- Ji mums reikalinga!
- Jei šviesos demonai ją ras pirmiau nei mes, jie savo rankose turės galingą ginklą prieš mus.
- Ji bus mūsų. Beveik 70 metų ruošiausi šiai galimybei. Šį kartą nesusimausim.
- Arogai, ką rodo žvaigždės?
Du demonai atsisuko į visą laiką tylėjusį jaunuolį.
- Kalbėk!
Jaunasis demonas sėdėjo krėsle visiškai nereaguodamas į vyresniųjų demonų raginimus. Jo akys buvo visiškai baltos, tačiau po truputį atgaudamos savo akių vyzdžius. Ryškėjo jo tamsios akys, kol galiausiai sumirksėjęs visiškai jas atgavo.
- Marai, tu blaškai mano dėmesį, - paerzino.
Tačiau tai patiko tik jam vienam. Vyresnysis demonas su randu ant kaktos perliejo jį piktu žvilgsniu. Arogas tik nusišypsojo:
- Tau teks šiek tiek labiau pasistengti, kad mane išgąsdintum.
- Užteks, - žavios išvaizdos demonas ramiu, tačiau kietu balsu užčiaupė abu. - Arogai, ką matai?
- Žvaigždės mums palankios.
- Tik tik tiek? - susierzino Maras.
- Oj, atsiprašau, kad mano galios nerodo paveiksliukų apie ateitį, - atkirto Arogas.
- Paaiškink mums, - žavusis demonas nebuvo toks karštakošis, kaip jo kolega.
- Mano galia leidžia man jausti ateitį. Aš žinau, kada yra gerai daryti tam tikrą jau priimtą sprendimą, o kada ne. Šiuo atveju, žvaigždės tiesiog trykšta gera energija.
- Nesuprantu, kokio velnio mums tavęs reikia, jeigu tavo galios tik duoda jausmus, - burbėjo po nosimi Maras.
- Visų pirma, mano galios gali pasakyti, kada planas yra prastas, o kada geras ir taip išgelbėti tavo gyvybę. O antra... nemanau, kad tau pavyks suvedžioti 17-kos metų merginą, kad patrauktum į blogio pusę.
- Manau, tau jau laikas į mokyklą.
- Jei šviesos demonai ją ras pirmiau nei mes, jie savo rankose turės galingą ginklą prieš mus.
- Ji bus mūsų. Beveik 70 metų ruošiausi šiai galimybei. Šį kartą nesusimausim.
- Arogai, ką rodo žvaigždės?
Du demonai atsisuko į visą laiką tylėjusį jaunuolį.
- Kalbėk!
Jaunasis demonas sėdėjo krėsle visiškai nereaguodamas į vyresniųjų demonų raginimus. Jo akys buvo visiškai baltos, tačiau po truputį atgaudamos savo akių vyzdžius. Ryškėjo jo tamsios akys, kol galiausiai sumirksėjęs visiškai jas atgavo.
- Marai, tu blaškai mano dėmesį, - paerzino.
Tačiau tai patiko tik jam vienam. Vyresnysis demonas su randu ant kaktos perliejo jį piktu žvilgsniu. Arogas tik nusišypsojo:
- Tau teks šiek tiek labiau pasistengti, kad mane išgąsdintum.
- Užteks, - žavios išvaizdos demonas ramiu, tačiau kietu balsu užčiaupė abu. - Arogai, ką matai?
- Žvaigždės mums palankios.
- Tik tik tiek? - susierzino Maras.
- Oj, atsiprašau, kad mano galios nerodo paveiksliukų apie ateitį, - atkirto Arogas.
- Paaiškink mums, - žavusis demonas nebuvo toks karštakošis, kaip jo kolega.
- Mano galia leidžia man jausti ateitį. Aš žinau, kada yra gerai daryti tam tikrą jau priimtą sprendimą, o kada ne. Šiuo atveju, žvaigždės tiesiog trykšta gera energija.
- Nesuprantu, kokio velnio mums tavęs reikia, jeigu tavo galios tik duoda jausmus, - burbėjo po nosimi Maras.
- Visų pirma, mano galios gali pasakyti, kada planas yra prastas, o kada geras ir taip išgelbėti tavo gyvybę. O antra... nemanau, kad tau pavyks suvedžioti 17-kos metų merginą, kad patrauktum į blogio pusę.
- Manau, tau jau laikas į mokyklą.
- Atsibudau išpilta šalto prakaito. Mano sapnai man net neleidžia išsimiegoti. Lyg iš tiesų būčiau juose dalyvavusi...
- Mhm...
- Ar tu manęs bent klausaisi?
- Ne. Aš mokausi! Negi nematai?
- Ej, padėk man! Gi žinai, kad mane tai šiurpina. Jau savaitę sapnuoju tą patį!
