Pabudimas
Pamenu, kai miriau. Tai nebuvo prisiminimai, kuriuos norėtum prisiminti. Bet mirtis buvo nemirtingumo sąlyga. Tai buvo ir dovana, ir prakeiksmas. Nes su nemirtingumu atėjo ir suvokimas, kad aš niekada nemirsiu, niekada nepasensiu, niekada nesikeisiu. Amžinai tokia pat. Tačiau po sukrėtimo ir panikos aš džiaugiausi. Nes mirti bijojau labiau. Bent jau pradžioje.
Tamsu. Kai pramerkiau akis buvo labai tamsu. Ir šalta. Mano kūnas buvo toks sustingęs, kad akimirką neįstengiau pajudėti. Ir toks šaltas. Jaučiausi keistai. Kvėpavimas kitoks. Aš įkvėpiau, bet tai nebuvo taip reikšminga. Ir kvapas labai aštrus. Nesupratau, ką uostau. Tai naujas, niekada neuostytas kvapas, bet jaučiau, kad žinau jį. Tik žinau.
Pamėginau pajudėti, tačiau paskendau skausme, bet nepasidaviau. Jaučiau poreikį judėti. Menkiausias mano judesys sukeldavo nežmonišką skausmas. Lyg kas būtų peiliais raižęs mano raumenis. Kiekvieną ląstelę, kiekvieną odos lopinėlį. Judėjimui prireikė visų mano kūno pastangų. Tačiau ir judėjimas buvo kitoks. Nors skausmas buvo nepakeliamas, jaučiausi lengva lyg pūkas.
Atsisėdau tamsoje. Gulėjau ant kažko metalinio ir kieto. Tai tik dar labiau stingdė mano kūną. Nesuvokiau kaip čia atsidūriau ir kur tas čia buvo. Mano galva plyšo iš skausmo. Neįstengiau prisiminti net savo vardo. Tačiau manęs tai negąsdino.
Bandžiau įžiūrėti, kur esu. Mačiau duris, nes pro durų plyšį sklido menkutė šviesa. Jaučiausi kaip šaldytuve. Tačiau nieko negalėjau įžiūrėti. Akys perštėjo, lyg būčiau prisivariusi rūgšties į jas.
Sukaupiau jėgas ir atsisėdau. Tik tada supratau, kad aš nuoga. Buvau užsiklojusi kažkokiu audeklu. Susisukau į jį, nes buvo labai šalta. Tačiau tai ne itin padėjo.
Žengiau žingsnį ir suklupau. Kūnas manęs neklausė, o skausmas temdė protą. Išsitiesiau ir vėl žengiau žingsnį. Šį kartą sėkmingiau. Tačiau nesuvokiau, kaip gali skaudėti absoliučiai visur.
Ir tas keistas jausmas. Jaučiausi, lyg kvėpuočiau dėl nieko. Nereikalingas įprotis. Ir ta tuštuma viduje. Ji mane dusino. Tačiau kvėpuoti buvo lengva. Nors ir nereikalinga. Lengva net tada, kai kūnas skendėjo skausme. Tačiau stengiausi tai ignoruoti.
Priėjusi prie durų jas atidariau. Čia nebuvo įjungtos šviesos, kaip maniau būdama kambaryje, tačiau aš mačiau tikrai labai gerai. Šviesa sklido tik iš kito koridoriaus galo. Viskas pasidarė lyg per miglą. Gal aš sapnuoju?
Žengiau žingsnį šaltomis plytelėmis. Panašu, kad buvau ligoninėje. Kvapas ją priminė, tik jis buvo kelis kartus stipresnis. Vis dar neprisiminiau nieko. Tuščia erdvė galvoje. Lyg niekada neegzistavau, nors suvokiau, kad taip negali būti. Ėjau koridoriumi į šviesą. Tikėjausi, kad ten ką nors sutiksiu. Girdėjau sklindančius garsus. Kalbėjo dvi moterys apie mirusią merginą. Akimirką sustojau, nes suvokiau, kad aš per toli, kad taip gerai jas girdėčiau. Jos buvo tolokai ir kalbėjo tyliai. Aš tai suvokiau, tačiau negalėjau paaiškinti.
Durys buvo pravertos. Viena moteris stovėjo su baltu chalatu ir gėrė apelsinų sultis. Aš užuodžiau tai. Kita sėdėjo ant kėdės prie stalo. Man pasirodžius tarpduryje abi moterys sužviegė. Aš jas labai išgąsdinau. Puodukas su apelsinų sultimis sukrito ant žemės ir sudužo. Aš taip pat išsigandau ir greitakalbe sušukau:
- Atsiprašau! Nenorėjau išgąsdinti. Atsiprašau...
