I. Laidotuvės
Laidotuvės buvo gražios. Nors niekada nemėgau jų, šios buvo tikrai vertos dėmesio. Daug juodai apsirengusiu žmonių... Ašaros... Nesuvaidintas liūdesys... Lyg iš skoningo holivudinio filmo. Jeigu tokių būna...
Keista, kad pradedi pamėgti dalykus, kurių nemėgai ankščiau. Tačiau mano mama visada sakydavo, kad reikia džiaugtis visomis gyvenimo akimirkomis. Net ir laidotuvėse. Juk net ir ten, kai kažkas baigiasi, gali prasidėti šis tas nepaprasto. Tik deja, kad ji negalėjo pasidžiaugti šia gyvenimo akimirka. Nes šios laidotuvės buvo skirtos jai. Keista, kad visas gyvenimas taip greitai gali pasikeisti. Žmogus, kuris niekada neleisdavo liūdėti, dabar yra liūdesio kaltininkas.
Jaučiausi išsekęs po visų paguodos žodžių ir rankos paspaudimų. Jie tiesiog jautė pareigą paspausti man ranką. Lyg man turėjo pasidaryti geriau nuo to. O gal esmė ne aš, o jie. Manau, kad jie. Pagerbti mirusįjį, paspaudžiant ranką vieninteliam likusiam artimajam. Skelti kelias eilutes postringavimų, koks geras, puikus ir atsidavęs žmogus ji buvo.
Buvo prisirinkę daug mamos draugų, jos mokinių, kuriuos ji treniravo, šiaip palaikančių keistuolių. Pusę iš jų mačiau pirmą kart gyvenime. Jie užjautė mane dėl jos netekties. Po to sekdavo gilus atodūsis, liūdnas žvilgsnis. Jie man pasakojo kiek daug jiem pavyko pasiekti vien tik dėl jos pagalbos. Tai kartojo didžioji dalis laidotuvėse buvusių žmonių. Bet kas keisčiausia, jie iš tiesų jos gailėjosi ir ilgėjosi. Mačiau jų akyse skausmą, liūdesį. Ir tai, ką jie kartojo, buvo tiesa. Ji iš tiesų buvo geriausias ir labiausiai atsidavęs žmogus, kokį kada nors mačiau. Puiki, atkakli ir niekada nepasiduodanti sportininkė ir tikinti viskuo, ką daro. Menininkė, lėmusi savo pačios tragediją. Tačiau tos tragedijos pasekmes tentą mokėti man.
Ji tikėjo, kad įmanoma pakeisti pasaulį. Aš irgi tikėjau. Bet dabar viskas prarado prasmę. Ji buvo mano motina. Moteris, kuri sukūrė mano pasaulį, mano pažiūras, net mano svajones. O dabar ji gulėjo raudona suknele ant juodo aksomo. Ji mėgo išsiskirti. Raudona suknelė daug ką šokiravo. Tačiau jei ji būtų gyva dabar būtų aukštai iškėlusi galvą, kad jai pavyko sukelti visų nuostabą. Bet ji mirusi. Tad dabar jai vis vien. Tačiau kiti ją tegul prisimena tokią, kokia ji buvo. Išskirtinė.
Keista, kad pradedi pamėgti dalykus, kurių nemėgai ankščiau. Tačiau mano mama visada sakydavo, kad reikia džiaugtis visomis gyvenimo akimirkomis. Net ir laidotuvėse. Juk net ir ten, kai kažkas baigiasi, gali prasidėti šis tas nepaprasto. Tik deja, kad ji negalėjo pasidžiaugti šia gyvenimo akimirka. Nes šios laidotuvės buvo skirtos jai. Keista, kad visas gyvenimas taip greitai gali pasikeisti. Žmogus, kuris niekada neleisdavo liūdėti, dabar yra liūdesio kaltininkas.
Jaučiausi išsekęs po visų paguodos žodžių ir rankos paspaudimų. Jie tiesiog jautė pareigą paspausti man ranką. Lyg man turėjo pasidaryti geriau nuo to. O gal esmė ne aš, o jie. Manau, kad jie. Pagerbti mirusįjį, paspaudžiant ranką vieninteliam likusiam artimajam. Skelti kelias eilutes postringavimų, koks geras, puikus ir atsidavęs žmogus ji buvo.
Buvo prisirinkę daug mamos draugų, jos mokinių, kuriuos ji treniravo, šiaip palaikančių keistuolių. Pusę iš jų mačiau pirmą kart gyvenime. Jie užjautė mane dėl jos netekties. Po to sekdavo gilus atodūsis, liūdnas žvilgsnis. Jie man pasakojo kiek daug jiem pavyko pasiekti vien tik dėl jos pagalbos. Tai kartojo didžioji dalis laidotuvėse buvusių žmonių. Bet kas keisčiausia, jie iš tiesų jos gailėjosi ir ilgėjosi. Mačiau jų akyse skausmą, liūdesį. Ir tai, ką jie kartojo, buvo tiesa. Ji iš tiesų buvo geriausias ir labiausiai atsidavęs žmogus, kokį kada nors mačiau. Puiki, atkakli ir niekada nepasiduodanti sportininkė ir tikinti viskuo, ką daro. Menininkė, lėmusi savo pačios tragediją. Tačiau tos tragedijos pasekmes tentą mokėti man.
Ji tikėjo, kad įmanoma pakeisti pasaulį. Aš irgi tikėjau. Bet dabar viskas prarado prasmę. Ji buvo mano motina. Moteris, kuri sukūrė mano pasaulį, mano pažiūras, net mano svajones. O dabar ji gulėjo raudona suknele ant juodo aksomo. Ji mėgo išsiskirti. Raudona suknelė daug ką šokiravo. Tačiau jei ji būtų gyva dabar būtų aukštai iškėlusi galvą, kad jai pavyko sukelti visų nuostabą. Bet ji mirusi. Tad dabar jai vis vien. Tačiau kiti ją tegul prisimena tokią, kokia ji buvo. Išskirtinė.