VI. Vyresnysis brolis
Naktį labai ilgai varčiausi, nes nesugebėjau užmigti. Gavau gražų kambarį su vaizdu į miestą. Tačiau man jis dar buvo visiškai svetimas. Daug žiburių pro langą turėjo kelti romantišką nuotaiką, bet mane kankino gurgiantis pilvas. Vakarienė jau buvo seniai susivirškinusi. Be to, vis galvojau apie mamą, savo „naująją šeimą“. Lyginau ir radau tik vieną pliusą – skanų Tanios gaminamą maistą. Taip pat galvoje sukosi Toma, kuriai paskambinau ir papasakojau, kas nutiko. Ji buvo šokiruota. Abu supratome, kad daugiau nebepasimatysime. Gaila. Ji buvo vienintelis likęs mano ryšys su senuoju pasauliu. Ir jis nutrūko.
Išsiropščiau iš lovos. Reikėjo susirasti ko nors užkąsti antraip mano pilvas mane pribaigs. Virtuvė buvo milžiniška, kaip ir visas butas. Ir šviesus. Visur baltas marmuras, baltos spintelės, stalas. Visam butui trūko spalvų.
Įlindau į šaldytuvą bandydamas rasti ko nors valgomo ir buvau apžavėtas. Čia buvo tokių produktų, kurių paprastoje parduotuvėje nenusipirksi. Įdomu, kokie gėrimai šio buto bare?
Įpusėjęs pjaustyti dešrą sumuštiniams, supratau, kad esu stebimas. Prie durų, į staktą atsirėmęs stovėjo Lukas. Jis įtariai skenavo kiekvieną mano judesį.
- Kas? Pavainikis sūnus negali pasidaryti valgyti? - mano pusiau puolimas jį sutrikdė. Dar akimirką paspoksojęs į mane tarė:
- Tai nebuvo skirta Tau, - nenoriai prisipažino tai, ką aš ir taip žinojau.
- Žinau.
Iš spintelės išsitraukė sausų dribsnių.
- Tai... – norėjau pradėti pokalbį, tačiau buvau pertrauktas.
- Ne! Pamiršk apie bet kokius broliškus santykius ar apskritai ką nors panašaus. To nebus. Nesimaišyk man po kojomis, - griežtai metė man.
Spoksojau į jį. Nesitikėjau puolimo. Kažkodėl laikiau jį panašiu į save. Bent jau nemėgstame to paties žmogaus. Pasidaręs dribsiu su pienu jis ėjo lauk iš virtuvės.
- Jėga, visada svajojau turėti arogantišką vyresnį brolį su nepasitikėjimo problema... – atkirtau. Tikėjaus, kad jis ką nors atsikirs, tačiau jis tik šyptelėjo. – Pala... – sustabdžiau jį tarpduryje. - Išsiaiškinkime vieną dalyką. Čia atvykau ne todėl, kad to norėjau. Jau geriau būčiau buvęs benamis, nei čia keliavęs, bet neturėjau kitos išeities. Tas žmogus neegzistavo man daugybę metų ir aš labai tikėjausi, kad taip ir liks, tačiau viskas pasisuko ne tokia tėkme, kokia aš norėjau ir įstrigau čia, dideliame mieste su nekenčiamu tėvu ir jo perdėtai malonia žmona. Patikėk, šią akimirką man mažiausiai norisi broliškų santykių, apsikabinimų ar kažko... tad I am good.
Lukas metė man kreivą šypseną ir nieko nesakęs išėjo iš virtuvės. Smagiai pabendravom.
Išsiropščiau iš lovos. Reikėjo susirasti ko nors užkąsti antraip mano pilvas mane pribaigs. Virtuvė buvo milžiniška, kaip ir visas butas. Ir šviesus. Visur baltas marmuras, baltos spintelės, stalas. Visam butui trūko spalvų.
Įlindau į šaldytuvą bandydamas rasti ko nors valgomo ir buvau apžavėtas. Čia buvo tokių produktų, kurių paprastoje parduotuvėje nenusipirksi. Įdomu, kokie gėrimai šio buto bare?
Įpusėjęs pjaustyti dešrą sumuštiniams, supratau, kad esu stebimas. Prie durų, į staktą atsirėmęs stovėjo Lukas. Jis įtariai skenavo kiekvieną mano judesį.
- Kas? Pavainikis sūnus negali pasidaryti valgyti? - mano pusiau puolimas jį sutrikdė. Dar akimirką paspoksojęs į mane tarė:
- Tai nebuvo skirta Tau, - nenoriai prisipažino tai, ką aš ir taip žinojau.
- Žinau.
Iš spintelės išsitraukė sausų dribsnių.
- Tai... – norėjau pradėti pokalbį, tačiau buvau pertrauktas.
- Ne! Pamiršk apie bet kokius broliškus santykius ar apskritai ką nors panašaus. To nebus. Nesimaišyk man po kojomis, - griežtai metė man.
Spoksojau į jį. Nesitikėjau puolimo. Kažkodėl laikiau jį panašiu į save. Bent jau nemėgstame to paties žmogaus. Pasidaręs dribsiu su pienu jis ėjo lauk iš virtuvės.
- Jėga, visada svajojau turėti arogantišką vyresnį brolį su nepasitikėjimo problema... – atkirtau. Tikėjaus, kad jis ką nors atsikirs, tačiau jis tik šyptelėjo. – Pala... – sustabdžiau jį tarpduryje. - Išsiaiškinkime vieną dalyką. Čia atvykau ne todėl, kad to norėjau. Jau geriau būčiau buvęs benamis, nei čia keliavęs, bet neturėjau kitos išeities. Tas žmogus neegzistavo man daugybę metų ir aš labai tikėjausi, kad taip ir liks, tačiau viskas pasisuko ne tokia tėkme, kokia aš norėjau ir įstrigau čia, dideliame mieste su nekenčiamu tėvu ir jo perdėtai malonia žmona. Patikėk, šią akimirką man mažiausiai norisi broliškų santykių, apsikabinimų ar kažko... tad I am good.
Lukas metė man kreivą šypseną ir nieko nesakęs išėjo iš virtuvės. Smagiai pabendravom.