Stovėjusi moteris susigriebusi už širdies žiūrėjo į mane. Kita irgi negalėjo nuleisti akių, tačiau ji greičiau sureagavo ir pripuolė prie manęs.
- Kur aš? Kaip čia atsidūriau? - bėriau klausimą vienas po kito.
- Geras klausimas. Iš kur tu atsidarai? - sutrikusiu balsu tarė moteris.
- Iš tamsaus, šalto kambario. Ten, koridoriaus gale. Aš ligoninėje? - moteris tik linktelėjo. - Ką aš čia darau?
Tą akimirką suvokiau moterų paniką akyse.
- Kodėl aš nuoga? - mano mintys buvo padrikos... - Ten šalta. Man viską skauda... Tas kvapas... Aš ligoninėje, - mano akys bėgiojo nuo vienos moters prie kitos. - Koks ten kambarys? Juk taip negali būti... Aš negalėjau būti... - man pradėjo trūkti oro, tačiau suvokimas sunkėsi į mano mintis lygiai taip pat skausmingai, kai ir pirmas mano judesys prieš kelias akimirkas. - Ar aš buvau..? Kodėl aš buvau... morge? Morge! Kodėl? - mane tiesiog apėmė panika. Viskas pradėjo suktis ir aš pajaučiau šiltas rankas laikančias mano pečius ir ryškią šviesą ant lubų...
Tamsu. Kai pramerkiau akis buvo labai tamsu. Ir šalta. Mano kūnas buvo toks sustingęs, kad akimirką neįstengiau pajudėti. Ir toks šaltas. Jaučiausi keistai. Kvėpavimas kitoks. Aš įkvėpiau, bet tai nebuvo taip reikšminga. Ir kvapas labai aštrus. Nesupratau, ką uostau. Tai naujas, niekada neuostytas kvapas, bet jaučiau, kad žinau jį. Tik žinau.
Pamėginau pajudėti, tačiau paskendau skausme, bet nepasidaviau. Jaučiau poreikį judėti. Menkiausias mano judesys sukeldavo nežmonišką skausmas. Lyg kas būtų peiliais raižęs mano raumenis. Kiekvieną ląstelę, kiekvieną odos lopinėlį. Judėjimui prireikė visų mano kūno pastangų. Tačiau ir judėjimas buvo kitoks. Nors skausmas buvo nepakeliamas, jaučiausi lengva lyg pūkas.
Atsisėdau tamsoje. Gulėjau ant kažko metalinio ir kieto. Tai tik dar labiau stingdė mano kūną. Nesuvokiau kaip čia atsidūriau ir kur tas čia buvo. Mano galva plyšo iš skausmo. Neįstengiau prisiminti net savo vardo. Tačiau manęs tai negąsdino.
Bandžiau įžiūrėti, kur esu. Mačiau duris, nes pro durų plyšį sklido menkutė šviesa. Jaučiausi kaip šaldytuve. Tačiau nieko negalėjau įžiūrėti. Akys perštėjo, lyg būčiau prisivariusi rūgšties į jas.
Sukaupiau jėgas ir atsisėdau. Tik tada supratau, kad aš nuoga. Buvau užsiklojusi kažkokiu audeklu. Susisukau į jį, nes buvo labai šalta. Tačiau tai ne itin padėjo.
Žengiau žingsnį ir suklupau. Kūnas manęs neklausė, o skausmas temdė protą. Išsitiesiau ir vėl žengiau žingsnį. Šį kartą sėkmingiau. Tačiau nesuvokiau, kaip gali skaudėti absoliučiai visur.
Ir tas keistas jausmas. Jaučiausi, lyg kvėpuočiau dėl nieko. Nereikalingas įprotis. Ir ta tuštuma viduje. Ji mane dusino. Tačiau kvėpuoti buvo lengva. Nors ir nereikalinga. Lengva net tada, kai kūnas skendėjo skausme. Tačiau stengiausi tai ignoruoti.
Priėjusi prie durų jas atidariau. Čia nebuvo įjungtos šviesos, kaip maniau būdama kambaryje, tačiau aš mačiau tikrai labai gerai. Šviesa sklido tik iš kito koridoriaus galo. Viskas pasidarė lyg per miglą. Gal aš sapnuoju?
