Esu dėkinga už Aidos laimę. Ir man visai nėra blogai, kai girdžiu ją su Edvardu besimylinčius už durų. Ankščiau galvojau, kad tokiu būdu suprantu, kaip Rami jautėsi, kai aš kitame kambaryje duodavausi su kokiu vaikinu. Tačiau aš niekada to nesuprasiu pilnai, nes aš esu turėjusi vaikinu prieš tai. O ji tuo metu ne.
Dabar aš žinau, kad man nėra liūdna. Nejaučiu noro turėti vaikiną. Norėčiau ko nors su kuo galėčiau pabendrauti, tačiau tai nėra taip būtina. Išmokau mėgautis savo pačios kompanija.
Bet ar tai gerai? Ar aš neprisirišiu prie savęs taip, kad po to liksiu viena. Aišku, kokios dar kalbos apie likimą vienai, kai man 23? Juk viskas tik prieš akis. Niekas dar neaišku. Taip galvoti kvaila. Tačiau aš noriu kada nors turėti ką nors. Tačiau tuo pat metu aš nenoriu turėti nieko, kas mane varžytų. Neįsivaizduoju savęs keliaujant su kuo nors. Nors tai kvaila.
Aš suvokiu, kad tai atėję iš mano tėčio ir mamos santykių. Mama viską dar pati. Viskas yra ant jos pečių. Ji mus užaugino. Ir jai niekas nepadėjo. Tėtis buvo pasyvus stebėtojas. Nors mama padarė nerealų darbą, tačiau aš užaugau su įkaltu į galvą faktu, kad niekas man nieko nepadės. Kad viskas, ką aš turėsiu, turėsiu padaryti viena. O aš to nenoriu. Nenoriu užauginti šeimą viena. Nenoriu būti viena. Tačiau jokiu būdu nenoriu atsidurti tokioje situacijoje kaip mano mama. Dabar gal ir geriau, kai tėtis susivokė, kad niekas juo nepasirūpins senatvėje, bet tik mama. Kad aš išvyksiu, kad brolis išeis... Tačiau vistiek...
Aš bijau. Bijau nerasti. Bijau rasti. Aš taip bijau. Ir tai taip kvaila. Aš per jauna tokiom mintims. Tačiau ką be padarysi... Jos manyje... I am stuck with it...