- Tu visada sapnuodavai labai tikroviškus sapnus. Nors trys figūros murmančios kažkokius užkeikimus nėra labai tikroviška, tačiau jie visada pas tave labai ryškūs. Tad baik panikuoti.
- Visą savaitę!
- Ar tu gali tai pakeisti? Ne! Tu negali. Sapnai yra ne kas kita, o pasąmonės triukai. Tad baik galvoti apie tai. Paklausinėk žodžių.
Aš ir Ema sėdėjome kieme. Pirmosios šiltos pavasario dienos. Užsimerkiau. Leidau saulės spinduliams žaisti ant mano veido.
- Ej, paklausinėk! - įgrūdo man lapelį su angliškais žodžiais.
Kieme buvo ir daugiau žmonių. Visi ką nors veikė. Netoliese buvo mašinų stovėjimo aikštelė. Išgirdau, kaip kažkas paspaudė garso signalą ir atsisukai pažiūrėti. Ne visi šiame civilizuotame pasaulyje moka elgtis kultūringai. Viena mašina užkirto kelią kitai. Tačiau už visų mašinų stovėjo vyras juodu kostiumu. Jo kaktą darkė randas. Keisčiausia, nors jis ir stovėjo toli, jis žiūrėjo į mūsų pusę. O kai mūsų akys susidūrė jis nė nekrustelėjo.
- Ten stovi vyras, kuris mus stebi. Ej, su tavim kalbu, - stumtelėjau Emą.
- Aš gi mokaus. Kur?
- Ten, aikštelėje, - tačiau kai vėl pažvelgiau, jo ten jau nebebuvo. - Jo nebėra.
- Sapnuoji keistus sapnus, o dabar dar ir vaidenasi. Gal tau kokį egzorcizmą padaryti?
- Kokia tu mergina, jeigu tavo mėgstamiausias filmas yra Egzorcistas?
- Keista? - nusijuokė. - Einam, už minutės skambutis.
Ema atsistojo, o aš dar kartą pažvelgiau į vietą, kur mačiau vyrą. Buvau įsitikinusi, kad jis ten buvo.
- Mhm...
- Ar tu manęs bent klausaisi?
- Ne. Aš mokausi! Negi nematai?
- Ej, padėk man! Gi žinai, kad mane tai šiurpina. Jau savaitę sapnuoju tą patį!
- Tu visada sapnuodavai labai tikroviškus sapnus. Nors trys figūros murmančios kažkokius užkeikimus nėra labai tikroviška, tačiau jie visada pas tave labai ryškūs. Tad baik panikuoti.
- Visą savaitę!
- Ar tu gali tai pakeisti? Ne! Tu negali. Sapnai yra ne kas kita, o pasąmonės triukai. Tad baik galvoti apie tai. Paklausinėk žodžių.
Aš ir Ema sėdėjome kieme. Pirmosios šiltos pavasario dienos. Užsimerkiau. Leidau saulės spinduliams žaisti ant mano veido.
- Ej, paklausinėk! - įgrūdo man lapelį su angliškais žodžiais.
Kieme buvo ir daugiau žmonių. Visi ką nors veikė. Netoliese buvo mašinų stovėjimo aikštelė. Išgirdau, kaip kažkas paspaudė garso signalą ir atsisukai pažiūrėti. Ne visi šiame civilizuotame pasaulyje moka elgtis kultūringai. Viena mašina užkirto kelią kitai. Tačiau už visų mašinų stovėjo vyras juodu kostiumu. Jo kaktą darkė randas. Keisčiausia, nors jis ir stovėjo toli, jis žiūrėjo į mūsų pusę. O kai mūsų akys susidūrė jis nė nekrustelėjo.
- Ten stovi vyras, kuris mus stebi. Ej, su tavim kalbu, - stumtelėjau Emą.
- Aš gi mokaus. Kur?
- Ten, aikštelėje, - tačiau kai vėl pažvelgiau, jo ten jau nebebuvo. - Jo nebėra.
- Sapnuoji keistus sapnus, o dabar dar ir vaidenasi. Gal tau kokį egzorcizmą padaryti?
- Kokia tu mergina, jeigu tavo mėgstamiausias filmas yra Egzorcistas?
- Keista? - nusijuokė. - Einam, už minutės skambutis.
Ema atsistojo, o aš dar kartą pažvelgiau į vietą, kur mačiau vyrą. Buvau įsitikinusi, kad jis ten buvo.
Fizika. Nemėgau jos nors kuo puikiausiai ją supratau. O ko čia nesuprasti? Juk visos formulės duotos. Reikia tik įrašyti. Deja, Ema taip nesidžiaugė. Jai fizika lyg tankus miškas į kurį nė kojos.