Žengiau žingsnį šaltomis plytelėmis. Panašu, kad buvau ligoninėje. Kvapas ją priminė, tik jis buvo kelis kartus stipresnis. Vis dar neprisiminiau nieko. Tuščia erdvė galvoje. Lyg niekada neegzistavau, nors suvokiau, kad taip negali būti. Ėjau koridoriumi į šviesą. Tikėjausi, kad ten ką nors sutiksiu. Girdėjau sklindančius garsus. Kalbėjo dvi moterys apie mirusią merginą. Akimirką sustojau, nes suvokiau, kad aš per toli, kad taip gerai jas girdėčiau. Jos buvo tolokai ir kalbėjo tyliai. Aš tai suvokiau, tačiau negalėjau paaiškinti.
Durys buvo pravertos. Viena moteris stovėjo su baltu chalatu ir gėrė apelsinų sultis. Aš užuodžiau tai. Kita sėdėjo ant kėdės prie stalo. Man pasirodžius tarpduryje abi moterys sužviegė. Aš jas labai išgąsdinau. Puodukas su apelsinų sultimis sukrito ant žemės ir sudužo. Aš taip pat išsigandau ir greitakalbe sušukau:
- Atsiprašau! Nenorėjau išgąsdinti. Atsiprašau...
Stovėjusi moteris susigriebusi už širdies žiūrėjo į mane. Kita irgi negalėjo nuleisti akių, tačiau ji greičiau sureagavo ir pripuolė prie manęs.
- Kur aš? Kaip čia atsidūriau? - bėriau klausimą vienas po kito.
- Geras klausimas. Iš kur tu atsidarai? - sutrikusiu balsu tarė moteris.
- Iš tamsaus, šalto kambario. Ten, koridoriaus gale. Aš ligoninėje? - moteris tik linktelėjo. - Ką aš čia darau?
Tą akimirką suvokiau moterų paniką akyse.
- Kodėl aš nuoga? - mano mintys buvo padrikos... - Ten šalta. Man viską skauda... Tas kvapas... Aš ligoninėje, - mano akys bėgiojo nuo vienos moters prie kitos. - Koks ten kambarys? Juk taip negali būti... Aš negalėjau būti... - man pradėjo trūkti oro, tačiau suvokimas sunkėsi į mano mintis lygiai taip pat skausmingai, kai ir pirmas mano judesys prieš kelias akimirkas. - Ar aš buvau..? Kodėl aš buvau... morge? Morge! Kodėl? - mane tiesiog apėmė panika. Viskas pradėjo suktis ir aš pajaučiau šiltas rankas laikančias mano pečius ir ryškią šviesą ant lubų...
- Labas rytas, - dar nespėjus atsibusti, išgirdau vyrišką balsą. Jis mane taip išgąsdino, kad staigiai pramerkiau akis ir kažkokiu būdu išokau iš lovos ir atsitenkiau į sieną. Viskas įvyko taip greitai, kad nesuvokiau, kaip tai padariau...
Vyriškis lėtai atsistojo:
- Nenorėjau išgąsdinti... Aš tavo daktaras, gali mane vadinti Justu. Ar atsimeni, kaip atsidūrei ligoninėje?
Mano protas ilgai neveikė. Mano galvoje buvo didesnis chaosas, nei prekybos centre per "Black Friday" išpardavimus.
- Aš atsimenu morgą... Aš buvau morge!
- Taip. Gydytojai labai suklydo ir mes atsiprašome. Ir tu laužai sieną.
Apsidairiau. Aš taip stipriai įsirėžiau į sieną, kad tinkas pradėjo birėti. Aš, su savo nugara, ištrupinau sienoje skyles. To net nepajaučiau. Lėtai atsitraukiau. Žvelgiau į sieną buku žvilgsniu.
- Gerai, dabar atsigulk, tu čia saugi.
- Silpnos sienos... - sumurmėjau sau po nosimi.
- Ar atsimeni, kas nutiko prieš tai, kai atsibudai morge?
Prieš akis bėgo šešėliai, tačiau, aš nesugebėjau suvokti, kas įvyko. Papurčiau galvą. Lovoje buvo šilta, tačiau aš tai tik suvokiau. Aš to nejaučiau.
- Kas man? Kodėl aš taip keistai jaučiuosi?
Vyriškis žiūrėjo į mane.
- O kaip tu jautiesi?
