Aš stovėjau lauke, atsirėmusi į naują BMW M3, kurį techniškai pavogiau iš kažkokio idioto. Aišku, mano gebėjimų dėka, jis manė jog mašina jam nežmoniškai atsibodo ir pats laikas jos atsikratyti.
Jack'as turėjo pasirodyti bet kurią akimirką. Parašiau jam, kad man būtinai reikia su juo pasikalbėti. Mano planas buvo aiškus. Negalėjau tverti nė akimirkos ir Jack'as atrodė tikamiausias partner in crime. Jis pasirodė laiptinėje vos už kelių akimirkų.
- Kas nutiko? Viskas gerai? Wow.. Pala... Kieno čia mašina? - subėrė viską lyg į sieną.
- Pavogiau, - nusijuokiau. Tačiau mano juokas buvo daugiau susirūpinęs nei linksmas. Tai išgirdęs jis tik dar labiau susiraukė.
- Vida, kas nutiko?
- Važiuojam iš čia.
- Okey, kur?
- Kuo toliau. Ir negrįžtam.
Jis žiūrėjo į mane nelabai suprasdamas kas vyksta.
- Ar čia dėl pastarųjų dienų įvykių? Aš niekada nebuvau labai atsakingas dėl nieko, tad man dzin. Tačiau Tu esi tas žmogus, kuris visada atsišaukia į pagalbą. Negi imsi ir pabėgsi?
Aš mindžiojau vietoje ir bandžiau surasti tinkamą atsakymą, tačiau jo nebuvo. Tik vienas.
- Aš pavargau, - žiūrėjau jam į akis ir bandžiau sudėlioti mintis. Tačiau jos bvo didelis kratinys. - Aš iš paskutinųjų stengiuosi, kad visi būtų saugūs... Gyvi... Aš koncentruojuosi į gyvenimą, kurį gyenau prieš tai... Bet aš nebegaliu ignoruoti faktų... Aš miriau. Jau pusę metų, kurie atrodo, kaip daugybė metų, aš laikausi įsikibusi senojo gyvenimo... Bet aš miriau. Vida mirė! Ji tik vaizduotės padarinys mano mintyse. Ir man jau atsibodo gyventi jos gyvenimą, kai akivaizdžiai, aš nebežinau, koks jis buvo. Toks jausmas, lyg vienintelis dalykas, į kurį buvau įsikibusi buvo Giedrius. Jis pasitraukė iš mano gyvenimo. Ir aš džiaugiuosi. Apžavėjusi Giedrių ir liepusi jam pamiršti kas aš esu, pakeitė viską.
- Taigi Tu nori pabėgti? Su manimi, - išsišiepė. - Tik nesakyk, kad pradėjai kažką man jausti?
- Nop... - pašaipiai pažiūrėjau. - Man nusispjaut ant Tavęs.
Tai buvo melas... Bent jau iš dalies. Buvo gera žinoti, kad į kažką gali atsiremti, kai reikia, patenkinti tos akimirkos poreikius kartu ir tiesiog būti kartu, kai to norisi. Tačiau tai neįpareigojo būti kartu. Greičiausiai, būtent tai mane žavėjo mūsų santykiuose. Ir jis tą žinojo. Nes tai buvo abipusis jausmas.
- Tai ar keliauji su manimi, ar man teks keliauti vienai?
- Tu nori, kad viską mesčiau, palikčiau savo seserį, kurią labai retai matau, nuostabų butą ir visai smagų darbą, kurį pastaruoju metu pradėjau mėgti? - jis pažvelgė rimtu žvilgsniu. Po to nuosijuokė ir pridūrė:
- I'm in! Kada nori išvykti?
Mėnulis ryškiai švietė tamsoje. Aš pažvelgiau į jį lyg ieškodama atsakymo. Tačiau jis sklandė ore... Ir Jack'as jau žinojo atsakymą.
- Dabar.
Jack'as turėjo pasirodyti bet kurią akimirką. Parašiau jam, kad man būtinai reikia su juo pasikalbėti. Mano planas buvo aiškus. Negalėjau tverti nė akimirkos ir Jack'as atrodė tikamiausias partner in crime. Jis pasirodė laiptinėje vos už kelių akimirkų.
- Kas nutiko? Viskas gerai? Wow.. Pala... Kieno čia mašina? - subėrė viską lyg į sieną.
- Pavogiau, - nusijuokiau. Tačiau mano juokas buvo daugiau susirūpinęs nei linksmas. Tai išgirdęs jis tik dar labiau susiraukė.
- Vida, kas nutiko?
- Važiuojam iš čia.
- Okey, kur?
- Kuo toliau. Ir negrįžtam.
Jis žiūrėjo į mane nelabai suprasdamas kas vyksta.
- Ar čia dėl pastarųjų dienų įvykių? Aš niekada nebuvau labai atsakingas dėl nieko, tad man dzin. Tačiau Tu esi tas žmogus, kuris visada atsišaukia į pagalbą. Negi imsi ir pabėgsi?
Aš mindžiojau vietoje ir bandžiau surasti tinkamą atsakymą, tačiau jo nebuvo. Tik vienas.
- Aš pavargau, - žiūrėjau jam į akis ir bandžiau sudėlioti mintis. Tačiau jos bvo didelis kratinys. - Aš iš paskutinųjų stengiuosi, kad visi būtų saugūs... Gyvi... Aš koncentruojuosi į gyvenimą, kurį gyenau prieš tai... Bet aš nebegaliu ignoruoti faktų... Aš miriau. Jau pusę metų, kurie atrodo, kaip daugybė metų, aš laikausi įsikibusi senojo gyvenimo... Bet aš miriau. Vida mirė! Ji tik vaizduotės padarinys mano mintyse. Ir man jau atsibodo gyventi jos gyvenimą, kai akivaizdžiai, aš nebežinau, koks jis buvo. Toks jausmas, lyg vienintelis dalykas, į kurį buvau įsikibusi buvo Giedrius. Jis pasitraukė iš mano gyvenimo. Ir aš džiaugiuosi. Apžavėjusi Giedrių ir liepusi jam pamiršti kas aš esu, pakeitė viską.
- Taigi Tu nori pabėgti? Su manimi, - išsišiepė. - Tik nesakyk, kad pradėjai kažką man jausti?
- Nop... - pašaipiai pažiūrėjau. - Man nusispjaut ant Tavęs.
Tai buvo melas... Bent jau iš dalies. Buvo gera žinoti, kad į kažką gali atsiremti, kai reikia, patenkinti tos akimirkos poreikius kartu ir tiesiog būti kartu, kai to norisi. Tačiau tai neįpareigojo būti kartu. Greičiausiai, būtent tai mane žavėjo mūsų santykiuose. Ir jis tą žinojo. Nes tai buvo abipusis jausmas.
- Tai ar keliauji su manimi, ar man teks keliauti vienai?
- Tu nori, kad viską mesčiau, palikčiau savo seserį, kurią labai retai matau, nuostabų butą ir visai smagų darbą, kurį pastaruoju metu pradėjau mėgti? - jis pažvelgė rimtu žvilgsniu. Po to nuosijuokė ir pridūrė:
- I'm in! Kada nori išvykti?
Mėnulis ryškiai švietė tamsoje. Aš pažvelgiau į jį lyg ieškodama atsakymo. Tačiau jis sklandė ore... Ir Jack'as jau žinojo atsakymą.
- Dabar.