Neesu skaičiusi daugiau šios autorės knygų. Tačiau į Jurgos Ivanauskaitės knyga yra daugiau nei poezijų rinkinys. Nemėgstu poezijos. Niekada jos nemėgau. Tačiau lemtingo atsitiktinumo dėka, aš ją ištiesų pamilau. Jokių kitų eilėraščių aš esu skaičiusi su tokiu malonumu, kaip šioje knygoje esančių.
Knyga buvo išleista autorės mirimo dieną (2007.02.20). Akį patraukia išraiškingi piešiniai ant viršelio ir viduje. Tai pačios autorės studijų metais piešti piešiniai. Įdomu tai, kad šioje knygoje žodis "mirtis" paminėti 32 kartus, o žodis "džiaugsmas" - tik 4.
Su šia knyga susipažinau dar mokykloje, kai mano lietuvių kalbos mokytoja liepė man dalyvauti meninio skatymo konkurse. Ji pasiūlė iįmoki deklamuoti eilėraštį "Vasara" ir man jis iš tiesų patiko. Dabar, praėjus daugiau nei 4 metams, karts nuo karto užmetus akis į eilėraštį, aš vis dar galiu jį padeklamuoti.
Tas mirties jausmas, kuris alsuoja kiekviename eilėraštyje... Pyktis, kad nepavyksta ko nors pakeisti... Noras gyventi... Kova...
Jaučiu kiekvieną emociją sklindančią iš šios knygos. Turbūt dėl to ši knyga man taip ir patiko. Ji sukrėtė mane iki pačių gelmių. Parodė, koks trapus yra gyvenimas...