimerkus. Tačiau šią akimirką mane aplankė nušvitimas. Muzika yra matoma. Kiekvienas energijos pliūpsnis kėlė šiurpą mano kūne. Aš lyg vaikas stovėjau ir žiūrėjau į kažką nepaprasto. Į kažką, ką mačiau pirmą kartą. Aš mačiau liepsną merginos kūne. Aš mačiau kiekvieną garsą. Mano kūnas drebėjo. Ir aš troškau, kad ši akimirka nesibaigtų. Kiekvienas grakštus stryko prisilietimas prie metalinių stygų... Niekada nejaučiau to, ką ši akimirka man suteikė. Aš leidau sau skęsti šioje garsų jūroje. Iki švelnaus rankos pakėlimo ir paskutinio garso. Mergina atsimerkė. Ir aš supratau, kas yra muzika.
Aš mačiau kažkokią merginą. Dangus maišėsi su žeme. O ji stovėjo viduryje to chaoso. Žaibai svaidėsi ir skriejo jai po kojomis, ji to net nejuto. Beribė galia netilpo jos žmogiškame kūne. Elektros energija rėžėsi į netoliese esantį kalną. Negalėjau patikėti, tačiau kalnas suskilo. jis skilo į mažesnes dalis. Lyg gamtos galybe nebūtų nieko reiškusi merginai. Tačiau mergina buvo gamta. Ji valdė tai, kas vyko aplinkui. Ne. Ji norėjo valdyti, tačiau viskas, ką ji galėjo padaryti, tai stovėti. Jos kūnas buvo suparalyžiuotas galios, kuri sruvo jos kūnu. Mačiau, kaip aplink ją, atitrūkę kilo žemės gabalai. Viskas iro. Ir tai vyko tik dėl to, kad mergina manė galinti suvaldyti jėgą savyje. Tačiau dabar ji naikina ne tik save, bet ir viską aplink. Vėjas kėlė viesulus. Išgirdau keista riksmą iš merginos burnos. Jis man buvo pažįstamas. Tačiau nesupratau, kas jame taip pažįstamo. Aš norėjau, kad viskas baigtųsi. Man buvo baisu. Tačiau tai buvo neįmanoma. Bet kodėl? Iš kur aš žinau, kad tai neįmanoma? Jeigu mergina mirtų, energija jos kūne išsisklaidytų. Ir viskas baigtųsi. Tačiau aš žinau, kad tai neįmanoma. Kodėl?
Dar vienas žaibas trenkė beveik prie pat merginos kojų, tačiau ji net nesujudėjo. Tik plaukai plaikstėsi viesulo keliamame vėjyje. Kažkas manyje suspurdo. Jaučiausi, lyg užmiršusi kažką svarbaus. Bet kodėl? Ką aš užmiršau? Kodėl visa tai nesibaigia? Kodėl aš nejaučiu vėjo? Kodėl aš tik matai tai aplinkui? Aš stipresnė už vėją. Žaibas manęs nelies. Kodėl? Iš kur tai žinau? IŠ KUR TAI ŽINAU? Jaučiausi išsekusi. Kiekvienas vėjo gūsis, kiekvienas žaibas mane sekino vis labiau.
Staiga suskilusi uola rėžėsi į žemę. Aplink pasklido dar daugiau žemės gabaliukų. Keli iš jų pataikė į merginą. Tačiau ji liko nesužeista. Jos net neprilietė. Viskas atšoko. Aš troškau pamatyti ją. Norėjau sužinoti, kad sunaikins viską aplinkui. Jaučiau, kaip aš artėju. Tai buvo taip keista. Lyg galėčiau skristi. Manęs neveikė tai, kas vyko aplinkui. Viskas apie ką sukosi mano mintys, tai tik mergina. Aš jaučiau, kaip ji jau ranka pasiekiama. Aš norėjau ją pasiekti. Aš taip norėjau ją pasiekti. Tą akimirką, kai tik paliečiau ją pirštų galiukais ir galingas trenksmas pasigirdo aplink. Aš neturėjau galimybės. Elektra pervėrė mane kiaurai. Jaučiau skausmą. Tačiau ne. Žaibas pervėrė ne mane. Jis pervėrė merginą. Mačiau, kaip iš jos kūno trykšta kraujas. Toks ryškiai raudonas. Tamsus. Tačiau skaudėjo man. Man taip skaudėjo. Labai... Labai...
Dar vienas žaibas trenkė beveik prie pat merginos kojų, tačiau ji net nesujudėjo. Tik plaukai plaikstėsi viesulo keliamame vėjyje. Kažkas manyje suspurdo. Jaučiausi, lyg užmiršusi kažką svarbaus. Bet kodėl? Ką aš užmiršau? Kodėl visa tai nesibaigia? Kodėl aš nejaučiu vėjo? Kodėl aš tik matai tai aplinkui? Aš stipresnė už vėją. Žaibas manęs nelies. Kodėl? Iš kur tai žinau? IŠ KUR TAI ŽINAU? Jaučiausi išsekusi. Kiekvienas vėjo gūsis, kiekvienas žaibas mane sekino vis labiau.
Staiga suskilusi uola rėžėsi į žemę. Aplink pasklido dar daugiau žemės gabaliukų. Keli iš jų pataikė į merginą. Tačiau ji liko nesužeista. Jos net neprilietė. Viskas atšoko. Aš troškau pamatyti ją. Norėjau sužinoti, kad sunaikins viską aplinkui. Jaučiau, kaip aš artėju. Tai buvo taip keista. Lyg galėčiau skristi. Manęs neveikė tai, kas vyko aplinkui. Viskas apie ką sukosi mano mintys, tai tik mergina. Aš jaučiau, kaip ji jau ranka pasiekiama. Aš norėjau ją pasiekti. Aš taip norėjau ją pasiekti. Tą akimirką, kai tik paliečiau ją pirštų galiukais ir galingas trenksmas pasigirdo aplink. Aš neturėjau galimybės. Elektra pervėrė mane kiaurai. Jaučiau skausmą. Tačiau ne. Žaibas pervėrė ne mane. Jis pervėrė merginą. Mačiau, kaip iš jos kūno trykšta kraujas. Toks ryškiai raudonas. Tamsus. Tačiau skaudėjo man. Man taip skaudėjo. Labai... Labai...