- Aš žinau, kad turėčiau kažką jausti, tačiau tai tik žin0jimas. Aš to nejaučiu. Kas čia per garsas?
- Koks garas?
- Tai lyg... - mane ėmė panika ir tas garsas tiesiog varė iš proto. - Tas tuksenimas...
- Mia, apsidairyk, kas čia gali tuksėti?
Kambarys buvo lyg palata. Tačiau čia nieko nebuvo. Tik mano lova, gydytojo kėdė ir mes. Aš aiškiai suvokiau, kad tas garsas sklido iš šio kambario. Tačiau tik pradėjusi to garso ieškoti supratau, kad tai gali būti tik vienas dalykas.
- Tai neįmanona...
- Kas neįmanoma? - ramiu balsu paklausė.
- Širdis...? - sumurmėjau su vos po nosimi.
- Mia, ar prisimeni, kodėl tu atsidūrei morge? - kruptelėjau nuo paskutinio žodžio. Tik papurčiau galvą neturėjau jokios atminties, kas vyko prieš parą laiko. - Mia... Tu mirei.
- Tai neįmanoma... - mano balsas sudrebėjo, tačiau jausmas... Tas tuštumos jausmas krūtinėje nedavė ramybės. Tai buvo lyg ženklas, kurio ieškojau. Paaiškinimas, kurį supratau iškarto visa savimi tačiau ne protu. - Aš negaliu būti mirusi. Tu nusišneki.
Ir staiga įvyko tai, ko aš tikrai nesitikėjau iš gydytojo. Jis pačiupo mano riešą ir išsitraukęs peilį peržė man riešą. Kraujas tiesiog trykšte ištryško ir mano kūno. Aš suspiegiau ne savo balsu, tačiau niekas nepasirodė iš už uždarytų durų. Aš žiūrėjau į savo ranką ir tada suvokiau, kad matai tai, ko mano protas nenori priimti, kaip tikro dalyko. Žaizda mano rankoje užsitraukinėjo, kol galiausiai dingo palikusi tik kruviną dėmę man ant palodės ir rankos. Aš spoksojau buvu žvilgsniu bandydama suprocesinti tai, ką pamačiau, tačiau man sunkiai sekėsi.
- Kas aš po velnių?
- Tu nemirtinga, - jis vis dar laikė peilį savo rankoje. Aš tiesiau ranką link jo ir mano gydytojas, kuo puikiausiai suprasdamas, ką aš darau, padėvė jį man. Ir aš pati sau įsipjoviau. Skausmas buvo daugiau žinojimas, kad man skauda, o ne kad man ištiesų skauda.
- Tu man perpjovei venas! - sušukau.
- Tai sutrumpina mano įrodinėjimus keliom valandom, - jis nusišypsojo, lyg tai būtų pokštas.
- Ar tu toks pats? - mano protas pradėjo veikti greičiau nei aš tai suvokiau.
- Taip.
- Įrodyk, - ištiesiau peilį jam.
Jis, iš pradžių, žiūrėjo įsmeigęs savo beveik juodas akis į mane ir paėmęs peilė perpjovė sau venas. Kraujas, pradėjes kapsėti ant žemės, labai greitai dingo, nes žaizdai užsitraukė lygiai taip pat kaip ir manoji. Jis pažvelgė į mane ir išvydęs mano šypsenėlę pridūrė:
- Tu paprašei įrodyti, nes aš tau perpjoviau venas, - mano kerštą suprato greičiau, nei pati tai supratau.
- Taip, - nusišysojau.
Jis atsilošė kėdėje ir šyptelėjo:
- O su tavimi bus linksma...
Vyriškis lėtai atsistojo:
- Nenorėjau išgąsdinti... Aš tavo daktaras, gali mane vadinti Justu. Ar atsimeni, kaip atsidūrei ligoninėje?
Mano protas ilgai neveikė. Mano galvoje buvo didesnis chaosas, nei prekybos centre per "Black Friday" išpardavimus.
- Aš atsimenu morgą... Aš buvau morge!
- Taip. Gydytojai labai suklydo ir mes atsiprašome. Ir tu laužai sieną.
Apsidairiau. Aš taip stipriai įsirėžiau į sieną, kad tinkas pradėjo birėti. Aš, su savo nugara, ištrupinau sienoje skyles. To net nepajaučiau. Lėtai atsitraukiau. Žvelgiau į sieną buku žvilgsniu.
- Gerai, dabar atsigulk, tu čia saugi.