Mokytoja vėlavo į pamoką. Ir tai buvo keista. Ji niekada nevėluodavo, tačiau nei vienas iš mūsų nesijautė nuliūdęs, kad pamoka neprasidėjo. Bruzdesys klasėje kilo su kiekviena sekunde ir jau buvo sunku net savo mintis išgirsti, kai į klasę įžengė mokytoja. Tačiau ji buvo ne viena. Su ja buvo vaikinukas. Mokytoja tuoj pat mus nuramino ir pristatė:
- Turite naują žmogų savo klasėje. Arogas.
Tuoj pat kilo sumišimas, nes vardas buvo tikrai neįprastas, o ir vaikinas buvo labai žavus. Ryškių bruožų ir su paslaptinga šypsenėle.
- Koks keistas vardas, - kažkas pasakė.
- Mano mama irgi buvo keista,- nepasimetė Arogas.
- Sėsk, kur patinka, - nusišypsojo mokytoja.
- Jis į tave žiūri... - pašnibždėjo man Ema.
Pakėliau akis į jį. Iš tiesų jis žvelgė tiesiai į mane. Nors niekada nebuvau drovi, tačiau jo paslaptingas žvilgsnis mane privertė nuleisti akis.
Jis atsisėdo į laisvą vietą prie lango beveik gale. Deja, aš sėdėjau pačiame klasės/suolų viduryje, tad į naują vaikinuką paspoksoti negalėjau. Nenorėjau būti tokia, kaip visi kiti klasėje. Tačiau akies krašteliu jį stebėjau. Atrodė, kad jam nė motais būti dėmesio centre.
- Taigi, Arogai, atrodo, kada atėjai tą dieną, kai buvau pasiruošusi patikrinti žinias. Pasiimam lapukus.
Didelis nusivilimo atodūsis nuvilnijo per klasę.
- Arogai, tavo darbo nevertinsiu, jeigu buvo prastai.
- Nieko tokio. Fizika - mano stiprioji vieta. Kokia tema?
- Koks grožis...
- Tik nesakyk, kad įsimylėjai? - erzinau Emą.
- Nop. Lyg tais turėčiau šansą. Lina pačią pirmą akimirką prie jo prisistatė. Jis jau okupuotas.
Mes stovėjome mokyklos valgykloje. Šiandien pramiegojau pusryčiaus, tad dabar buvau alkana, kaip vilkas.
Mokytoja vėlavo į pamoką. Ir tai buvo keista. Ji niekada nevėluodavo, tačiau nei vienas iš mūsų nesijautė nuliūdęs, kad pamoka neprasidėjo. Bruzdesys klasėje kilo su kiekviena sekunde ir jau buvo sunku net savo mintis išgirsti, kai į klasę įžengė mokytoja. Tačiau ji buvo ne viena. Su ja buvo vaikinukas. Mokytoja tuoj pat mus nuramino ir pristatė:
- Turite naują žmogų savo klasėje. Arogas.
Tuoj pat kilo sumišimas, nes vardas buvo tikrai neįprastas, o ir vaikinas buvo labai žavus. Ryškių bruožų ir su paslaptinga šypsenėle.
- Koks keistas vardas, - kažkas pasakė.
- Mano mama irgi buvo keista,- nepasimetė Arogas.
- Sėsk, kur patinka, - nusišypsojo mokytoja.
- Jis į tave žiūri... - pašnibždėjo man Ema.
Pakėliau akis į jį. Iš tiesų jis žvelgė tiesiai į mane. Nors niekada nebuvau drovi, tačiau jo paslaptingas žvilgsnis mane privertė nuleisti akis.
Jis atsisėdo į laisvą vietą prie lango beveik gale. Deja, aš sėdėjau pačiame klasės/suolų viduryje, tad į naują vaikinuką paspoksoti negalėjau. Nenorėjau būti tokia, kaip visi kiti klasėje. Tačiau akies krašteliu jį stebėjau. Atrodė, kad jam nė motais būti dėmesio centre.
- Taigi, Arogai, atrodo, kada atėjai tą dieną, kai buvau pasiruošusi patikrinti žinias. Pasiimam lapukus.
Didelis nusivilimo atodūsis nuvilnijo per klasę.
- Arogai, tavo darbo nevertinsiu, jeigu buvo prastai.
- Nieko tokio. Fizika - mano stiprioji vieta. Kokia tema?
- Koks grožis...
- Tik nesakyk, kad įsimylėjai? - erzinau Emą.
- Nop. Lyg tais turėčiau šansą. Lina pačią pirmą akimirką prie jo prisistatė. Jis jau okupuotas.
Mes stovėjome mokyklos valgykloje. Šiandien pramiegojau pusryčiaus, tad dabar buvau alkana, kaip vilkas.