- Silpnos sienos... - sumurmėjau sau po nosimi.
- Ar atsimeni, kas nutiko prieš tai, kai atsibudai morge?
Prieš akis bėgo šešėliai, tačiau, aš nesugebėjau suvokti, kas įvyko. Papurčiau galvą. Lovoje buvo šilta, tačiau aš tai tik suvokiau. Aš to nejaučiau.
- Kas man? Kodėl aš taip keistai jaučiuosi?
Vyriškis žiūrėjo į mane.
- O kaip tu jautiesi?
- Aš žinau, kad turėčiau kažką jausti, tačiau tai tik žin0jimas. Aš to nejaučiu. Kas čia per garsas?
- Koks garas?
- Tai lyg... - mane ėmė panika ir tas garsas tiesiog varė iš proto. - Tas tuksenimas...
- Mia, apsidairyk, kas čia gali tuksėti?
Kambarys buvo lyg palata. Tačiau čia nieko nebuvo. Tik mano lova, gydytojo kėdė ir mes. Aš aiškiai suvokiau, kad tas garsas sklido iš šio kambario. Tačiau tik pradėjusi to garso ieškoti supratau, kad tai gali būti tik vienas dalykas.
- Tai neįmanona...
- Kas neįmanoma? - ramiu balsu paklausė.
- Širdis...? - sumurmėjau su vos po nosimi.
- Mia, ar prisimeni, kodėl tu atsidūrei morge? - kruptelėjau nuo paskutinio žodžio. Tik papurčiau galvą neturėjau jokios atminties, kas vyko prieš parą laiko. - Mia... Tu mirei.
- Tai neįmanoma... - mano balsas sudrebėjo, tačiau jausmas... Tas tuštumos jausmas krūtinėje nedavė ramybės. Tai buvo lyg ženklas, kurio ieškojau. Paaiškinimas, kurį supratau iškarto visa savimi tačiau ne protu. - Aš negaliu būti mirusi. Tu nusišneki.
Ir staiga įvyko tai, ko aš tikrai nesitikėjau iš gydytojo. Jis pačiupo mano riešą ir išsitraukęs peilį peržė man riešą. Kraujas tiesiog trykšte ištryško ir mano kūno. Aš suspiegiau ne savo balsu, tačiau niekas nepasirodė iš už uždarytų durų. Aš žiūrėjau į savo ranką ir tada suvokiau, kad matai tai, ko mano protas nenori priimti, kaip tikro dalyko. Žaizda mano rankoje užsitraukinėjo, kol galiausiai dingo palikusi tik kruviną dėmę man ant palodės ir rankos. Aš spoksojau buvu žvilgsniu bandydama suprocesinti tai, ką pamačiau, tačiau man sunkiai sekėsi.
- Kas aš po velnių?
- Tu nemirtinga, - jis vis dar laikė peilį savo rankoje. Aš tiesiau ranką link jo ir mano gydytojas, kuo puikiausiai suprasdamas, ką aš darau, padėvė jį man. Ir aš pati sau įsipjoviau. Skausmas buvo daugiau žinojimas, kad man skauda, o ne kad man ištiesų skauda.
- Tu man perpjovei venas! - sušukau.
- Tai sutrumpina mano įrodinėjimus keliom valandom, - jis nusišypsojo, lyg tai būtų pokštas.
- Ar tu toks pats? - mano protas pradėjo veikti greičiau nei aš tai suvokiau.
- Taip.
- Įrodyk, - ištiesiau peilį jam.
Jis, iš pradžių, žiūrėjo įsmeigęs savo beveik juodas akis į mane ir paėmęs peilė perpjovė sau venas. Kraujas, pradėjes kapsėti ant žemės, labai greitai dingo, nes žaizdai užsitraukė lygiai taip pat kaip ir manoji. Jis pažvelgė į mane ir išvydęs mano šypsenėlę pridūrė:
- Tu paprašei įrodyti, nes aš tau perpjoviau venas, - mano kerštą suprato greičiau, nei pati tai supratau.
- Taip, - nusišysojau.
Jis atsilošė kėdėje ir šyptelėjo:
- O su tavimi bus linksma...
Aš atsidūriau privačioje ligoninėje. Tačiau tai nebuvo paprasta ligoninė. Tai daugiau vieta, kurioje atsigauna sužeisti žmonės, kurie turi paslapčių. Žmonės, kurių sugebėjimai neleidžia jiems būti normaliose ligonynėse. Pavyzdžiui, tokie kaip aš. Nemirtingieji. Kurių žaizdos sugyja iš karto. Tačiau jų pasąmonė žaidžia su jų kūnais ir protu, neleisdami valdyti savęs. Ir to reikia išmokti. Iš naujo. Lyg kūdykiui pradėti vaikščioti. Naujas pasaulis tiesiog smogia tau į veidą ir tu bandai susidoroti su tomis pačiomis, lengvomis užduotimis, kurios dabar atrodo, kaip kopimas į Everestą. Bendravimas su žmonėmis, menkiausio pykčio valdymas, seksualinių minčių ir veiksmų sutvardymas. Lyg prakeikimas užkritęs ant tavęs.
- Pala... Tu privertei Justą persipjauti venas?
- Nieko aš nepriverčiau... - nusijuokiau. Natalijos išraiška buvo neatpasakojama.
- Tu paprašei persipjauti venas ir jis tai padarė, - nusijuokė. - O su tavimi bus linksma.
- Tą patį sakė ir jis.
- Juk tai akivaizdu...
- Galiu paklausti, kodėl tu visą laiką taip įtariai į mane žiūri? Lyg aš susprogčiau ar pan., - juokiausi, tačiau Natalijos veidas pasikeitė.
- Matai, tuo metu, kai iš žmogaus tampi Nemirtingąja, tu pradedi keistis. Tavo kūnas įgauna naują, patobulintą formą.
- Kaip tai? Tu tampi kažkuo kitu?
- Ne. Tavo kūnas sustiprėja, protas paaštrėja, tu tampi... nežemiškas. Tavo protas tampa labai aštrus ir greitai reaguoja, tu tampi nežemiškai stiprus ir greitas... Tačiau tam yra kaina. Kurį laiką yra labai sunku valdyti savo kūną, tavo emocijos sustiprėja ir tampa lyg megnetai, kurie pritraukia dar didesnes emocijų lavinas. O tada tu veiki instinktyviai. Galima sakyti, tu turi išmokti iš naujo vaikščioti.
- Taip blogai?
- Visos emocijos - jos kitokios, nei kai buvai žmogus. Tu nebežinai, kaip elgtis, nes menkiausia kibirkštėlė gali tavo ramybę paversti liepsnojančiu pykčiu. Kad ir jaučiamas pyktis paprastam žmogui pasireikštų sugniaužtais kumščiais, o Nemirtingasis nutrauks galvą nuo pečių pats to nesuvokdamas. Ir tai neblogiausia dalis.
- Kas gali būti blogiau?
- Tai, kad tu niekada nebesijauti gyvas...
- Nieko aš nepriverčiau... - nusijuokiau. Natalijos išraiška buvo neatpasakojama.
- Tu paprašei persipjauti venas ir jis tai padarė, - nusijuokė. - O su tavimi bus linksma.
- Tą patį sakė ir jis.
- Juk tai akivaizdu...
- Galiu paklausti, kodėl tu visą laiką taip įtariai į mane žiūri? Lyg aš susprogčiau ar pan., - juokiausi, tačiau Natalijos veidas pasikeitė.
- Matai, tuo metu, kai iš žmogaus tampi Nemirtingąja, tu pradedi keistis. Tavo kūnas įgauna naują, patobulintą formą.
- Kaip tai? Tu tampi kažkuo kitu?
- Ne. Tavo kūnas sustiprėja, protas paaštrėja, tu tampi... nežemiškas. Tavo protas tampa labai aštrus ir greitai reaguoja, tu tampi nežemiškai stiprus ir greitas... Tačiau tam yra kaina. Kurį laiką yra labai sunku valdyti savo kūną, tavo emocijos sustiprėja ir tampa lyg megnetai, kurie pritraukia dar didesnes emocijų lavinas. O tada tu veiki instinktyviai. Galima sakyti, tu turi išmokti iš naujo vaikščioti.
- Taip blogai?
- Visos emocijos - jos kitokios, nei kai buvai žmogus. Tu nebežinai, kaip elgtis, nes menkiausia kibirkštėlė gali tavo ramybę paversti liepsnojančiu pykčiu. Kad ir jaučiamas pyktis paprastam žmogui pasireikštų sugniaužtais kumščiais, o Nemirtingasis nutrauks galvą nuo pečių pats to nesuvokdamas. Ir tai neblogiausia dalis.
- Kas gali būti blogiau?
- Tai, kad tu niekada nebesijauti gyvas...